- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-08-28
- Bylos Nr.
- Ik-844-402/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00323-2012-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Natalja Zelionkienė, Janina Vitunskienė, Gintaras Čekanauskas
- Pareiškėjas
- V. K.
- Atsakovas
- Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nataljos Zelionkienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Janinos Vitunskienės ir Gintaro Čekanausko,
nedalyvaujant pareiškėjui V. K., atsakovo Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. skundą, atsakovui Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimų panaikinimo, neturtinės žalos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas V. K. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau tekste – ir Kauno Tarnyba) 2012-03-19 sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-12-N-292-1114, 2012-03-19 sprendimą Nr. TP-2-(2.2.)-12-N-292-1115 ir 2012-03-19 sprendimą Nr. TP-2-(2.2.)-12-N-292-1116 bei įpareigoti tarnybą teikti jam antrinę teisinę pagalbą; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, 1 000 000 Lt neturtinę žalą.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Kauno tarnyba kategoriškai atsisako teikti jam antrinę teisinę pagalbą tuo užkirsdama galimybę apginti savo pažeistas teises ir laisves. Pareiškėjas nurodė, kad jis siekia ginti savo teises Europos Žmogaus Teisių Teisme, tačiau šis Teismas nenagrinėjo jo pareiškimo remdamasis Konvencijos 35 straipsnio 3 dalimi. Jo manymu, turėdamas advokatą, jis galėtų atlikti veiksmus, kurių pats savarankiškai negali atlikti dėl suvaržytos laisvės. Kadangi pareiškėjas neturi piniginių lėšų, pasisamdyti advokato negali, todėl, jo manymu, jam turėtų būti teikiama valstybės apmokama teisinė pagalba. Pareiškėjo teigimu, atsakovas savo veiksmais, t. y. atsisakymu teikti antrinę teisinę pagalbą, sukėlė jam pergyvenimus, emocinę depresiją, nervingumą, tačiau patirtos skriaudos atgal grąžinti nebeįmanoma, dėl to turėtų būti atlyginama neturtinė žala.
Atsiliepimas
Atsakovas Kauno valstybės garantuojama teisinės pagalbos tarnyba atsiliepime (b. l. 24-30) nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo skunde keliamais reikalavimais. Paaiškino, kad ginčijamais sprendimais Kauno tarnyba atsisakė suteikti V. K. antrinę teisinę pagalbą, kadangi pareiškėjas nevykdė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 4 straipsnyje nurodytos pareiškėjo pareigos, t. y. nepateikė Kauno tarnybos nurodytos informacijos ir ją pagrindžiančių dokumentų. Kauno tarnyba pažymėjo, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad, taisyklės, jog pareiškėjas privalo ne tik nurodyti savo keliamus reikalavimus, bet ir juos pagrįsti, teikti įrodymus, savo praktikoje laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Atsakovo teigimu, pareiškėjas prie prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą bei vėliau prie pateiktų papildomų raštų nepridėjo Kauno tarnybai jokių dokumentų, pagrindžiančių jo reikalavimą, taip nesilaikydamas Įstatymo 18 straipsnio nustatytos antrinės teisinės pagalbos teikimo tvarkos ir nevykdydamas Įstatymo 4 straipsnyje numatytos pareiškėjo pareigos bendradarbiauti su institucijomis, priimančiomis sprendimus dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, teikti valstybės garantuojamai teisinei pagalba gauti reikalingą išsamią ir teisingą informaciją. Atsižvelgiant į tai, atsakovas prašo teismo atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.
Pareiškėjui ir atsakovui apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 75 str. 1 d.). Pareiškėjo ir atsakovo atstovo neatvykimas į teismo posėdį nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (ABTĮ 78 str. 3 d.).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Ginčas šioje byloje yra kilęs dėl atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (toliau – ir Įstatymas). Šio įstatymo 11–12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą, taip pat nurodo atvejus, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama.
Nustatyta, kad Kauno tarnyba 2012-03-19 sprendimu Nr.TP-2-(2.2)-12-N-292-1114, 2012-03-19 sprendimu Nr.TP-2-(2.2)-12-N-293-l116 ir 2012-03-19 sprendimu Nr.TP-2-(2.2)-12-N-351-1115 atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą.
Dėl 2012-03-19 sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-12-N-292-1114.
Iš byloje pateiktos medžiagos matyti, kad pareiškėjas 2012-01-26 pateikė Kauno tarnybai prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje (b.l. 31-35). Prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjas nurodė, kad jis nori kreiptis į teismą dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atlyginimo. Pareiškėjas nurodė, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendį jis apskundė apeliacine tvarka, vėliau kasacine tvarka, taip pat kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą, kuris atsisakė priimti pareiškėjo skundą, kadangi nėra išnaudotos visos teisinės gynybos priemonės. Kauno tarnyba, 2012-02-02 parengė raštą Nr.O-2-(1.5)-318, kuriuo paprašė pareiškėjo per 30 dienų terminą pateikti pareiškėjo prašyme minimus teismo sprendimus, skundo Europos Žmogaus Teisių Teismui kopiją, taip pat dokumentą, kuriame būtų nustatyti valdžios institucijų pažeidimai (b.l. 39). 2012-02-14 pareiškėjas pateikė Tarnybai raštą, reg.Nr. TP-9-(2.9)-176, kuriame nurodė, kad Tarnyba pati išsireikalautų prašomus dokumentus (b.l. 40). 2012-03-02 raštu Nr.O-2-(1.5)-575 informavo pareiškėją, kad pareiškėjas prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą nurodė, jog nesutinka, kad nurodyti prašyme bei prie prašymo pateikti dokumentai ir Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų gauti duomenys gali būti tvarkomi antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais (b.l. 41). Nesant pareiškėjo sutikimo Tarnyba neturi teisės iš valstybės ir savivaldybės institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų gauti jų turimus dokumentus. Todėl šiuo raštu Tarnyba dar kartą paprašė pareiškėjo pateikti jo minimus teismų sprendimus, arba pateikti Tarnybai sutikimą. Pareiškėjui nusprendus pateikti sutikimą, Tarnyba paprašė nurodyti baudžiamosios bylos numerį, kurioje buvo priimti pareiškėjo minimi teismų nuosprendžiai (sprendimai). Taip pat Tarnyba 2012-03-02 raštu pakartotinai paprašė pareiškėjo pateikti papildomą informaciją, kurios Tarnyba negali iš niekur išsireikalauti, t.y. nurodyti, kas, kada ir kokiais neteisėtais veiksmais ir kokio dydžio žalą padarė. 2012-03-14 pareiškėjas pateikė Tarnybai raštą, reg.Nr.TP-9-(2.9)-284, iš kurio galima daryti išvadą, jog tai yra pareiškėjo sutikimas, kad prašyme ir prie prašymo pridėtuose dokumentuose pateikti ir Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų gauti duomenys galėtų būti tvarkomi antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais, tačiau kitos 2012-03-02 raštu prašytos papildomos informacijos, t.y. kas, kada ir kokiais neteisėtais veiksmais ir kokio dydžio žalą padarė, pareiškėjas nepateikė. Įstatymo 4 str. nurodytos pareiškėjo pareigos - bendradarbiauti su institucijomis, priimančiomis sprendimus dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, teikti valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti reikalingą išsamią ir teisingą informaciją. Kadangi pareiškėjas neįvykdė Įstatymo 4 str. nurodytos pareiškėjo pareigos, t.y. nepateikė Kauno tarnybos nurodytos informacijos ir ją pagrindžiančių dokumentų, Kauno tarnyba 2012-03-19 sprendimu Nr.TP-2-(2.2)-12-N-292-1114 atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą (b.l. 44).
Dėl 2012-03-19 sprendimo Nr.TP-2-(2.2)-12-N-3 51-1115.
Pareiškėjas 2012-01-31 pateikė Kauno tarnybai prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje, reg. Nr.TP-l-(2.1)-351 (b.l. 62-65). Prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjas nurodė, kad jis nori kreiptis į teismą dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atlyginimo. Kauno tarnyba, siekdama išsiaiškinti prašymo pagrįstumą, 2012-02-02 parengė raštą Nr.O-2-(1.5)-319, kuriuo paprašė pareiškėjo per 30 dienų terminą pateikti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo nuosprendžio kopiją bei nurodyti, kokie valstybės tarnautojai, kokiais veiksmais ir kokio dydžio žalą padarė bei pateikti šią informaciją patvirtinančius dokumentus (b.l. 69). 2012-02-14 pareiškėjas pateikė Tarnybai raštą, reg.Nr.TP-9-(2.9)-176, kuriame nurodė, kad Tarnyba pati išsireikalautų prašomus dokumentus (b.l. 70). 2012-03-02 raštu Nr.O-2-(1.5)-573 informavo pareiškėją, kad pareiškėjas prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą nurodė, jog nesutinka, kad prašyme bei prie prašymo pridėtuose dokumentuose pateikti ir Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų gauti duomenys gali būti tvarkomi antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais (b.l. 71). Nesant pareiškėjo sutikimo Tarnyba neturi teisės iš valstybės ir savivaldybės institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų gauti jų turimus dokumentus. Pareiškėjas pateikė sutikimą (b.l. 72), tačiau papildomą informaciją, kurios Tarnyba negali iš niekur išsireikalauti, t.y. nurodyti, kas, kada ir kokiais neteisėtais veiksmais ir kokio dydžio žalą padarė pareiškėjas Tarnybai nepateikė. Pareiškėjas neįvykdė įstatymo 4 str. nurodytos pareiškėjo pareigos, t.y. nepateikė Kauno tarnybos nurodytos informacijos ir ją pagrindžiančių dokumentų, Kauno tarnyba 2012-03-19 sprendimu Nr.TP-2-(2.2)-12-N-351-1115 atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą (b.l. 74).
Dėl 2012-03-19 sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-12-N-293-1116.
Pareiškėjas 2012-01-26 pateikė Kauno tarnybai prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje, reg. Nr.TP-l-(2.1)-293. Prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjas nurodė, kad jis nori kreiptis į teismą dėl Vilniaus PN pareigūnų neteisėtų veiksmų. Tarnyba, remdamasi Įstatymo 11 str. 6, 7 d., turi nustatyti, ar pareiškėjo prašyme nėra pagrindų, kai antrinė teisinė pagalba neteikiama. Kauno tarnyba, siekdama išsiaiškinti prašymo pagrįstumą, 2012-02-01 parengė raštą Nr.O-2-(1.5)-306, kuriuo paprašė pareiškėjo per 30 dienų terminą pateikti informaciją apie tai, ar pareiškėjas yra apskundęs Vilniaus PN direktoriaus veiksmus kalėjimų departamento direktoriui, jeigu taip, Tarnyba paprašė pateikti gauto atsakymo kopiją. 2012-02-14 pareiškėjas pateikė Tarnybai papildomą raštą bei metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją, reg.Nr.TP-9-(2.9)-176. 2012-03-02 raštu Nr.O-2-(1.5)-574 pakartotinai informavo pareiškėją, kad LR Bausmių vykdymo kodekso 183 str. yra numatyta, kad bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų vadovų veiksmai ir sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami Kalėjimų departamento direktoriui. Atsižvelgiant į tai, Tarnyba pakartotinai minimu 2012-03-02 raštu paprašė pareiškėjo per 30 dienų terminą pateikti informaciją apie tai, ar pareiškėjas yra apskundęs Vilniaus PN direktoriaus veiksmus Kalėjimų departamento direktoriui, jeigu taip, Tarnyba paprašė pateikti gauto atsakymo kopiją. 2012-03-14 pareiškėjas pateikė Tarnybai papildomą raštą, reg.Nr.TP-9-(2.9)-285, tačiau 2012-03-02 raštu prašytos informacijos, pareiškėjas nepateikė. Kadangi pareiškėjas neįvykdė Įstatymo 4 str. nurodytos pareiškėjo pareigos, t.y. nepateikė Kauno tarnybos nurodytos informacijos ir ją pagrindžiančių dokumentų, Kauno tarnyba 2012-03-19 sprendimu Nr.TP-2-(2.2)-12-N-293-l 116 atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą (b.l. 61).
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Tokia išvada darytina, vadovaujantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principais, inter alia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo ir draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (2 ir 4 punktai). Taigi, net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas numato tam tikrus apribojimus. Tokiais ribojimais laikytini ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje numatyti atvejai, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama, bei šio įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje išvardinti pagrindai, kuriems esant antrinės teisinės pagalbos teikimas nutraukiamas. Pažymėtina, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 9 straipsnis), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga, įgyvendinant Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje numatytus šio įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus.
Nagrinėjamu atveju aktualios Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnyje įtvirtintos normos, reglamentuojančios antrinės teisinės pagalbos teikimo tvarką. Paminėtina Įstatymo 18 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad norintis gauti antrinę teisinę pagalbą asmuo pateikia tarnybai prašymą, jo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus ir dokumentus, įrodančius jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą; prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą rekvizitus ir formą tvirtina teisingumo ministras; prašymas ir asmens teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodantys dokumentai gali būti pateikiami asmeniškai arba paštu. Pagal minėto straipsnio 2 dalį sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priima tarnyba; sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priimamas iš karto, kai asmuo kreipiasi; jeigu nėra galimybės priimti sprendimą iš karto, jis priimamas ne vėliau kaip per 3 dienas nuo šio straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų, 11 straipsnio 9 dalyje nurodytos advokato išvados arba šio straipsnio 13 dalyje nurodytos informacijos gavimo dienos; apie priimtą sprendimą tarnyba nedelsdama raštu praneša pareiškėjui; tarnybos sprendimai gali būti skundžiami ABTĮ nustatyta tvarka. Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto 3 dienų termino priimti sprendimą eigos pradžia yra siejama ne su paties prašymo padavimo data, o su atitinkamų dokumentų (inter alia reikalavimų pagrindžiančių dokumentų ir dokumentų, įrodančių prašymą pateikusio asmens teisę gauti antrinę teisinę pagalbą) gavimo data. Tai reiškia, kad tuo atveju, kai kartu su prašymu suteikti minėtą pagalbą minėti dokumentai nėra pateikti, nurodytas 3 dienų terminas nėra skaičiuojamas. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 punktai įpareigoja pareiškėją bendradarbiauti su institucijomis, priimančiomis sprendimus dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, taip pat su asmenimis, teikiančiais valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, bei teikti valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti reikalingą išsamią ir teisingą informaciją, o Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta pamatinė imperatyvi nuostata draudžianti piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis.
Taigi, Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas numato teisės į antrinę teisinę pagalbą įgyvendinimo mechanizmą. Asmuo, siekiantis gauti antrinę teisinę pagalbą, savo valią išreiškia atitinkamai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai paduodamas prašymą, kuris turi atitikti Įstatyme įtvirtintus formos ir turinio reikalavimus, inter alia prašyme turi būti suformuluotas reikalavimas bei pateikti jį patvirtinantys dokumentai, leidžiantys identifikuoti kilusį teisinį ginčą bei, išanalizavus, ar nėra Įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintų antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindų, priimti sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo. Atitinkamai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba turi įvertinti minėtą asmens prašymą suformuluoto reikalavimo aiškumo ir pateiktų dokumentų pakankamumo aspektu, o nustačius trūkumus – paprašyti juos pašalinti.
Kaip matyti iš aukščiau ištirtų rašytinių įrodymų pareiškėjas prie prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą bei vėliau prie pateiktų papildomų raštų nepridėjo Tarnybai jokių dokumentų, pagrindžiančių jo reikalavimą, taip nesilaikydamas Įstatymo 18 str. nustatytos antrinės teisinės pagalbos teikimo tvarkos ir nevykdydamas Įstatymo 4 str. numatytos pareiškėjo pareigos bendradarbiauti su institucijomis, priimančiomis sprendimus dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, teikti valstybės garantuojamai teisinei pagalba gauti reikalingą išsamią ir teisingą informaciją, todėl Tarnyba pagrįstai atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą, nes pats pareiškėjas netinkamai vykdė Įstatymo nustatytas pareigas bendradarbiauti su valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba ir nepateikė visos reikiamos informacijos, reikalingos efektyviam ir kokybiškam antrinės teisinės pagalbos suteikimui.
Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 str. 2 d.). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama CK 6.250 str.. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Neturtinės žalos, atsirandančios dėl neturtinio pobūdžio praradimų, kai pakenkiama nematerialioms, tai yra ekonominės vertės neturinčioms, vertybėms, neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais, todėl šios žalos piniginė išraiška nustatoma vadovaujantis kriterijais, kurių nebaigtinis sąrašas įtvirtintas CK 6.250 str. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes šios žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai nereiškia, kad gali būti reikalaujama neproporcingos kompensacijos. Pareikalavus nerealaus kompensacijos dydžio, o teismui ją priteisus, gali būti paneigta neturtinės žalos atlyginimo esmė, paverčiant tai nepagrįstu uždarbiavimu. LR CK 6.271 str. 4d. nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Taigi, vadovaujantis aukščiau nurodytomis nuostatomis, viešojo administravimo subjekto asmeniui padaryta neturtinė žala gali būti atlyginama tik tais atvejais, kai tokia žala padaroma neteisėtais viešojo administravimo subjekto veiksmais ar neveikimu. Kaip jau buvo minėta, norint atsakovui pritaikyti civilinę atsakomybę, būtina konstatuoti esant teisės pažeidimo sudėtį. Būtent teisės pažeidimas yra prievolės dėl žalos atlyginimo atsiradimo pagrindas. Siekiant pripažinti reikalavimą dėl žalos atlyginimo pagrįstu turi būti nustatytos civilinės atsakomybės būtinosios sąlygos: žalos faktas, neteisėta veika ir priežastinis ryšys. Todėl, sprendžiant ar pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra pagrįstas, būtina nustatyti, ar pareiškėjo nurodyta institucijos –Kauno Tarnybos darbuotojai veikė teisėtai, - t.y. taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus.
Išnagrinėjus bylą ir ištyrus esančius byloje įrodymus teismas jau padarė išvadą, kad Tarnyba pagrįstai atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą, nes pats pareiškėjas netinkamai vykdė Įstatymo nustatytas pareigas bendradarbiauti su valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba ir nepateikė visos reikiamos informacijos, reikalingos efektyviam ir kokybiškam antrinės teisinės pagalbos suteikimui, todėl teigti, kad pareiškėjui žala atsirado dėl Kauno Tarnybos darbuotojų veiksmų nėra įstatyminio pagrindo. Pažymėtina ir tai, kad tokio pagrindo pareiškėjas neapibrėžia ir teismui pateiktame skunde (b.l. 6-7, 15-16).
Esant išdėstytoms aplinkybėms pareiškėjo skundas nepagrįstas, todėl atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.