- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-07-12
- Bylos Nr.
- 1A-594-485-2013
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algirdas Remeika (pirm.), Viktoras Preikšas, Olegas Šibkovas
- Nuteistasis
- A. G.
Pranešėjas: Algirdas Remeika Baudžiamoji byla Nr. 1A-594-485-2013
Teisėjas: Ramūnas Šarka Teisminio proceso Nr. 1-05-1-01013-2013-8
2013 m. liepos 12 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Remeikos, teisėjų Viktoro Preikšo, Olego Šibkovo, sekretoriaujant Mariui Žukauskui, dalyvaujant prokurorui Aleksui Jurčiui, nuteistojo gynėjui advokatui Albinui Miliauskui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą nuteistojo A. G. apeliacinį skundą dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 291 str. 1 d. laisvės atėmimu 1(vieniems) metams 3 mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 d., 2 d., paskirtą bausmę visiško sudėjimo būdu subendrinus su Lazdijų rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 23 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta 30 parų arešto bausme, paskirta galutinė subendrinta bausmė –laisvės atėmimas 1 (vieniems) metams 3 mėnesiams ir 30 dienų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. G. pagal Lietuvos Respublikos BK 291 str. 1 d. nuteistas už tai, kad jis 2013 m. vasario 1 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), valstybės sienos (duomenys neskelbtini) (bendrame su Rusijos Federacija (duomenys neskelbtini)) kvadrate, tarp valstybės sieną žyminčių ženklų plūdurų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupėje su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, pažeisdamas Lietuvos Respublikos valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo 5 straipsnio 1 ir 3 dalies reikalavimus, neturėdamas asmens dokumento, suteikiančio teisę pereiti valstybės sieną, bei išvengdamas patikrinimo pasienio kontrolės punkte, neteisėtai perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2013 m. vasario 1 d. apie 16.45 val. (duomenys neskelbtini), valstybės sienos (duomenys neskelbtini) kvadrate, (bendrame su Rusijos Federacija (duomenys neskelbtini) kvadrate), tarp valstybės sieną žyminčių ženklų plūdurų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupėje su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, pažeisdamas Lietuvos Respublikos valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo 5 straipsnio 1 ir 3 dalies reikalavimus, neturėdamas asmens dokumento, suteikiančio teisę pereiti valstybės sieną, bei išvengdamas patikrinimo pasienio kontrolės punkte, važiuodamas keturračiu motociklu „Kavasaki“, neteisėtai perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš Rusijos Federacijos į Lietuvos Respubliką.
Šalies argumentai
Nuteistasis apeliaciniu skundu prašo Lazdijų rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 30 d. nuosprendį panaikinti ir priimti jo atžvilgiu naują išteisinamąjį nuosprendį. Apeliantas, neigdamas savo kaltę, teigia, kad skundžiamas nuosprendis grindžiamas tik bylos baigtimi suinteresuotų liudytojų prieštaringais parodymais, kurių nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai, bei prielaidomis. Nesutikdamas su jo kaip visiškai neįtikinamų parodymų skundžiamame nuosprendyje vertinimu, nuteistasis nurodo, kad jeigu jis su dviem nenustatytais asmenimis, kaip teigia liudytojai G. P., V. P. ir V. S., būtų keturračiu motociklu iš Rusijos Federacijos vežęs kokias nors dėžes, tai tokiu atveju nebuvo būtinumo važiuoti prie žvejų, nes buvo visos galimybės važiuoti į kitą vietą, kurioje nebuvo pašalinių asmenų. Kad keturračiu motociklu nieko nebuvo vežama, patvirtina ta aplinkybė, jog, atvažiavus į įvykio vietą VSAT pareigūnams, jie keturračio motociklo net nebandė persekioti ir ieškoti. Ta aplinkybė, jog vieni liudytojai nurodo, kad radijo stotis buvo paimta iš nuteistojo, o kiti liudytojai nurodo, kad radijo stotį jis išmetė, duoda pakankamą pagrindą abejoti liudytojų parodymų objektyvumu. Liudytojų G. P., V. P. ir V. S. parodymai patvirtina patį faktą, kad keturratis motociklas atvažiavo iš Rusijos Federacijos teritorijos, ko apeliantas neneigia. Minėti liudytojai patvirtina ir tai, kad keturratį motociklą vairavo ne apeliantas, todėl, jo nuomone, byloje nėra surinkta pakankamai neginčijamų įrodymų, kad jis tyčia neteisėtai perėjo Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos valstybės sieną.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėją, prašiusį nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorą, prašiusį apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad nuteistojo A. G. apeliacinis skundas atmestinas.
Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 2 d. numatyta, kad byloje surinktus duomenis pripažinti įrodymais kiekvienu atveju gali tik teismas, kurio žinioje yra byla. Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų bei 5 dalyje nurodytų įrodymų vertimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus ir teismo posėdyje ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno įrodymo patikimumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo A. G. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 291 str. 1 d. Įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai apkaltinamajame nuosprendyje, išdėstyti taip, kaip to reikalauja BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatos.
Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas pagrįstai apkaltinamąjį nuosprendį grindė liudytojų G. P., V. P. ir V. S. teisme duotais parodymais, kadangi jie sutampa ne tik tarpusavyje, bet ir su kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais, o taip pat atitinka faktines bylos aplinkybes. Šių asmenų suinteresuotumo bylos baigtimi nepagrindžia jokie objektyvūs duomenys, todėl nuteistojo apeliaciniame skunde nurodyti bei apeliacinės instancijos teisme jo gynėjo išsakyti teiginiai apie byloje apklaustų minėtų liudytojų parodymų nepatikimumą, siekį apkalbėti nuteistąjį kaip deklaratyvaus pobūdžio atmestini. Tai, jog teismas nevertino liudytojų parodymų taip, kaip tai naudinga apeliantui, nereiškia, jog buvo pažeistos įrodymų vertinimą reglamentuojančios normos. Be to, pažymėtina, kad liudytojai G. P., V. P. ir V. S. Baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka teismo buvo pasirašytinai įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Taigi, jie vykdė pareigą padėti teismui vykdyti teisingumą ir duoti tikrovę atitinkančius, nemelagingus parodymus.
Žemesnės instancijos teismas
Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas teisingai byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje patikrintus įrodymus vertino viseto aspektu, tuo tarpu apeliantas netinkamai remiasi vien savo paties parodymais, kurie skundžiamame nuosprendyje yra paneigti įrodymų visuma. Būtent, faktas, kad buvo pažeista valstybės siena, yra užfiksuotas įvykio vietos apžiūros protokole, valstybės sienos pažeidimas konstatuotas ir susitikimo prie valstybės sienos protokole, šis pažeidimas nustatytas toje vietoje, kurią nurodė betarpiškai įvykį matę liudytojai G. P., V. P. ir V. S.. Apeliantas skunde savaip interpretuoja šių liudytojų parodymus, neteisingai tvirtindamas, kad vieni liudytojai nurodė, jog radijo stotelė buvo paimta iš jo, o kiti nurodė, kad ją jis išmetė, kas neva duoda pakankamą pagrindą abejoti šių liudytojų parodymų objektyvumu. Teisėjų kolegija, atkreipdama dėmesį į tai, kad apeliantas neįvardija, kurie konkrečiai liudytojai davė nurodytus parodymus, pažymi, kad 2013-04-24 teisiamojo posėdžio protokole užfiksuota, jog liudytojai G. P., V. P. ir V. S. vienareikšmiškai parodė, kad nuteistasis A. G. radijo stotelę prieš jo sulaikymą išmetė. Taigi, nei vienas iš minėtų liudytojų nenurodė, kad radijo stotelė betarpiškai buvo paimta iš nuteistojo. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pripažino, kad daikto paėmimas buvo įformintas surašant netinkamą procesinį dokumentą (kratos protokolą) ir netinkamai užfiksuojant, iš kokio asmens daiktas (radijo stotelė) paimamas, tačiau net ir toks dokumentas patvirtina liudytojų nurodytą faktą, kad nuteistasis A. G. sulaikymo metu turėjo radijo stotelę.
Teisėjų kolegija, sutikdama su skundžiamame nuosprendyje nurodytu nuteistojo parodymų kaip visiškai neįtikinamų bei logiškai nepaaiškinamų vertinimu, o taip pat atsižvelgdama į tai, kad apeliaciniame skunde nuteistasis, savaip interpretuodamas įvykio aplinkybes, neigia keturračiu motociklu iš Rusijos Federacijos vežęs kokias nors dėžes, kas šiuo atveju jo veikos kvalifikacijai reikšmės neturi, konstatuoja, kad nuteistojo A. G. parodymai skundžiamame nuosprendyje pagrįstai įvertinti kaip jo gynybinė versija siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pažymėtina, kad šiuo atveju aplinkybė, kad keturratį motociklą vairavo ne A. G., apelianto kaltės nepaneigia, kadangi jis išorinę Lietuvos Respublikos sieną kirto, išvengdamas patikrinimo pasienio kontrolės poste ir neturėdamas asmens dokumento, suteikiančio teisę pereiti valstybės sieną – galiojančios vizos, o tai pagal Lietuvos Respublikos Valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo 5 straipsnio 1 ir 3 punktų reikalavimus laikytina neteisėtu valstybės sienos perėjimu ir atitinka BK 291 str. požymius.
Teisėjų kolegija, vertindama aukščiau išdėstytus įrodymus, neturi pagrindo nesutikti su skundžiamo nuosprendžio motyvais bei išvadomis dėl A. G. kaltės ir konstatuoja, kad byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje patikrintų įrodymų visetas patvirtina nuteistojo kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 291 str. 1 d.
Vertinat nuteistojo gynėjo apeliacinės instancijos teismo posėdyje išsakytą argumentą, kad šiuo atveju nepagrįstai nustatyta, jog nusikaltimą A. G. padarė veikdamas bendrininkų grupėje, atkreiptinas dėmesys į tai, kad teisme betarpiškai įvykį matę liudytojai G. P., V. P. ir V. S. vienareikšmiškai patvirtino, kad keturračiu motociklu važiavo trys asmenys. Be to, kaip teisingai nurodoma skundžiamame nuosprendyje, šiuo atveju svarbu tai, kad nuteistasis buvo keturračio motociklo, kuriuo buvo padarytas nusikaltimas, keleiviu, o ne vairuotoju, todėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos be bendrininkų bendrų veiksmų jis nebūtų galėjęs padaryti, kas patvirtina, kad nusikaltimas buvo padarytas bendrais veiksmais. Ši aplinkybė, tai yra, kad veiką padarė bendrininkų grupė, pagrįstai pripažinta nuteistojo A. G. atsakomybę sunkinančia aplinkybe.
Iš bausmės skyrimo motyvų matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam A. G., teisingai įvertino visas aplinkybes, kurias teismą įvertinti įpareigoja įstatymas (BK 54 str.), tai yra tai, kad jis, neišnykus teistumui už tapačius nusikaltimus, padarė nesunkų nusikaltimą, anksčiau du kartus teistas, nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, kaip minėta, nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jam anksčiau paskirtos švelnesnės bausmės rūšys akivaizdžiai nebuvo pakankamos bausmės tikslams pasiekti bei sulaikyti jį nuo naujų nusikalstamų veikų, ir pagrįstai A. G. kaip recidyvistui skyrė realią laisvės atėmimo bausmę, jos dydį nustatydamas didesnį nei įstatymo sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Įvertinusi visas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistajam A. G. už jam inkriminuotą nusikaltimą paskirta, o taip pat ir galutinė subendrinta bausmės yra teisingos ir tinkamos realizuoti bausmės tikslus.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant Baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų, todėl jį naikinti apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo A. G. apeliacinį skundą atmesti.