Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Rasa Valentinienė Baudžiamoji byla 1A-383-106-2011

Teisėja Edita Lapinskienė Teisminio proceso nr. 1-30-1-00410-2010-3

2011 m. birželio 9 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Rasos Valentinienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-02-17 nuosprendžio, kuriuo P. M., a.k. „(duomenys neskelbtini)“ pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 str. 1 d. - laisvės atėmimu 7 metams;

pagal BK 150 str. 1 d. - laisvės atėmimu 7 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė už šias nusikalstamas veikas P. M. paskirta – laisvės atėmimas 7 metams.

Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 2 d., nuosprendžiu paskirta bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su 1996 m. sausio 17 d. Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu paskirta bausme, prie nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėta visa 1996 m. sausio 17 d. Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu paskirta neatliktos bausmės dalis – ketveri metai dvylika dienų ir galutinė subendrinta bausmė pagal šiuos nuosprendžius P. M. paskirta – laisvės atėmimas 11 metų 12 dienų, bausmę atliekant pataisos namuose

Iš P. M. T. B. naudai priteista 405,29 Lt turtinei žalai atlyginti ir 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. M. nuteistas už tai, kad 2010 m. rugpjūčio 1 d., apie 23.00 val., Klaipėdos m., Šilutės pl., automobiliu „BMW 316“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) privažiavęs prie šaligatviu ėjusios nukentėjusiosios T. B. ir jėga ją įsodinęs į automobilį, kaltinamasis P. M. nusivežė nukentėjusiąją į automobilių stovėjimo aikštelę, esančią Klaipėdos m., Šilutės pl., prie namo „(duomenys neskelbtini)“, kur, nukentėjusiosios atžvilgiu panaudodamas fizinį smurtą, tai yra, vieną kartą dešinės plaštakos išorine dalimi sudavęs nukentėjusiajai T. B. į veidą bei liepęs jai nusiraminti ir neprisišaukti daugiau bėdos, tenkino savo lytinę aistrą oraliniu būdu bei kišdamas pirštus nukentėjusiajai T. B. į makštį, po ko iš karto su nukentėjusiąja T. B. lytiškai santykiavo. Tokiu būdu, kaltinamasis P. M. panaudodamas fizinį smurtą ir grasindamas tuoj pat jį panaudoti, tenkino lytinę aistrą oraliniu ir kitokio fizinio sąlyčio būdu bei lytiškai santykiavo su žmogumi prieš jo valią.

Teismas nepagrįstai remiasi T. B. parodymais, nes jie yra prieštaringi. Nukentėjusio tyrimo pradžioje teigė, jog ryšėjo skarele, kad buvo su šaliku sugalvojo vėliau, aiškino, jog jis neleido atsiliepti telefonu kai skambino mama, o paskui parodė, kad pati nenorėjo atsiliepti į telefono skambutį. Be to nukentėjusioji klaidino tyrėją, nurodydama vietą, kur įsėdo apelianto automobilį. Pradžioje sakė, kad įsėdo už žiedo Tilžės g., per teismą sakė, kad įsėdo pačiame žiede prie kolonėlės. Jei taip būtų sakiusi tyrimo pradžioje, būtų buvusi galimybė paimti filmuotą medžiagą iš kolonėlės ir patikrinti. Apeliantas nurodo, kad T. B. į automobilį įsėdo 1 km atstumu nuo jos nurodytos vietos.

Taip pat apeliaciniame skunde teigiama, kad apelianto pirmosios instancijos teisme negynė pasirinktas advokatas J. Tamošauskas, o teismo paskirtas advokatas Alvydas Kvaščevičius nepakankamai susipažino su byla ir nebuvo jo pasiruošęs ginti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, teisingai kvalifikavo padarytas nusikalstamas veikas ir paskyrė teisingas bausmes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (BPK 20 str., 305 str. 1 d. 2 p.). Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta (BPK 320 str. 3 d.).

Kaip galima suprasti iš skundo, apeliantas neginčija lytiškai santykiavęs su nukentėjusiąja, tačiau nurodo, jog nukentėjusioji su juo lytiškai santykiavo savo noru, jis jos neprievartavo. Šie apelianto teiginiai yra nepagrįsti ir paneigti teismo ištirtų visų byloje surinktų įrodymų visuma.

Atsakomybė pagal BK 149, 150 straipsnius kyla tuomet, kai asmuo lytiškai santykiauja ar tenkina lytinę aistrą prieš nukentėjusiojo valią ir kai tai padaroma esant nors vienam iš šių požymių: panaudojant fizinį smurtą; grasinant tuoj pat jį panaudoti; kitaip atimant galimybę priešintis; pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle.

Faktą, jog nuteistasis su nukentėjusiąja lytiškai santykiavo bei tenkino lytinę aistrą prieš jos valią, patvirtina nuoseklūs nukentėjusiosios parodymai ( Teisiamojo posėdžio protokolas, t.2, b. l. 82-85, t. 1, b. l. 7-8,12-13, 146-147 ). Nukentėjusioji T. B. viso proceso metu nuosekliai teigė, jog nuteistasis jėga ją įtraukė į automobilį, nusivežė į automobilių stovėjimo aikštelę, panaudodamas fizinį smurtą, liepęs jai nusiraminti ir neprisišaukti daugiau bėdos, tenkino savo lytinę aistrą oraliniu būdu bei kišdamas pirštus nukentėjusiajai į makštį, po ko iš karto su ja lytiškai santykiavo. Tokius nukentėjusiosios parodymus apie panaudotą smurtą ir prievartinį lytinį aktą patvirtina byloje esanti Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Klaipėdos skyriaus specialisto išvada Nr. G 1086/10(03), kurioje nustatyta, kad T. B. konstatuoti kūno sužalojimai: lūpų vidinio paviršiaus kraujosruvos, viršutinės lūpos gleivinės nubrozdinimas ir apatinės lūpos gleivinės įtrūkimas. Lūpų sužalojimai švieži, padaryti prieš kelias valandas iki apžiūros – atitinka užduoties aprašomojoje dalyje nurodytą įvykio laiką. Lūpų sužalojimai gavosi sumušus burną buku daiktu, tikriausiai, suduodant ranka. Nustatyta, kad T. B. apžiūros metu rastas šviežias kraujuojantis mergystės plėvės plyšimas, patvirtinantis atliktą lytinį aktą, įstumiant varpą į makštį, nurodomo įvykio metu (t. 1, b. l. 10-11). Specialisto išvada apie T. B. sužalojimus paneigia apelianto teiginį, kad prieš nukentėjusiąją smurtas nebuvo naudojamas.

Taip pat nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir liudytojos D. B. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme. D. B. pirmosios instancijos teisme nurodė, 2010 m. rugpjūčio 1 d. duktė T. B. buvusi su draugais. Vakare SMS žinute parašiusi, kad namo grįš 23.00 val. Paaiškino, jog su dukterimi jos nuolat bendraudavusios SMS žinutėmis, duktė visuomet pranešdavo, kur esanti, kada grįšianti ir niekuomet nevėluodavusi, tačiau tą dieną duktė laiku negrįžo. Ji skambinusi dukrai į mobiliojo ryšio telefoną, tačiau duktė neatsiliepusi. 24.20 val. pro langą ji pamačiusi iš automobilio išlipančią dukterį. Parėjus namo, duktė iš karto pasakiusi, kad ją išprievartavo. Liudytoja parodė, jog duktė buvo labai stipraus streso būsenos, rėkė, buvo pasimetusi, dukters lūpa buvo prakirsta. Jos iš karto kreipėsi į policiją (t. 2, b. l. 85-86).

Be to liudytoja G. N. pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad 2010-08-01 su T. B. ir dar keliais draugais jie buvę stadione. T. B. parašiusi mamai žinutę, jog grįš 23.00 val. ir išėjusi namo. Kitą dieną T. B. jai pasakojusi, kad pakeliui namo ją išprievartavo. Liudytoja nurodė, jog T. B. ji pažįstanti pakankamai laiko, jos yra geriausios draugės ir ji galinti tvirtinti, kad T. B. yra itin pareiginga, atsakinga mergina, iš kurios netgi ji, būdama vyresnė, kartais mokosi. Liudytoja kategoriškai nurodė, jog T. B. niekada negalėtų santykiauti su pirmą kartą sutiktu žmogumi (t. 2, b. l. 86-87).

Jokių esminių prieštaravimų nukentėjusiosios parodymuose kolegija neįžvelgia. Tai, kad tyrimo pradžioje ji nurodė, kad ryšėjo skarele, o vėliau patikslino, kad šaliku, už kurio sugriebęs nuteistasis ją įtraukė į automobilio vidų, reikalo esmės nekeičia, akivaizdu, kad nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nukentėjusioji davė vienodus parodymus apie patekimo į nuteistojo automobilį aplinkybes, ir nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad nukentėjusioji siekė suklaidinti tyrimą ir teismą. Analogiška išvada ir dėl parodymų, kodėl T. B. neatsiliepė į motinos telefono skambutį. Jei žmogus, kai jį žagina neatsiliepia telefonu, tai galima suprasti ir kas jis negali atsiliepti ir kad jam neleidžia atsiliepti į skambutį telefonu.

Nuteistasis nurodo, kad neįmanoma fiziškai žmogaus įsitraukti per automobilio langą, be to turėjo ant nukentėjusiosios kūno atsirasti sužalojimai. Šie apeliacinio skundo argumentai atmestini. Ir be specialaus tyrimo akivaizdu, kad BMW automobilio langas yra normalaus ir pakankamo dydžio, kad pro jį būtų galima patekti į automobilį. Kaip matosi iš nukentėjusiosios parodymų, ji, pasilenkusi prie atidaryto automobilio lango kalbinama nuteistojo buvo užpulta netikėtai, įtraukiama į automobilį nepasipriešino, nes sugriebus už šaliko buvo įblokšta į automobilį staiga. Visiškai suprantama, kad įtraukta iki pusės į automobilį, nukentėjusioji negalėjo staiga iš jo išsilaisvinti, aktyviai pasipriešinti, todėl apibėgusio automobilį P. M. buvo įstumta į automobilio vidų. Nukentėjusioji paaiškino buvusi šoke ir, kaip teisingai pabrėžė pirmosios instancijos teismas, akivaizdu, kad netikėtumo, baimės faktorius buvo toks stiprus, jog visiškai apribojo nukentėjusiosios galimybes priešintis.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusioji skirtingai negu ikiteisminio tyrimo metu nurodė įsodinimo į automobilį vietą- pradžioje sakė, kad įsėdo už žiedo Tilžės g., per teismą sakė, kad įsėdo pačiame žiede prie kolonėlės. Benzino kolonėlė yra šalia žiedo Tilžės gatvėje, todėl toks įvykio vietos patikslinimas neprieštarauja anksčiau nukentėjusiosios nurodytai įvykio vietai. Kadangi įvykis buvo gatvėje, o ne benzino kolonėlės teritorijoje, todėl aišku, kad joje esančios vaizdo kameros fiksuoja kolonėlės teritoriją, o ne gatve pravažiuojančius automobilius ir nukentėjusiajai nebuvo jokio tikslo meluoti apie įstūmimo į nuteistojo automobilį vietą. Dėl tos pačios priežasties nėra pagrindo reikalauti iš benzino kolonėlės vaizdo įrašus. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo bandoma nustatyti, ar nėra užfiksuotas padarytas nusikaltimas filmuotoje medžiagoje, tačiau bylai išnagrinėti reikšmingos informacijos negauta ( t. 1, b. l. 36-37, 40).

Apylinkės teismas pagrįstai savo išvadas parėmė nukentėjusiosios T. B. parodymais, kadangi šios kategorijos bylose tai yra vienas iš svarbiausių įrodymų šaltinių. Vertindamas nukentėjusiosios parodymus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog jos parodymai yra vienodi, nuoseklūs, juos patvirtina kiti bylos duomenys. Kolegija sutinka su teismo išvada, kad duodama parodymus T. B. buvo nuosekli ne tik nurodydama esmines aplinkybes, bet ir detaliai dėstydama visą įvykių eigą. Tai, kad nukentėjusioji, nors ir būdama akivaizdaus ir stipraus streso būsenos, aplinkybes nurodė detaliai, nuosekliai ir visiškai niekuo neabejodama teisminio nagrinėjimo metu patvirtino ikiteisminį tyrimą byloje atlikusi ir nukentėjusiąją betarpiškai apklaususi tyrėja J. K. ( Teisiamojo posėdžio protokolas, t. 2, b. l.87). Ta aplinkybė, kad nukentėjusioji, po to kai buvo išžaginta, bijodama nuteistojo užrašė ir davė jam savo telefono numerį, neduoda pagrindo daryti išvadą, kad ji su nuteistuoju lytiškai santykiavo savo noru. Nukentėjusioji parodė, kad patyrusi smurtą ir grasinimus, bijodama, kad nebūtų nužudyta, ji vykdė visus nuteistojo reikalavimus.

Jokių bylos duomenų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad nukentėjusioji galėtų sąmoningai apkalbėti nuteistąjį, nėra nustatyta. Kaip minėta, visi bylos duomenys sudaro vieningą visumą, įrodymai pirmosios instancijos teisme visapusiškai ištirti ir teisingai įvertinti, vadovaujantis BPK 20 str. nuostatomis.

Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, jog nepagrįstai jo prašymu nebuvo ekspertų ištirtas šalikas, kuriuo, kaip teigia nukentėjusioji, ji buvo įtrauka į automobilio vidų, tačiau ką ekspertai turėtų ištirti apeliaciniame skunde nenurodo. Nukentėjusiosios teigimu jos dėvėtas šalikas po įvykio ne kartą buvo skalbtas, todėl, kaip jau ir buvo konstatuota prokuroro nutarime, tikimybė, kad kokie nors įrodymai turintys reikšmės tyrimui, yra ypatingai maža. Padarytos teisingos išvados, kad ši ekspertizė naujų įrodymų nepateiktų, o tik užvilkintų bylos tyrimą.

Apeliaciniu skundu prašoma skirti ekspertizę melo detektoriumi, kuri patvirtintų, jog nuteistasis nemeluoja ir nebūtų remiamasi vien menamais įrodymais. Poligrafo naudojimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis numato, kad šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatytais atvejais tyrimo subjektai tiria poligrafu tuos asmenis, kurių tarnyba susijusi su įslaptintos informacijos naudojimu, apsauga ar susipažinimu su ja: atitinkamos institucijos valstybės tarnautojus, pareigūnus ir karius, taip pat asmenis, atrinktus tarnybai šiose institucijose; valstybės tarnautojus, pareigūnus ir asmenis, atrinktus valstybės tarnybai, jeigu to prašo kitos Lietuvos Respublikos valstybės institucijos. Šiame įstatyme nenumatyta, jog tyrimas poligrafu būtų atliekamas pagal įtariamo ar kaltinamo asmens pageidavimą, siekiant patikrinti jo ar kito asmens parodymus. Be to, poligrafo duomenys, kokie jie bebūtų, negali būti nulemiantys ir būtų vertinami tik visumoje su kitais byloje surinktais įrodymais.

Apeliaciniu skundu prašoma skirti psichiatrinę ekspertizę nukentėjusiajai T. B., tačiau šis prašymas taip pat nemotyvuojamas. Kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nemato jokio pagrindo skirti T. B. psichiatrinę ekspertizę, nes byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad T. B. kada nors būtų sirgusi psichine liga.

Nekyla jokių abejonių, kad P. M. pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 1 d. ir 150 str. 1 d. Nuteistojo versija, kad skaisti, neturėjusi lytiniu santykių, jauno amžiaus, blaivi, serganti mėnesinėmis mergina, telefonu nusiuntusi mamai žinutę, kad jau grįžta namo, staiga persigalvojo, netoli savo namų be jokios priežasties gatvėje pati įsėdo į beveik 30 metų vyresnio, visiškai nepažįstamo ir pirmą kartą matomo asmens automobilį ir savo noru automobilyje lytiškai santykiavo su juo vaginaliniu ir oraliniu būdu, akivaizdžiai išgalvota ir visiškai paneigta pirmosios instancijos teismo ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais.

Apeliacinio skundo argumentai, kad neva teisminio nagrinėjimo metu buvo pažeistos nuteistojo gynybos teisės, nes teisminis nagrinėjimas buvo tęsiamas be jo pasirinkto gynėjo, o teismo paskirtas advokatas Alvydas Kvaščevičius nespėjo susipažinti su byla ir nebuvo pasiruošęs jo ginti, taip pat nėra pagrįsti. Rengiantis bylą nagrinėti pirmosios instancijos teisme, turi būti laikomasi BPK 240 straipsnyje nustatytų bylos perdavimo ir nagrinėjimo teisiamajame posėdyje pradžios terminų. Tačiau šio straipsnio 4 dalyje numatyta, kad jei nagrinėjimo teisme dalyviai nespėja susipažinti su bylos medžiaga per nustatytus terminus, teismo pirmininko arba baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko sprendimu bylos nagrinėjimo teisiamajame posėdyje pradžia atidedama iki tol, kol nagrinėjimo teisme dalyviams bus sudarytos galimybės susipažinti su bylos medžiaga.

Kaip matosi iš teismo posėdžio protokolo, nuteistasis P. M. pageidavo, kad jį gintų advokatas Jonas Tamašauskas ( Teismo posėdžio protokolas, t.2, b. l. 62-64). Teismui atidėjus posėdį, advokatas J. Tamašauskas teismui pranešė, jog sutarties ginti P. M. Klaipėdos miesto apylinkės teisme su juo niekas nesudarė, todėl teismo posėdį neatvyks ( t.2, b. l. 67), todėl kaltinamąjį gynė paskirtas advokatas Alvydas Kvaščevičius. Kaip matosi iš byloje esančio orderio ( t. 2, b. l. 37), advokatas buvo paskirtas 2010 m. spalio 26 d., o bylos nagrinėjimas iš esmės buvo pradėtas tik 2011 m. sausio 31 d. ( Teisiamojo posėdžio protokolas, t. 2, b. l. 78), todėl gynėjas turėjo labai daug laiko susipažinti su bylos medžiaga, kuri buvo nedidelės apimties ( šiek tiek daugiau kaip 1 tomas). Kaip matosi iš teismo posėdžių protokolų, prašymų skirti laiko susipažinti su byla nebuvo pareikšta. Teigti, kad gynėjas neturėjo laiko susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga nėra jokio pagrindo. Nuteistojo teisę į gynybą realizavo teismo paskirtas advokatas, todėl nuteistojo teisė turėti gynėją ir gintis nuo pareikšto kaltinimo nebuvo pažeista.

Nuteistasis paskirtos bausmės bei priteistos neturtinės žalos dydžio neginčija.

Pirmosios instancijos teismas bausmės paskyrimą nuteistajam išsamiai motyvavo, skyrė ją, vadovaudamasis BK 54 str. nuostatomis. Teismas nuosprendyje teisingai pabrėžė, kad apeliantas iki šios nusikalstamos veikos padarymo jau buvo teistas už visiškai analogiškas, pabrėžtina, kelias, nusikalstamas veikas, būdamas lygtinai paleistas iš laisvės atėmimo vietos, kur atliko ilgalaikę laivės atėmimo bausmę. Ši aplinkybė rodo, kad P. M. visiškai nesitaiso, skirtos bausmės jam neturi jokio poveikio. Jo požiūris į padarytas nusikalstamas veikas, elgesys po jų padarymo leidžia daryti išvadą, kad nesiekia pasitaisyti ir, kaip teisingai nuosprendyje pabrėžė teismas, tai charakterizuoja jį itin neigiamai. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais ir konstatuoja, kad pagrįstai P. M. už abi padarytas veikas skirta maksimali atitinkamo BK straipsnio sankcijoje numatyta bausmė.

Pirmosios instancijos teismas iš P. M. priteisė 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir taip pat šį savo sprendimą detaliai motyvavo. Teisėjų kolegijos nuomone, civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo išnagrinėtas nepažeidžiant nei baudžiamojo proceso, nei civilinės teisės normų.

Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo. Klaipėdos miesto apylinkės teismo apkaltinamasis nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 320 str. 3 d.).

Iš apelianto priteistinos nukentėjusios apeliacinės instancijos teisme turėtos atstovavimo išlaidos. Kaip matosi iš pateikto kvito, jas sudaro 484 Lt. ( BPK 104 str.).

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo P. M. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti nukentėjusiajai T. B. iš nuteistojo P. M. 484 Lt atstovo samdymo išlaidas