- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2006-02-20
- Bylos Nr.
- 1A-32/2006
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Viktoras Kažys (pirm.), Kęstutis Jucys, Jonas Algimantas Venckus
- Nuteistasis
- A. B.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 5 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. B. nuteistas už tai, kad 1994 m. rugpjūčio 13 d. Telšiuose, veikdamas kartu su V. Š. , V. R. , A. A. , V. B. , R. L. , M. Z. bei kitais tyrimo nenustatytais asmenimis, prievartavo A. R. turtą, tai yra A. B. , atvykęs kartu su V. Š. , V. R. , A. A. , M. Z. bei kitais tyrimo nenustatytais asmenimis atvyko į nukentėjusiojo A. R. butą (duomenys neskelbiami), kur V. Š. maskuojant turto prievartavimą tariama skola, grasinant prieš nukentėjusįjį ir jo šeimos narius panaudoti fizinį smurtą, savo ir kitų naudai vertė A. R. perduoti 10000 JAV dolerių (40000 Lt). A. R. atsisakius mokėtu, V. Š. atėmus nukentėjusiojo buto raktus bei jo automobilio VW Golf raktus ir dokumentus, A. B. kartu su bendrininkais atėmė A. R. laisvę ir jam priklausančiu automobiliu VW Golf nuvežė į kitą nukentėjusiojo butą, esantį (duomenys neskelbiami), kur V. Š. toliau atvirai vertė per savaitę surasti ir perduoti jo nurodytą pinigų sumą, priešingu atveju grasinant atimti visą nukentėjusiojo turtą – butą, baldus, automobilį. A. R. neįvykdžius šių reikalavimų, tęsdamas nusikalstamą veiką, A. B. kartu su V. Š. , V. R. , A. A. , V. B. , R. L. , M. Z. bei kitais tyrimo nenustatytais asmenimis vėl atvyko pas nukentėjusįjį į butą (duomenys neskelbiami), ir neturėdamas teisinio pagrindo vertė A. R. perduoti nurodytą turtą. A. R. atsakius, kad jis neturi pinigų, V. Š. paliepus kitiems asmenims iš nukentėjusiojo buto išnešti visus baldus bei nurodžius per 10 dienų būtinai perduoti 10000 JAV dolerių, bet A. R. neįvykdžius ir šių reikalavimų, A. B. kartu su V. Š. ir kitais nusikalstamo susivienijimo nariais atėmė A. R. 10000 Lt vertės automobilį VW Golf, v/n XXXX, ir iš nukentėjusiojo buto (duomenys neskelbiami), pagrobė baldus bei buitinę techniką 36000 Lt vertės, taip padarė nukentėjusiajam didelę 46000 Lt turtinę žalą.
Šalies argumentai
Nuteistasis A. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti apygardos teismo nuosprendį ir priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad teismo nuosprendis dėl teismo išvadų neatitikimo faktinių bylos aplinkybių, netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo, padarytų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, yra teisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas.
Apeliantas skunde nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl jo nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 2 d. Nurodo, kad byloje neįrodyta, jog jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Jo kaltę teismas grindė tik neištirtais byloje įrodymais, prielaidomis ir samprotavimais, be to, pažeidė įrodymų leistinumo ir liečiamumo principus vertindamas įrodymus, o pasisakęs dėl kitu įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytų aplinkybių, kvestionavo kito teismo nuosprendį.
Apelianto teigimu, teismas, grįsdamas jo kaltę liudytojų N. U. , M. P. , V. G. , V. D. ir kt. parodymais bei kitais su šiais asmenimis atliktų tyrimo veiksmų protokolais (asmenų, daiktų atpažinimai), pažeidė įrodymų leistinumo ir liečiamumo principus, nes šiuose protokoluose infiksuoti duomenys neturi jokio ryšio su jam inkriminuota nusikalstamą veika.
Apeliantas mano, kad teismas negalėjo jo kaltės įrodymais laikyti ir nukentėjusiojo A. R. , liudytojos J. G. parodymų bei Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. vasario 4d. nuosprendžiu pakeisto Šiaulių apygardos teismo 2004 m. sausio 15 d. nuosprendžio nustatytų aplinkybių, nes šie yra ydingi formos ir turinio prasme, ir nėra pakankami apkaltintini jį jam inkriminuotos veikos padarymu. Nukentėjusiojo A. R. , liudytojos J. G. parodymai ir minėtais nuosprendžiais nustatytos aplinkybės iš esmės įrodo tik patį turto prievartavimo įvykį, tačiau neįrodo, jog buvo išankstinis susitarimas su bendrininkas, jo tyčia prievartauti A. R. turtą, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos BK 181 str. kvalifikacija. Byloje nėra jokių įrodymų, kad jis veikė turėdamas tyčia prievartauti A. R. turtą. Be to, apeliantas mano, kad šių asmenų parodymai negalėjo būti laikomi jo kaltės įrodymu ir dėl to, jog jie yra nenuoseklūs ir vieni kitiems prieštarauja, jų nepatvirtina kita bylos medžiaga.
Apelianto manymu, teismas, grįsdamas jo kaltę liudytojos J. G. , pažeidė ir betarpiškumo principą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos BPK 301 str., taip pat Lietuvos Respublikos BPK 22 str., Konvencijos 6 str. 3 d. reikalavimus, nes ši liudytojo nebuvo surasta ir apklausta, nesudarant galimybės jam gintis nuo pareikšto kaltinimo, užduoti jai klausimus, apsiribojant tik jos duotų parodymų pagarsinimu. Apelianto teigimu, tai buvo atliekama sąmoningai. Apeliantas skunde daro išvadą, kad nukentėjusysis bendradarbiavo su prokuratūra fabrikuojant bylą ir buvo šališkas.
Šalies argumentai
Apeliantas skunde taip pat mano, kad jam kaltinamajame akte įtarimai suformuluoti pažeidžiant 1961m. Lietuvos Respublikos BPK 162, 230 str. str., 2000 m. Lietuvos Respublikos BPK 219 str. reikalavimus, tai yra jam pareikšti įtarimai yra nekonkretūs ir nepagrįsti, nebuvo atskleistas veikos mechanizmas, faktiniai duomenys, kuriais grindžiamas įtarimas. Apelianto nuomone, dėl to buvo pažeista jo teisė į gynybą, nes jam nei parengtinio tyrimo metu (ikiteisminio tyrimo metu), nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo aišku nuo kokių konkrečiai ir kokiais įrodymais grindžiamų kaltinimų turėjo gintis, kokius savo veiksmus ginčyti.
Teismo posėdyje apeliacine tvarka nuteistasis A. B. ir jo gynėja prašė tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo A. B. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Nuteistasis A. B. savo apeliaciniame skunde nurodo, kad jam kaltinimai buvo pateikti nekonkretūs ir nepagrįsti, neindividualizuota jam inkriminuota nusikalstama veikla, todėl jis negalėjo tinkamai gintis nuo pateiktų kaltinimų. Kolegijos nuomone, šie apelianto aiškinimai nepagrįsti. Kaltinamajame akte A. B. kaltinimai suformuluoti, nepažeidžiant BPK 219 straipsnio reikalavimų, - nurodytos tiek jam inkriminuoto nusikaltimo sudėtį apibūdinančios aplinkybės (nusikaltimo padarymo laikas, vieta, būdas, nusikaltimo objektas, subjektas ir kt.), tiek pagrindiniai duomenys, kuriais grindžiami įtarimai, tiek juridinė kvalifikacija, todėl nuteistasis galėjo suprasti kuo buvo kaltinamas ir tinkamai įgyvendinti savo procesines teises. A. B. skunde nurodyti pažeidimai (nenurodytas tikslus nusikaltimo padarymo laikas) nėra esminiai, nes nusikaltimo padarymo laiką, nesant tikslių duomenų apie tai, galima nurodyti apytikriai, šio reikalavimo nereikia suprasti kaip būtinumo įvardyti laiką minutės tikslumu.
Nelaikytina baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, dėl kurio pirmosios instancijos teismo nuosprendis būtų neteisėtas tai, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje nėra nurodyta bendrininkavimo forma. Iš nuosprendžio turinio, išanalizavus teismo nuosprendyje nurodytas nusikalstamos veikos, pripažintos įrodyta, aplinkybes matyti, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis nukentėjusiojo A. R. , liudytojos J. G. duotais parodymais bei kitais byloje esančiais įrodymais nustatė, kad A. B. , prievartaujant A. R. turtą kartu su V. Š. , V. R. , A. A. , V. B. , R. L. , M. Z. bei kitais tyrimo nenustatytais asmenimis trimis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, dalyvavo, išsiaiškino A. B. veiksmų pobūdį bei vaidmenį nusikaltimo padaryme ir nenustatęs, kad nusikalstama veika būtų padaryta organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo, pripažino, kad A. B. nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje, veikdamas kaip bendravykdytojas.
Nuteistasis A. B. apeliaciniame skunde ginčija šią pirmosios instancijos teismo išvadą. Tvirtina, kad byloje nėra įrodyta, jog tarp jo ir kitų asmenų buvo išankstinis susitarimas prievartauti nukentėjusiojo A. R. turtą ir bendra tyčia, tai yra suvokimas veikiant bendrai ir prievartaujant nukentėjusiojo turtą. Kolegijos nuomone, tokius nuteistojo aiškinimus paneigia byloje surinktų įrodymų visetas bei pati nusikalstamos veikos analizė.
Iš nukentėjusiojo A. R. duotų parodymų matyti, kad 1994 m. rugpjūčio 13d. į jo butą, esantį (duomenys neskelbiami), jam priverstinai atidarius duris, - durys buvo laužiamos, įėjęs V. Š. su dar apie dešimt žmonių, iš karto paėmė iš jo automobilio ir buto raktus, pradėjo reikalauti 10000 JAV dolerių, grasinti, liepė sumokėti jam pinigus per penkias dienas. Praėjus savaitei po to, kai V. Š. buvo atvykęs pas jį į butą, esantį (duomenys neskelbiami), V. Š. su tais pačiais asmenimis vėl apsilankė pas jį kitame bute, esančiame (duomenys neskelbiami). Įėjęs V. Š. pasakė, kad viską išneš iš buto, jeigu jis nesumokės 10000 JAV dolerių. Po ko davė komandą išnešti iš buto daiktus ir liepė per 10 dienų sumokėti pinigus. Pagal nukentėjusiojo A. R. parodymus, tuo metu, kai V. Š. su kitais asmenimis laužė jo buto duris, reikalavo pinigų, paėmė nukentėjusiojo automobilio, buto raktus, nukentėjusiajam grasino, buvo ir viską matė bei girdėjo ir nuteistasis A. B. . Šiuos parodymus nukentėjusysis A. R. ikiteisminio tyrimo metu pakartojo analogiškai kelis kartus, juos patvirtino ir apklaustas pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose. A. R. parodymai dėl A. B. dalyvavimo V. Š. reikalaujant iš nukentėjusiojo pinigų, grasinant, prieš nukentėjusiojo valią bandant patekti į jo butą, paimant nukentėjusiojo automobilio ir buto raktus, išnešant iš buto baldus, grasinant jų neatiduoti, jeigu nebus sumokėti reikalaujami pinigai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose buvo vienodi, nuoseklūs, neprieštaringi. Kolegija neturi pagrindo jais netikėti, nukentėjusiojo parodymų teisingumą patvirtina ir liudytojos J. G. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui. J. G. apklausta parodė, kad A. R. jai paskambinęs pasakė, jog V. Š. su savo žmonėmis laužiasi į butą, esantį (duomenys neskelbiami). Vėliau, A. R. sugrįžęs namo, jai papasakojo, jog V. Š. su savo žmonėmis atėmė iš jo mašiną. Praėjus savaitei po šio įvykio, vėl atvažiavo V. Š. ir dar apie dešimt žmonių, tarp kurių buvo A. B. . V. Š. reikalavo ir A. R. pinigų ir jam grasino. Siekiant pašalinti apeliaciniame skunde keliamas abejones dėl J. G. parodymų teisingumo ir pirmosios instancijos teismo išvadų, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą ir apklausė liudytoją J. G. , kuri nepaneigė savo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu.
Visi paminėti faktiniai duomenys papildo vienas kitą, sutampa esminėse detalėse, - dėl A. B. buvimo kartu su V. Š. ir kitais bendrininkais laužiant nukentėjusiojo duris, reikalaut iš jo pinigų, nukentėjusiajam grasinant, ir kartu sudaro nuoseklią įrodomąją medžiagą, leidžiančią kolegijai daryti išvadą dėl A. B. kaltumo.
A. B. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo nekeičia ta aplinkybė, kad A. B. nereikalavo iš A. R. pinigų, jam negrasino, fininio smurto nenaudojo. Bendrininku grupės asmenų padarytai nusikalstamai veikai kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 2 dalį nebūtina, kad kiekvienas grupės narys atliktų visus objektyviosios pusės veiksmus, numatytus šio straipsnio 2 dalies dispozicijoje. Pakanka nustatyti, kad kaltininkas suprato kitų bendrininkų atliekamus veiksmus, siekiamus tikslus ir jiems pritarė. A. B. buvo nusikaltimo vietoje, matė bendrininkų veiksmus, kaip V. Š. naudojo psichinę prievartą, pasireiškusią tyčiniu poveikiu nukentėjusiųjų psichikai, verčiant bijoti (bauginant), kad dėl tolesnių A. R. veiksmų ar neveikimo atsiras tam tikrų neigiamų pasekmių (A. Š. ir dar apie dešimt žmonių prieš nukentėjusiojo valią bando patekti į jo butą, - su iš anksto pasiruoštu kirviu nori išlaužti duris, reikalaudamas iš nukentėjusiojo pinigų, A. Š. kartu vedasi dar apie dešimt vyrų (su jai visur eina ir A. B. ), pagrobia nukentėjusiojo turtą, jam grasina), ir tokiems V. Š. ir jo bendrininkų veiksmams pritarė.
Teismas, spręsdamas A. B. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti turėjusiais esminės reikšmės išsamiai išnagrinėti bylą ir paveikusiais teisėto ir pagrįsto nuosprendžio priėmimą, nepadarė.
2000 m. balandžio 11 d. Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl amnestijos akto” 3 str. 2 d. nurodyta, kad paskirta bausmė sumažinama vienu penktadaliu, bet ne daugiau kaip vieneriais metais asmenims, nuteistiems laisvės atėmimu už nusikaltimus, nurodytus šio straipsnio 3 dalies 2 punkte. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinės dalies matyti, kad nusikaltimas, už kurio padarymą nuteistas A. B. , - turto prievartavimas (Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 2 dalis), numatytas tarp nusikaltimų nurodytų šio straipsnio 3 dalies 2 punkte. Todėl A. B. turi būti taikyta minėta amnestija ir paskirta bausmė mažintina vienu penktadaliu.
Teisėjų kolegija, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p.,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 5 d nuosprendį pakeisti:
Taikyti 2000 m. balandžio 11 d. įstatymo ,,Dėl amnestijos akto“ 3 str. 2 d. ir A. B. paskirtą bausmę sumažinti vienu penktadaliu.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.