- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-10-28
- Bylos Nr.
- 2S-2050-221/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-11994-2013-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Virginija Lozoraitytė
- Atsakovas
- A. V., Kauno miesto savivaldybei
- Ieškovas
- UAB „Paparčio vaistinė“
- Advokatai
- Aurelijus Gruodis
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Lozoraitytė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. V., atstovaujamo advokato Aurelijaus Gruodžio, atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-15864-944/2013 pagal ieškovės UAB „Paparčio vaistinė“ ieškinį atsakovams Kauno miesto savivaldybei, A. V. dėl priėmimo – perdavimo akto pripažinimo negaliojančiu, pažeistų teisių gynimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė UAB „Paparčio vaistinė“ pareiškė ieškinį, kuriuo prašė: 1) pripažinti negaliojančiu 2013-07-08 Negyvenamųjų patalpų, esančių Studentų g. 14, Kaune, priėmimo–perdavimo aktą Nr. 66-13-11, sudarytą tarp atsakovų Kauno miesto savivaldybės ir A. V.; 2) apginti ieškovės pažeistas teises ir uždrausti atsakovui A. V. atlikti veiksmus, keliančius pagrįstą grėsmę žalai atsirasti: uždrausti atsakovui nutraukti sutartis su AB LESTO dėl elektros energijos tiekimo patalpoms, su UAB „Kauno vandenys“ dėl vandens tiekimo patalpoms, su UAB „Jungtis“ dėl patalpų apsaugos; uždrausti atsakovui nutraukti bet kokias sutartis, kurias ieškovė yra sudariusi su komunalines paslaugas teikiančiomis įmonėmis, vaistų tiekėjais, Kauno miesto Teritorinėmis Ligonių Kasomis ir kitomis organizacijomis; uždrausti atsakovui savavališkai, be teismo sprendimo, iškeldinti ieškovę iš užimamų patalpų.
Pareikštiems reikalavimams užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas 2013 m. liepos 30 d. nutartimi atsisakė priimti ieškinio reikalavimą - uždrausti atsakovui savavališkai ieškovę iškeldinti iš patalpų, kitus ieškinio reikalavimus priėmė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2013 m. liepos 30 d. nutartimi (b. l. 26-27) prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino – uždraudė atsakovui A. V. nutraukti bet kokias sutartis, kurias ieškovė UAB „Paparčio vaistinė“ yra sudariusi su komunalines paslaugas teikiančiomis įmonėmis, vaistų tiekėjais, Kauno miesto Teritorine Ligonių kasa ir kitomis organizacijomis.
Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju keliamas reikalavimas dėl galimos žalos ieškovės ūkinei veiklai dėl atsakovo veiksmų, kuriais jis siekia, kad ieškovė išsikeltų iš atsakovui nuosavybės teise priklausančių patalpų. Ieškovė reiškia prevencinio pobūdžio reikalavimus, kuriais siekiama uždrausti atsakovui atlikti veiksmus, sukeliančius realią žalos padarymo ateityje grėsmę (CK 6.255 straipsnis). Teismas, atsižvelgęs į tai, kad CPK numato vieną iš laikinųjų apsaugos priemonių - draudimą atsakovui imtis tam tikrų veiksmų, jog ieškinio reikalavimas ir prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra analogiško turinio, sprendė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, konkrečiu atveju galimas palankus ieškovei teismo sprendimas nepasieks CPK 2 straipsnyje nustatytų tikslų arba gali sukelti negrįžtamų padarinių, t. y. neužkirtus kelio atsakovo trukdymams, iš esmės būtų buvusi paneigta ieškovės teisė naudotis patalpomis ir plėtoti savo veiklą, o vėlesnis teismo sprendimo vykdymas labai pasunkėtų.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai
Atsakovo atstovas atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 30 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
1. Teismas, priimdamas ieškinį ir taikydamas laikinąsias apsaugos priemones pažeidė rūšinio teismingumo taisykles, todėl nutartis yra naikintina dėl absoliutaus nutarties negaliojimo pagrindo. Tenkinus ieškovės ieškinį, turėtų būti taikoma restitucija, t. y. atsakovas A. V. turėtų grąžinti patalpas Kauno miesto savivaldybei, o tokiu atveju, turėtų būti nurodyta ieškinio suma, nustatyta pagal atsakovo grąžintino turto rinkos vertę. Atsižvelgiant į tai, kad už ginčo patalpas buvo sumokėta 255 500 Lt, atitinkamai turėtų būti nurodyta ieškinio suma, už ieškinį sumokėtas žyminis mokestis. Ieškovė suklaidino teismą, kad reikalavimas yra neturtinis, nenurodydama ieškinio sumos ir tikros patalpų rinkos vertės. Šiuo atveju ieškovės ieškinys turėjo būti nagrinėjas Kauno apygardos teisme.
2. Ieškovė tikėtinai nepagrindė ieškinio reikalavimo, o teismas visiškai nevertino reikalavimo pagrįstumo, kaip to reikalauja CPK 144 straipsnio 1 dalis. Ieškinio reikalavimais prašoma uždrausti atlikti tai, ko atsakovas A. V. net negali atlikti, t. y. atsakovas negali nutraukti sutarčių, kurių šalimi jis nėra. Šiuo atveju, sutartis su komunalines paslaugas teikiančiomis įmonėmis, vaistų tiekėjais, Kauno miesto Teritorine Ligonių kasa ir kitomis organizacijomis yra sudariusi ieškovė, todėl atsakovas negali nutraukti jų vienašališkai, jis turi tik teisę inicijuoti sutarčių nutraukimą. Ieškovė, reikšdama prevencinį ieškinį net neginčija aplinkybės, kad su ja sudaryta nuomos sutartis yra pasibaigusi. Ieškovė neteisėtai būdama atsakovui priklausančiose patalpose ir iš jų neišsikraustydama elgiasi neteisėtai. Atsakovo manymu, ieškovės ieškinys yra aiškiai nepagrįstas, todėl laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos.
3. Nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių turi būti teisėta ir pagrįsta. Teismo skundžiama nutartimi atsakovo atžvilgiu taikytas draudimas pažeidžia universalų teisės principą, numatantį, kad teisė asmeniui negali nustatyti neįmanomų vykdyti pareigų. Minėta nutartimi ieškovė įrodinėja savo legalumą patalpose komunalinių paslaugų tiekėjams.
Atsiliepimas
Ieškovė atsiliepimu į atskirąjį skundą (b. l. 60-64) su atsakovo A. V. skundu nesutiko, prašė atskirąjį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 30 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo palikti nepakeistą.
Atsiliepime nurodė, kad atsakovas A. V. 255 500 Lt sumą įsipareigojo sumokėti ne pagal ginčijamą patalpų priėmimo – perdavimo aktą, o pagal 2013 m. liepos 3 d. sutartį Nr. 66-12-9, kurios ieškovė neginčija. Ieškovė ginčiją priėmimo – perdavimo aktą, t. y. nuosavybės teisės atsiradimo momentą, todėl ieškinio suma nėra perkamo daikto kaina ir ieškinys yra pagrįstai pareikštas Kauno apylinkės teisme. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, byla nėra nagrinėjama iš esmės, todėl apelianto reikalavimas, kad teismas atliktų ieškinio reikalavimų pagrįstumo vertinimą, neatitinka įstatymo reikalavimų. Reiškiant prevencinį ieškinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra logiškai būtinas ir teisėtai pagrįstas, nes pati prevencinio ieškinio esmė – užkirsti kelią žalai atsirasti ateityje. Netaikant laikinųjų apsaugos priemonių, žala gali atsirasti ir bylos nagrinėjimo metu, todėl teismo sprendimo įvykdymas taps negalimas. Ieškovė naudojasi ginčo patalpomis pagal nuomos sutartį, nuomos sutartis su ieškove nebuvo nutraukta įstatymo numatyta tvarka. Ieškovė teisėtai naudojasi ginčo patalpomis, nes už 2013 m. liepos mėnesį Kauno miesto savivaldybė gavo nuomos mokestį. Atsakovas A. V. ieškovei nesuteikė protingo termino išsikraustyti, kaip numato įstatymai. Pats apeliantas nurodo, kad 2013 m. liepos 30 d. nutartis nepažeidžia jo teisių, nes jis negali nutraukti ieškovės sudarytų sutarčių, tuo tarpu atsakovas jau yra kreipęsis į paslaugas teikiančias įmones dėl sutarčių nutraukimo. Atsakovas jau kreipėsi į AB LESTO su prašymu nutraukti elektros energijos tiekimą ieškovei ir tik laikinosios apsaugos priemonės sustabdė šiuos neteisėtus atsakovo veiksmus.
Atsakovė Kauno miesto savivaldybė atsiliepime į atskirąjį skundą (b. l. 57-59) nurodė, kad su atskiruoju skundu bei jame nurodytais motyvais sutinka; prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 30 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Atsakovė atsiliepime nurodo, jog ieškovė ieškiniu prašo pripažinti negaliojančiu perdavimo – priėmimo aktą, t. y. ginčija atsakovo A. V. daiktinę teisę į vaistinės patalpas. CPK nustatyta, kad ieškinio suma bylose dėl daiktinių teisių į turtą nustatoma pagal turto rinkos vertę, todėl šiuo atveju ginčas yra turtinis, o ieškovė netinkamai nurodė ieškinio kainą. Todėl esant civilinių bylų rūšinio teismingumo pažeidimui, skundžiama nutartis yra naikintina CPK 329 straipsnio 2 dalies 6 punkto pagrindu. Ieškovė ginčo patalpas nuomojasi nuo 2010 m. spalio 13 d. iki 2015 m. spalio 23 d., bet ne ilgiau kaip iki nuosavybės teisės į išnuomotą turtą perėjimo kitam asmeniui. Nuo 2013 m. liepos 8 d., pasirašius perdavimo – priėmimo aktą nuomos sutartis su ieškove yra pasibaigusi ir ji jas užima be teisinio pagrindo. Ieškovė, neišsikraustydama iš užimamų patalpų elgiasi neteisėtai. Sutinka su atsakovo A. V. argumentu, kad ginčijama nutartimi yra uždrausta atlikti veiksmus, kurių atsakovas negali atlikti, nes sutartis su organizacijomis yra sudariusi pati ieškovė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.
Pagal Civilinio proceso kodekso 320 straipsnį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 straipsnis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje nenustatyta.
Apeliantas 2013 m. liepos 30 d. Kauno apylinkės teismo nutarties negaliojimą CPK 329 straipsnio 2 dalies 6 punkto pagrindu sieja su ieškinio kaina. Jo nuomone, reikalavimas pripažinti patalpų priėmimo – perdavimo aktą negaliojančiu priklauso turtinio pobūdžio reikalavimams. Teismas nesutinka su šia apelianto nuomone, kadangi ieškovė neginčija atsakovo A. V. nuosavybės teisės į ginčo patalpas atsiradimo pagrindo, t. y. 2013 m. liepos 3 d. pirkimo – pardavimo sutarties, neprašo taikyti restitucijos, tačiau ginčija nuosavybės teisės atsiradimo momentą. Ieškovė ginčija patalpų priėmimo – perdavimo aktą, su kuriuo CK sieja ne nuosavybės teisės atsiradimą, o nuosavybės teisės atsiradimo momentą. Ieškovei reiškiant reikalavimą dėl pirkimo – pardavimo sutarties, kurios kaina šiuo konkrečiu atveju, yra 255 500 Lt, pripažinimo negaliojančia, ieškinio suma būtų 255 500 Lt, tuomet byla būtų teisminga apygardos teismui. Ginčijant priėmimo – perdavimo aktą, ieškinio suma nėra perkamo daikto kaina, todėl ieškovo reikalavimą laikyti turtiniu, nėra teisinio pagrindo.
Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, būtina atsižvelgti į tokios laikinos apsaugos tikslą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, galimai ieškovui palankaus būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumą gali nulemti priežastys, susijusios su byloje pareikštų materialinių teisinių reikalavimų dalyku, jų pobūdžiu.
Laikinosios apsaugos priemonės taikytinos tik išimtiniais atvejais ir turi būti susiję su negalimumu kitokiu būdu užtikrinti teismo sprendimo realų įvykdymą. Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 145 straipsnio 1 dalies 12 punkte numatyta laikinoji apsaugos priemonė – įpareigojimas atlikti veiksmus, užkertančius kelią žalai atsirasti ar padidėti; be to, CPK numato galimybę teismui taikyti ir tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurių nėra nurodyta CPK 145 straipsnio 1 dalyje išvardintame sąraše, jeigu nesiėmus tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punktas).
Nagrinėjamu atveju, ieškovė prašo uždrausti atsakovui nutraukti sutartis su komunalines paslaugas teikiančiomis įmonėmis, vaistų tiekėjais ir kitomis organizacijomis, šiam reikalavimui užtikrinti parašo taikyti tapačias ieškinio dalykui laikinąsias apsaugos priemones. Šioje byloje keliamas reikalavimas dėl galimos žalos ieškovės ūkinei veiklai dėl atsakovo veiksmų, kuriais jis siekia, kad ieškovė išsikeltų iš atsakovui nuosavybės teise priklausančių patalpų.
Teismas pažymi, kad ieškovė reiškia prevencinio pobūdžio reikalavimus, kuriais siekiama uždrausti atsakovui atlikti veiksmus, sukeliančius realią žalos padarymo ateityje grėsmę (CK 6.255 straipsnis). Prevencinio ieškinio tikslas – užkirsti kelią potencialiai žalai. Tuo tarpu CPK numatytos laikinosios apsaugos priemonės nėra materialieji teisiniai civilinių teisių gynybos būdai, tačiau jos padeda geriau užtikrinti kai kurių materialiųjų teisių gynybą. Viena iš tokių priemonių yra draudimas atsakovui imtis tam tikrų veiksmų (CPK 145 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Teismas sutinka, su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad dėl to, jog ieškinio reikalavimas ir prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra analogiško turinio, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, konkrečiu atveju galimas palankus ieškovui teismo sprendimas nepasieks CPK 2 straipsnyje nustatytų tikslų arba gali sukelti negrįžtamų padarinių, t. y. neužkirtus kelio atsakovo trukdymams, iš esmės būtų buvusi paneigta ieškovės teisė naudotis patalpomis ir plėtoti savo veiklą, o vėlesnis teismo sprendimo vykdymas labai pasunkėtų.
Nors paprastai laikinųjų apsaugos priemonių taikymu neturi būti sprendžiami klausimai, į kuriuos turėtų būti atsakyta tik galutiniu teismo sprendimu, tačiau prevencinio ieškinio specifika lemia, kad laikinoji apsaugos priemonė ir ieškinio dalykas, taip pat būsimo teismo sprendimo turinys gali visiškai ar iš dalies sutapti. Prevenciniu ieškiniu siekiama uždrausti atsakovui atlikti veiksmus, sukeliančius realią žalos padarymo ateityje grėsmę, o laikinųjų apsaugos priemonių tikslas yra užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, įvertinus realią grėsmę, jog galimas palankus ieškovui teismo sprendimas bus neįvykdytas. Taigi akivaizdu, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių vien dėl to, jog ieškinio reikalavimas ir prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra analogiško turinio, galimas palankus ieškovei teismo sprendimas gali nepasiekti CPK 2 straipsnyje nustatytų tikslų arba sukelti negrįžtamų padarinių. Pabrėžtina, jog laikinosios apsaugos priemonės ne tik užtikrina teismo sprendimo įvykdymą, bet ir vykdo prevencinę funkciją (Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. spalio 14 d. nutartis c. b. Nr. 2-496/2004; 2006 m. gruodžio 27 d. nutartis c. b. Nr. Nr. 2-687-1/2006 ir kt.), t. y. apsaugo ją prašančią taikyti proceso šalį nuo didelės žalos atsiradimo ateityje.
Apeliantas nurodė, kad ieškovė prašo uždrausti atsakovui atlikti tai, ko atsakovas net negali atlikti, t. y. atsakovas negali nutraukti sutarčių, kurių šalimi jis nėra. Šiuo atveju, sutartis su komunalines paslaugas teikiančiomis įmonėmis, vaistų tiekėjais, Kauno miesto Teritorine Ligonių kasa ir kitomis organizacijomis yra sudariusi ieškovė, todėl atsakovas negali nutraukti jų vienašališkai, jis turi tik teisę inicijuoti sutarčių nutraukimą. Su šiuo apelianto argumentu teismas sutinka tik iš dalies, nes, kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, atsakovas nuosavybės teise iš Kauno miesto savivaldybės įgijo patalpas, esančias Studentų g. 14, Kaune, todėl jis, kaip teisėtas patalpų savininkas turi teisę pagrįstai reikalauti, kad komunalinių paslaugų sutartys, sudarytos tarp paslaugų tiekėjo ir patalpų nuomininko, būtų nutrauktos. Kaip matyti iš ieškovės pateiktų įrodymų, atsakovas jau buvo kreipęsis į AB LESTO dėl elektros energijos tiekimo nutraukimo ieškovės nuomojamoms patalpoms. AB LESTO 2013 m. rugpjūčio 5 d. rašte nurodė, kad kol yra taikomos laikinosios apsaugos priemonės, ji negali nutraukti su UAB „Paparčio vaistinė“ sudarytos elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarties bei nutraukti elektros energijos tiekimo, t. y. elektros energijos tiekimo nutraukimas buvo sustabdytas tik laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Ieškovės prašymas uždrausti atsakovui nutraukti sutartis su vaistų tiekėjais, Kauno miesto Teritorine Ligonių kasa ir kitomis organizacijomis, yra nepagrįstas, kadangi šis reikalavimas nėra tiesiogiai susijęs su nuomojamomis patalpomis, t. y. patalpų savininkas (atsakovas) negali nutraukti sutarčių, kurių šalimi jis nėra. Sutartis su vaistų tiekėjais bei kitomis organizacijomis yra pasirašiusi ieškovė, todėl sutartys gali būti nutraukiamos tik jos pačios ar kitos sutartis pasirašiusios šalies iniciatyva.
Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, šalių argumentus bei pateiktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atskirasis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis keistina – naikintina Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 30 d. nutarties dalis, kuria uždrausta atsakovui A. V. nutraukti bet kokias sutartis, kurias ieškovė UAB „Paparčio vaistinė“ yra sudariusi su vaistų tiekėjais, Kauno miesto Teritorine Ligonių kasa ir kitomis organizacijomis, kita nutarties dalis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 290 straipsniu, teismas
nutaria:
atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.
panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 30 d. nutarties dalį, kuria uždrausta atsakovui A. V. nutraukti bet kokias sutartis, kurias ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Paparčio vaistinė“ yra sudariusi su vaistų tiekėjais, Kauno miesto Teritorine Ligonių kasa ir kitomis organizacijomis, kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.