Panevėžio apylinkės teismo sprendimas

Kupiškio rajono apylinkės teismo teisėjas Virginijus Skaraitis rašytinio proceso tvarka, vadovaudamasis CPK 441 straipsnio antrąja ir trečiąja dalimis, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ (toliau - AB „Lietuvos draudimas“) ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „JEN statyba“ (toliau – UAB „JEN statyba) dėl žalos atlyginimo, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkinamas iš dalies.

Dėl reikalavimo priteisti draudimo išmoką dėl sutartinių įsipareigojimų pranešti apie eismo įvykį, bendradarbiavimo principo nesilaikymo. Iš į bylą pateiktų įrodymų nustatyta, kad 2013-04-12 atsakovė su ieškove sudarė Draudimo sutartį Nr. LT /AEC 1043102 (b. l. 12 – 14), kuria buvo apdrausta automobilio VW GOLF, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinė atsakomybė. Tą pačią 2013-04-12 dieną atsakovė išdavė notaro patvirtintą įgaliojimą (b. l. 15) bei notaro patvirtintą panaudos sutartį (b. l. 16) A. E., gyv. (duomenys neskelbtini), naudotis ir parduoti automobilį VW GOLF, valst. Nr.(duomenys neskelbtini) ir tuo tikslu atlikti visus būtinus veiksmus. Dėl A. E., vairavusio automobilį VW GOLF, valstybinis Nr.(duomenys neskelbtini), kaltės 2013-08-04 Austrijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintas G. C. priklausantis automobilis VW BORA, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) (22 -26). Dėl šio įvykio ieškovė G. C. išmokėjo 1965,07 € žalos atlyginimą (b. l. 20, 21). LR transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2007-05-17 įstatymo Nr. X—1137 redakcija) (toliau – Įstatymas) 22 str. 2 dalyje nustatyta, kad jei apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė ar netinkamai vykdė šio įstatymo 12 straipsnyje nustatytas pareigas ar padidino žalą dėl savo kaltės, draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš valdytojo. Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punktas įpareigoja draudėją per tris darbo dienas pranešti draudikui, apdraudusiam jo civilinę atsakomybę, apie eismo įvykį dėl kurio jis yra atsakingas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimu Nr.122 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimo Nr.795 „Dėl Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintų „Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių“ (toliau – Nutarimas) 60.3 punkte nustatyta, kad atsakingas draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti iki 20 procentų išmokėtos draudimo išmokos, - jeigu nepateikė atsakingam draudikui eismo įvykio deklaracijos per Įstatymo 12 straipsnyje nustatytus terminus ir (arba) draudikui prašant nepadėjo aiškintis eismo įvykio aplinkybių ir draudikui prašant nepateikė turimos informacijos apie eismo įvykį. Iš byloje pateiktų įrodymų (pranešimų, adresuotų atsakovei) nustatyta, jog atsakovė per Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punkto, Draudimo sutarties 2.5.5. p. numatytas tris darbo dienas neinformavo ieškovės apie užsienio valstybėje įvykusį eismo įvykį, bei vėliau, prašant ieškovei, nepadėjo aiškintis įvykio aplinkybių, nepateikė jai jokios informacijos. Nustatyta, jog ieškovė raštiškus paklausimus siuntė adresu Taikos g. 2 -4, Kupiškis, t. y. atsakovės registracijos adresu (b. l. 8). Tokį pat savo adresą atsakovė nurodo ir teismui pateiktame atsiliepime (b. l. 36 – 37). Todėl teismas pripažįsta, jog atsakovė nesilaikė savo sutartinių įsipareigojimų, elgėsi nesąžiningai, jai taikoma civilinė atsakomybė (CK 6.38 str. 1 d., 6.200 str., 6.245 str. – 6.249 str., 6.1012 str.). Atsakovės teiginys, kad ji negavo jai siųstų ieškovės dokumentų vertinamas kritiškai. Teismui nėra pagrindo abejoti, kad dokumentai buvo išsiųsti nurodytu adresu, juos atsakovė turėjo gauti. Kadangi atsakovė, gavusi pranešimus, ne tik, kad neinformavo ieškovės apie eismo įvykį, bet ir šiai paprašius nepadėjo aiškintis įvykio aplinkybių, nevykdė savo, kaip draudėjo pareigos, elgėsi netinkamai, nėra pagrindo mažinti ieškovės reikalaujamą priteisti 20 procentų išmokėtos draudimo išmokos dalies.

Dėl reikalavimo priteisti draudimo išmokos dalį dėl Draudimo sutarties 1.6.1. p. pažeidimo. Ieškovė, remdamasi tuo, kad atsakovė yra sudariusi panaudos sutartį bei išdavusį įgaliojimą užsienio piliečiui naudotis automobiliu ir jį parduoti, bei tuo, kad eismo įvykis įvyko užsienio valstybėje, laiko, kad automobilis, pažeidžiant Draudimo sutarties 1.6.1 punktą užsienyje buvo naudojama daugiau nei 45 dienas, dėl ko padidėjo draudimo rizika, apie ką atsakovė privalėjo informuoti ieškovę bei sumokėti papildomą draudimo įmoką. Ieškovė pateikė pakankamai įrodymų, jog automobilis užsienio valstybėje buvo eksploatuotas daugiau nei 45 dienas per draudimo laikotarpį (panaudos sutartis sudaryta užsienio valstybėje gyvenamąją vietą deklaravusio asmens naudai, pats eismo įvykis įvyko užsienio valstybėje, nuo sutarties sudarymo yra praėję daugiau nei 45 dienos), atsakovė šių įrodymų nepaneigė (vien atsakovės nurodymas, kad ieškovė nepateikė įrodymų, nepakankamas), todėl būtų pagrindas kaip ir tenkinti šį ieškinio reikalavimą. Tačiau Europos Teisingumo Teismas 2015-03-26 priėmė prejudicinį sprendimą byloje UAB „Litaksa“ prieš „BTA Insurance Company“ SE Nr. C-556/13, kurio 29 p. konstatavo, kad 1990 m. gegužės 14 d. Trečios Tarybos direktyvos 90/232/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo, iš dalies pakeistos 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/14/EB) (toliau – Trečia Tarybos direktyva) 2 straipsnio nuostatos dėl vienkartinės įmokos ir draudiminės apsaugos galiojimo teritorijos atžvilgiu apimties taikomos ne tik draudiko ir nukentėjusių asmenų santykiams, bet ir draudiko bei draudėjo santykiams. Šiomis nuostatomis būtent reikalaujama, kad draudikas, kuriam sumokėta vienkartinė įmoka, iš principo prisiimtų riziką nukentėjusiems asmenims išmokėti išmokas dėl įvykio, kurį gali sukelti apdrausta transporto priemonė, neatsižvelgiant į tai, kurios Sąjungos valstybės narės teritorijoje ši transporto priemonė naudojama ir kur šis įvykis įvyko. Europos Teisingumo Teismas priėmė sprendimą, kad draudimo įmoka, kurios dydis priklauso nuo to, ar apdrausta transporto priemonė bus naudojama tik valstybės narės, kurioje yra jos įprastinė buvimo vieta, teritorijoje ar visoje Europos Sąjungos teritorijoje prieštarauja Trečios Tarybos direktyvos 2 straipsnio „vienkartinės įmokos“ sąvokai kaip ji suprantama pagal šį straipsnį. Atsižvelgus į šio prejudicinio sprendimo išvadas pripažįstama, jog Draudimo sutarties 1.6.1. sąlyga, jog transporto priemonė bus naudojama užsienyje trumpiau nei 45 d. per sutarties galiojimo laikotarpį, prieštarauja Europos Sąjungos 1990 m. gegužės 14 d. direktyvos Nr. 90/232/EEB, iš dalies pakeistos 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Nr. 2005/14/EB direktyva, nuostatoms, ieškovės reikalavimas priteisti 50 procentų nuo išmokėtos draudimo išmokos dėl padidėjusios draudiminės rizikos automobilį naudojant užsienio valstybėje daugiau nei 45 dienas atmetamas (CK 1.13 str.).

Esant ieškovės reikalavimui, iš atsakovės priteisiamos 6 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (393,01 €) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015-01-28) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 2 d.).

Ieškovė pateikė įrodymus dėl 61,67 € bylinėjimosi išlaidų (b.l. 7, 27), atsakovė – dėl 300 € atstovavimo išlaidų (b.l. 51). Kadangi ieškinys tenkinamas iš dalies (tenkinta 40,00 % reikalavimų sumos), ieškovei iš atsakovės priklauso 24,67 €, atsakovei iš ieškovės – 180 €. Įskaičius atsakovės reikalavimus atlyginti bylinėjimosi išlaidas į analogiškus ieškovės reikalavimus, atsakovei iš ieškovės priteisiama 155,33 € bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Pirmosios instancijos teisme patirta 5,55 € Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (2015-04-09 pažyma, b.l. 2). Ieškinį tenkinus iš dalies, išlaidos, proporcingai tenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimams, paskirstomos tarp šalių (ieškovei tenkanti dalis – 3,33 €, atsakovei – 2,22 €). Kadangi atsakovei tenkančios valstybės patirtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, yra mažesnės už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią priteisiamą išlaidų sumą (3 €), jos nepriteisiamos. (CPK 96 str. 6 d.).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, bei vadovaudamasis CPK 260, 265, 270, 279, 441 straipsniais teismas

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės UAB „JEN statyba“, įm. k. 302999371, ieškovės AB „Lietuvos draudimas“, įm. k. 110051834, naudai 393,01 € (trijų šimtų devyniasdešimt trijų eurų) žalos atlyginimą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (393,01 €) nuo 2015 m. sausio 28 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės AB „Lietuvos draudimas“, įm. k. 110051834, atsakovės UAB „JEN statyba“, įm. k. 302999371, naudai 155,33 € (vieną šimtą penkiasdešimt penkis eurus 33 euro centus) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovės AB „Lietuvos draudimas“, įm. k. 110051834, valstybės naudai 3,33 € (tris eurus 33 euro centus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (lėšas sumokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie FM, juridinio asmens kodas 188659752, surenkamąją biudžeto sąskaitą, įmokos kodas 5660).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Panevėžio apygardos teismui per Kupiškio rajono apylinkės teismą.