Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėja L. Aleknavičienė Civilinė byla Nr. 2A-129-124/2012

Teisėjas V. Butvilas Teisminio proceso Nr. 2-35-3-03655-2010-5

NUTARTIS

2012 m. balandžio 3 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Laisvės Aleknavičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Aluverda“ apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. Ž. ieškinį atsakovui UAB „Aluverda“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kredito sutarties Nr. 5 originalas yra pas ieškovę, trečiasis asmuo R. S. neturi nei piniginės prievolės įvykdymą galinčio patvirtinti pakvitavimo, nei gali remtis kasos pajamų orderių kopijomis, kaip pagrįstais ir nenuginčijamais prievolės tinkamo įvykdymo įrodymais teisės normų aiškinimo prasme. Teismas nurodė, kad nekonkretūs ir nenuoseklūs trečiojo asmens R. S. paaiškinimai dėl pinigų grąžinimo aplinkybių, kasos pajamų orderių kopijos, kuriose mokėtoju nurodyta pati ieškovė, o mokėjimo paskirtis – sąskaitos papildymas, nagrinėjamu atveju negali būti pakankamu prievolės, patvirtintos rašytiniu dokumentu, įvykdymo įrodymu.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliantas savo apeliacinį skundą grindžia civilinio proceso nuostatų pažeidimu, netinkamu faktinių bylos aplinkybių bei įrodymų vertinimu. Teisėjų kolegija negali sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais ir, išnagrinėjusi bylos medžiagą, skundo bei atsiliepimo į jį motyvus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo naštą, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir dėl jų padarė pagrįstas išvadas (CPK 185 str.), teisingai aiškino ir taikė procesines bei materialines teisės normas, savo išvadas tinkamai motyvavo ir argumentavo.

Civilinėje byloje teismas turi įsitikinti, kurios ieškinyje nurodytos teisiškai reikšmingos bylos aplinkybės yra nustatytos, o kurios nenustatytos. Kiekvienos civilinės bylos nagrinėjimo ribas apsprendžia asmens, kuris inicijuoja civilinį ginčą – ieškovo procesiniuose dokumentuose nurodytas reikalavimų pagrindas ir dalykas (CPK 135 str. 1 d. 2 p. ir 4 p.). Įrodinėjimo dalykas civilinėje byloje yra materialinio teisinio pobūdžio juridiniai faktai, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia ginčo šalių teisės ir pareigos.

Byloje nustatytos aplinkybės Dėl prievolės įvykdymo patvirtinimo ir prievolės pasibaigimo

Byloje nustatyta, kad ieškovė S. Ž. 2006 m. spalio 05 d. Kredito sutartimi Nr. 5 paskolino atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Aluverda“ 11 000 Lt. Atsakovė įsipareigojo skolą grąžinti iki 2009 m. rugsėjo 30 d.( 1 t., 6–7 b.l.). Kredito sutartyje nurodyta, kad ji surašoma dviem egzemplioriais , kurie perduodami abiems šalims (25 p.). Sutarties 19 punktu šalys sutarė, kad be kreditoriaus raštiško leidimo kredito gavėjas neturi teisės perleisti savo įsipareigojimų ir teisių pagal šią sutartį kitiems asmenims. Pskolos suma buvo pervesta atsakovui 2006-10-05 d. pavedimu (1 t., 57 b.l.)

Dėl prievolės įvykdymo patvirtinimo ir prievolės pasibaigimo

Konstatuotina, kad šalys buvo sudariusios paskolos sutartį, savo turiniu ir forma atitinkančią CK 6.870-6.871straipsnių reikalavimus. Paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka. Skolininko prievolė, kilusi iš paskolos sutarties, kaip ir bet kuri kita, turi būti vykdoma sąžiningai, tinkamai ir nustatytu terminu ( CK 6.38 straipsnio 1 dalis, 6.873 straipsnio 1 dalis). Kreditorius, priimdamas prievolės įvykdymą, privalo duoti skolininkui pakvitavimą apie prievolės įvykdymą. Kreditorius, priimdamas visą prievolės įvykdymą, privalo tą dokumentą skolininkui grąžinti, o jeigu tokios galimybės nėra, – nurodyti tai pakvitavime. Jeigu kreditorius atsisako duoti pakvitavimą arba grąžinti skolos dokumentą, tai skolininkas turi teisę sustabdyti prievolės vykdymą iki jam bus išduotas dokumentas, patvirtinantis prievolės įvykdymą. Tokie yra bendrieji prievolės įvykdymo patvirtinimą reglamentuojantys įstatymų reikalavimai ( CK 6.65 straipsnio 1-3 dalys). Tuo atveju, kai paskolos sutarties dalykas yra pinigai, jeigu paskolos sutartyje nenustatyta ko kita, paskolos suma pripažįstama grąžinta nuo jos perdavimo paskolos davėjui arba įskaitymo į paskolos davėjo sąskaitą banke momento ( CK 6.873 straipsnio 5 dalis). Konstatuotina, kad, paskolos sumą įskaičius į paskolos davėjo sąskaitą banke, jeigu paskolos sutartyje nenustatyta ko kita, paskolos suma pripažįstama grąžinta, o tai reiškia tinkamą prievolės įvykdymą, t. y. prievolės pasibaigimą jos įvykdymu ( CK 6.123 straipsnis).

Apeliantas neteisingai aiškina sutarčių vykdymo taisykles, teigdamas, kad prievolę grąžinti už atsakovę turėjo teisę trečiasis asmuo. Sutarties 19 punktu šalys sutarė, kad be kreditoriaus raštiško leidimo kredito gavėjas neturi teisės perleisti savo įsipareigojimų ir teisių pagal šią sutartį kitiems asmenims, atsakovė nepateikė teismui jokių įrodymų, kad sutartis buvo pakeista šalių susitarimu, remiantis CK 6.223 str. Ieškovė ne tik nepripažįsta šio paskolos sutarties punkto pakeitimo, tačiau nepripažįsta ir tai, kad paskolą už atsakovą grąžino trečiasis asmuo, neigia iš trečiojo asmens gavusi kokius nors pinigus. Pateiktos atsakovės metinės deklaracijos apie suteiktas, gautas, grąžintas paskolas nepatvirtina, kad įmonė yra grąžinusi ieškovei paskolą pagal 2006-10-05 d. paskolos sutartį. Pagal Civilinio kodekso 6.50 straipsnį prievolę visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečias asmuo, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas ją įvykdytų asmeniškai. Nors prievolės esmė nereikalavo, kad atsakovas asmeniškai įvykdytų prievolę ieškovui ir tai galėjo padaryti trečiasis asmuo, tačiau kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismui nebuvo pakankamo pagrindo padaryti išvadą, kad už atsakovą skolą sumokėjo trečiasis asmuo ir tokiu būdu buvo padengta atsakovo skola ieškovu. Atsakovas nepateikė leistinų, patikimų įrodymų-ieškovės pakvitavimo ar kitų patikimų įrodymų, kad įvykdė prievolę grąžinti paskolą.

Dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo

Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymą reglamentuojančią taisyklę šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus ( CPK 178 straipsnis). Ieškovė ieškinio reikalavimą priteisti jai iš atsakovės negrąžintą 11 000 Lt skolą grindė 2006 m. spalio 05 d. šalių sudaryta paskolos sutartimi, taigi turėjo įrodyti šios sutarties sudarymą, t. y. pinigų perdavimą atsakovui, nes paskolos sutartis yra realinė, faktą. Ieškovė pateikė įrodymus, kad 2006-10-05 atsakovui buvo pervesta paskolos suma 11 000 Lt, nurodant mokėjimo paskirtį-pagal kredito sutartį Nr.5(1 t., b.l.57 ).Šią aplinkybę dėl pinigų gavimo pripažįsta abi šalys. Atsakovas, teigdamas, kad skolą pagal nurodytą sutartį grąžino, turėjo pareigą šį teiginį įrodyti.

Atsakovas, įrodinėdamas paskolos grąžinimą, teigia, kad už įmonę paskolą grąžino trečiasis asmuo R. S., kuris buvo šios įmonės direktorius. Be to nurodo, kad tarp šalių buvo sudaryta ir daugiau sutarčių, t.y. buvo sudarytos 4 paskolos sutartys 59 000 Lt sumai., ką patvirtina ir įmonės deklaracijos ( 2t.,37b.l.).Taigi ieškovei teigiant, kad paskola negrąžinta, atsakovas turėjo paneigti tai, pateikdamas įrodymus, patvirtinančius, jog jis grąžino skolą būtent pagal šią, o ne kokią nors kitą paskolos sutartį. Įmonės deklaracijose nėra duomenų, kad būtų grąžinta paskola , nėra jokių rašytinių įrodymų, buhalterinės apskaitos duomenų, kad ši paskola būtų perkelta fiziniam asmeniui R. S.. Trečiasis asmuo, teigdamas, kad grąžino paskolą, pateikia teismui 9 kasos pajamų orderius, kuriuose nurodyta , kad yra papildoma ieškovės sąskaita , mokėtojas įrašomas ieškovė S. Ž., o ne įmonė, ar trečiasis asmuo, tik juose pasirašo R. S.(1t.,66–71,2t.,144-145b.l.).Mokėjimo dokumentuose nurodyta kita pinigų įmokėjimo paskirtis-S. Ž. sąskaitos papildymui, o ne kredito grąžinimas. Ieškovė aiškina, kad šiais atvejais mokėjimo pavedimu buvo įmokami jos pinigai, kurį atlikdavo R. S., nes juos siejo ankstesni paskoliniai santykiai. Bylos medžiaga patvirtina, kad tarp ieškovės ir trečiojo asmens ir anksčiau buvo susiklostę turtiniai prievoliniai santykiai, ką patvirtina pačios ieškovės paaiškinimai, rašytiniai įrodymai, liudytojų parodymai, byloje pateikti mokėjimo pavedimai. Ieškovė pateikia įrodymus, kad ji su vyru 2006-01-26 d. su banku buvo sudariusi kredito sutartį 55 000 Lt , tačiau šią sumą perdavė trečiajam asmeniui, kuris turėjo faktiškai grąžinti bankui kreditą pagal grafiką. Kadangi pastarasis nevykdė susitarimo, buvo priversta duoti asmeninius pinigus, kad įmokėtų ir papildytų ieškovės banko sąskaitą, kad šis galėtų nusirašyti kredito įmokas, palūkanas (2 t.,116–125,126b.l.).Ieškovės nurodytas aplinkybes patvirtina ir byloje pateikti kasos pajamų orderiai 2006-07-28 Nr.757517 ir 2006-09-28 Nr.216760(2 t.,144b.l.) , kuriose nurodytos sumos trečiojo asmens R. S. analogišku būdu buvo įmokamos iki Kredito sutarties Nr. 5 tarp šalių sudarymo, t.y. įmokamos iki 2006-10-05 d. Įmokamos sumos pagal nurodytus mokėjimo dokumentus beveik atitinka bankui mokėtinų ieškovės grąžintinų bankui paskolų dydį (2t., 126 b.l.).Taip pat ieškovė nurodo, jog po šios sutarties sudarymo 2006-10-06 ji su trečiuoju asmeniu ir jo žmona su DNB banku sudarė kredito sutartį, pagal kurią buvo suteiktas 40 000 Lt kreditas, kurį ieškovė nurodo paėmus R. S.. 2006-10-06 d. kredito sutartyje nurodomi trys kredito gavėjai- ieškovė, trečiasis asmuo R. S., R. S. (1 t., 166–168,169–170 b.l.), kas atitinka ieškovės nurodomas aplinkybes dėl turtinių santykių tarp ieškovės ir trečiojo asmens buvimą. Šių pinigų įmokėjimas į ieškovės sąskaitą, sąskaitos papildymas sutapdavo su banko paskolos grąžinimo laiku (1 t.140–142b.l.)

Apeliantas nepagrįstai teigia, kad ieškovė neįrodė jos sąskaitos papildymo aplinkybių, kadangi atsiskaitymo, paskolos grąžinimo faktą šiuo atveju turėjo įrodyti ne kreditorius, o skolininkas –UAB „Ajuverda“. Atsakovas yra juridinis asmuo ir piniginių lėšų grąžinimas, jų perdavimas yra fiksuojamas, apskaitomas įmonės buhalterinėje apskaitoje , ūkinės operacijos, ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais (Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 str. 1 d.). Sutiktina su atsiliepime į apeliacinį skundą argumentu, kad atsakovas nepateikė jokių leistinų rašytinių įrodymų apie tai, kad atsakovas ar trečiasis asmuo R. S. už UAB „Aluverda“ įvykdė prievolę ir kad ši prievolė pagal 2006-10-05 d. kredito sutartį Nr. 5 yra pasibaigusi. Į bylą pateikti mokėjimo dokumentai patvirtina, kad tokiu būdu ieškovės sąskaita buvo papildyta 13 319,53 Lt. Pažymėtina, kad trečiasis asmuo R. S. yra verslininkas, įmonės vadovas, todėl jam yra keliami didesni reikalavimai.Akivaizdu, kad jis , turėdamas patirtį verslo srityje, vykdant sutartį už įmonę, būtų pareikalavęs iš ieškovės pakvitavimo arba nurodęs pinigų pervedimo dokumentuose jų įmokėjimo paskirtį –paskolos apmokėjimą, o įmonės finansiniuose dokumentuose būtų tai įforminęs.

Nors apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų tikimybės principą ir netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, rėmėsi liudytojų draugių parodymais bei ieškovės paaiškinimais, tačiau ir trečiojo asmens parodymuose yra prieštaravimų, jie nebuvo vienareikšmiai,dėl kurių pasisakė sprendime pirmosios instancijos teismas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai byloje esančių įrodymų tyrimo ir įvertinimo pagrindu įsitikinamas dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, bylos Nr. 3K-3-416/2007).

Šios bylos kontekste nurodytos procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo taisyklės reiškia tai, kad pirmos instancijos teismas, ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustatydamas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, privalėjo konstatuoti, ar labiau tikėtina, kad atsakovo įrodinėjami faktai buvo, ar labiau tikėtina, kad jų nebuvo. Remiantis tokia įrodymų vertinimo teisine logika, konstatavus, kad tarp ieškovės ir trečiojo asmens anksčiau irgi buvo paskolos teisiniai santykiai, neįrodžius, kad trečiasis asmuo perdavė ieškovei pinigų paskolai grąžinti už įmonę, o ieškovei įrodžius banko pavedimu pinigų perdavimą atsakovui, buvo pagrindas teismui teigti, kad labiau tikėtina, jog atsakovo įrodinėjamo fakto nebuvo. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo, teismas vertino į bylą pateiktus įrodymus visumoje su kitais įrodymais, laikydamasis Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, taip pat nenukrypdamas nuo teismų formuojamos praktikos šiuo klausimu ir laikė ieškinį pagrįstu nustatęs, kad atsakovas nepateikė objektyvių ir neabejotinų, leistinų įrodymų, kad jis yra atsiskaitęs su ieškove pagal paskolos sutartį. Atsakovas neįrodė esminio paskolos sutartinių santykių elemento, t. y. kad jis grąžino ieškovei paskolą, kuri, atsakovo teigimu, buvo grąžinama , atliekant įmokas trečiajam asmeniui. Tokiu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą 11 000 Lt negrąžintą paskolą priteisti iš atsakovės ieškovei (CK 6.38, 6.873 straipsniai).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teėsimas nagrinėjamoje byloje tinkamai šalims paskirstė įrodinėjimo pareigą, ištyrė ir įvertino visus byloje šalių pateiktus įrodymus, todėl nėra pagrindo naikinti teismo sprendimo atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 str.1d.1p.).

Atmetus apeliacinį skundą, iš apelianto yra priteistinos bylinėjimosi išlaidos ieškovei 400 Lt( CPK 93str.1 d.,98 str.,302 str. ).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Aluverda“400 Lt(keturis šimtus litų) atstovavimo išlaidų apeliacinėje instancijoje ieškovei S. Ž..