Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-563/2013

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-03-18
Bylos Nr.: 2A-563/2013
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Alė Bukavinienė, Audronė Jarackaitė, Nijolė Piškinaitė
Atsakovas: A. K., B. P., L. V.

Kategorijos

30.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-563/2013Procesinio sprendimo kategorija: 30.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. kovo 18 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Audronės Jarackaitės ir Nijolės Piškinaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. K., B. P. bei L. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas, civilinėje byloje Nr. 2-1744-265/2011 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Saprega“ ieškinį atsakovams A. K., B. P., L. V. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Tartum“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento šiuos sandorius: 1) UAB „Saprega“ ir atsakovo A. K. 2008 m. gruodžio 19 d. sudarytą Priedą Nr. 1 prie 2007 m. spalio 30 d. Sutarties Nr. 9; 2) UAB „Saprega“ ir atsakovo A. K. 2010 m. sausio 18 d. Perdavimo-priėmimo aktą; 3) UAB „Saprega“ ir atsakovo B. P. 2008 m. gruodžio 19 d. sudarytą Priedą Nr. 1 prie 2007 m. spalio 30 d. Sutarties Nr. 10; 4) UAB „Saprega“ ir atsakovo B. P. 2010 m. sausio 18 d. Perdavimo-priėmimo aktą; 5) UAB „Saprega“ ir atsakovo L. V. 2008 m. gruodžio 19 d. sudarytą Priedą Nr. 1 prie 2007 m. spalio 30 d. Sutarties Nr. 8; 6) UAB „Saprega“ ir atsakovo L. V. 2010 m. sausio 18 d. Perdavimo-priėmimo aktą. Taip pat prašė taikyti restituciją: pripažinti atsakovus UAB „Tartum“ akcininkais, turinčiais po 698 paprastąsias vardines akcijas, kurių kiekvienos nominali vertė 100 Lt bei priteisti ieškovo naudai iš atsakovų po 69 120 Lt negrąžintos paskolos, 10 205,58 nesumokėtų sutartinių palūkanų už naudojimąsi suteiktomis paskolomis, paskaičiuotų iki ieškinio surašymo dienos, 2851,54 Lt netesybų už atsakovų finansinių prievolių įvykdymo termino praleidimą, 5 procentų metinių palūkanų, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad BUAB „Saprega“ bankroto administratorius, patikrinęs įmonės sandorius, nustatė, kad 2007 m. spalio 30 d. įmonė ir tuomečiai jos administracijos vadovaujantys asmenys – generalinis direktorius A. K., gamybos direktorius B. P. ir komercijos direktorius L. V. – sudarė Paskolos sutartis atitinkamai Nr. 9, 10, 8, kuriomis įmonė paskolino kiekvienam atsakovui po 69 120 Lt, o atsakovai įsipareigojo mokėti įmonei sutarto dydžio palūkanas už naudojimąsi suteikta paskola, paskolą grąžinti iki 2010 m. birželio 30 d. Įmonė ir atsakovai 2008 m. gruodžio 19 d. sudarė Priedus Nr. 1 prie minėtų sutarčių, kuriais pakeitė esmines sutarčių sąlygas, nustatydami, jog kiekvienam atsakovui iki 2009 m. gruodžio 1 d. negrąžinus sudarytos paskolos dalies – 30 000 Lt – atsakovai perduos įmonės nuosavybėn atitinkamam atsakovui priklausančias UAB „Tartum“ akcijas, šiomis akcijomis (kaip turtu) padengiant atitinkamo atsakovo skolą įmonei. Atsakovai 2009 m. gruodžio 16 d. pranešė įmonei, jog negalės tinkamai vykdyti sudarytų sutarčių, o 2010 m. sausio 18 d. perdavimo-priėmimo aktais perdavė įmonei UAB „Tartum“ akcijas, taip neva įvykdydami savo prievoles pagal sutartis grąžinti suteiktas paskolas. Tokiais neteisėtais atsakovų ir įmonės veiksmais buvo sudaryti ir įvykdyti įmonei nenaudingi sandoriai, dėl kurių įmonė vietoje finansinių lėšų turėjo įgyti adekvačios vertės neturinčias UAB „Tartum“ akcijas. Ieškovas teigia, kad ieškiniui tenkinti yra visos CK 6.66 straipsnio normoje nurodytos teisinės actio Pauliana taikymo sąlygos. Sudarant ginčijamus sandorius UAB „Saprega“ kreditoriai turėjo neabejotinas ir neginčijamas reikalavimo teises įmonei, kuri neatlygintinai perleido savo turėtas turtines teises, galėjusias būti panaudotas atsiskaityti su tuomečiais įmonės kreditoriais. Tuo metu įmonė buvo itin sunkioje finansinėje būklėje, ši aplinkybė atsakovams, buvusiems įmonės vadovais ir (ar) vadovaujančiais darbuotojais negalėjo būti nežinoma. Atsakovai taip pat turėjo žinoti, kad UAB „Tartum“ irgi turėjo finansinių sunkumų. Ginčijamų sandorių sudarymas sumažino įmonės turtą ir sudarė realią galimybę, kad jos skoliniai įsipareigojimai įmonės kreditoriams nebus įvykdyti arba bus įvykdyti netinkamai. UAB „Tartum“ akcijų perleidimas įmonei už skolą neatitinka imperatyvių Akcinių bendrovių įstatymo 47 straipsnio nuostatų, o tokį perleidimą įtvirtinę sandoriai pripažintini niekiniais, kaip prieštaraujantys imperatyvioms teisės normoms.

Atsakovai su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir priteisti iš ieškovo jų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2008 metais UAB „Saprega“ veikla nebuvo nuostolinga ir jos mokumas pagal vykdomą apyvartą nekėlė jokių abejonių. 2008 m. gruodžio 19 d. pasirašant Priedą Nr. l prie 2007 m. spalio 30 d. Paskolos sutarties nebuvo jokių duomenų, rodančių, kad UAB „Saprega“ gresia bankrotas. 2010 m. sausio 18 d. pasirašant akcijų Perdavimo-priėmimo aktus UAB „Saprega“ taip pat nebuvo iškelta bankroto byla ir nebuvo pareikštų jokių kreditorinių reikalavimų, kurių būtų siekiama išvengti sudarant ginčijamus sandorius. Iš UAB „Tartum“ balanso matyti, kad ši įmonė taip pat nebuvo nemoki ar prasiskolinusi. Grąžinus UAB „Saprega“ jos akcininko turėtus 20 procentų akcijų bendrovės finansinė padėtis dėl to nepasikeitė ir jos turtas nesumažėjo. Atsakovai pažymi įvertinę tai, kad neįvykdytas 2007 m. rugsėjo 26 d. susitarimo tarp „Tipro Baltic SIA“, UAB „Tartum“ ir atsakovų 6 punktas (numatantis, kad UAB „Tartum“ susijungs su UAB „Saprega“ ne vėliau kaip 2008 m., o po susijungimo atsakovai gaus UAB „Saprega“ akcijas tokiomis proporcijomis, kuriomis valdo UAB „Tartum“ akcijas), o taip pat savo materialines galimybes, suprato, kad negalės nustatytu terminu įmonei grąžinti paskolos, todėl pasinaudojo Priede Nr. 1 prie paskolos sutarties numatyta sąlyga dėl UAB „Tartum“ akcijų grąžinimo UAB „Saprega“. Teigia, kad buvo priversti pirkti UAB „Tartum“ akcijas, kad išsaugotų savo darbo vietas, todėl turėjo imti paskolas iš UAB „Saprega“. Nesutinka su ieškovo nuostata, kad skolininkai neprivalėjo sudaryti ginčijamų sandorių. Nurodo, kad jų veiksmuose nebuvo nesąžiningumo, nes jie pasinaudojo minėtame 2007 m. rugsėjo 26 d. susitarime numatyta teise bei 2008 m. liepos 2 d. Akcijų pasirašymo sutarčių, sudarytų su UAB „Tartum“ ir atsakovų, 5.2 punkto sąlyga. 2007 m. rugsėjo 26 d. susitarime buvo aptarta, kaip bus nustatoma akcijų vertė, jeigu jas išpirktų „Tipro Baltic SIA“, todėl ieškovo argumentas apie akcijų mažą vertę yra nustatytas subjektyviai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimu ieškinį tenkino ir pripažino ieškinyje nurodytus sandorius negaliojančiais nuo jų sudarymo momento; taikė restituciją – pripažino atsakovus UAB „Tartum“ akcininkais, turinčiais po 698 paprastąsias vardines akcijas, kurių kiekvienos nominali vertė 100 Lt; bei UAB „Saprega“ naudai iš atsakovų priteisė po 69 120 Lt negrąžintos paskolos, 2468,23Lt nesumokėtų sutartinių palūkanų už naudojimąsi suteiktomis paskolomis, apskaičiuotų iki ieškinio surašymo dienos, 2605,81 Lt netesybų už atsakovų finansinių prievolių įvykdymo termino praleidimą bei 5 procentų metinių palūkanų, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Ieškovui atsisakius nuo dalies ieškinio reikalavimų dėl 6456,34 Lt palūkanų bei 235,01 Lt netesybų priteisimo, bylą šioje dalyje nutraukė. Nustatė, kad tiek Priedų Nr. 1 prie Sutarčių, tiek Perdavimo-priėmimo aktų sudarymo dienai UAB „Saprega“ kreditoriai turėjo neabejotinas ir aiškias reikalavimo teises įmonei. Padarė išvadą, kad Perdavimo-priėmimo aktų sudarymo metu UAB „Saprega“ buvo nemokumo būsenoje, o atsakovai, sudarydami ginčijamus sandorius kaip UAB „Saprega“ vadovaujantys asmenys, turėjo žinoti apie įmonės prievoles kitiems kreditoriams ir įmonės sunkią finansinę būklę. Be to, atsakovai buvo UAB „Tartum“ akcininkais, todėl turėjo žinoti ir apie šios bendrovės finansinius sunkumus ir jos išleistų vertybinių popierių – akcijų – mažą vertę, neatitinkančią atsakovams UAB „Saprega“ suteiktų paskolų vertės. Sprendė, kad UAB „Tartum“ sunkią finansinę būklę patvirtina UAB „Saprega“ ir UAB „Tartum“ sudarytos paskolos sutartys, tačiau nėra duomenų, kad jos grąžintos. Konstatavo, jog UAB „Saprega“ (skolininkas), turėdama prievolių kitiems kreditoriams ir būdama sunkios finansinės būklės, su atsakovais sudarė ginčijamus sandorius, kuriais už gaunamas mažos vertės akcijas atsisakė reikalauti iš atsakovų jų skolos įmonei bei mokėtinų palūkanų. Nors ginčijamais sandoriais „Saprega“ (skolininkas) atsisakė tik dalies savo turto (reikalavimo teisių į atsakovams suteiktas paskolas), tačiau šiais veiksmais buvo sumažintas įmonės turtas ir apribotos įmonės kreditorių galimybės patenkinti reikalavimus iš įmonės (skolininko) turto – gautinų iš atsakovų grąžintinų paskolų (piniginių lėšų). Nustatė, kad senaties terminas reikšti actio Pauliana nėra praleistas. Padarė išvadą, kad nėra jokio pagrindo teigti, kad UAB „Saprega“ (skolininkas) privalėjo sudaryti ginčijamus sutarčių sandorius, nes nurodytose pagrindinėse bendrovės ūkinės-komercinės veiklos srityse piniginių paskolų suteikimas įmonės darbuotojams nėra numatytas ir paprastai įmonės tokia veikla neužsiima. Atsakovų motyvus, kad sutarčių Priedus Nr. 1 ir Perdavimo-priėmimo aktus jie privalėjo sudaryti dėl jų ribotų materialinių galimybių grąžinti įmonės suteiktas paskolas, bei kad siekiant išsaugoti darbo vietas jie buvo priversti pirkti UAB „Tartum“ akcijas, todėl turėjo imti paskolas iš UAB „Saprega“, nepripažino lemiančius būtinybę sudaryti ginčijamus sandorius. Pažymėjo, kad Priedai Nr. 1 ir Perdavimo-priėmimo aktai buvo sudaryti dėl skolos padengimo, kurios mokėjimo terminas dar nebuvo suėjęs šių sandorių sudarymo metu. Preziumavo, kad ginčijamų sandorių šalys buvo nesąžiningos, o aplinkybių, galinčių paneigti šalių nesąžiningumo prezumpciją, nenustatė. Teismas konstatavo, kad yra nustatytos visos actio Pauliana taikymui būtinos sąlygos, todėl ginčijamus sandorius pripažino negaliojančiais nuo jų sudarymo momento (CK 1.95 str.) bei taikė restituciją (CK 1.80 str. 2 d.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovai apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu UAB „Saprega“ jau buvo nemoki. Priedas prie 2007 m. spalio 30 d. Paskolos sutarties buvo sudarytas 2008 m. gruodžio 19 d., kuomet įmonės finansinė padėtis nebuvo bloga, bendri balanso duomenys teigiami. 2010 m. sausio 18 d. akcijų Perdavimo-priėmimo akto sudarymo metu kreditorius UAB „Saprega“ neturėjo galiojančios ir neabejotinos reikalavimo teisės. Ginčijamų sandorių metu UAB „Saprega“ teisme nebuvo pareikšti jokie kreditoriniai reikalavimai. Darbuotojų ieškiniai pagal bendrą bendrovės turtą negali būti vertinami turintys įtaką bendrovės mokumui.

2. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ginčijami sandoriai pažeidė kreditoriaus interesus. Atsakovai, kaip bendrovės administracijos vadovai, pakankamai gerai vertino įmonės finansinę padėtį ir intensyviai ginčijo bankroto bylos iškėlimą.

3. Teismas neįvertino disproporcijos tarp atsakovams suteiktų paskolų dydžio ir bendrovės turto, t.y. ar sudaryti ginčijami sandoriai galėjo padaryti įtaką bendrovės nemokumui ar negalėjimui atsiskaityti su kreditoriais. Bendrovės turtas sudarė 17 337 738 Lt, o paskolos suteiktos po 69 120 Lt.

4. Teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovai žinojo apie UAB „Tartum“ sunkią finansinę būklę. Kai 2008 m. liepos 2 d. atsakovai tapo UAB „Tartum“ akcininkais, finansinė būklė buvo neaiški, nes ataskaita apie bendrovės veiklą turėjo būti pateikta iki 2009 m. kovo mėnesio. Pagal teismui pateiktą 2009 m. rugpjūčio 31 d. pelno (nuostolių) ataskaitą UAB „Tartum“ finansinė padėtis nebuvo bloga.

5. Teismas neaptarė ikisutartinio susitarimo, kuris 2007 m. rugsėjo 26 d. buvo sudarytas tarp atsakovų, „Tipro Baltic SIA“ ir UAB „Tartum“. Šiame susitarime buvo numatytas UAB „Saprega“ ir UAB „Tartum“ susijungimas ne vėliau kaip iki 2008 metų. Kadangi toks susijungimas neįvyko, atsakovai pasirašė Priedą Nr. 1 prie Paskolos sutarties.

6. Teismas nepagrįstai preziumavo atsakovų nesąžiningumą, nes pasirašant akcijų Perdavimo-priėmimo aktą mokėjimo terminai jau buvo suėję. Nėra pateikta, kad sudarant ginčijamus sandorius, UAB „Tartum“ finansinė padėtis buvo bloga ir kad iš tikrųjų ji tokia buvo.

7. Teismas nepagrįstai priteisė palūkanas bei netesybas, nes atsakovai paskola nesinaudojo, o palūkanas mokėjo iki akcijų Perdavimo-priėmimo aktų pasirašymo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, taip pat visais atvejais ex officio patikrina, ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.).

Byloje keliamas ginčas dėl Priedų Nr. 1 bei Perdavimo-priėmimo aktų galiojimo, įvertinant actio Pauliana sąlygas.

Dėl actio Pauliana sąlygų

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad actio Pauliana suteikia ne sandorio šaliai – kreditoriui teisę ginčyti skolininko su trečiaisiais asmenims sudarytus sandorius, todėl, taikydami šį institutą, kaip vieną išimtinių sandorių negaliojimo atvejų, teismai turi užtikrinti kreditoriaus, skolininko ir jo turtą įsigijusio trečiojo asmens interesų pusiausvyrą. Atsižvelgdamas į tai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises, 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Įvertinus, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, ir siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šiuo institutu bei nebūtų nepagrįstai suvaržytos skolininko teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t.y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DNB Nord v. A. M., D. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012).

Dėl kreditoriaus reikalavimo teisės

Pirmoji actio Pauliana patenkinimo sąlyga reiškia, kad kreditorius privalo įrodyti turintis neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, sudariusiam actio Pauliana pagrindu ginčijamą sandorį. Taigi šis institutas gali būti taikomas, kai skolininkas nėra įvykdęs visos ar dalies prievolės kreditoriui arba įvykdęs ją netinkamai.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, jog atsižvelgiant į tai, kad kreditorius, prievolės pagrindu įgydamas reikalavimo teisę skolininkui, taip pat įgyja teisę naudotis įstatymo suteikiama jo reikalavimo teisės apsauga bei gynimo būdais, teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, svarbu nustatyti kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą. Tai reikšminga, nes paprastai kreditoriaus teises ir interesus gali pažeisti tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo: skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą. Prievolės atsiradimo momentą lemia juridinio fakto, iš kurio prievolė kyla, prigimtis. Sutartinių prievolių atsiradimo momentas paprastai siejamas su sutarties sudarymu (CK 6.181 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DNB Nord v. A. M., D. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovai 2008 m. gruodžio 19 d. kiekvienas atskirai pasirašė Priedus Nr. 1 prie Paskolos sutarčių, kuriuose buvo nurodyta, kad iki 2009 m. gruodžio 1 d. negrąžinus paskolos dalies – 30 000 Lt – jie privalo ne vėliau kaip per 60 dienų perduoti UAB „Saprega“ 698 paprastąsias vardines UAB „Tartum“ akcijas, kurių kiekvienos nominali vertė 100 Lt (t. 1, b.l. 18, 25, 32). 2010 m. sausio 18 d. Perdavimo-priėmimo aktais atsakovai perdavė UAB „Saprega“ minėtas akcijas ir tai buvo laikyta tinkamu paskolos sutarties įvykdymu (t. 1, b.l. 20, 27, 34).

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad minėtų sandorių sudarymo metu UAB „Saprega“ kreditoriai turėjo neabejotinas ir aiškias reikalavimo teises įmonei. Tai patvirtina ir faktas, kad UAB „Saprega“ kreditoriai 2009 m. pradžioje kreipėsi su ieškiniu UAB „Saprega“ dėl su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo. Seka išvada, kad šie įsiskolinimai atsirado 2008 m. pabaigoje. Nesutiktina su apeliantų argumentu, kad darbuotojų ieškiniai (kurių suma 2009 m. pradžioje buvo 579 248 Lt, o 2009 m. pradžioje išaugo iki 3 163 092,38 Lt) (t. 1, b.l. 83) pagal bendrovės turimą turtą, t.y. 17 337 738 Lt, negali būti vertinami kaip turintys įtaką bendrovės mokumui. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant, ar darbuotojų ieškiniai turėjo įtakos bendrovės mokumui, reikia atsižvelgti ne tik į bendrovės turimą turtą, tačiau ir į mokėtinas sumas bei įsipareigojimus. Iš pateiktos pelno (nuostolių) ataskaitos už 2009 m. metus matyti, kad UAB „Saprega“ 2008 m. turėjo 738 450 Lt nuostolių, o 2009 m. įmonės nuostoliai siekė 2 903 155 Lt (t. 1, b.l. 58). Tai sudaro pagrindą teigti, kad jau Priedų Nr. 1 sudarymo metu įmonės finansinė padėtis buvo artima nemokumui. Be to, aiškinamajame rašte nurodyta, kad bendrovės trumpalaikiai įsipareigojimai 2009 m. viršijo trumpalaikį turtą 2 058 609 Lt, o bendrovės vadovybės nuomone, bendrovė veiklą galėtų tęsti tik tokiu atveju, jeigu iš bendrovės akcininkų gautų finansinę ir kitą reikalingą paramą (t. 1, b.l. 64). Iš byloje pateikto įmonės balanso už 2009 m. taip pat matyti, kad ir 2008 m. trumpalaikiai įmonės įsipareigojimai viršijo trumpalaikį turtą 285 559 Lt (t. 1, b.l. 55-57). Šios aplinkybės patvirtina, kad UAB „Saprega“ turėjo ir kitų uždelstų atsiskaitymų, o įmonės finansinė situacija nebuvo gera, kaip teigia apeliantai.

Dėl kreditoriaus teisių pažeidimo

CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas sąrašas atvejų, iš kurių įrodžius bent vieną pripažintina, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: 1) dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, 2) skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, 3) kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Nagrinėjamu atveju svarbu išsiaiškinti ieškovo (ne)mokumą pagrindžiančias aplinkybes ir pirmenybės suteikimo vienam iš kreditorių (ne)pagrįstumą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nemokumas turi būti įrodinėjamas kaip viena iš actio Pauliana sąlygų, o ne kaip nemokumas ĮBĮ prasme. Įmonės faktinis nemokumas – objektyvus negalėjimas vykdyti turtinių prievolių, kurių vykdymo terminai yra suėję – egzistuoja dar iki tol, kol įmonei iškeliama bankroto byla remiantis ĮBĮ nuostatomis, t.y. kol konstatuojamas teisinis (kvalifikuotas) įmonės nemokumas, apibūdinamas ne tik nesugebėjimu vykdyti įsipareigojimų, bet ir tam tikru pradelstų įsipareigojimų ir įmonės balanse apskaityto turto vertės santykiu (ĮBĮ 2 str. 8 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad nemokumas yra ekonominė įmonės būklė, kuri nustatoma pagal tai, ar įmonė atsiskaito su kreditoriais ir ar ji yra ekonomiškai pajėgi atsiskaityti. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės nemokumą actio Pauliana prasme, nebūtina, kad įmonei būtų iškelta bankroto byla, nes bankroto bylos iškėlimas, esant ekonominio nemokumo padėčiai, yra teisinis nemokumo būklės pripažinimas ir atitinkamų procedūrų vykdymas. Nemokumas nustatomas įvertinus įmonės atsiskaitymų vykdymą ir jos balanse nurodytą turto ir įsipareigojimų santykį. Jeigu asmuo neatsiskaito su kreditoriais arba neturi turto, kurio verte pakankamai būtų padengtas įsipareigojimų vykdymas, tai jo ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Bildunga“ v. UAB „Elektrotinklas“, bylos Nr. 3K-3-204/2012).

Sprendžiant dėl UAB „Saprega“ faktinio nemokumo ginčo sandorių sudarymo dienai (2008 m. gruodžio 19 d. bei 2010 m. sausio 18 d.), svarbus byloje esančių įrodymų dėl įmonės finansinių prievolių masto ir jų (ne)vykdymo ginčijamo sandorio sudarymo laikotarpiu analizavimas ir vertinimas. Byloje nepateikti duomenys, kokia buvo įmonės turtinė padėtis 2008 m. gruodžio 19 d., t.y. ginčijamų Priedų Nr. 1 sudarymo metu, ir kokius kreditorius tuo metu turėjo UAB „Saprega“, kurių interesai galėjo būti pažeisti ginčijamu sandoriu. Tačiau, kaip minėta, iš byloje esančios UAB „Saprega“ pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, kad bendrovė 2008 m. patyrė 738 450 Lt nuostolių, o 2009 m. nuostoliai padidėjo iki 2 903 155 Lt (t. 1, b.l. 58). Atsižvelgtina į tai, kad minėtu laikotarpiu bendrovė buvo skolinga darbuotojams. Tai leidžia daryti išvadą, kad UAB „Saprega“ finansinė padėtis iki bankroto bylos jai iškėlimo nebuvo gera, o po 2008 m. gruodžio 19 d. Priedų Nr. 1 prie Paskolos sutarčių sudarymo įmonės finansinė padėtis pablogėjo. 2010 m. sausio 18 d. Perdavimo-priėmimo aktų sudarymo metu UAB „Saprega“ nemokumas yra konstatuotas Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartyje iškelti bankroto bylą (t. 1, b.l. 135-137). Teisėjų kolegija sutinka su apeliantais, kad įvertinant atsakovams suteiktų paskolų dydį viso bendrovės turto kontekste, jos negalėjo sąlygoti UAB „Saprega“ nemokumo. Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog kreditoriaus teises gali pažeisti ir sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BAB „Artrio-2“ v. UAB DNB Nord lizingas ir kt., bylos Nr. 3K-3-262/2008).

Nors byloje nebuvo nustatinėjama akcijų vertė jų perleidimo momentu, tačiau Registrų centro duomenų bazėje viešai paskelbto balanso duomenimis UAB „Tartum“ 2008 m. turto turėjo už 14 407 756 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 9 047 527 Lt. Iš pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, kad ši bendrovė 2008 m. patyrė 1 443 504 Lt nuostolių. Teisinis UAB „Tartum“ nemokumas buvo konstatuotas Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 20 d. nutartyje iškelti šiai įmonei bankroto bylą. Šios aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad ginčo akcijų vertė neatitiko jų pirkimo kainos. Taigi negalima paneigti, kad kitų aplinkybių visumoje atsakovų sudaryti susitarimai su įmone, kurių pasėkoje nebuvo grąžintos paskolos, o įmonė gavo daug mažesnės vertės arba bevertį turtą prisidėjo prie to, kad bendrovės turtas sumažėjo. Pažymėtina, kad atsakovams atsiskaitant tokiu būdu, pakito UAB „Saprega“ dalies turto struktūra, kas lėmė apsunkinimą atsiskaityti su kitais kreditoriais. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje pakanka įrodymų konstatuoti, kad ginčijami Priedai Nr. 1 sudaryti, kai UAB „Saprega“ turtinė padėtis nebuvo gera, o Priėmimo-perdavimo aktai sudaryti įmonei faktiškai esant nemokiai.

Dėl sandorių sudarymo (ne) privalomumo

Sandoris gali būti ginčijamas actio Pauliana pagrindu, jeigu jis neprivalėjo būti sudarytas (CK 6.66 str.1 d.). Teismų praktikoje pripažįstama, kad privaloma aplinkybe sudaryti sandorį gali būti konstatuota tik tokia aplinkybė, kai pareiga sudaryti sandorį kyla iš privalomų teismo ar kitų institucijų sprendimų. Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai. Neįrodžius šių aplinkybių, galioja įstatymo nuostata, leidžianti šalims laisvai sudaryti sandorius, jeigu jie nepažeidžia imperatyviųjų įstatymo normų ar trečiųjų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat apibrėžta, kad tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas ir tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje bylioje BUAB „Alytaus tekstilė“ v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-7-485/2010).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovų nurodytos aplinkybės dėl ribotos galimybės grąžinti įmonės suteiktas paskolas bei UAB „Tartum“ akcijų pirkimas, siekiant išsaugoti darbo vietas, nagrinėjamoje byloje negali būti pagrindu pripažinti esant būtinybę sudaryti ginčijamus sutarčių pakeitimus ir perdavimo aktus. Apeliantai apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog sudaryti minėtus sandorius jie privalėjo dėl ikisutartinio susitarimo buvimo, t.y. 2007 m. rugsėjo 26 d. pasirašytos Sutarties tarp „Tipro Baltic SIA“, UAB „Tartum“ ir atsakovų (t. 1, b.l. 170-171). Minėtoje sutartyje nurodoma, kad UAB „Saprega“ paskolino atsakovams pinigų sumą, reikalingą UAB „Tartum“ akcijoms nupirkti bei kad UAB „Tartum“ ir UAB „Saprega“ ketina susijungti ne vėliau kaip iki 2008 m. Tačiau teisėjų kolegija, analizuodama Sutarties sąlygas, negali daryti išvados, kad 2007 m. rugsėjo 26 d. Sutartyje būtų buvę numatyta, jog neįvykus įmonių susijungimui, atsakovai už suteiktas paskolas UAB „Saprega“ privalėtų grąžinti UAB „Tartum“ akcijas. Tad nagrinėjamu atveju jokių ikisutartinių susitarimų, kurie lemtų būtinybę pakeisti Paskolų sutartyse numatytą paskolų grąžinimo tvarką, nebuvo. Atitinkamai negalima pripažinti buvus teisinę pareigą sudaryti atitinkamus pakeitimus. Todėl atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovai privalėjo sudaryti šioje byloje ginčijamus sandorius.

Dėl ginčijamų sandorių šalių sąžiningumo

Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija – kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip (CK 1.5 str.). Tuo tarpu, kai sandoris yra atlygintinis, viena actio Pauliana taikymo sąlygų yra skolininko bei trečiojo asmens nesąžiningumas. Skolininko nesąžiningumą galima apibūdinti kaip jo žinojimą ar turėjimą žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises. Tiek 2008 m. gruodžio 19 d. Priedų Nr. 1 sudarymo metu, tiek 2010 m. sausio 18 d. Priėmimo-perdavimo aktų pasirašymo metu A. K. buvo UAB „Saprega“ generaliniu direktoriumi, B. P. – gamybos direktoriumi, o L. V. – komercijos direktoriumi. Taigi šie asmenys, užimdami vadovaujančias pareigas UAB „Saprega“, neabejotinai žinojo apie sunkią bendrovės finansinę padėtį ginčijamų sandorių sudarymo metu bei apie tai, kad tokiais sandoriais pažeidžiami kitų kreditorių interesai. Be to, pagal CK 6.67 straipsnio 3 punktą preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas – juridinis asmuo sudarė sandorį su fiziniu asmeniu, kuris yra to juridinio asmens vadovas. Taigi vien šio pagrindo užtenka, kad atsakovai būtų pripažinti nesąžiningais sudarydami minėtus ginčo sandorius.

Teisėjų kolegija taip pat laiko nepagrįstais apeliantų teiginius, esą jie nežinojo apie blogą UAB „Tartum“ finansinę padėtį. Net jeigu atsakovai, kaip UAB „Tartum“ bendrovės akcininkai ir nežinojo apie blogą šios bendrovės veiklą, tačiau, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, sunkią UAB „Tartum“ finansinę būklę taip pat patvirtino ir faktas, kad UAB „Saprega“ nuolat teikė šiai bendrovei paskolas (viso 377 655,50 EUR), kurios nebuvo grąžintos (t. 1, b.l. 85-116), bei įkeitė savo nekilnojamąjį bei kilnojamąjį turtą už UAB „Tartum“ prievoles tretiesiems asmenims (t. 1, b.l. 119-121). Atsižvelgiant į tai, atsakovai, būdami vadovaujantys UAB „Saprega“ asmenys“, įvertinę nurodytas aplinkybes, negalėjo nežinoti apie sunkią UAB „Tartum“ padėtį ir sumažėjusią perduodamų akcijų vertę.

Vadovaujantis CK 6.67 straipsnio 5 dalimi, sandorio šalių nesąžiningumas taip pat preziumuojamas, jeigu sandoris sudarytas dėl skolos, kurios mokėjimo terminas dar nebuvo suėjęs, mokėjimo. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad paskolų grąžinimo terminas buvo suėjęs. 2007 m. spalio 10 d. Paskolų sutartyse nurodyta, kad paskolos gavėjai paskolas įsipareigojo grąžinti iki 2010 m. birželio 30 d. (1 p.). Taigi Priedai Nr. 1 buvo sudaryti tuo metu, kai paskolų grąžinimo terminas dar nebuvo pasibaigęs. Atsižvelgiant į tai, kad 2007 m. spalio 30 d. Priedai Nr. 1, kuriuose pakeistas paskolos grąžinimo terminas ir tvarka, yra ginčijami actio Pauliana pagrindu, tai leidžia preziumuoti šalių nesąžiningumą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovai nepateikė įrodymų, paneigiančių ginčijamų sandorių šalių nesąžiningumą.

Dėl restitucijos taikymo

Pripažinus ginčijamus sandorius negaliojančiais actio Pauliana pagrindu taikoma restitucija (CK 6.145 str. 1 d.). Kadangi UAB „Saprega“ iškelta bankroto byla, todėl teisinių padarinių klausimas sprendžiamas kitaip, nei kitais atvejais taikant actio Pauliana institutą: CK 6.66 straipsnio nuostatos taikytinos kartu su ĮBĮ 35 straipsniu, reglamentuojančiu kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką. Skolininko nepagrįstai perleistas turtas (pinigai) grąžinamas bankrutuojančiai įmonei į bendrą turto masę ir naudojamas atsiskaityti su visais kreditoriais ĮBĮ nustatyta tvarka. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje BAB „Rameksa“ v. V.J. K., bylos Nr. 3K-3-573/2005).

Taikydamas restituciją, pirmosios instancijos teismas atsakovus pripažino UAB „Tartum“ akcininkais, turinčiais po 698 paprastųjų vardinių akcijų, o ieškovui UAB „Saprega“ iš kiekvieno atsakovo priteisė po 69 120 Lt skolos, 2468,23 Lt nesumokėtų sutartinių palūkanų už naudojimąsi suteiktomis paskolomis, 2605,81 Lt netesybų už atsakovų finansinių prievolių įvykdymo termino praleidimą, bei 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Restitucija yra civilinių teisių gynybos būdas, kai šaliai grąžinama tai, ką ji perdavusi kitai šaliai, o iš nepagrįstai įgijusios šalies išieškoma tai, ką ši nepagrįstai gavusi. Taigi restitucija yra šalių grąžinimas į padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo (CK 1.138 str. 2 p., 6.145 str. 1 p.). Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad palūkanos ir netesybos apeliantams priteistos nepagrįstai, kadangi nagrinėjamu atveju šalys grąžinamos į padėtį, buvusią iki 2010 m. sausio 18 d., kuomet atsakovams priklausančios UAB „Tartum“ akcijos perduotos UAB „Saprega“. Palūkanų ir netesybų skaičiavimas po nurodytos datos neatitiktų restitucijos, kaip šalių grąžinimo į padėtį, buvusią iki pažeidimo, prasmės bei prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Todėl teisėjų kolegija, pakeisdama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl restitucijos, palūkanų ir netesybų iš atsakovų nepriteisia.

Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino atsakovus UAB „Tartum“ akcininkais. Nagrinėjamu atveju taikant restituciją, atsakovams turi būti grąžintos jų turėtos 698 paprastosios vardinės UAB „Tartum“ akcijos, kadangi akcininku tampama akcijų savininkų pasikeitimus užfiksuojant asmeninių vertybinių popierių sąskaitose arba registravimo žurnale, priklausimai nuo akcijų rūšies, ir šią informaciją pateikiant juridinių asmenų registrų tvarkytojui (Akcinių bendrovių įstatymo 41¹ str.).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išsamiai ir objektyviai nustatė faktines bylos aplinkybes, tačiau netinkamai taikė restituciją, todėl ši sprendimo dalis keistina.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gruodžio 25 d. sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo ir šią dalį išdėstyti taip:

„Grąžinti atsakovui A. K. 698 paprastąsias vardines UAB „Tartum“ akcijas.

Grąžinti atsakovui B. P. 698 paprastąsias vardines UAB „Tartum“ akcijas.

Grąžinti atsakovui L. V. 698 paprastąsias vardines UAB „Tartum“ akcijas.

Priteisti ieškovo BUAB „Saprega“ naudai iš atsakovų A. K., B. P. ir L. V. po 69 120 Lt negrąžintos paskolos.“

Kitą Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gruodžio 25 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

TeisėjaiAlė BukavinienėAudronė JarackaitėNijolė Piškinaitė