- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-07-09
- Bylos Nr.
- I-864-386/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00475-2013-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Laimutė Jokubauskaitė
- Pareiškėjas
- BĮ Palangos miesto rinkliavų centro
- Atsakovas
- G. M.
- Kategorijos
- 2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Laimutė Jokubauskaitė, sekretoriaujant Jurgitai Žvilauskienei, dalyvaujant atsakovės atstovui K. V., 2013 m. liepos 8 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo BĮ Palangos miesto rinkliavų centro prašymą atsakovei G. M. dėl 135,00 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas BĮ Palangos miesto rinkliavų centras (toliau – ir pareiškėjas, ir Rinkliavų centras) prašymu (b. l. 5-7) ir patikslintu prašymu (b. l. 29-31) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės G. M. (toliau – ir atsakovė) 135 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą ir surinkimą.
Pareiškėjas prašyme nurodo, kad Palangos miesto savivaldybės taryba (toliau – ir Taryba), įgyvendindama savarankiškąsias savivaldybės funkcijas atliekų tvarkymo srityje, 2009-11-12 sprendimu Nr. T2-263 „Dėl Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą nustatymo ir nuostatų patvirtinimo“ (su vėlesniais pakeitimais) nuo 2010-01-01 nustatė vietinę rinkliavą Palangos miesto savivaldybėje, patvirtino Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai) bei pavedė Rinkliavų centrui administruoti vietinę rinkliavą.
Pareiškėjas pažymi, kad Nuostatų, patvirtintų Tarybos 2009-11-12 sprendimo Nr. T2-263, 2 punktu, pakeistų Tarybos 2012-03-29 sprendimu Nr. T2-70, 4 punktas vietinę rinkliavą apibrėžia kaip Tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią Palangos miesto savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti nuostatuose nustatyta tvarka. Vietinės rinkliavos mokėtojai – komunalinių atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu Palangos miesto savivaldybės teritorijoje, išskyrus juridinius asmenis ir jų padalinius, turinčius leidimus, kuriuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybės organizuojamoje atliekų tvarkymo sistemoje. Vietinė rinkliava skaičiuojama pagal Tarybos nustatytus vietinės rinkliavos parametrus, kurie nurodyti Nuostatų 1 ir 2 prieduose bei VĮ Registrų centro duomenyse.
Pareiškėjas teigia, kad pagal VĮ Registrų centro duomenis atsakovė Palangos miesto savivaldybėje nuosavybės teise valdo, naudoja, disponuoja ¼ nekilnojamojo turto objekto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kurio pagrindinė naudojimo tikslinė paskirtis – gyvenamoji, todėl vadovaujantis nustatyta tvarka atsakovė skolinga pareiškėjui 135,00 Lt, susidariusius už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2012-12-31.
Pareiškėjas paaiškina, kad Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo (toliau – ir Rinkliavų įstatymas), kuris reglamentuoja rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę, straipsnio 3 punkte įtvirtinta nuostata, kad savivaldybės taryba Vietinės rinkliavos mokėtojams nustato lengvatas. Informuoja, kad atsakovė 2013-03-25 raštu Nr. (4.6.)-C22-317 ir 2013-04-17 raštu Nr. (4.6.)-C22-382 kreipėsi į Rinkliavų centrą, siekdama pasinaudoti 2012-03-29 Tarybos sprendimo Nr. T2-70, 2 punktu (toliau - ir Lengvatų skyrimo tvarka), 4 punktu nustatyta 100 proc. lengvata vietinės rinkliavos mokėtojams visus kalendorinius metus nesinaudojantiems nekilnojamojo turto objektu ir pristatė UAB „Palangos vandenys“ bei AB „Lesto“ pažymas. Atsakovės prašymas buvo netenkintas, vadovaujantis Lengvatų skyrimo tvarkos 8 punktu, kadangi AB „Lesto“ pažymoje nurodytas 135 kWh suvartotas elektros energijos kiekis neįrodo, kad atsakovė nesinaudoja nekilnojamuoju turtu, taip pat nesant atskiriems elektros įvadams kiekvienam bendrasavininkiui Rinkliavų centras neturi galimybės vertinti, kiek elektros energijos sunaudojo kiekvienas bendrasavininkis.
Pareiškėjas teigia, jog Nuostatų 59.1 punkte nustatyta, kad Vietinės rinkliavos mokėtojo pareiga mokėti Tarybos patvirtintą Vietinę rinkliavą pagal gautą mokėjimo pranešimą šių Nuostatų 41, 42 ir 48 punktuose nurodytais terminais. Nurodo, kad Rinkliavų centro siųsta korespondencija atsakovei įteikta, todėl atsakovė, nemokėdama Tarybos sprendime nustatyto dydžio Vietinės rinkliavos, pažeidžia Palangos miesto savivaldybės tarybos patvirtintus Nuostatus bei kitus atliekų tvarkymą reglamentuojančius teisės aktus. Pažymi, jog savivaldybės tarybos sprendimai dėl vietinių rinkliavų ir mokesčių, taip pat savivaldybės tarybos sprendimais patvirtintos taisyklės galioja visoje savivaldybės teritorijoje ir jų laikytis privalo visos institucijos, įstaigos, įmonės, gyventojai, taip pat į savivaldybės teritoriją atvykę kiti fiziniai ir juridiniai asmenys.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepime į pareiškėjo prašymą (b. l. 43-44) nurodo, kad su pareiškėjo reikalavimu nesutinka.
Atsakovė nurodo, kad nėra Vietinės rinkliavos mokėtoja, nes nėra komunalinių atliekų turėtoja. Šių aplinkybių, būtinų Vietinės rinkliavos mokėjimo prievolei atsirasti, pareiškėjas nepatvirtina jokiais įrodymais. Byloje pareiškėjo pridėtas išrašas iš gyventojų registro patvirtina priešingą aplinkybę, kad atsakovė nuo 1997-04-04 gyvena adresu: (duomenys neskelbtini) ir moka Vietinės rinkliavos mokestį. Tuo tarpu pareiškėjo nurodoma aplinkybė, kad ji turi ¼ nuosavybės teise į turtą adresu (duomenys neskelbtini) , niekaip nepatvirtina aplinkybės, kad šiuo adresu atsakovė yra komunalinių atliekų turėtoja.
Atsakovė teigia, jog pareiškėjui puikiai žinoma, kad (duomenys neskelbtini), nėra nei vieno viešo komunalinių atliekų surinkimo konteinerio, o ji nėra gyvenusi ir negyvena nurodytu adresu ir komunalinių atliekų surinkimo paslauga adresu (duomenys neskelbtini), jai niekada nebuvo ir nėra teikiama. Dėl nurodytų aplinkybių mano, kad pareiškėjas nėra pateikęs įrodymų, patvirtinančių aplinkybių, sudarančių prašymo reikalavimų pagrindą, realų egzistavimą, todėl jo reikalavimas negali būti tenkinamas.
Atsakovė taip pat teigia, jog Nuostatuose rinkliavos mokesčio mokėjimas yra siejamas ne su faktiniu komunaliniu atliekų surinkimu, bet su nuosavybės teise valdomu turtu ir galimu atlieku atsiradimu, todėl mano, kad jie galimai prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui – Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktui, kuris numato, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi proporcingumo principu, kuris reiškia, kad administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus. Nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas galutiniais sprendimais yra pripažinęs, kad Lietuvos Respublikos savivaldybių priimti analogiški norminiai aktai, reglamentuojantys rinkliavos mokėjimą, prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktui.
Atsakovės manymu, norminių aktų, Palangos savivaldybės Tarybos 2012-11-12 sprendimo Nr. T2-263 (galimai padaryta rašymo apsirikimo klaida, nurodant datą 2012-11-12, nes minėtas Tarybos sprendimas priimtas 2009-11-12) ir 2012-03-29 sprendimo Nr. T2-70 atitikimą Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktui, būtina patikrinti ir šioje byloje.
2013-07-09 teismo nutartimi atsisakyta tenkinti atsakovės prašymą ištirti, ar Palangos savivaldybės Tarybos 2012-11-12 sprendimas Nr. T2-263 (kaip nurodyta prašyme, o faktiškai 2009-11-12 sprendimas Nr. T2-263) ir 2012-03-29 sprendimas Nr. T2-70 atitinka Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktą.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas K. V. teismo posėdžio metų atsiliepimą į pareiškėjo prašymą palaiko ir prašo pareiškėjos prašymą atmesti atsiliepime nurodytų motyvų ir argumentų pagrindu.
Kitos bylos šalys ar jų atstovai į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdį pranešta tinkamai, todėl byla nagrinėta iš esmės jiems nedalyvaujant (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 straipsnio 3 dalis).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Prašymas tenkintinas.
Pareiškėjas BĮ Palangos miesto rinkliavų centras prašymu prašo priteisti iš atsakovės G. M. 135 Lt nesumokėtą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2012-12-31 už nuosavybės teise atsakovei priklausančią gyvenamojo pastato ¼ dalį, adresu (duomenys neskelbtini).
Komunalinių atliekų tvarkymas, antrinių žaliavų surinkimas, perdirbimo organizavimas teisės aktais yra priskirtas savivaldybių funkcijoms. Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalis nustato, jog savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita savivaldybių tarybos gali nustatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas. Vietos savivaldos 6 straipsnio 31 punktas nustato, kad komunalinių atliekų tvarkymo sistemos diegimas, antrinių žaliavų surinkimo ir perdirbimo organizavimas, sąvartynų įrengimas ir eksploatavimas priskirtinos savarankiškoms savivaldybių funkcijoms. Savivaldybių institucijos organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijose susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti, organizuoja atliekų, kurių turėtojo nustatyti neįmanoma arba kuris nebeegzistuoja, tvarkymą (Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnis, 30 straipsnio 1 dalis). Pati komunalinių atliekų tvarkymo sistema yra apibrėžiama kaip organizacinių, techninių ir teisinių priemonių visuma, susijusi su savivaldybių funkcijų įgyvendinimu atliekų tvarkymo srityje (Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 21 dalis).
Rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja Rinkliavų įstatymas, kurio 2 straipsnio 3 dalis vietinę rinkliavą apibrėžia kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje. Savivaldybės tarybos teisė nustatyti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą expressis verbis yra nustatyta Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte. Šio įstatymo 12 straipsnio 1-2 punktai numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vieningą teisminę praktiką yra konstatavęs, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalies prasme. Toks vietinės rinkliavos aiškinimas iš esmės atitinka ir formuojamą praktiką kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse (žr., pvz., 2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011; 2011 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1035/2011; 2011 m. spalio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-2521/2011), kuriose pažymėta, kad vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas. Pareiga mokėti minėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose.
Taigi, Savivaldybės, atsižvelgdamos į atitinkamus komunalinių atliekų tvarkymo ypatumus savivaldybės teritorijoje, teisės aktuose nustatytose ribose, pačios sprendžia dėl tinkamiausio šios sistemos organizavimo modelio. Palangos miesto savivaldybės taryba 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. T2-263 (su vėlesniais pakeitimais) nustatė Palangos miesto savivaldybės vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą ir patvirtino Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus. 2012 m. kovo 29 d. Palangos miesto savivaldybės taryba sprendimu Nr. T2-70 patvirtino naują Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų tvarkymą nuostatų redakciją (aktai paskelbti www.palanga.lt; www.pmrc.lt). Pagal Nuostatų reglamentavimą vietinės rinkliavos mokėtojas – fiziniai ir juridiniai asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu Palangos miesto savivaldybės teritorijoje, išskyrus Lietuvos banką bei įmones, turinčias Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nustatyta tvarka išduotus Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimus, kuriuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybės organizuojamoje komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Toks vietinės rinkliavos mokėtojo pasirinkimas atitinka Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje nurodytą atliekų tvarkymo srityje taikomą principą „teršėjas moka“, reiškiantį, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti atliekų turėtojas <...>. Iš šių nuostatų matyti, jog atliekų turėtojas tais atvejais, kai perduoda atliekas atliekų tvarkytojui, privalo padengti visas su jo perduotų atliekų tvarkymu susijusias išlaidas, kitaip tariant jis privalo kompensuoti jo aplinkai daromą žalą bei atlyginti komunalinių atliekų sistemos organizatoriaus išlaidas, susijusias su jo atliekų tvarkymu, t. y. jis privalo mokėti už tai, kad „teršia“.
Kita vertus Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad komunalinių atliekų tvarkymo sistemos tikslas yra ne paslaugų atliekų turėtojams teikimas, bet bendrai atliekų surinkimo, vežimo, apdorojimo, atliekų šalinimo vietų steigimo, priežiūros (įskaitant priežiūra po jų uždarymo) veikla, siekiant užtikrinti, jog atliekos nekeltų pavojaus žmonių sveikatai ir aplinkai (Atliekų tvarkymo įstatymo 1 straipsnio 1 dalis, 2 straipsnio 12 ir 21 dalys, 5, 25, 28 ir 30 straipsniai). Todėl nustatyta vietinė rinkliava iš esmės yra solidari prievolė finansuoti atliekų surinkimo ir tvarkymo organizavimą ir nėra vertinama kiek šioje atliekų šalinimo sistemoje dalyvaujantis vietinės rinkliavos mokėtojas per ją yra pašalinęs atliekų ir pan. Todėl nepagrįsti atsakovės atsisakymo mokėti vietinę rinkliavą argumentai, kad jis nesinaudoja nekilnojamuoju turtu ir neprivalo mokėti vietinės rinkliavos.
Europos Teisingumo Teismas, aiškindamas „teršėjas moka“ principą, yra nusprendęs, jog kalbant apie komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimą, kiek tai susiję su paslauga, kuri kolektyviai teikiama visiems atliekų turėtojams, valstybės narės turi, remdamosi Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktu, užtikrinti, kad iš principo visi šios paslaugos vartotojai, kaip atliekų turėtojai tos pačios direktyvos 1 straipsnio prasme, kolektyviai padengtų visas minėtų atliekų šalinimo išlaidas (Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. prejudicinis sprendimas byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 46 p.), o valstybės narės finansinės atsakomybės už išlaidas, susijusias su atliekų šalinimu, atžvilgiu turi teisę pasirinkti formą ir būdus šiam rezultatui pasiekti (Teisingumo Teismo 2008 m. birželio 24 d. didžiosios kolegijos prejudicinis sprendimas byloje Commune de Mesquer (C-188/07), 80 p.). Šiuo metu galiojančioje Europos Sąjungos teisėje nėra teisės akto, kuris numatytų valstybėms narėms privalomą konkretų komunalinių atliekų šalinimo išlaidų padengimo metodą, todėl šis padengimas gali atitinkamos valstybės narės pasirinkimu būti užtikrinamas mokesčiais arba bet kuriuo kitu būdu. Kadangi, kaip yra pažymėjęs Teisingumo Teismas, dažnai yra sunku arba brangu nustatyti tikslų komunalinių atliekų, kiekvieno atliekų turėtojo perduotų tvarkyti, kiekį, rėmimasis kriterijais, kurie grindžiami dėl atliekų turėtojų veiklos galinčių susidaryti atliekų kiekiu, apskaičiuojamu pagal jų užimamų patalpų plotą bei paskirtį ir (arba) susidariusių atliekų rūšį, gali leisti apskaičiuoti šių atliekų šalinimo išlaidas ir jas paskirstyti skirtingiems atliekų turėtojams, nes šie du parametrai daro tiesioginę įtaką minėtų išlaidų sumai. Šiuo požiūriu Teisingumo Teismas nusprendė, jog nacionalinės teisės nuostata, komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo finansavimo tikslais numatanti mokestį, apskaičiuojamą remiantis galinčių susidaryti atliekų kiekio įvertinimu, o ne faktiškai susidariusių ir perduotų tvarkyti atliekų kiekiu, neturi būti laikoma prieštaraujančia Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktui (Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. sprendimas Futura byloje Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 48–50 p.). Atsižvelgiant į tai, kad Atliekų tvarkymo įstatyme numatytas principas „teršėjas moka“, kuris į nacionalinę teisės sistemą buvo perkeltas įgyvendinant Europos Sąjungos teisės aktus, bei sąvoka „atliekų turėtojas“, kuri visose valstybės narėse aiškinama vienodai (Direktyvos 2006/12/EB preambulės 3 p., 1 str. 1 d. c p.), savaime nedraudžia nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet byloje aptariamu būdu.
Pagal nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenis (b. l. 10-12) nustatyta, kad atsakovei nuosavybės teise priklauso ¼ dalis pastato - gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas 46,08 kv. m., pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – gyvenamoji (vieno buto pastatai), baigtumas 100 procentų, todėl vadovaujantis Nuostatų 1 priedu, metinė vietinė rinkliava yra skaičiuojama 180 Lt. Kadangi atsakovė pagal cituotus Nuostatus yra vietinės rinkliavos mokėtoja, todėl pagrįstai jai buvo paskaičiuota ¼ metinės rinkliavos - 45 Lt, rinkliava per laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2012-12-31 sudaro 135 Lt.
Pažymėtina, kad teisėkūros subjektas atskaitos tašku vietinės rinkliavos apskaičiavimui bei mokėjimui pasirinko nekilnojamojo turto valdymą, naudojimą ir disponavimą, t. y. nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą (Civilinio kodekso 4.37 straipsnis), todėl atsakovė pagal Nuostatų 5 punktą pripažįstama vietinės rinkliavos mokėtoja ir privalėjo mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.
Atsakovė taip pat nurodo, kad nėra pristatytas atliekų šalinimo konteineris, todėl ši paslauga nėra teikiama, todėl nėra teisinių prielaidų mokėti vietinę rinkliavą ir dėl šių argumentų. Pasisakant dėl šių atsakovės argumentų pažymėtina, kad konteinerio pristatymas nėra ta aplinkybė, kuri patvirtina, kad asmeniui nuo šio momento yra teikiama paslauga ir tik nuo šio momento tenka prievolė mokėti vietinę rinkliavą. Kaip jau paminėta šiame sprendime, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vieningą teisminę praktiką yra konstatavęs, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalies prasme, o vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas. Pareiga mokėti minėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose. Kaip jau paminėta šiame sprendime, vietinės rinkliavos mokėtoju asmuo tampa pagal tam tikrus kriterijus, šiuo atveju nekilnojamojo turto valdymą. Atsakovei nuosavybės teise priklauso nekilnojamojo turto objekto dalis ir pagal šį kriterijų atsakovė yra vietinės rinkliavos mokėtoja, tačiau yra numatyta išimtis, suteikianti teisę vietinės rinkliavos mokėtojui kreiptis į vietinės rinkliavos administratorių, prašant atleisti nuo vietinės rinkliavos mokėjimo. Ši teisė yra pačio vietinės rinkliavos mokėtojo diskrecija ir pats asmuo turi kreiptis dėl tokios lengvatos taikymo.
Kaip matyti iš 2013-03-25 rašto Nr. (4.6.)-C22-317 (b. l. 13) ir 2013-04-17 rašto Nr. (4.6.)-C22-382 (b. l. 17) atsakovė kreipėsi dėl atleidimo nuo vietinės rinkliavos mokėjimo, teigdama, kad nesinaudoja nekilnojamojo turto objektu. Palangos miesto savivaldybės taryba 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. T2-321 patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą lengvatų skyrimo ir teikimo nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas). Minėto Tarybos sprendimo 2 punktu nustatyta, kad 100 proc. vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą lengvata taikoma fiziniams ar juridiniams asmenims, nesinaudojantiems nekilnojamojo turto objektu Palangos miesto savivaldybės teritorijoje (2.2 punktas). Fiziniai ar juridiniai asmenys, norintys, kad jiems būtų suteikta šio sprendimo 2.2 punkte numatyta lengvata, BĮ Palangos miesto rinkliavų centrui turi pateikti: prašymą; AB „VST“ pažymą apie suvartotą elektros energijos kiekį per paskutinius 12 mėnesių iki prašymo pateikimo dienos; UAB „Palangos vandenys“ pažymą apie suvartotą vandens kiekį per paskutinius 12 mėnesių iki prašymo pateikimo dienos ir kitus dokumentus, numatytus minėto sprendimo 4.1.– 4.5. punktuose. Šis sprendimas taikomas skaičiuojant lengvatas nuo 2010 m. sausio 1 d. (Sprendimo 8 punktas) ir galiojo iki 2012 m. kovo 29 d., tai yra kai Palangos miesto savivaldybės taryba sprendimu Nr. T2-70 patvirtino naujos redakcijos Nuostatus bei Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą lengvatų skyrimo ir teikimo fiziniams ir juridiniams asmenims tvarkos aprašą (toliau – ir Lengvatų skyrimo tvarka). Tarybos sprendimo (galiojusio iki 2012 m. kovo 29 d.) 6 punktas numatė, kad pateikus visus reikiamus dokumentus, vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą lengvata, įsigalioja nuo kito mėnesio 1 dienos ir galioja iki tų metų gruodžio 31 d. Kaip matyti, lengvatos yra suteikiamos kalendoriniams metams, o tai reiškia, jog kiekvienais metais turi būti teikiamas naujas prašymas dėl lengvatos suteikimo bei reikalaujami dokumentai. 2013-04-11 Palangos miesto rinkliavų centras raštu Nr. (4.6)-317-C23-432 (b. l. 16) ir 2013-05-06 raštu Nr. (4.6)-382-C23-485 (b. l. 18) atsisakė patenkinti atsakovės prašymą dėl atleidimo nuo vietinės rinkliavos sumokėjimo, kadangi pareiškėjo manymu nėra duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad atsakovė nesinaudojo nekilnojamojo turto objektu. Sprendimų, kuriais atsisakyta tenkinti pateiktus prašymus dėl lengvatos suteikimo, atsakovė neginčijo ir šios bylos nagrinėjimo dalyku nėra šių atsisakymų teisėtumas. Konstatavus, kad atsakovė cituotų Nuostatų tvarka nebuvo atleista nuo vietinės rinkliavos mokėjimo, nėra teisinių prielaidų konstatuoti, kad jai nekyla prievolė mokėti vietinę rinkliavą.
Atsakovė kelia abejonę dėl Nuostatų kaip norminio akto atitikties Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktui, kadangi Nuostatuose nėra numatyta galimybė atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį atliekų kiekį. Pažymėtina, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013-06-14 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-508-609 pripažino, kad Palangos miesto savivaldybės tarybos 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. T2-263 „Dėl Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nustatymo ir nuostatų patvirtinimo“ 2 punktu patvirtinti ir 2012 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-70 „Dėl Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų patvirtinimo“ pakeisti Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai ta apimtimi, kuria nenumatyta galimybė atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktui.
Šiuo atveju būtina įvertinti tai, kad ginčas šioje byloje kyla ne dėl šalinamo atliekų kiekio ir galimybės vietinę rinkliavą atsakovui mokėti pagal faktinį atliekų kiekį. Ginčas šioje byloje kyla atsakovei teigiant, kad ji iš vis nėra vietinės rinkliavos mokėtoja – komunalinių atliekų turėtoja, t. y. nesinaudoja buitinių atliekų šalinimo ir tvarkymo sistema įvardijamame objekte, todėl jai nekyla jokia prievolė mokėti vietinę rinkliavą. Kaip jau paminėta šiame teismo sprendime, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vieningą teisminę praktiką, yra konstatavęs, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalies prasme. Be to, Atliekų tvarkymo įstatyme numatytas principas „teršėjas moka“, kuris į nacionalinę teisės sistemą buvo perkeltas įgyvendinant Europos Sąjungos teisės aktus, bei sąvoka „atliekų turėtojas“, kuri visose valstybės narėse aiškinama vienodai (Direktyvos 2006/12/EB preambulės 3 p., 1 str. 1 d. c p.), savaime nedraudžia nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet byloje aptariamu būdu. Dėl įvardijamų aplinkybių nėra teisinio pagrindo šioje byloje tirti Nuostatų kaip norminio akto atitiktį Viešojo administravimo įstatymo nuostatoms.
Kaip jau minėta, pagal Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje, todėl atsakovei vietinės rinkliavos mokėjimas yra piniginė prievolė ir ją vienašališkai atsisakyti įvykdyti draudžiama (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.59 str.). Atsakovė nevykdė prievolės mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl pareiškėjui iš atsakovės priteistina 135,00 Lt įsiskolinimo suma (Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.38 str.).
Dėl reikalavimo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Atsakovės atstovas K. V. 2013 m. liepos 8 d. teismo posėdžio metu žodžiu pareiškė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 100 Lt suma sumokėta notarui už įgaliojimo atsakovę G. M. atstovauti K. V. išdavimą.
Pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti: sumokėtą žyminį mokestį; kitas išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo; išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; transporto išlaidas; gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje už laiką, kol vyko procesas, ir dienpinigių – 10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną – išlaidas, pagal 6 dalį – proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas.
Pareiškėjo prašymas tenkintinas, t. y. teismo sprendimas nėra priimtas atsakovės naudai ABTĮ 44 straipsnio prasme, todėl reikalavimas dėl 100 Lt išlaidų priteisimo, vadovaujantis ABTĮ 45 straipsnio 2 dalimi, atmestinas kaip nepagrįstas. Be to, notarinio įgaliojimo išdavimas nepriskirtinas prie išlaidų, numatytų ABTĮ 44 straipsnyje.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu,
nusprendė:
patenkinti pareiškėjo BĮ Palangos rinkliavų centras prašymą:
priteisti iš atsakovės G. M., gim. (duomenys neskelbtini), BĮ Palangos rinkliavų centrui 135,00 Lt (vieną šimtą tridešimt penkis Lt) vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. už ¼ dalį nekilnojamojo turto objekto, esančio (duomenys neskelbtini);
atsisakyti tenkinti atsakovės G. M. atstovo prašymą priteisti 100 Lt turėtas išlaidas.
Sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui arba Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.