Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Panevėžio apygardos administracinis teismas, pirmininkaujant teisėjai Dalytei Zlatkuvienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Ž. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

pareiškėjas A. Ž. skundu kreipėsi į administracinį teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK), priteisti 1 000,00 eurų neturtinės žalos, atsiradusios dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Panevėžio AVPK areštinės kamerose, atlyginimą. A. Ž. skunde nurodė, jog periodiškai nuo 2009 m. rugpjūčio 5 d. iki 2010 m. sausio mėn. pabaigos (tiksli data nenurodyta) jis buvo laikomas teisės aktų neatitinkančiomis suėmimo sąlygomis. Pareiškėjas teigė, jog Panevėžio AVPK areštinės įrengtos rūsyje. Kamerų langai dėl juose esančių fiksatorių atsidaro tik iki 10 cm, jose nebuvo pakankamo apšvietimo. Kameros buvo perpildytos, todėl pareiškėjas tapdavo irzlus, nervingas. Pareigūnai su suimtaisiais elgėsi nežmoniškai. Kamerose nebuvo sąlygų sanitariniu mazgu naudotis privačiai. Toks privatumo neturėjimas pareiškėjui darė gėdą ir žemino jo orumą. Dėl laikymo rūsyje pareiškėjas patyrė didžiausius nepatogumus, o pareigūnų elgesys kėlė emocinę depresiją. (2-5 b. l.).

Pareiškėjas A. Ž. teismo posėdyje paaiškino, kad neturtinę žalą jam sukėlė jo laikymas Panevėžio AVPK areštinės kamerose netinkamomis sąlygomis nuo 2010 metų. Nurodė, kad buvo laikomas kamerose Nr. 9, 17, 19, 26, 36. Pareiškėjas teigė, kad ypatingai blogos sąlygos buvo kameroje Nr. 9, kitose kamerose buvusias sąlygas vertino kaip tinkamas. Nurodyta kamera Nr. 9 buvo neremontuota, joje būdavo šalta, neužsidarydavo langas, buvo įrengtos dvi lempos, kuriose įsuktos 40 W stiprumo lemputės. Pareiškėjas tvirtino, kad šioje kameroje užsikloti tekdavo tik paklode, čiužinys buvo prastos būklės, o dėl netinkamos lovos pagrindo konstrukcijos jis sulįsdavo į lovos tarpus. Sanitariniame mazge nebuvo įrengtų kabliukų ir uždangalo, iš kriauklės lašėdavo vanduo, kaupdavosi drėgmė. Kameroje įrengtas radiatorius nešildė. Kameroje Nr. 9 buvo laikomi keturiese. Pareiškėjas teigė, kad teikdavo pretenzijas viršininkui dėl minkštojo inventoriaus nebuvimo, tačiau jam buvo paaiškinta, jog areštinė pilna ir šio inventoriaus nėra. Kameroje buvo dvi lempos, kuriose įsuktos lemputės, kurių stiprumas buvo 40 W. Pareiškėjas teigė, kad nežinojo apie nustatytą 3,6 kv. m kameros ploto normą vienam asmeniui. Apie galimybes prisiteisti neturtinę žalą sužinojo iš televizijos. Nurodė, kad dėl netinkamų sąlygų Panevėžio AVPK areštinėje pareiškėjui pablogėjo sveikata, buvo peršalęs ir teko gydytis.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kuri kildinama iš neteisėtų policijos įstaigos veiksmų neužtikrinant tinkamų laikymo sąlygų areštinės kamerose, atlyginimo.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje numatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka. Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikytinas CK 6.271 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra tai, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė. Toks subjekto ypatumas lemia, kad valstybės civilinei atsakomybei atsirasti kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jos tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013, kt.).

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė, įstatymų saugomas interesas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas nuoseklus aiškinimas, kad nagrinėjant ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikomos ir ieškinio senatį reglamentuojančios CK normos (2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-850/2010). Ieškinio senatis suprantama kaip įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Tai reiškia kad įstatymų leidėjas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį garantuojamas pažeistos teisės gynimas, siekia ne tik užtikrinti subjektyvinės teisės gynimą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius. Be to, ieškinio senatis skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą bei suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Taigi, jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą, į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kitai teisinio santykio šaliai atsiranda pagrindas tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako ketinimų ginti savo teises ir teisėtus interesus, arba nemano, kad jo teisės ir teisėti interesai yra pažeisti.

Pareiškėjas A. Ž. neturtinės žalos atsiradimą siejo su jo laikymu Panevėžio AVPK areštinėje nuo 2009-08-05 iki 2010-01-29 (2-5 b. l.). Panevėžio AVPK pateikti duomenys šią pareiškėjo nurodytą aplinkybę patvirtino (23-26 b. l.). Pareiškėjas skundą dėl žalos atlyginimo teismui per pašto įstaigą išsiuntė 2015 m. rugsėjo 14 d. , t. y. praėjus daugiau nei penkeriems metams po to, kai buvo konvojuotas iš Panevėžio AVPK areštinės (7 b. l.). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Atsižvelgus į nurodytą teisinį reguliavimą ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių laikymo Panevėžio AVPK areštinėje sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų pobūdį, konstatuojama, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Dėl šių priežasčių nuo to momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Darydamas šią išvadą, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą senaties taikymą reguliuojančių teisės normų nuostatų taikymą (2013 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis. Nagrinėjamoje byloje Lietuvos valstybei atstovaujantis Panevėžio AVPK atsiliepime pateikė prašymą taikyti ieškinio senatį (10-11, 23-25 b. l.). CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui, asmuo praranda teisę į pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas senaties terminą reguliuojančių normų taikymą, yra pažymėjęs, kad tik tuo atveju, kai teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1295-575/2015, 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1408-575/2015). Ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, sprendžiama vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgus į ieškinio senaties termino trukmę, ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Išanalizavus skundo turinį ir teismo posėdyje A. Ž. pateiktus paaiškinimus, daroma išvada, jog pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad tuo laikotarpiu, kai, jo vertinimu, Panevėžio AVPK neužtikrino tinkamų laikymo sąlygų ir tokiu būdu galimai pažeidė jo teises, jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą. Teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo ir turėjo žinoti apie jo teisių pažeidimus. Pažymėtina, kad 2000 m. liepos 18 d. priimtas ir 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojęs CK užtikrino asmenims galimybę, remiantis šio kodekso 6.271 straipsnio nuostatomis, ginti pažeistas teises ir kelti ginčą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Be to, nuo 1999 m. gegužės 1 d. veikiantiems apygardų administraciniams teismams, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu, buvo priskirta spręsti bylas pagal pareiškėjų skundus dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Teismo vertinimu, nuo paties A. Ž. valios ir apsisprendimo priklausė, kokį elgesio modelį pasirinks pareiškėjas, t. y. ar, būdamas rūpestingas ir aktyvus, nedels ir per CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą sieks įstatymo nustatyta tvarka apginti savo pažeistas teises ir įstatymo saugomus interesus, ar elgsis aplaidžiai, neapdairiai ir taip praleis nurodytą ieškinio senaties terminą.

Pareiškėjas A. Ž. kreipimąsi į teismą, praleidus trijų metų senaties terminą, grindžia aplinkybe, kad jam nebuvo suteikta informacija apie jo teises. Tokia pareiškėjo nurodyta aplinkybė pripažintina nesvarbia senaties termino praleidimo priežastimi. Tokio nurodyto pobūdžio priežasčių vertinimo laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas analogiško pobūdžio klausimus (2015 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1319-442/2015; 2015 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1998-662/2015). Teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmenys, atliekantys laisvės atėmimo bausmę ar laikomi kardomojo kalinimo vietose, turi teisę kreiptis į savivaldybės vykdomąją instituciją pagal laisvės atėmimo vietą dėl pirminės teisinės pagalbos suteikimo. Pareiškėjas duomenų, kad jis, ketindamas apginti, jo teigimu, galimai pažeistas teises, būtų aktyviais veiksmais siekęs pasinaudoti šia teise ir gauti teisinę informaciją ar konsultaciją, nepateikė. Įvertinus pareiškėjo skunde ir teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, daroma išvada, kad A. Ž. be svarbių priežasčių praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimui dėl neturtinės žalos už 2009-08-05 - 2010-01-29 laikotarpį atlyginimo. Dėl šios priežasties nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą skundui dėl neturtinės žalos atlyginimo paduoti.

Remiantis tuo, kas buvo nurodyta, ir esant atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujančio Panevėžio AVPK reikalavimui, pareiškėjo reikalavimui priteisti neturtinės žalos atlyginimą taikomas ieškinio senaties terminas ir A. Ž. skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo A. Ž. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.