Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, dalyvaujant pareiškėjui D. Š., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kilusios iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnis, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (2008-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2009-03-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (žr. 2008-11-18 sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02). Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr. pvz., 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012-01-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Pažymėtina, kad LVAT yra suformulavęs taisyklę, jog atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, bylose dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr. LVAT 2013-02-08 nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr. LVAT 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Laisvės atėmimo įstaigai negalint paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygomis, jie laikomi nustatytais (žr. LVAT 2013-11-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš aplinkybės, jog buvo laikomas kamerose, kurių plotas neatitiko teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto reikalavimų.

Minimalų kameros plotą vienam asmeniui nustato Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124. Šio įsakymo 1.3.1. punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m².

Atsiliepime į pareiškėjo skundą Lukiškių TI-K atstovas pateikė duomenis apie pareiškėjo judėjimą jo buvimo Lukiškių TI-K metu ir su juo kartu kamerose laikytų asmenų skaičių (b. l. 6–7). Įvertinus šiuos duomenis, nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K su pertraukomis buvo laikomas nuo 2015-02-06 iki 2015-11-12 (iš viso 53 dienas). Šiuo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kurių plotas buvo nuo 6,43 m² iki 7,87 m². Vadovaujantis naujausia EŽTT praktika, sanitarinio mazgo užimamas plotas nėra įskaičiuojamas, vertinant vienam asmeniui tenkantį ploto reikalavimą (žr. EŽTT 2016-10-20 sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją, 7334/13). Lukiškių TI-K atsiliepime nurodyta, kad sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys yra 0,8 m x 0,7 m (0,56 m²). Atsižvelgiant į tai, teismas konstatuoja, kad 26 dienas pareiškėjui tenkantis plotas kamerose visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, tačiau likusias 27 dienas pareiškėjas buvo laikomas nurodyto ploto kamerose, neužtikrinant teisės aktuose įtvirtinto minimalus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimo. Į tai bus atsižvelgiama vertinant pareiškėjui padarytą neturtinę žalą.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš to, kad kamerose nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos, veidrodžio ir spintelės.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Tardymo izoliatorių taisyklės) (redakcija, galiojanti nuo 2009-07-17) 14.5 punkte numatyta, jog tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Ginčo laikotarpiu dar galiojo HN 76:2010 21 punktas, kuriame nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. HN 76:2010 neteko galios 2015-11-01, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 134:2015). Pastarojoje reikalavimai laisvės atėmimo vietose įrengiamiems sanitariniams mazgams nėra nustatyti. Teismo vertinimu, tai, kad naujai patvirtinta higienos norma nenustato sanitarinio mazgo įrengimo gyvenamosiose kamerose reikalavimų, nereiškia, kad laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų situacija, palyginti su iki 2015-11-01 galiojusiu reglamentavimu, gali būti bloginama. Tačiau, taip pat atkreiptinas dėmesys į HN 76:2010 2 punktą, kuriame įtvirtinta, jog veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Sanitarinio mazgo įrengimas atskiroje patalpoje ir atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas yra susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo aspektu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą. Minėta, kad HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, taip pat turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Įvertinęs Lukiškių TI-K byloje pateiktą rašytinę medžiagą, teismas nenustatė, kad Lukiškių TI-K būtų pateikęs objektyvius įrodymus, paneigiančius pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, nebuvo veidrodžių ir spintelių. Todėl, atsižvelgęs į šioje byloje kilusio ginčo pobūdį, pareiškėjo statusą, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K teko pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl HN 76:2010 reikalavimų pažeidimų, t. y. įrodyti, kad kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, buvo laikomasi HN 76:2010 21 punkte nustatytų reikalavimų. Veidrodžio ar spintelės pakabinimas nėra susijęs su kapitaliniais remonto ar rekonstrukcijos darbais, todėl Lukiškių TI-K nesugebėjus paneigti pareiškėjo nurodytų teiginių, susijusių su HN 76:2010 21 punkto pažeidimais, jie laikomi nustatytais, t. y. konstatuotina, kad Lukiškių TI-K CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti. Į tai bus atsižvelgiama vertinant pareiškėjui padarytą neturtinę žalą.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, jog dėl grotų neįmanoma atidaryti langų, todėl kamerose trūksta oro.

Pareiškėjas su pertraukomis Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2015-02-06 iki 2015-11-12 kamerose Nr. 108, 109, 112, 113, 115, 214, 272, 281, 284, 286, 310, 320, 372. Pagal ginčo metu galiojusios HN 76:2010 24 punktą, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atitinkamai nuo 2015-11-01 įsigaliojusios HN 134:2015 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus. Pareiškėjas kameroje Nr. 372 buvo laikomas 2015-03-26. Iš 2015-03-24 patikrinimo akto Nr. 13(13.3)-PA-617 (b. l. 46–54) matyti, kad patikrinimo metu kameroje Nr. 372 langas buvo be rankenėlių, todėl nurodytoje kameroje nebuvo sudarytos sąlygos patalpai išvėdinti, o tai neatitiko HN 76:2010 24 punkto reikalavimo. Atlikus grįžtamąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę, 2015-07-30 patikrinimo aktu Nr. 13(13.3)-PA-1943 (b. l. 55–56), konstatuota, kad nurodytas pažeidimas pašalintas. Išnagrinėjęs likusius Lukiškių TI-K pateiktus Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus (b. l. 19–54, 57–98), teismas nenustatė, kad ginčo laikotarpiu būtų konstatuoti oro vėdinimo pažeidimai kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, tačiau, vertinant pareiškėjui padarytą neturtinę žalą, atsižvelgs į tai, kad kameroje Nr. 372, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, buvo konstatuotas gyvenamosios patalpos vėdinimo per langus pažeidimas.

Pagal HN 76:2010 22 punktą, gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx, o pagal 23 punktą, gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. Atitinkamai, pagal HN 134:2015 14 punktą, gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Išnagrinėjęs Lukiškių TI-K pateiktus Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus (b. l. 19–98), teismas nenustatė, kad ginčo laikotarpiu kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, būtų konstatuoti apšvietimo pažeidimai. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentas, kad kamerose nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas, atmestinas kaip nepagrįstas.

BVK (redakcija, galiojusi nuo 2014-10-04) 103 straipsnyje įtvirtina, kad nuteistieji BVK numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore (1 dalis), nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis BVK 70 straipsnio reikalavimų, tačiau pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis (2 dalis). Pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei nuteistasis pažeidžia Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nustatytą pasivaikščiojimų tvarką (3 dalis). SVĮ (redakcija, galiojanti nuo 2013-0-1-01) 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje, laikantis SVĮ 10 straipsnio reikalavimų (SVĮ 29 straipsnio 2 dalis). Pareiškėjas skunde patvirtina, kad jis buvo vedamas į pasivaikščiojimų kiemelį kiekvieną dieną ne mažiau kaip vieną valandą. Teismas laiko, kad tokia tvarka atitinka nurodytą teisinį reguliavimą. Pareiškėjo argumentas, kad jam nepavalgius pusryčių jis buvo vedamas į pasivaikščiojimų kiemelį, yra nepagrįstas jokiais duomenimis, t. y. byloje nėra pateikta jokių pareiškėjo skundų dėl tokio Lukiškių TI-K pareigūnų elgesio. Būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi Lukiškių TI-K trūkumai tiesiogiai darė įtaką pareiškėjui ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Teismas laiko, kad pareiškėjas neįrodė, kaip nustatyta pasivaikščiojimų kiemelyje tvarka sukėlė jam neigiamas pasekmes, todėl pareiškėjo argumentas yra atmestinas kaip nemotyvuotas.

SVĮ 42 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga Lukiškių TI-K administracijai organizuoti socialinį darbą su suimtaisiais ir jų užimtumą. Viena iš laikomų asmenų užimtumo formų tardymo izoliatoriuje yra kultūros, sporto ir kiti renginiai (SVĮ 42 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė tikslesnių paaiškinimų, kaip Lukiškių TI-K pareigos, nustatytos SVĮ 42 straipsnio 1 dalyje, nevykdymas pasireiškė ar sukėlė jam neigiamas pasekmes. Teismas pažymi, kad, vadovaujantis LVAT suformuluota įrodymų naštos paskirstymo taisykle bylose dėl teisės aktų neatitinkančių kalinimo sąlygų, pareiškėjas privalo pateikti detalų kalinimo sąlygų apibūdinimą, nurodytus argumentus motyvuoti. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju, pareiškėjas išreiškė tik savo nuomonę, nenurodydamas jokių papildomų aplinkybių. Todėl vien pareiškėjo nuomone grindžiami argumentai negali būti besąlyginiu pagrindu neturtinei žalai konstatuoti.

Atsižvelgdamas į nustatytas faktines bylos aplinkybes, pažeidimo mastą ir trukmę, į tai, kad byloje nustatyta, kad pareiškėjas buvo laikomas 27 dienas, pažeidžiant jo teisę į minimalų vienam asmeniui turintį tekti gyvenamąjį plotą kameroje, į tai, kad buvo nustatyti HN 76:2010 21 ir 24 punktų, Tardymo izoliatorių taisyklių 14.4 papunkčio pažeidimai, vadovaujantis aktualia LVAT formuojama praktika (žr. 2015-04-04 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1219-502/2016), protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra ne pareiškėjo prašoma 10 000 Eur, o pareiškėjui priteistina 220 Eur (du šimtai dvidešimt eurų) suma neturtinei žalai atlyginti.

Lukiškių TI-K teismo prašo priteisti iš pareiškėjo patirtas 6,60 Eur išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Teismas nustatė, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos, pareiškėjas dėl Lukiškių TI-K veiksmų (neveikimo) patyrė neturtinę žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad iš esmės teismo sprendimas yra priimtas pareiškėjo naudai. Atsižvelgiant į tai, Lukiškių TI-K prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmetamas kaip nepagrįstas. Be to, Lukiškių TI-K, prašydamas priteisti iš pareiškėjo išlaidas už pateiktos medžiagos kopijų parengimą, vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039 patvirtintų Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos nuostatų (toliau – Tvarka) 6 ir 7 punktais bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog už kopijų parengimą būtų sumokėjęs jo prašomą priteisti 6,60 Eur sumą. Teismo vertinimu, Lukiškių TI-K pateiktų duomenų nepakanka pagrįsti realias kopijų parengimo išlaidas. Aplinkybė, kad Lukiškių TI-K išlaidas grindžia, remiantis Tvarka, kuri nustato išlaidų už kopijų parengimą atlyginimą, nesudaro pagrindo tvirtinti, kad Lukiškių TI-K realiai sumokėjo jo nurodytą sumą už kopijų parengimą. Be to, Tvarkos 1 punktas nustato, kad, ši tvarka reglamentuoja oficialių rašytinių, grafinių, garsinių regimųjų, kompiuterinės informacijos dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimą, kai pareiškėjų pageidavimu valstybės ir savivaldybių įstaigos parengia oficialių dokumentų kopijas, nes nėra galimybės susipažinti su šių dokumentų originalais. Tvarkos 2 punktas nustato, kad pareiškėjas, pageidaujantis gauti oficialaus dokumento kopiją, turi pateikti įstaigai atitinkamą prašymą pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 6 straipsnio nuostatas. Tvarka reglamentuoja išlaidų už rengiamas kopijas atlyginimą tais atvejais, kai suinteresuotas asmuo kreipiasi į įstaigą su prašymu dėl oficialių dokumentų kopijų iš anksto atlygina įstaigai išlaidas už jų parengimą (3 punktas), bet nėra skirta nustatyti išlaidoms tais atvejais, kai įstaiga rengia dokumentus teismui ar kitokiems savo poreikiams. Įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi Lukiškių TI-K, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina. Tokios praktikos laikosi ir LVAT (žr. 2014-01-29 nutartį administracinėje byloje Nr. AS-492-945/2014).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo D. Š. skundą tenkinti iš dalies ir priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 220,00 Eur (du šimtus dvidešimt eurų 00 ct) neturtinei žalai kompensuoti.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.