Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

Apklausus kaltinamąją, ji kalta neprisipažino ir paaiškino, kad ji yra 565-osios DNSB pirmininkė trečią kadenciją. Po pirmos kadencijos atsistatydino dėl šeimos aplinkybių, vėliau ją vėl rinko du kartus iš eilės. Namas (duomenys neskelbtini), buvo pastatytas 1993 metais, ji yra septinta bendrijos pirmininkė. Jai tos visos patalpos labai gerai žinomos, kiekvienas stovas, kiekviena sklendė. Gyventojai pasidarė sandėliukus iš bendrųjų koridorių ir juose buvo įkalinti tinklai. Pagal projektą sandėliukų turi būti tiek, kiek yra butų. Kai tik pasikeisdavo valdyba, kiekvienam reikėjo tų sandėliukų, niekas neįsigilino į dokumentaciją. Vieni gyventojai išeidavo, kiti parduodavo kitiems ne savo turtą, kaip šiuo atveju gavosi su nukentėjusiąja. Dabar jau 7 butai turėjo tokiu būdu neteisėtai užimtų bendrųjų koridorių. Ten bendrojo naudojimo patalpos, koridoriai, kurie skirti prieiti prie tinklų ir juos aptarnauti, pvz.: šilumininkui prieiti prie kiekvieno ventilio, pažiūrėti jo nustatytus techninius parametrus, o prieiti nebuvo galima. Kai pirmojoje kadencijoje ji buvo pirmininke, įdeginėjo daviklinę sistemą, nes pas juos šiluma yra apskaitoma kiekviename bute ant kiekvieno radiatoriaus. Jie labai daug privargo ir vos negavo baudos iš „Vilniaus energijos“, nes neįmanoma buvo įeiti į sandėliukus. Kai kurie įdėjo metalines duris ir net neprisipažino kieno jos, tai teko tris paras laikyti ant durų skelbimą, kad tos durys bus demontuotos, jeigu neprisipažins, nes visi sutiko apskaityti šilumą, o prieiti ir sumontuoti įrenginį buvo neįmanoma. Tuomet rado tuos vadinamus kaltininkus, kas yra užėmęs tuos koridorius, užrašė, kuriam butui priklauso tie sandėliukai. Vėliau prieš ją buvusi pirmininkė O. R., iškėlė susirinkime tą klausimą, ir žmonės sakė, kad reikia demontuoti tuos sandėliukus, kurie yra dabar, o ne dar plėstis. Ji buhalteriauja nuo 2005 metų, tvarko apskaitą, tuomet ji pasiūlė susirinkime inventorizuoti patalpas, palyginti jas su projektiniais brėžiniais, nustatyti ir tuomet priimti sprendimą. Taip ir padarė. O. R. su dar vienu pagalbininku inventorizavo visas rūsio patalpas. Sprendimą dėl sandėliukų demontavimo priėmė gyventojai per susirinkimą. Kadangi jie nenorėjo mokėti mokesčių, patys pasiūlė atstatyti pirminę padėtį. Tačiau to sprendimo niekas nevykdė. Toliau priėmė raštišką sprendimą (16 protokolas), taip pat suteikė terminą, ir dauguma butų savininkų raštu balsavo ir nusprendė, kad jeigu nenugriauna neteisėtų sandėliukų patys gyventojai iki to termino, tai bus atstatoma projektinė padėtis bendrijos lėšomis.Vieni nenorėdami toliau konfliktuoti su savivaldybe ir bendrija, atstatė, neatstatė tik du asmenys. Jų name penki gyventojai iš septynių savanoriškai atstatė, įsimaišius ir savivaldybei. Byloje yra savivaldybės raštas dėl tikrinimo, kuris viską atspindi, ką ji šneka, ir savivaldybė įpareigojo bendriją kontroliuoti. G. L. ir dar keliems gyventojams, kurie dar nebuvo nugriovę tų užtvarų, buvo nusiųstas raštas pateikti, kokiu pagrindu jie įrengė tas užtvaras. Tai dėl tų dviejų – G. L. ir A. M. sandėliukų priėmė sprendimą demontuoti. Buvo nustatyti trys terminai patiems gyventojams demontuoti sandėliukus: pirmas buvo maždaug 2011 m. kovo mėnesį, kai buvo susirinkimas, sekantis terminas buvo iki 2012 m. birželio pirmos, ir trečias terminas buvo iki 2012 m. gruodžio 1 dienos. Trečiasis terminas jau buvo apibrėžtas ir parašytas raštas, kad tas sandėliukas bus griaunamas be įspėjimo, jeigu G. L. nesusitvarkys iki nurodytos datos. 2013 metais jie jau patys sugriovė, nes patys gyventojai nesutiko to padaryti. Ji tuomet sudarė vienkartinės paslaugos sutartį su kito namo gyventoju dėl demontavimo, kad nevaikščiotų pašaliniai iš šalies, siekė, kad kuo mažesnės išlaidos būtų, niekas už 150 litų taip pigiai nedarytų. Taigi tas žmogus, dalyvaujant jai ir dar vienam valdybos nariui, nupjovė spynelę, tiesiog vos ne pašto dėžutės. Ta spyna daugiausiai iki 7 litų galėtų kainuoti. Tuomet atkėlė tas duris į didelį bendrąjį koridorių. Ji pati buvo tuo metu, kai buvo griaunama, ir matė, jog jokiu būdu niekas užgriūti negalėjo, kaip tvirtina nukentėjusioji. Tas žmogus, kuris demontavo ir duris atkėlė, atsistojo nugara, duris pastatė ir išmušinėjo aplinkui duris po vieną, pusantros plytos arba gabalus ir iš viršaus porą plytų. Visos sienos iš karto nesugriovė, tai labai tvarkingas žmogus. Porą plytų išmušė į koridorių. Ji dar atnešusi iš bendrijos patalpos šluotelę ir šiūpeliuką, pati sušlavė šiukšles prie sienos į tokią nišą, kad neišsinešiotų po visą rūsį. Pats demontavimas įvyko nišoje - durys ir po plytą iš šono. Tai nebuvo ištisinė siena, tai buvo durys ir jos apmūrytos. Jie matė sandėliuke esančius daiktus ir visus tuos daiktus jie surašė į aprašą. Buvo ten ir apytuščiai buteliukai, ir purškiklių mašinai. Tas vadinamas jų užimtas koridorius yra iš dviejų dalių, tai 1,20 cm su durimis, kurios buvo išgriautos, aukštis 2,40 cm, tik 40 cm, o toliau jis eina nuožulniai, kadangi po laiptais. Dviratis stovėjo toje dalyje, kur yra namo laiptinė 1,20 m. aukštis. Durys jeigu net ir būtų kritusios, tai į galinį ratą ir bet kokiu būdu ne į rėmą, bet jos negalėjo kristi, ir jie viską surašė iki vieno daikto. Išspausdino tą aktą ir jis yra pridėtas, todėl apie kažkokius pinigus ar svarstykles šnekėti negalima. Jie absoliučiai viską, ką matė, surašė. Tie daiktai buvo ant grindų, o dar buvo dvi lentynos. Jas įrengė, kaip suprato, patys L.. Dvi jų įrengtos lentynos buvo betoninės, sunkios, ant jų stovėjo visos bonkutės, mašinos apmušalams valyti, visokios kitos smulkmenos. O visa kita buvo sukrauta ant grindų. Visi tie daiktai, kai surašė, ten ir liko, ir, surašius aktą, vieną egzempliorių poniai G. L. ji įdėjo į rakinamą pašto dėžutę, kad ta informacija neišeitų už dėžutės ribų, taip pat išsiuntė jai elektroniniu paštu parašytą raštą dėl to, kad yra demontuotos durys koridoriuje, kad prašo pasiimti savo asmeninius daiktus. Tai buvo 2013 m. gruodžio 12 dieną. Ji paskambino į telefonspynę. Atsiliepė jų ikimokyklinio amžiaus dukra, kuri pasakė, kad mamytė darbe. Tuomet ji ir parašė elektroninį laišką. Jie tą pačią dieną, tą pačią valandą galėjo viską matyti, tuo labiau, kad pas juos rūsyje yra metalinės durys, niekas ten nesilanko, tik namo gyventojai, niekada neiškilo klausimų, kad kažkas kažką būtų pavogęs. Todėl ji mano, kad G. L. rašo netiesą, ji nori pasipelnyti. G. L. sutuoktinis nuo elektros paskirstymo dėžutės įvedė instaliaciją (apšvietimą), nes ten įeini į vieną sandėliuką, o susikūprinęs įeini į dar kitą ilgą sandėliuką. Jiems atsikėlus, ji kelis kartus prašė išjungti šviesą, kadangi jie palikdavo šviesą, ir tada ji paaiškino, kad jis nedarytų tokių dalykų, nes gaisrininkai, kada tikrins, uždės baudą, nes projekte tokio dalyko nėra. Bet vis tiek L. padarė tą instaliaciją. Tos G. L. sandėliuke buvo naudojamasi visų žmonių elektra, kuri buvo prijungta per bendrą skydinę ir skirstoma „visų labui“. Bendras rūsys yra rakinamas ir pašaliniai patekti ten negali. Dviračiams yra sudaryta atskira patalpa, ji yra rakinama ir G. L. yra skirtos dvi vietos, bet kada gali dviračius ten palikti. L. naudojasi teisėtai rūsiu, kurio plotas yra 4,1 metrų - antras pagal dydį visame name. Tačiau kitu rūsiu naudojantis, ten yra koridorius, kuriam projekte nėra numatyta elektros po laiptine, tai yra nesaugu. Projektuotojai žino, kur galima nutiesti instaliaciją. O L. patys nutiesė instaliaciją ir palikdavo įjungtą lemputę, o elektra eidavo per bendrą skydinę. Mokesčiai už šią elektrą yra proporcingai skirstomi visiems gyventojams pagal skaitiklio transformatorinės rodmenį, todėl žmonėms tekdavo mokėti L. padarytas išlaidas. G. L. su savo vyru skundė ją, kad ji slepia mokesčius ir apgaudinėja valstybę, dėl kitų jos padarytų blogų dalykų, o pagal Savivaldybės įstatymą savivaldybės atstovė privalo kontroliuoti bendrijų veiklą ir atėjo tikrinti eksploatavimą. Tame tikrinimo akte yra pažymėta, kad tuomet nenugriauto L. ketvirto, pirmo ir penkiolikto sandėliukų savavališkai užtverta inžinierinė įranga ir nėra prie jos priėmimo. Tuomet savivaldybė parengė ir išsiuntė raštą, kuriame pareikalavo pateisinti tuos užtvėrimus, visi butai gavo tuos raštus. Tik viena G. L. sako, kad jo negavo. G. L. teigia, kad po patikrinimo gavo raštą tik apie tai, kad sandėliukuose yra laikomi daiktai ne pagal paskirtį, buvo tikrintas vienas dalykas, o rastas kitas, todėl tokia situacija ir susiklostė. Nuo 2011 metų iki 2012 metų buvo užklausta Aplinkos ministerija, į policiją buvo kreiptasi, ir visuose atsakymuose buvo atsakyta, kad bendrija ginčus su bendraturčiais dėl bendrojo naudojimo patalpų turi spręsti per teismą, yra nustatytos miesto savivaldybės taisyklės, kurios numato, kad yra bendrijų pareiga nugriauti tokius sandėliukus, tais atvejais, kai bendraturčiai to nedaro. Visi gyventojų susirinkimai yra protokoluojami, renkamas yra pirmininkas ir sekretorius, kuris keičiasi kiekvieną susirinkimą, pagal žmonių pakeltas rankas yra renkamas sekretorius, jeigu ji blogai pirmininkauja. Toliau ant kiekvieno protokolo lapo pasirašo sekretorius ir pirmininkas, jokių pakeitimų būti negali. Jokio protokolo apie tai, kad žmonės nesutiko griauti sandėliukų, nebuvo. Klausimas dėl sandėliukų demontavimo buvo inicijuotas pirmininkės, kadangi ji yra įpareigota savivaldybės vykdyti priežiūrą taip, kaip reikalauja taisyklės. O taip pat, kada yra vykdomas raštiškas balsavimas, tai informacija yra pateikiama visiems kitoje rašto pusėje, ir susirinkimų metu kiekvienas gali paklausti, o prieš susirinkimą yra pakabinamas projekto protokolas ir apibūdinamas tas visas klausimas labai smulkiai. Apie demontavimą G. L. buvo pranešta raštu Nr. 53-11, kuris yra pridėtas prie bylos, kuriame buvo pažymėta, kad tai yra trečias ir paskutinis raštas ir bus griaunama be įspėjimo, o taip pat jai buvo pranešta tą pačią dieną, kada vyko demontavimas, elektroniniu paštu, dar buvo įdėtas aprašas daiktų, kurie rasti ir šį aktą jie trise įmetė į jos pašto dėžutę. Nukentėjusioji ne kartą skundė ją į Registrų centrą, į Žemės ūkio ministeriją, į Savivaldybę, į Daugiabučių asociaciją, į Teisingumo ministeriją. Jai teko savivaldybei aiškintis dėl skundo net ant 9 lapų, buvo parašyta daug šmeižto ir netikrovės. Visą laiką nukentėjusioji skundėsi nepagrįstais klausimais tik tai tam, kad vilkinti procesą, tai buvo virš 10 kartų. Buvo atvejų, kad nukentėjusioji nepriimdavo registruotų laiškų, ir tai yra pridėta prie bylos. Nukentėjusioji atsisakydavo priimti iš pašto laiškus, nors ji matydavo, kad ji yra namie ir paskambindavo paštininkei, o paštininkė sakė, kad girdėjo, kad kažkas yra namie, girdi žingsnius, bet durų neatidaro. Buvo paliekami pranešimai ir nukentėjusioji į paštą neidavo jų atsiimti. Tokių atvejų buvo bent keturi. (b.l. 132-135)

Privati kaltintoja ir nukentėjusioji G. L. teismo posėdyje parodė, kad ji gyvena adresu (duomenys neskelbtini), nuo 2007 metų gruodžio mėnesio. Ji su vyru yra buto bendrasavininkai. Iš pradžių darė remontą, o apsigyveno šiek tiek vėliau. Kada nusipirko šį butą, buvęs jo savininkas V. Ž. padavė jiems dviejų sandėliukų raktus, ir jie visą laiką jais naudojosi. Tie sandėliukai yra paskirstyti visame rūsyje kaip ir visuose daugiabučiuose. Buto pirkimo-pardavimo sutartyje numatyta, kad parduodamas butas su rūsiu, bet tas rūsys nėra apibrėžtas pačiame rūsyje: nei kuris sandėliukas, nei rūsio plotas nėra nurodytas, tiesiog sutartyje nurodyta, kad butas su rūsiu. Tuo metu, kai nusipirko butą, namo bendrijos pirmininkas buvo R. K., po to O. R., kurį yra iš kito namo. Dėl sandėliukų nebuvo jokios problemos. Kada tapo pirmininke G. A., prasidėjo ginčai, reikalavimai įleisti į rūsį. Ji žino, kad pagal Civilinį kodeksą privalo įleisti administratorių į patalpas, todėl neprieštaravo. Buvo susirinkimuose sprendžiama, kad jeigu reikės, bus įleidžiama, tačiau prasidėjo gąsdinimai. Iš pradžių pati G. A. parašė į Statybos inspekciją dėl sandėliuko. Statybos inspekcija atrašė, kad arba bendraturčiai gali naudotis sandėliuku bendru susitarimu arba ji turi kreiptis pagal Civilinį kodeksą teisiškai. Po to buvo du gąsdinimai, po kurių ji parašė į policiją. Policija tą patį atsakė. Visada rašė G. A., kad priims visokius sandėliuko dalinimosi projektus ar prašė inicijuoti dalybas, todėl, kad sandėliukai nėra padalinti. Pagal jų buto plotą vieno sandėliuko jiems mažai. Viską norėjo atlikti teisiškai ir visos institucijos visą laiką raštiškai atsakydavo, kad turi būti padalintas sandėliukas bendraturčių susitarimu. Name yra 15 butų, o tų sandėliukų buvo daugiau. Kiti gyventojai taip pat turėjo po du sandėliukus, o kai tapo bendrijos pirmininke G. A., prasidėjo nesutarimai dėl sandėliukų. Iš pradžių pirmininkė rašė, kad reikia apmokestinti sandėliukų viršpločius, ir kiek teko bendrauti, ji nesuprato, kokie tie viršpločiai. Tada susirinkimuose jie kėlė klausimą kaip apmokestinti, ar vienas litas už kvadratą ar du litai. Visi gyventojai prieštaravo prieš tą apmokestinimą, ir tada pradėjo sandėliukus griauti. Vieni juos griovėsi patys, o ji sakė, kad kadangi jie jo nestatė, tai ir griauti jo negali, tiesiog jie gali daryti tą rūsių pasidalinimą. Ji visą laiką norėjo tartis dėl tų sandėliukų geranoriškai, be sienos griovimų, norėjo, kad visi kaimynai susitartų dėl tų dalybų. Vieną sandėliuką nuo kito skyrė mūrinė siena. Jų sandėliukas buvo išgriautas 2013 metų gruodžio mėnesį. Tiksliai nežino tų aplinkybių, bet atrodo, kad tai G. A. išgriovė. Berods 18 dieną ji nuėjo į rūsį ir pamatė, kad nėra nieko, visi daiktai užversti, viskas suversta ir matėsi anga, kad viskas išgriauta, griuvenų pilna krūva. Ji negalėjo įeiti, nes viskas buvo užversta statybinėmis medžiagomis. Buvo išgriauti ir kito kaimyno sandėliukai, ir jis matė žmogų, kuris griovė. Ji sužinojo iš kaimyno, kuriam irgi griovė sandėliuką, kad žmogus, kuris griovė, buvo pasamdytas G. A., taip pat sąmatoje buvo parašytas įkainavimas to žmogaus samdymo, o kas nurodytas to žmogaus užsakovu, neprisimena. Jai padaryta 6950 litų žala, į tą sumą įskaičiuoti daiktai, kurių ji su savo šeima pasigedo, ar jie buvo apgadinti. Tai buvo: elektroninės svarstyklės, dviračio rėmas yra pakrypęs, vaiko kėdutės nėra, detalės, kuri prisisuka kėdutę prie dviračio, nėra. Jos vyras laikė sandėliuke pinigus ir atvažiavęs pamatė, kad jų nėra, buvo 3000 litų. Į jos prašomą priteisti 8950 litų sumą įeina turtinė ir neturtinė žala, kadangi prieš šventes reikėjo išvežti kitus daiktus ir vyrą iškvietė, nes jis daugiau naudojosi tuo sandėliuku. Materialinė žala sudaro 6950 litų, o likusią sumą sudaro neturtinė žala ir vyro iškvietimas iš komandiruotės (2000 Lt), nes vyras nors ir dirba Lietuvos įmonėje, tačiau tuo metu buvo komandiruotas į Rusijos įmonę. Vyras laikė sandėliuke pinigus už parduotą automobilį, automobilis buvo jo, pardavimo sutartyje, kuri prijungta prie bylos medžiagos, parašyta, kad tai jo automobilis. Šiuo metu turi sandėliuką 4 kvadratų su kažkiek, naudojasi juo nuo 2007 metų. Trukdymų naudotis šiuo rūsiu nebuvo, kitu irgi. Žinojo, kad už įrengtų sugriauto sandėliuko durų yra bendro naudojimo sklendės, kurias reikia aptarnauti. G. A. yra du kartus prašiusi leisti įeiti jų apžiūrėti ir ji G. A. įleido. Dokumentų, kurie galėtų patvirtinti nuosavybės teisę į tą sandėliuką, ji neturi ir todėl visą laiką susirinkimuose prašė inicijuoti tų sandėliukų padalinimą, nes kiti kaimynai irgi turi daugiau nei vieną sandėliuką. Kas tie gyventojai, nesigilino, tik žino, kad sandėliukų yra 17, o butų yra 15. Jų šeimos naudojimasis sandėliukais yra teisėtas. Su elektroninėmis svarstyklėmis dirbo jos vyras vieną sezoną, jis pirkdavo obuolius ir sverdavo. Ant svarstyklių telpa du maišai. Kiek svarstyklės sveria, ji nežino. Į rūsį vaikščiodavo, stiklainius nešiodavo, kai vyro nebuvo ir matė, kad svarstyklės sandėliuke buvo už spintelės šonu padėtos. Jos yra vienos iš vertingesnių daiktų. Kai iškvietė policiją, tai apžiūrėti daiktų tuo metu buvo neįmanoma, nes buvo viskas užversta plokštėmis, patrulis tik nuotraukas padarė. Ji pirmiausiai pasigedo tų svarstyklių. Svarstyklės buvo nemažos, tokia plokštė, stovas. Įėjus į sandėliuką jų, jos manymu, nebuvo galima nepastebėti. Paskutinį kartą ji jas matė 2012 metais, nors jos apskritai visą laiką ten buvo. Kai G. A. prašė užeiti į sandėliuką, ji viską iškraustė, ir tuo metu svarstyklės buvo, bet dabar negali pasakyti tikslios datos. Tai pat pareiškime buvo įrašiusi televizijos stovą, kai pirko naują televizorių ir jį pakabino, tai tą stovą išnešė į rūsį. Datos ir stovo modelio nepasakys, stovas buvo blizgantis ir chromuotas. Svarstyklių spalva pilka ir chromuotas viršus. Vaikišką kėdutę ji turi, bet nėra tos detalės, kurį tvirtina kėdutę prie dviračio, ji buvo maišelyje, į tą maišelį ji pati ją padėjo. Batų dėžutė, iš kurios buvo pavogti pinigai, buvo su juodu dangteliu ir balta apačia. Tuos pinigus padėjo vyras į tradicinio dydžio batų dėžutę. Ant dėžutės buvo baltos juostelės nupieštos, dėžutėje buvo vyro laidai, geležiukai ir pinigai. Vyras minėjo, kad už mašinos pardavimą gavo visą sumą po 200 litų ir po 100 litų kupiūromis. Ji reikalauja tų pinigų, nes jie gyvena santuokoje ir tai yra bendri pinigai. Dviračio rėmas yra iš aliuminio ir jis yra iškrypęs dviem centimetrais. Jis neatsistato, kada sukasi vis tiek sukasi iškreiptai ir aliuminio niekas nebelygina, turi būti keičiama pati detalė. Iš pradžių ji galvojo, kad jis gali atsistatyti, todėl vežė į dviračių remontą, bet jai pasakė, kad tai yra nebeatstatoma. Ji mano, kad kai daiktai buvo užversti, gal tas dviratis irgi išgriuvo. Kai atėjo į sandėliuką, tai viskas buvo užversta, o kas tai padarė, ji nežino. Sandėliukas buvo užrakintas, o kas tuos daiktus užvertė, ji negali pasakyti. Sąraše yra daug tokių daiktų, kurie yra ir jie nedingo, bet apraše jie nesurašyti. Dėl elektroninio laiško, kurį siuntė G. A., tai ji siuntė laišką ne jai, o kam, nežino. Ji su ja daug kartų susirašinėjo ir ji puikiai žino jos pašto adresą. Jos pateiktas į bylą elektroninis paštas yra ne jos paštas. Jos paštas yra (duomenys neskelbtini), o dokumentuose yra pateiktas kitas paštas. Tai ji to laiško negavo, gal ir daugiau laiškų yra negavusi, bet jos anksčiau puikiai susirašinėjo. (b.l. 130-131, 169)

Liudytojas A. V. teismo posėdyje paaiškino, kad jis vykdė darbus rūsyje, (duomenys neskelbtini). Buvo sudaryta sutartis su Bendrija, jis pats toje bendrijoje gyvena, laisvo laiko turi, kadangi yra pensininkas, ir bendrijos pirmininkė jį pasamdė. Bendrijos pirmininkė aprodė darbus, nustatytus pagal protokolą. Buvo ne pagal projektą pastatyti sandėliukai, pirmininkė pagal brėžinius parodė tuos kelis sandėliukus. Ten po laiptais buvo pamūryta ir atskirai buvo pamūryta. Tie sandėliukai buvo užėmę ventilių apšildymą, prie ventilių buvo negalima prieiti ir pagal visuotinio gyventojų susirinkimo protokolą, sudarytą susirinkimo metu, buvo nuspręsta juos išardyti. Sandėliukas, pažymėtas plane R-12, dėl kurio kilo ginčas - tai buvo įstatytos durys po laiptais, buvo siauras praėjimas ir vienoje pusėje buvo pamūryta kažkur 25 cm plytų, kitoje pusėje buvo durys prie sienos prikaltos. Jo veiksmai prasidėjo nuo to, kad jis sudarė sutartį su pirmininke, ji parodė, ką reikia išgriauti. Pirmininkė minėjo, kad niekaip nepavyksta jai išsikviesti šeimininkų, nors jiems buvo pranešta jau kelis kartus. Todėl pagal valdybos narių sprendimą nupjovė spyną, išėmė duris ir gražiai išardė plytas. Ten buvo kažkur 30 ar 40 plytų. Jos negalėjo jokiu būdu kristi į vidų, tik į lauką, nes ten aukštis nedidelis. Jis po vieną plytą gražiai išėmė ir sudėjo į šoną. Šiukšles visas išmetė. Dviračiai buvo padėti giliai po laiptais, todėl joks rėmas negalėjo būti sulenktas. Pirmininkei surašius visus daiktus, jis juos patraukė, kad nesimaišytų ir nesusilaužytų, nors ten ir nebuvo, kaip susilaužyti. Griaunant dalyvavo tik pirmininkė, buvo atėjusi porą kartų, bet pati pirmininkė jokių griovimo veiksmų nesiėmė. Prieš pat griaunant pirmininkei parodė daiktus, ji visus surašė. Tada jie juos patraukė ir tik tuomet pradėjo griauti. Dabar jis negali prisiminti, kokie tiksliai daiktai buvo, ten buvo daug smulkmenų, kelios dėžutės, dviračiai toliau stovėjo. Tiesiog yra praėjęs didelis laiko tarpas, todėl visko prisiminti negali. Tikrai nematė jokių vertingų daiktų. Daiktai negalėjo būti užgriauti plytomis, kaip pasakoja nukentėjusioji. Gal ir buvo kokios nors plokštės, tačiau jis jų nematė, gal jos gulėjo kažkur toliau. Jis tik sustūmė daiktus ir niekuo jų užversti negalėjo. Visą griovimo laiką jis prie sandėlio buvo vienas. Griovė kažkur virš valandos. Nieko negali pasakyti apie daiktų saugojimą jau po nugriovimo, tačiau griovimo metu visą laiką buvo rūsyje ir niekur kitur nebuvo nuėjęs. Jam dalyvaujant buvo surašyti visi daiktai, kurie buvo prieš griovimą, ir jis negali pasakyti nieko daugiau. 20 punktu protokole buvo pažymėta plastikinė eglutė, nukentėjusioji pažymi, kad tokios eglutės ji nėra niekada turėjusi, o jis tvirtina, kad visi daiktai, kurie buvo surašyti, buvo sandėliuke, tiesiog yra praėję daug laiko ir negali visko prisiminti. (b.l. 164-165)

Liudytojas A. V. teismo posėdyje paaiškino, kad jis matė, kas buvo sandėliuko viduje prieš griaunant ir dalyvavo, kai buvo surašomi daiktai į protokolą. Daiktai buvo surašyti dar prieš sandėliuko griovimą. Visi tie daiktai buvo išnešti į koridorių, jokių sulaužytų daiktų nebuvo. Surašant daiktus dalyvavo jis, A. V. ir pirmininkė. Jokių apgadinimų padaryti buvo neįmanoma, kadangi plytos buvo mušamos ir metamos į lauką, o ne į vidų. Griovimo metu įėjo pro duris ir griovė iš vidaus, į koridoriaus pusę viskas krito. Prieš griaunant ir surašant daiktus, iš pradžių buvo nupjauta spyna, jie negriovė su uždarytomis durimis, todėl jis ir matė daiktus prieš griaunant. Daiktai buvo surašyti tik po to, kai jau buvo išnešti iš sandėliuko. Jie išnešė visus daiktus. Jis nematė, kad būtų užgriauti nukentėjusiosios daiktai. Dviratis buvo įkištas gilyn, todėl ant dviračio niekas užgriūti negalėjo, nebent specialiai užmesti. Jis nežino, kokie daiktai nebuvo įtraukti į sąrašą pagal nukentėjusiąją, tiesiog visi daiktai, kurie buvo sandėliuke, buvo surašyti į protokolą. O visų kitų, kurie pasak nukentėjusiosios,buvo sandėliuke, bet nebuvo aprašyti, nebuvo. Kadangi nemažai laiko praėjo, tai dėl plastikinės eglutės jis negali tiksliai atsakyti. Sandėliuke jis nestovėjo pastoviai, buvo užėjęs porą kartų. Pareiškėja buvo informuota apie griovimą, kadangi buvo susirinkimai, buvo balsavimas, sprendimas buvo priimtas ne pirmininkės, o nusprendė pati bendrija. Apie jokį savavališkumą kalbos negali būti, nes terminas buvo duoti susitvarkyti beveik du metus, o jie nieko nepadarė. Tai buvo kraštutinis atvejis, kadangi informacija dėl griovimo buvo paskelbta kokiais 2012 metais ar 2011 metais. Buvo pasikvietę specialistą, kuris susirinkimo metu išaiškino, kad turi būti padarytas priėjimas prie tinklų ir negali būti jokių užrakinimų ir jokių sandėliukų. Dabar kai panaikino sandėliuką, tai netgi drėgmė dingo iš rūsio, nes atsidarė ventiliacijos angos ir vanduo nestovi. Tai įvyko į gerą pusę. Nors ir buvo atėjęs žmogus iš Statybos inspekcijos, kuris konstatavo, kad rūsyje galima įrengti sandėliukus ar praplėtimus, vadovaujantis Statybos techniniu reglamentu skyriaus nuostatomis, kai atliekami statybos darbai, nekeičiant, nešalinant, nestiprinant ar nesilpninant laikančiųjų konstrukcijų, priskiriami paprasto remonto darbams, kurių statybą leidžiantys dokumentai nereikalingi, bet jis mano, kad jeigu buvo pasakyta, kad turi būti paliktas priėjimas, tai reiškia, kad negalima ir tokius dalykus reikia derinti, jeigu nukentėjusioji ir gavo tokį leidimą. Žino, kad kaltinamoji kreipėsi į savivaldybę kelis kartus, ir savivaldybė išaiškino, kad teisėti sandėliukai yra tie, kurie numatyti pagal išplanavimą, o visi kiti yra neteisėti. Ir jis pats žino, kad tokie sandėliukai yra neteisėti. Susirinkimo metu buvo prašyta, kad savanoriškai pašalintų tuos sandėliukus, kad būtų praėjimai. Daugelis pašalino tuos neteisėtus sandėliukus, padarė priėjimus, tik keli žmonės to nepadarė, nors buvo žmoniškai kalbėta ir duoti terminai ir patį sprendimą priėmė dauguma savininkų. O taip pat buvo susirinkimas, kuris nėra užprotokoluotas ir kuriame jis vienas balsavo už sandėliukų demontavimą, kadangi pats turėjo demontuoti neteisėtą sandėliuką. (b.l. 165-166)

Liudytojas D. L. teismo posėdyje paaiškino, kad nugriautas sandėliukas jiems buvo atiduotas buvusių savininkų, jie patys jo neįrengė, ant jo buvo užrašytas 11 numeris. Tame name jie turėjo du sandėliukus, kuriuos gavo iš buvusių šeimininkų Ž.. Ž. naudojosi tais sandėliukais, ir jiems perkant butą, padavė raktus nuo tų dviejų sandėliukų. Dokumentų jiems nedavė ir netgi kai jis darė remontą sandėliuke, tai ponia G. priėjo ir paklausė kam jis daro remontą, jeigu nežino, kad tai yra jo. Su kaltinamąja kažkada jų interesai išsiskyrė ir jie tapo blogi. Viskas buvo daroma kuo blogiau jiems, tie sandėliukai niekam nemaišė. Buvo užrakinti sandėliukai, jie jais naudojosi. Pradėjo rašyti, kad reikia nugriauti sandėliukus, apie tai visą laiką buvo šnekėta, nes ponia G. griovė viską aplinkui. Ji grasino jiems nugriauti sandėliukus, ir žmona rašė policijai apie grasinimus. G. sakė, kad žiurkės puola per sandėliuką, nors jie jokių maisto produktų ten nelaiko. Prieš tai jiems buvo pasakyta, kad jie gali naudotis tuo sandėliuku, tik turi užrašyti telefono numerius, jeigu kažkas atsitiktų, kad žmonės galėtų prieiti prie tinklų. Nors toks pat vamzdis stovi ir jų sandėliuke, bet numerio niekas neprašo. Protokolo, tai patvirtinančio jie neturi, bet kaimynė iš viršaus pasakė žmonai, kad susimokėtų už mašinų vietas, o sandėliuką jiems leido laikyti. Jis sugrįžo iš Maskvos, nors buvo komandiruotėje, ir kai atvažiavo, viskas kas buvo pastatyta, t.y. siena ir durys, viskas buvo išgriauta, liko tuščia erdvė, lentynų, ant kurių buvo sudėti daiktai, lentynų laikiklių nebebuvo, elektra nukarpyta, liko tik krūva daiktų, užmesta plokštėmis ir apdėta plytomis. Netgi durų nebebuvo. G. A. pati negriovė, ji pasamdė žmogų, kuris sugriovė. Kaimyno sandėliuką irgi išgriovė, tik jam ne visą, o pusę. Jam atrodo, kad jis užtiko griaunant ir tas darbininkas nebegriovė toliau. Jo sandėliuko visa sienelė buvo nugriauta, visi daiktai sumesti į vieną vietą, padarytas jų sąrašas, nežino, iš kurio piršto laužtas, nes ten buvo ir stalų, ir spintelių, ir buvo ratai sudėti, ir svarstyklės gale buvo, o tokios kaip plastikinės eglutės žalios jie niekada gyvenime neturėjo, visą laiką gyvą eglutę perka. Jis kai pardavė mašiną, tai pasidėjo pinigus. Pinigai buvo suvynioti į popierių, apvynioti lipnia juosta ir sudėti į juodos spalvos su baltu, su juostelėmis batų dėžutę nuo „Adidas“ avalynės. Ten taip pat buvo laidai, pultelis, prožektorius, daug visokių jungiklių. Jis asmeniškai padėjo į dėžutę pinigus. Pardavė mašiną už 2000 litų baltarusiui ir dar turėjo 1000 litų iš savų pinigų ir visą sumą sudėjo. Jie buvo kupiūromis po 200 litų 10 kupiūrų ir po 100 litų. Jo žmona nežinojo, kad ten yra tie pinigai padėti. Kai dingo pinigai, tai jis žmonai papasakojo apie pinigus. Buvo sulenktas dviračio vairas, viskas sumesta, dviračiai sumesti. Jis laikė pinigus sandėliuke, kadangi jiems susirinkime leido sandėliukuose viską laikyti ir niekas nieko nebegriaus. Buvo spintutė ir už jos buvo elektroninės svarstyklės. Svarstyklės atrodė taip: metalinis padas, kotas ir ant koto elektroninė galva. Įėjus į sandėliuką paprastai gal jų ir nebūtų pastebėję, nes G. neparašė, kad tie daiktai buvo ten. Tai dvi spintutės su stalčiais, padangų komplektas, spintutė nuo buvusių šeimininkų virtuvės. Padangos buvo sudėtos ant spintučių. Griaunant sandėliuką tie žmonės privalėjo pastebėti padangas. Stovas televizoriui buvo chrominis. Jis atvažiavęs iš komandiruotės visus daiktus sukrovė į kitą sandėliuką, ir jis su žmona apžiūrėjo kartu tuos daiktus ir užrašė, kurių daiktų nebuvo. Jam būtinai reikėjo grįžti iš komandiruotės, nes sandėliuke buvo jo daiktai, t.y. dviračiai, stalai, spintelės, daug daiktų. (b.l. 166-167)

Liudytoja A. Ž. teismo posėdyje paaiškino, kad ji su vyru buvo to buto, kurį pardavė L. savininkai. Jie naudojosi dviem sandėliukais, nes juos gavo iš prieš tai buvusių savininkų. Jie dokumentų jokių negavo iš prieš tai buvusių savininkų, jie juos nuvedė ir parodė tuos du sandėliukus, jie ten netgi nieko nekeitė. Jie nežinojo, kad antras sandėliukas po laiptais uždaro prieigą prie sklendžių ir kranų, nes niekada neprisireikė. Jie ten laikė daiktus ir naudojosi vienu ir kitu sandėliuku nuo 2001 iki 2008 metų. Tuo laikotarpiu kai naudojosi sandėliukais, jokių konfliktų nekilo ir jokių kalbų dėl nugriovimų nebuvo. Su pareiškėja G. L. jos nesieja joki kiti santykiai, tiesiog pardavė butą. (b.l. 167)

Liudytojas A. M. teismo posėdyje paaiškino, kad jis su žmona šiame name gyvena nuo pat pradžių, kai pirko butą, namas dar iki galo nebuvo pastatytas. Maždaug 1994 ar 1996 metais, kas norėjo praplatino ar pasistatė sau naujus sandėliukus, nes ten buvo labai daug vietos. Praeitais metais, pagal pirmininkės iniciatyvą prasidėjo tie griovimai. Vienu metu buvo nugriauti ir jo, ir kaimynų sandėliukai. Jis turėjo 3 sandėliukus ir pats nugriovė vieną, bet tai buvo senai, prieš porą metų. Vienas sandėliukas buvo praplatintas, kitas iš naujo pastatytas, o pagal pirmininkės iniciatyvą kaimynas iš 5-o aukšto sugriovė sandėliukus. Jiems buvo raštiškai pranešta, kad reikia nugriauti sandėliukus. Jis surinko parašus, iškvietė antstolius, todėl, kad jam buvo parašyta, kad negalima prieiti prie vamzdžių. Jis viską atlaisvino, pakabino raktą, antstolė viską užfiksavo, kad priėjimas yra, ir kad raktas kabo ir jį galima pasiekti ir apie tai buvo pranešta pirmininkei, jis turi liudininkų. Jo ir L. sandėliukai buvo griauti maždaug vienu metu. Jis buvo atvažiavęs specialiai ne vienas, o su liudininke, žiūrėjo kaip jo sandėlį griauna. Svetimų daiktų jis nežiūrėjo, pamena, kad pas L. buvo dviratis. Kadangi ir jo griovė, todėl matė, kaip griovė L. sandėlį. Tą dieną, kai griovė jo ir L. sandėlius, pats rūsys nebuvo visą laiką užrakintas, kadangi jis buvo atvažiavęs kokius 5-6 kartus darbo metu, tai iš tų kartų tik 1 kartą buvo užrakintas bendras rūsys. Jis nežinojo, kad L. laikė rūsyje pinigus. Dėl sulaužytų L. daiktų jis nieko nežino, matė tik tai, kad buvo sulaužytos durys. Griovė sandėlius vienas žmogus, jį matė du kartus su liudininke ir daugiau nieko nebuvo. Visą laiką griaunant sandėlius buvo vienas žmogus, kai daug kartų važinėjo, tai iš tų kartų du kartus buvo vienas žmogus, o dar du ar tris kartus iš viso nieko nebuvo sandėlyje. Stovėjo tuščias, pusiau sugriautas. Griovė sandėlius ne vieną dieną ir jis važinėjo porą dienų. Du kartus nieko nebuvo rūsyje, ir durys buvo atrakintos, o du kartus, kai buvo atrakintos, buvo tas žmogus viduje, kuris griovė. Ir tik vieną kartą durys buvo užrakintos. Tuo metu, kai buvo atrakintas rūsys, tai aplinkui irgi nieko nebuvo. (b.l. 168)

Liudytoja V. J. teismo posėdyje parodė, kad ji dalyvavo, kai L. pirko tą butą, ji yra G. L. mama. Kai pirko, buvo du rūsiai, pardavėjai pirmiausia leido juos apžiūrėti, sakė, kad jie jais naudojasi. Buvo dukros šeimos daiktai rūsiuose, dviratis, nes jie jį dovanojo žentui, kai jam sukako 30 metų. Griovimo metu ji buvo Vilniuje, nes anūkė sirgo ir ji ją prižiūrėjo dukros bute. Nebuvo nuėjusi į rūsį ir nematė, kaip griovė, nes nežinojo, niekas nepranešė. Ji su dukra kartu negyvena, bet žino, kad buvo virtuvinės spintelės, kai pirko butą ir keista, kad jos nėra įtrauktos į tą sąrašą. Apie žento pinigus žinojo, kadangi jis pardavė mašiną, o apie tai, kad saugojo pinigus rūsyje, tai nežinojo. Tą dieną prižiūrėjo anūkę ir visą dieną buvo namuose ir į lauką neišėjo. Per telefonspynę ar telefonu jai niekas tą dieną neskambino. Atbuvus Vilniuje grįžo į Kauną ir jai paskambino dukra, pranešė, kad išgriovė rūsį. Nuo 9 dienos buvo Vilniuje, o grįžo 14 dieną, o 16 dieną jai paskambino dukra. Dukra griovimo metu buvo Vilniuje ir ėjo į darbą. Pati nesinaudoja elektroniniu paštu, o dukra naudojasi. Kompiuteriu dukra naudojasi pagal poreikį. (b.l. 8)

2007-12-17 pirkimo-pardavimo sutartyje Nr. DJ-1171 nurodyta, kad sandorio objektas yra butas su rūsiu, esantis (duomenys neskelbtini). (b.l. 25-31)

IĮ „Devilmora“ 2012-09-26 rašte nurodė, kad atlikus (duomenys neskelbtini) name, Vilniuje, šilumos ir karšto vandens tinklų rūsyje patikrinimą, nustatyta, jog bendrojo rūsio koridoriaus sąskaita yra padidinti projektiniai sandėliukai ir pažeidžiant šilumos tinklų ir karšto vandens tinklų eksploatavimo taisykles, juose užrakinti šilumos tinklai, prie kurių nėra priėjimo, sandėliuke (projekte R12) po namo laiptine užrakinti įvairūs vamzdynai. (b.l. 105)

2012-11-30 565-osios DNSB bendrijos butų savininkų balsavimo raštu balsų skaičiavimo komisijos protokole Nr. 16 konstatuota, kad buvo svarstomas klausimas dėl C namo butų Nr. 11, 13 savavališkai pastatytų, taip pat išplėstų rūsyje sandėliukų atstatymo į projektinę padėtį, buvo išsiųsta 35 balsavimo biuleteniai, grąžinta 30, iš jų vienas negaliojantis, pritarė 22, nepritarė 7 savininkai, sprendimas priimtas, protokolą pasirašė du valdybos nariai A. K. ir A. V. bei pirmininkė G. A.. (b.l. 63)

Byloje nustatyta, kad 565-osios DNSB valdyba 2011-03-02, 2011-03-25, 2012-10-01 ir 2013-05-13 raštais informavo G. L., kad ji naudojasi papildomu sandėliuku, įrengtu po laiptais (duomenys neskelbtini), namo rūsyje neteisėtai, kad ši patalpa yra bendroji dalinė nuosavybė, sandėliukas joje yra įrengtas savavališkai, kad šiame plote yra inžinerinės įrangos mazgai, prie kurių turi būti paliktas laisvas priėjimas, teikė reikalavimus nugriauti neteisėtai įrengtas konstrukcijas ir atstatyti patalpą į pradinę projektinę padėtį. (b.l. 9, 12, 14, 72, 77-78)

Iš G ir D. L. 2012-11-21 rašto Vilniaus apsk. VPK Vilniaus miesto 1 policijos komisariatui matyti, kad jiems buvo žinomas faktas, kad jiems neįvykdžius reikalavimo patiems atstatyti rūsį į projektinę padėtį, sandėliukas bus išgriautas bendrijos lėšomis: “Taigi dabar jau bijodama elgtis teisiškai ir pralaimėti, (G. A.) be teismo sprendimo samdys žmones ir griaus sienas, t.y., ruošiasi sunaikinti jų valdomą rūsio dalį. (b.l. 10), 2013-06-04 rašte jie vėl nurodė, kad gavo G. A. grasinimą, kad po 2013-06-01 ji vėl organizuos sandėliuko nugriovimą. (b.l. 11)

Komisijos, susidedančios iš A. V., A. V., G. A. 2013-12-12 akte konstatuota, jog 2013-12-12 12.10 val. (duomenys neskelbtini) namo rūsyje bendrajame koridoriuje (po namo laiptais) buvo demontuotos durys, kurias neteisėtai sumontavo ir įsirengė sandėliuką buto Nr. 11 bendrasavininkai G. ir D. L., kurie tokiu būdu neleido bendrijai vykdyti jos funkcijų – prižiūrėti bendrųjų šilumos tinklų. Bendrija daugybę kartų (daugiau kaip du metus) kreipėsi į L. su prašymais/raginimais atstatyti bendrąjį koridorių į projektinę padėtį. 2012-11-30 daugumos butų savininkų balsavimu raštu buvo priimtas sprendimas iki 2012-12-15 neatstačius į projektinę padėtį minėto koridoriaus, atstatyti jį bendrijos lėšomis ir išlaidas, susijusias su koridoriaus atstatymu, pateikti apmokėjimui L.. Sandėliuke rasti šie daiktai: suaugusiojo dviratis 1 vnt., vaikiškas dviratis 1 vnt., juodas moters manekenas 1 vnt, vaikiška automobilio kėdutė 1 vnt., balto kabelio rulonas 1 vnt., dviračio padanga 1 vnt., 2 vnt. medinių sulūžusių kėdžių, 5 vnt. aerozolinių dažų, 1 vnt. automobilio šampūno, 1 vnt. automobilio poliruoklio, 1 vnt. apmušalų valiklio, 1 vnt. variklio valiklio, 1 vnt. mechaninė dviračio pompa, 3 vnt. įvairios furnitūros kartotinėse dėžutėse, statybinių plokščių atliekos, 3 vnt. sukamosios kėdės, 6 vnt. plastikinės juodos lauko kėdės, 1 vnt. vaikiškos rogutės, 1 komplektas metalinių stalo kojų, 1 vnt. plastikinė eglutė, įvairūs vaikiški žaislai. (b.l. 68)

Antra G. L. pareikšto kaltinimo dalis, kad griaunant sandėliuką patalpoje Nr. R12, buvo sunaikintas, sugadintas ar dingo G. L. priklausantis ir sandėliuko viduje buvęs turtas; 900 Lt vertės elektroninės svarstyklės, 500 Lt vertės TV „Samsung“ originalus stovas, 100 Lt vertės prie dviračio tvirtinama vaikiška kėdutė, 600 Lt vertės dviračio rėmas, 300 Lt vertės sandėlio lentynos, dingo 3000 Lt iš batų dėžutės.