Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėjas Gytis Večerskas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjo Ž. S. atstovo advokato M. Š. skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 21 d. nutarimo Ž. S. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus specialisto 2014 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Ž. S. pripažintas kaltu, padarius administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 125 str. ir 124¹ str. 2 d., ir jam paskirta 600 Lt (173 Eur) dydžio bauda su specialiosios teisės – vairuoti transporto priemones, atėmimu 2 mėn. Ž. S. nubaustas už tai, kad jis 2014 m. rugsėjo 17 d., 17.00 val. Kaune, Elektrėnų g. 5, vairuodamas transporto priemonę, nesustojo prieš kelio ženklą „Stop“, kai ženklas pastatytas prieš geležinkelio pervažą. Be to, jis, sustabdžius tikrinančiajam pareigūnui, neįjungė avarinės šviesos signalizacijos. Tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 175 p. ir 97.3 p. reikalavimus.

Kauno apylinkės teismas 2015 m. balandžio 21 d. nutartimi netenkino pareiškėjo Ž. S. skundo dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus specialisto 2014 m. rugsėjo 30 d. nutarimo ir paliko jį nepakeistą.

Skundo autorius nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, mano, kad ji yra neteisėta bei nepagrįsta, todėl naikintina, o pareiškėjo Ž. S. skundas tenkintinas. Skunde teigiama, kad vadovaujantis ATPK 256 str., 257 str., Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika dėl įrodymų vertinimo (LVAT 2012 m. gruodžio 20 d. nutartis byloje Nr. N-444-1344-12), vertinant administracinio teisės pažeidimo bylos aplinkybes negalima suteikti išskirtinės reikšmės vienam įrodymui ignoruojant kitas bylos aplinkybes ir esančius duomenis. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas pažeidė nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, kadangi pareiškėjo kaltę grindė tik išskirtinai policijos pareigūnų parodymais, jų tarnybiniais pranešimais bei administraciniu teisės pažeidimų protokolu, bei neteisingai nurodė, jog šie surinkti duomenys yra tariamai nuoseklūs ir neprieštaraujantys nei tarpusavyje, nei kitiems byloje esantiems duomenims. Pažymi, jog padarytas administracinis teisės pažeidimas nebuvo užfiksuotas jokiomis vaizdo fiksavimo priemonėmis, kaip tai leidžia daryti Policijos patrulių veiklos instrukcijų (toliau – Instrukcijos) 6.5.2.6. punktas, nors pareigūnai tai akivaizdžiai galėjo padaryti, kadangi nufilmavo sustabdyto apelianto automobilio neįjungtas avarines šviesas (šio pažeidimo padarymu taip pat abejoja, kadangi iš apelianto kartu su šiuo skundu pateiktame vaizdo įraše matyti, jog avarinės šviesos yra įjungtos), tuo tarpu policijos pareigūnų darytas vaizdo įrašas teismui pateiktas nebuvo. Todėl nurodo, jog tariamas pažeidimas, numatytas ATPK 125 str., administraciniu teisės pažeidimo protokolu buvo įformintas vadovaujantis vien tik subjektyviu policijos pareigūno pastebėjimu, kuris pareiškėjo įsitikinimu visiškai nėra pakankamas konstatuoti neva neabejotinai padarytą pažeidimą.

Skundo autorius atkreipia dėmesį į tai, kad geležinkelio pervaža, per kurią apeliantas tariamai pravažiavo nesustojęs priešais „Stop“ ženklą, yra ne atvirame lauke, o mieste, vietovėje, kuri yra gana tankiai apstatyta pastatais bei apsodinta medžiais, be to, tarp pervažos ir gatvės, kuria važiuodami pareigūnai teigė pamatę neva daromą pažeidimą, yra daugiau nei 100 metrų atstumas (tai įrodo byloje pateiktos nuotraukos, vietovės žemėlapis). Pažymi ir tai, kad važiuojant Elektrėnų gatve, tuo kampu ir iš tos vietos, iš kurios pareigūnai 2015 m. balandžio 14 d. teismo posėdžio metu teigė matę pažeidimą, ginčo geležinkelio pervažos nesimato. Šį faktą įrodo kartu su skundu pridedama nuotrauka. Atsižvelgiant į tai, apelianto įsitikinimu, policijos pareigūnams užfiksuoti padarytą administracinį teisės pažeidimą vien tik plika akimi, nesinaudojant jokiomis techninėmis pažeidimus fiksuojančiomis priemonėmis, juo labiau sėdint judančiame automobilyje, buvo fiziškai neįmanoma. Vis dėlto teismas šių aplinkybių absoliučiai nevertino ir neanalizavo.

Anot skundo autoriaus, policijos pareigūnų liudijimų prieštaringumą byloje surinktiems įrodymams patvirtina ir tai, jog 2014 m. balandžio 14 d. teismo posėdžio metu pareigūnai nurodė, jog tariamą pažeidimą užfiksavo važiuodami Elektrėnų gatve. Apeliantas pažymi, kad šie parodymai neatitinka 2014 m. gruodžio 3 d. Vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos pažymos Nr. 20-13-S-1355, kurioje yra nustatyta, jog pagal E. Č. ir N. V. tarnybiniame automobilyje įdiegtos telemetrinės įrangos duomenis, minėtas automobilis 2014 m. rugsėjo 17 d., apie 17 val. (t.y., tada, kai pagal surašytą administracinio teisės pažeidimo protokolą, ir buvo užfiksuotas tariamas pažeidimas), stovėjo ties namu adresu Elektrėnų g. 5. Iš to darytina išvada, jog policijos pareigūnai teismo posėdžio metu nurodė melagingą informaciją, kas verčia suabejoti ir kitų jų parodymų teisingumu. Be to, pažymi, kad vadovaujantis byloje pateikto vietovės žemėlapio masteliu, nuo minėto namo iki geležinkelio pervažos yra mažiausiai 100 metrų, o ne 20-30 metrų, kaip neteisingai nurodė policijos pareigūnai teismo posėdžio metu. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad policijos pareigūnai 2015 m. balandžio 14 d. teismo posėdžio metu neteisingai nurodė, jog priešais pareiškėjo automobilį nevažiavo jokios kitos transporto priemonės, nors 2015 m. sausio 16 d. teismo posėdžio metu liudytoja R. S. aiškiai parodė, kad pareiškėjui sustojus prieš pervažą ir po to vėl pradėjus važiuoti, priešais jo automobilį važiavo dar kelios transporto priemonės, kas dar kartą patvirtina, jog tariamo pažeidimo užfiksavimas jokiomis fiksavimo priemonėmis nesinaudojusiems pareigūnams buvo apskritai neįmanomas.

Skundo autorius pastebi, kad pareigūnų parodymai prieštarauja ir kitiems byloje apklaustų liudytojų parodymams. 2015 m. sausio 16 d. teismo posėdžio metu apklaustos liudytojos B. S. ir R. S. aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, jog 2014 m. rugsėjo 17 d. važiuojant Elektrėnų gatve, pareiškėjas prieš geležinkelio pervažą sustojo. Šių liudytojų parodymai buvo aiškūs ir tarpusavyje neprieštaraujantys. Tačiau teismas į juos visiškai neatsižvelgė ir nepagrindė savo pozicijos, kodėl vien pareigūnų parodymams suteikia įrodomąją reikšmę, tik deklaratyviai konstatavo, jog B. S. ir R. S. liudijimu neva negalima tikėti dėl to, jog jos yra suinteresuotos bylos baigtimi, o kokiu pagrindu manytina, jog jų liudijimai galėtų būti kuo nors neteisingi, teismas nenurodė.

Skunde taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad policijos pareigūnai, duodami parodymus teisme, neteisingai nurodė, jog tariamo pažeidimo padarymo aplinkybes gali paliudyti būtent šios dvi liudytojos. Be to, pažymi, jog pažeidimo padarymo aplinkybių fiksavimas ir įrodinėjimas yra policijos pareigūnų, o ne tariamo pažeidėjo pareiga. Tai patvirtina ir ATPK 260 str. 1 d., ATPK 284 str. Vis dėlto teismas visiškai nemotyvavo, kodėl į šias aplinkybes, įrodančias policijos pareigūnų vengimą ištirti visas įvykio aplinkybes, atsižvelgta nebuvo.

Skunde pažymima ir tai, kad LVAT dėl asmens pripažinimo kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą yra pasisakęs, jog kaltu asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Be to, sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d, įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu (LVAT 2013 m. kovo 13 d. nutarimas byloje Nr. N- 662-14-13). Apelianto įsitikinimu, aukščiau nurodytos aplinkybės ir argumentai neleidžia manyti, jog nagrinėjamoje byloje nėra likę jokios protingos abejonės pareiškėjo tariamu kaltumu padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 125 str., kadangi nagrinėjamoje byloje teismo nurodyti neva apelianto Ž. S. kaltę pagrindžiantys įrodymai – administracinio teisės pažeidimo protokolas, policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai ir ypač jų parodymai teismo posėdžio metu yra itin prieštaringi tiek tarpusavyje, tiek kitiems byloje surinktiems duomenims, liudytojų parodymams, o teismas šių prieštaringumų visiškai nepašalino, tik deklaratyviai konstatavo, jog apelianto kaltė tariamai yra įrodyta.

Be to, apeliantas atkreipia dėmesį į tai, jog iš Policijos patrulių veiklos instrukcijų 21.1. p. ir 6.2. p. nuostatų matyti, jog didžiausias patrulių dėmesys ir laikas patruliuojant turi būti skiriamas toms maršruto vietoms ir tiems postams, kurie yra avaringiausi ir rizikingiausi. Tuo tarpu pagal byloje pateiktą Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2014 m. spalio 21 d. pažymą, Kauno mieste Elektrėnų gatvėje esančiose geležinkelio pervažose per paskutinius 10 metų nebuvo užfiksuotas joks geležinkelio eismo įvykis, kas leidžia daryti išvadą, jog šios pervažos nelaikytinos rizikingomis ir/ar avaringomis maršruto vietomis, kurioms patruliuojant turėtų būti skiriamas ypatingas dėmesys. Be to, vadovaujantis Instrukcijų 9.3 punktu, teisės pažeidimams išaiškinti, įrodymams rinkti, atsižvelgiant į tarnybos užduotyje ar sektoriaus informaciniame biuletenyje numatytas vykdyti priemones, policijos patruliai aprūpinami garso, vaizdo fiksavimo, priartinimo, matavimo prietaisais ir kitomis priemonėmis, tuo tarpu iš 2014 m. gruodžio 3 d. Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato patrulių rinktinės vado G. G. rašto matyti, kad garso ir vaizdo fiksavimo įranga tarnybiniame automobilyje įdiegta nebuvo. Pažymi ir tai, kad pagal 2014 m. lapkričio 28 d. rašto Nr. 20-10-S-23242 duomenis, šalia geležinkelio pervažos, adresu Elektrėnų g. 5, Kaunas, Kelių eismo taisyklių ar kitų administracinių teisės pažeidimų (taigi, ir tariamo pareiškėjo pažeidimo) nebuvo užfiksuota. Apelianto įsitikinimu, šios aplinkybės, t. y., tai, kad Elektrėnų gatvė, kurioje yra ginčo geležinkelio pervaža, dėl absoliučiai jokių eismo įvykių nebuvimo visiškai nelaikytina rizikinga ir/ar avaringa, taip pat į tai, kad pareigūnų automobilyje nebuvo įrengta jokia vaizdo ir garso pažeidimų fiksavimui skirta įranga, nors tokia, atsižvelgiant į pareigūnams paskirtas eismo priežiūros užduotis, turėtų būti paskirta, be to, tariamo pažeidimo dieną nebuvo įforminta nei vieno eismo taisyklių pažeidimo, daro prielaidą, jog pareigūnams E. Č. ir N. V. 2014 m. rugsėjo 17 d. iš tiesų nebuvo skirta eismo priežiūros užduotis ir jie minėtą dieną apskritai neturėjo fiksuoti kelių eismo taisyklių pažeidimų, tačiau, nepaisydami to ir tikėtinai atsižvelgdami į ginčo geležinkelio pervažos nepavojingumą bei pasinaudodami vairuotojų neatidumu, galimai neteisėtai nusprendė patruliuoti Elektrėnų gatvėje tam, kad gautų iš sustabdytų vairuotojų piniginės naudos.

Skundo autorius taip pat pažymi, kad siekdamas pagrįsti šią savo poziciją, taip pat pateikti įrodymus, jog pažeidimas, numatytas ATPK 125 str., padarytas nebuvo, pareiškėjas 2014 m. lapkričio 20 d. teismo posėdžio metu paprašė išreikalauti iš Vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos informaciją apie policijos patrulių E. Č. ir N. V. 2014 m. rugsėjo 17 d. patruliavimo maršrutą ir postą, taip pat apie tai, ar pareigūnai jiems paskirtą maršrutą ir postą buvo palikę. Kaip minėta, ši informacija buvo būtina ir tiesiogiai susijusi su bylos nagrinėjimu, kadangi paaiškėjus, jog tariamas pažeidimas užfiksuotas pareigūnams patruliuojant ne jiems paskirtame maršrute/poste, ir/ar nuo to maršruto ar posto nukrypus, tariamas administracinis teisės pažeidimas būtų užfiksuotas neteisėtai, kad būtų pagrindę pareiškėjo Ž. S. poziciją dėl policijos pareigūnų E. Č. ir N. V. sąžiningumo, suinteresuotumo bylos baigtimi bei tariamai užfiksuotų duomenų nepatikimumo. Vis dėlto teismas šiuos prašymus ignoravo, taip pažeisdamas apelianto teisę administracinio teisės pažeidimo byloje rinkti ir pateikti įrodymus.

Atsižvelgiant į visus apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus ir motyvus, apeliantas daro išvadą, kad nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje nebuvo įrodyta, kad 2014 m. rugsėjo 17 d. pareiškėjas Ž. S. nesustojo priešais pervažą Elektrėnų g., Kaune, ir nepadarė administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 125 str., kas leidžia daryti išvadą, jog Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 21 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 11-13- 660/2015 yra naikintina, o nagrinėjama administracinio teisės pažeidimo pagal ATPK 125 str. bylos teisena vadovaujantis ATPK 250 str. 1 d. 1 p. yra nutrauktina, nesant padaryto inkriminuojamo pažeidimo.

Motyvuojamoji dalis

Ž. S. atstovo advokato M. Š. skundas netenkintinas.

ATPK 302¹¹ str. 1 d. įtvirtinta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmos instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei padarytomis išvadomis dėl Ž. S. kaltės padarius ATPK 125 str. numatytą pažeidimą, todėl byla nagrinėjama apeliacinio skun­do ribose.

Bendrosios įrodymų vertinimo taisyklės įtvirtintos ATPK 257 str., kuriame nurodyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš šios įstatymo nuostatos seka, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. ATPK 284 str. 1 d. nustato, kad organas (šiuo atveju apylinkės teismas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytas pažeidėju asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Šių aplinkybių nustatymui nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą renkami atitinkami įrodymai (ATPK 256 str.). Šių procesinės teisės normų reikalavimų nesilaikymas yra esminis procesinių normų pažeidimas, kuriam esant teismo priimtas procesinis sprendimas gali būti pripažintas nepagrįstu ir panaikintas.

Apygardos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas, nagrinėdamas Ž. S. skundą, paminėtų įstatyminių normų nepažeidė, jas taikė tinkamai, todėl teismo nutartis laikytina teisėta ir pagrįsta. Pirmos instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad byloje esančių įrodymų visuma sudaro pagrindą pagrįstai pripažinti Ž. S. padarius administracinius teisės pažeidimus, dėl kurių jam buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas ir paskirta administracinė nuobauda.

Ž. S. buvo nubaustas už tai, kad vairuodamas automobilį nesustojo prie ženklo „Stop“, esančio prieš geležinkelio pervažą, ir sustabdžius tikrinančiam pareigūnui, neįjungė avarinės šviesos signalizacijos. Tokie Ž. S. veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal ATPK 125 str. ir 124¹ str. Nors apeliaciniame skunde, kaip ir nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme, tvirtinama, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo nepadarė pažeidimo, numatyto ATPK 125 str., privažiavęs automobiliu prie geležinkelio pervažos, sustojo prie kelio ženklo „Stop“, po to pradėjo važiuoti, tokius paaiškinimus aukštesnysis teismas vertina kritiškai, kadangi byloje esantys įrodymai šią Ž. S. ir jo atstovo versiją paneigia. Kaip teisingai nustatė pirmos instancijos teismas iš pirminių nagrinėjamus administracinius teisės pažeidimus užfiksavusių dokumentų – administracinio teisės pažeidimo protokolo (Administracinio teisės pažeidimo byla Nr. 07-14-8768331, b. l. 2-3), policijos pareigūnų E. Č. ir N. V. tarnybinių pranešimų (Administracinio teisės pažeidimo byla Nr. 07-14-8768331, b. l. 4-5,) – matyti, kad juose nurodytos esminės pažeidimų padarymo aplinkybės, kurias patvirtino liudytojais apklausti pareigūnai, bylą nagrinėjant teisme, bei rašytiniai dokumentai, esantys byloje. Skundą nagrinėjančio teismo vertinimu nurodytose aplinkybėse nėra esminių prieštaravimų. Tai, kad administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytas pažeidimo padarymo laikas skiriasi nuo laiko, nurodyto pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose, laikytina technine klaida, tačiau ši klaida nelaikytina esmine, turėjusia didelės reikšmės Ž. S. patraukti administracinėn atsakomybėn. Pažymėtina, kad svarbiausią reikšmę tinkamam protokolo ir tarnybinių pranešimų surašymui turi ne tai, kokiu tiksliu laiku užfiksuotas pažeidimo padarymas, o tai, kad jame būtų nurodyta administracinio teisės pažeidimo esmė. Be to, nelaikytini esminiais ir tokie protokolo trūkumai kaip liudytojų, galimai mačiusių pažeidimą, neįrašymas į protokolą ir jų parodymų neužfiksavimas, kadangi šie netikslumai nesutrukdė administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui suprasti, koks pažeidimas jam yra inkriminuojamas, ar dėl kurių buvo pažeista Ž. S. teisė žinoti, kuo jis kaltinamas ir gintis nuo jam pareikšto administracinio kaltinimo, o administracinio teisės pažeidimą nagrinėjusiam organui (pareigūnui) priimti teisingą ir pagrįstą sprendimą. Juo labiau, kad kartu su Ž. S. jo automobiliu važiavusios liudytojos buvo apklaustos bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme.

Pastebėtina ir tai, kad minėti dokumentų trūkumai, priešingai nei nurodo apeliacinio skundo autorius, nesudaro pagrindo abejoti pareigūnų teismo posėdžio metu duotų parodymų patikimumu. Iš bylos medžiagos matyti, kad parodymus liudytojai E. Č. ir N. V. davė būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, duomenų, kad jie būtų suinteresuoti bylos baigtimi apeliantas nepateikė, pats administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo apklausiamas teisme nurodė, kad šių policijos pareigūnų iš anksčiau nepažinojo (b. l. 35). Skundo autorius nurodo, jog pareigūnų liudijimams apie tai, kad pareiškėjas per geležinkelio pervažą pravažiavo prieš ją nesustojęs ir nepristabdęs, prieštarauja byloje pateiktos nuotraukos, kuriose matyti, kad prieš šią pervažą yra didelės duobės, Ž. S. padaryto pažeidimo nei paneigia, nei patvirtina. Pastebėtina, kad nurodytose nuotraukose matomas tik bendras vaizdas, jose nėra užfiksuota jų padarymo data, todėl negalima nustatyti, kuriuo metu nuotraukos buvo darytos, jos neatspindi faktinių aplinkybių, buvusių Ž. S. inkriminuoto pažeidimo padarymo metu. Tai, kad, apelianto manymu pareigūnai fiziškai negalėjo matyti pažeidimo, jų liudijimai neatitinka byloje esančių dokumentų (būtent 2014 m. gruodžio 3 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato patrulių rinktinės pažymos) duomenų ir liudytojų R. S. bei B. S. parodymų yra apeliacinio skundo autoriaus nuomonė. Priešingai nei nurodo apeliantas, pirmos instancijos teismas ištyrė byloje esančią rašytinę medžiagą ir liudytojų parodymus, pagrindė, kodėl vadovaujasi pareigūnų liudijimais, kritiškai vertina R. S. bei B. S. parodymus, su kuo nesutikti aukštesnysis teismas neturi pagrindo. Šiame kontekste pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, kiti proceso dalyviai, tarp jų ir administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo ar jo atstovas, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

Nepagrįsta laikytinas ir apeliaciniame skunde daroma prielaida, kad pareigūnams E. Č. ir N. V. 2014 m. rugsėjo 17 d. nebuvo skirta eismo priežiūros užduotis ir jie neturėjo teisės fiksuoti KET pažeidimų. Pastebėtina, kad pareigūnas N. V. teismo posėdžio metu nurodė, jog 2014 m. rugsėjo 17 d. patruliavo su kolega, bei patruliuojant pamatė, kaip ties bazėmis, kur yra pervaža su ženklu „Stop“ ir pažeidžiant KET Mercedez Benz automobilis, juodos spalvos, nesustojo prieš geležinkelio pervažą, pareigūnas E. Č. paaiškino, kad vieta, kurioje jie važiavo buvo jų patruliavimo maršrute (b. l.73, 72). Kaip anksčiau minėta pareigūnai parodymus davė, būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, todėl abejoti jų tikrumu nėra pagrindu. Be to, aplinkybę, kad pareigūnai teisėtai vykdė eismo priežiūrą patvirtina 2014 m. gruodžio 3 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės pažyma, kurioje nurodyta, kad tarnybinis automobilis, kuriame 2014 m. rugsėjo 17 d. dirbo patruliai N. V. ir E. Č. apie 17 val. stovėjo ties namu, adresu Elekrėnų g. 5 ( b. l. 38). Todėl neabejotina, kad pareigūnai 2014 m. rugsėjo 17 d. eismo priežiūrą vykdė teisėtai.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad 2014 m. lapkričio 20 d. teismo posėdžio metu buvo ignoruoti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens prašymai išreikalauti informaciją apie pareigūnus iš Vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos, tuo pažeidžiant jo teisę rinkti ir pateikti įrodymus, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad net ir tokiu atveju, kurį nurodo apeliantas, visi Ž. S. ir jo atstovo žodiniai ir rašytiniai prašymai buvo išklausyti ir išspręsti nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme, todėl nėra pagrindo teigti, kad administracinėn atsakomybėn patraukto asmens teisės į gynybą buvo suvaržytos, o administracinio teisės pažeidimo byloje nenustačius esminių pažeidimų ir palikus galioti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus specialisto priimtą nutarimą buvo konstatuota, kad nutarimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad Kauno apylinkės teismas, priimdamas 2015 m. balandžio 21 d. nutartį Ž. S. administracinio teisės pažeidimo byloje, tinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, teisėtai ir pagrįstai paliko nepakeistą Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus specialisto 2014 m. rugsėjo 30 d. nutarimu, todėl skundžiamos nutarties naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 21 d. nutartį palikti nepakeistą ir pareiškėjo Ž. S. atstovo advokato M. Š. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.