Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Punio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo:

I. P. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 284 str.1d. (perkvalifikavus iš BK 284 str.1d. bei 310 str.) ir nubausta 20 MGL (2600Lt) dydžio bauda.

G. Š. ir I. J. civiliniai ieškiniai atmesti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. P. nuteista už tai, kad demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį, o būtent:

ji, laikotarpiu nuo 2009-08-15, 23 val. iki 2009-08-16, 00.30 val. Vilniuje, Grigiškėse, Vilniaus g., lauke prie daugiabučių gyvenamųjų namų Nr. 61 ir Nr. 63, t.y. viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai. Nusikalstama veika padaryta tokiomis aplinkybėmis. I. P. nurodytoje vietoje ir laiku būdama automobilyje, ėmė koliotis su pro šalį ėjusia nukentėjusiąja G. Š.. Pasakė jai ,,dėjau aš ant tavęs“ bei be jokios priežasties kėsinosi nuketėjusiajai G. Š. suduoti rankomis. Tokius pat veiksmus I. P. atliko ir šalia buvusio nukentėjusiojo R. B. atžvilgiu, t.y. koliojosi necenzūriniais žodžiais, kėsinosi jam suduoti ranka. Tęsdama savo chuliganišką elgesį ir matydama, kad nukentėjusieji yra su šunimis, kaltinamoji įsėdo į K. P. priklausantį automobilį „DAEWOO“ valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir kryptingai ėmė važiuoti į nukentėjusiųjų pusę, gąsdindama juos užvažiavimu. R. B. paleidus iš rankų vedžiojama vokiečių aviganių veislės šunį, kaltinamoji ėmė kryptingai važinėti po veją, norėdama užvažiuoti ant šuns. Po eilinio manevro kaltinamoji, vairuojama mašina tyčia partrenkė nukentėjusiajai I. J. priklausantį vokiečių aviganių veislės šunį ,,Dinarą“. Nuo smūgio mašina šuo buvo suluošintas, jam buvo padarytas stiprus dubens sumušimas, virškinimo sistemos sutrikimas. Tokiais savo veiksmais I. P. demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį.

Šiais savo veiksmais I. P. padarė nusikaltimą numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d.

Apeliaciniu skundu nuteistoji I. P. prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 6 d. nuosprendį ir išteisinti dėl nusikaltimo, numatyto LR BK 284 str.1 d. padarymo. Nesant galimybės patenkinti pirmojo prašymo, apeliantė prašo pašalinti iš nuosprendžio formuluotę „tokiu veikos kvalifikavimu teismas nepaneigia I. P. žiauraus elgesio su gyvūnu, o akcentuoja, jog tokie veiksmai buvo atlikti viešoje vietoje ir pažeistas svarbesnis įstatymais ginamas gėris - visuomenės rimtis ir tvarka"

Apeliantė nesutinka dėl kaltinimo įvykdžius nusikaltimą, numatytą LR BK 284 str. 1 dalyje. Pasak apeliantės byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, kurie būtų neginčijamai pagrindę jos kaltę, nuosprendis grindžiamas tik prielaidomis ir spėlionėmis ir išskirtinai tik suinteresuotų bylos baigtimi, siekiančių neteisėtai praturtėti jos sąskaita, asmenų parodymais, kuriuos teismas turėjo vertinti kritiškai. Apeliantės manymu, pirmosios instancijos teisme atliktas įrodymų įvertinimas nėra pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių, reikšmingų veikos kvalifikavimui, išnagrinėjimu, toks BPK 20 str. 5 d. reikalavimų pažeidimas yra esminis, nes jis sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

Pasak apeliantės, pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, nors nebuvo įrodyta, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 d. 1 p.), be to pirmosios instancijos teismas padarė BPK 369 str. 3 dalyje numatytą esminį šio kodekso pažeidimą kuris sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Kaip teigiama skunde, nuosprendis yra visiškai nemotyvuotas, jame nenurodyta, kuo remdamasis teismas priėmė vienus įrodymus ir atmetė kitus, neargumentuota, kodėl tikėjo išskirtinai tik apeliantę kaltinančiais argumentais ir visiškai atmetė ją teisinančius argumentus, taip pažeisdamas įrodymų vertinimo (viseto) taisyklę.

Apeliantės manymu nuosprendyje išspręsti netinkamai kiti klausimai bei nuosprendis surašytas pažeidus LR BPK 301 str., 302 str., 303-305 str. nuostatas.

Pasak apeliantės, šioje byloje jokiais įrodymais nebuvo paneigti jos tvirtinimai, kad nepadarė tų veiksmų, kuriais buvo kaltinama, o tuos veiksmus, kuriuos padarė, padarė ne tyčia, bet dėl neatsargumo.

Taip pat skunde teigiama, kad nuosprendyje teismas nepagrindė, kurie įrodymai patvirtina apeliantės kaltę, nenurodė, kokie įrodymai paneigia jos teiginius dėl nekaltumo, neišnagrinėjo byloje esančių įrodymų ir neatliko visų byloje esančių įrodymų analizės, neišdėstė motyvų, kodėl vienus įrodymus teismas vertino prioritetiškai prieš kitus, kodėl vieniems įrodymams teismas suteikė didesnę įrodomąją galią.

Pasak apeliantės, nei kaltinime, nei nuosprendyje nėra nurodytas nei vienas necenzūrinis žodis, kurį tariamai ji vartojo, todėl nėra jokios galimybės įvertinti, ar jos išsakyti žodžiai vertini kaip necenzūriniai, nepadorūs ar įžeidžiantys, pav. „dėjau ant tavęs" ir dėl to šis nuosprendyje nurodytas veiksmas nepasitvirtino ir nebuvo įrodytas. Apeliantė pažymi, kad nežinant, kokius žodžius teismas įvertino kaip necenzūrinius, ji neturi jokios galimybės gintis nuo nepagrįstų kaltinimų, kas pažeidžia jos teisę į gynybą. Be to apeliantė įsitikinusi, kad žodžių junginys „dėjau ant tavęs" negali būti įvertintas kaip necenzūriniai žodžiai, o necenzūrinių žodžių sakymas viešoje vietoje nurodytas kaip baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 284 str. 2 d., o ne 1 d. sudėties požymis arba administracinis teisės pažeidimas, numatytas ATPK 174 str., todėl negali būti traktuojamas kaip nusikaltimas.

Apeliantė teigia, jog nuosprendyje padaryta išvada, kad ji norėjo suduoti tiek G. Š., tiek A. B., neatitinka byloje esančių įrodymų.

Pasak apeliantės, teismas ją pripažino kalta už tai, ko ji ne tik, kad nepadarė, bet ir kuo nebuvo kaltinama. Kaltinime ji nebuvau kaltinama tuo, kad gąsdintų galimu užvažiavimu automobiliu, o tai pasak apeliantės, iš esmės trukdo jai pasinaudoti savo teise apskųsti nepagrįstą teismo nuosprendį, kadangi ji nežino, kokiais argumentais turi paneigti teismo išvadą dėl tyčinio užvažiavimo ant šuns, tyčinio jo persekiojimo.

Skunde taip pat teigiama, kad nuosprendyje nėra nurodyta, kad ji sutrikdė visuomenės tvarką, nurodoma, kad sutrikdė visuomenės rimtį, o tai pasak apeliantės, du skirtingi dalykai. Apeliantės manymu, jos veiksmai turėtų būti kvalifikuojami ne kaip nusikaltimas, bet tik kaip administracinės teisės pažeidimas.

Apeliantė atkreipia dėmesį, kad vertindamas bylos įrodymus, teismas visiškai nepagrįstai neįvertino byloje nustatyto fakto, kad nukentėjusiųjų G. Š. ir I. J. elgesys nebuvo nuoširdus.

Apeliantė pažymi ir tai, kad teismas neteisėtai konstatavo, kad „tokiu veikos kvalifikavimu teismas nepaneigia I. P. žiauraus elgesio su gyvūnu, o akcentuoja, jog tokie veiksmai buvo atlikti viešoje vietoje ir pažeistas svarbesnis įstatymais ginamas gėris - visuomenės rimtis ir tvarka. Kaip tegiama skunde, BK 284 str. 1 d. dispozicijoje nėra įvardintas toks veiksmas kaip žiaurus elgesys su gyvūnu, todėl pagal šį straipsnį, pagal kurį ji nuteista, negalėjo būti pripažinta kalta, todėl teismas negalėjo konstatuoti, kad ji padarė nusikaltimą numatytą BK 284 str. 1 d., kadangi žiauriai elgėsi su gyvūnu.

Taip pat pažymima, kad teismas konstatuodamas neteisėto apeliantės veiksmo buvimą - žiaurų elgesį su gyvūnu, turėjo apeliantę ir nuteisti už tokį veiksmą arba neturėjo nuosprendyje konstatuoti tokio veiksmo buvimo, kadangi šiuo metu toks veiksmas niekaip nebuvo įvertintas, tai yra apeliantė nebuvo nei nuteista, nei išteisinta už tokį veiksmą. Apeliantės manymu, teismas turi ją arba nuteisti ir už šį konkretų veiksmą, arba tokio veiksmo konstatavimas turetų būti pašalintas iš nuosprendžio.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėjas prašė skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Nuteistosios I. P. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. (kasacinė nutartis Nr. 2K-204/ 2008).

Teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Tačiau jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių šio Kodekso pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems (LR BPK 320 str.).

Dėl kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį

Apeliantė prašo panaikinti Vilniaus miesto 2012 m. balandžio 6 d. nuosprendį ir ją išteisinti dėl nusikaltimo, numatyto LR BK 284 str. 1 d. padarymo. Pasak apeliantės byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, kurie būtų neginčijamai pagrindę jos kaltę. Aukštesnės instancijos teismas šį apeliantės argumentą vertina kritiškai ir jis yra atmestinas.

Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis, arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką.

Viešosios tavrkos pažeidimas turi pasireikšti bent vienu iš šių būdu. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad minėtais būdais demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, todėl kaltininkas turi suvokti, kad savo veiksmais sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką, ir nori taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti ir pan. Apie visuomeninės tvarkos sutrikdymą gali rodyti tai, kad buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įstaigų ar įmonių veikla ir pan. Tai vertinamieji požymiai, ir jų turinys priklauso nuo daugelio aplinkybių, taip pat nuo nusikalstamos veikos motyvų (LAT kasacinė byla Nr. 2K-248/2008).

Pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo I. P. padarytą nusikalstamą veiką. Nors nuteistoji savo kaltę neigia, jos kaltė neginčijamai įrodyta pirmosios instancijos teismo viešame posėdyje ištirtais ir įvertintais įrodymais.

Nukentėjusys R. B. parodė, kad jam su G. Š. praeinant pro automobilį, kuriame buvo I. P., pastaroji pradėjo nukentėjusiąją G. Š. užgaulioti, pribėgo prie nukentėjusiojo R. B. ir pradėjo mosikuotis rankomis. Po to nuteistoji įsėdo į mašiną, pradėjo važiuoti link R. B., o iš pastarajo rankų išsprūdus šuns pavadėliui, I. P. pradėjo persekioti po pievą šunį, ant jo tyčią važiuoti.

Nukentėjusioji G. Š. parodė, kad tarp jos ir kaltinamosios dažnai kildavo konfliktų. Įvykio dieną, jai su R. B. praeinant pro I. P. automobilį, pastaroji atidarė dureles ir pradėjo nukentėjusiąją užgaulioti, o R. B. ėmus raminti, šoko prie jo, atsisėdus į automobilį pradėjo važiuoti ant šuns.

Liudytoja L. S. parodė, kad dieną prieš įvykį girdėjo, kaip G. Š. su I. P. konfliktavo. Įvykio vakarą matė, kaip R. B. ir G. Š. priėjus prie mašinos, kurioje sėdėjo kaltinamoji, pastaroji pradėjo rėkti ant G. Š., pradėjo važiuoti į nukentėjusiuosius, šunį.

Tiek nukentėjusieji, tiek tiesioginė liudytoja L. S. pažymėjo, kad I. P. siekė sužaloti šunį tyčią. Nukentėjusioji G. Š. parodė, kad I. P. pirmą kartą su mašina nepapuolė į aviganį, tada apsisuko, apakino šunį ir trenkėsi į jį (t2 b.l. 45). Nukentėjusysis R. B. parodė, kad I. P. su mašina ėmė gainioti šunį po pievą. Vieną kartą važiavo ant šuns, bet šuo pabėgo, tada ji pabandė važiuoti antrą kartą ir ant šuns užvažiavo (t2 b.l.126). Liudytoja L. S. parodė, kad kaltinamoji užsivedė mašiną ir pradėjo važiuoti į vilkšunį, tačiau šuo spėjo atšokti su šeimininku, tada ji apsisuko ir trenkė į šoną (t2 b.l. 48). Iš šių parodymų matyti, kad apeliantės veiksmai buvo ne atsitiktiniai, o kryptingi, tyčiniai, tad skundo argumentas, kad I. P. nepadarė tų veiksmų, kuriais buvo kaltinama, o tuos veiksmus, kuriuos padarė, padarė ne tyčia, bet dėl neatsargumo vertinti kritiškai ir yra atmestini.

Kaltinime apeliantė nebuvo kaltinama tuo, kad gąsdintų galimu užvažiavimu automobiliu ant nukentėjusiųjų. Tokią išvadą teismas priėjo išklausęs ir įvertinęs teisme duotus parodymus. Be to, toks automobilio judėjimas natūralu, kad gali sukelti tiek žmogui, tiek gyvūnui išgąstį, ką patvirtino ir teisme apklausti nukentėjusieji bei liudytoja.

Apeliantės kaltę padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 284 str. 1 d. patvirtina ir netiesioginiai liudytojai: policijos pareigūnas M. M., veterinarė M. G., nukentėjusioji I. J., specialisto išvada, kita baudžiamosios bylos medžiaga.

Netikėti šių nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais teismas neturi jokio pagrindo, jie papildo vienas kitą, yra nuoseklūs ir neprieštaringi, kartu su kitais rašytiniais bylos įrodymais patvirtina faktinę aplinkybę, kad būtent I. P. veikdama tiesiogine tyčia, įžūliais veiksmais, pasireiškusiais užgailiojimais kitų asmenų atžvilgiu, automobiliu persekiojo vieno iš nukentėjusiojo šunį, tol kol jį partrenkė ir sužalojo, taip demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Tuo tarpu kaltinamoji I. P. tiek pirmos instancijos teisme, tiek bylą nagrinėjant apygardos teisme, savo kaltę neigė ir parodė, kad tarp jos ir kaimynų dažnai vyksta konfliktai, kadangi pastaroji stato automobilį ant vejos. Įvykio dieną ji sėdėjo automobilyje, kai pamatė einančius R. B. ir G. Š.. I. P. išlipus iš automobilio, jie pradėjo kivirčytis, o ginčą, pasak apeliantės, pradėjo G. Š.. Po to apeliantė įlipo į automobilį ir išvažinėjant iš kiemo išgirdo lyg grandinėlės trenksmą į mašiną, daugiau nieko. Kitą dieną apeliantė sužinojo, kad partrenkė šunį. Taip pat I. P. nurodė, kad galėjusi partrenkti šunį, tačiau tyčia ant jo ir žmonių nevažiavusi. Aukštesnės instancijos teismas, tokius apeliantės parodymus vertina kritiškai ir laiko juos tik kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tuo tarpu nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai papildo vienas kitą ir sutampa bendrai esminėse detalėse, todėl aukštesnės instancijos teismas jais abejoti neturi pagrindo. Nuteistosios I. P. parodymų nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys. Remiantis įrodymų visetu, teismas turėjo pagrindą apeliantės parodymais abejoti ir nesiremti nustatant ir vertinant nustatytas faktines bylos aplinkybes.

Apeliantė skunde ginčija nukentėjusiųjų parodymų pagrįstumą, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visetą, nukentėjusiųjų R. B., G. Š., I. J., liudytojų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotus parodymus, daro išvadą, kad apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas tiesioginiais I. P. kaltės įrodymais, todėl I. P. pripažinta kalta remiantis ne vienu kuriuo nors įrodymu, o įrodymų visetu, kurio pakanka pripažinti apeliantę padarius nusikalstamą veiką, už kurią ji yra nuteista.

Sprendžiant klausimą, ar viešoje vietoje atlikti įžūlūs veiksmai ir jų padariniai atitinka viešosios tvarkos pažeidimo požymius, ar kvalifikuotini pagal kitus BK straipsnius, atsižvelgtina ir į tokio elgesio paskatas. Kasacinio teismo formuojamoje teismų praktikoje asmeninio pobūdžio paskatų buvimas ne visada neigia veikos priešingumą viešajai tvarkai. Pavyzdžiui, kai savo asmeniniams santykiams spręsti kaltininkas pasirinko būtent viešąją vietą ir būdą, kuriuo akivaizdžiai sutrikdė visuomenės rimtį, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, jo veika gali būti kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (kasacinės nutartys Nr. 2K-126/2006, 2K-159/2009,2K-311/2009, 2K-136/2010).

Pagal nustatytas nagrinėjamos bylos aplinkybes tarp I. P. ir G. Š. nesutarimai tęsėsi jau senai. Apeliantė viešoje vietoje, įžeidinėdama nukentėjusiuosius, prisivydama šunį automobiliu ir tyčia jį partrenkdama akivaizdžiai demonstravo atliekamus įžeidžiančius veiksmus. Nustatyta, kad konfliktas vyko viešoje vietoje – prie daugiabučio gyvenamojo kiemo, tęsėsi ilgą laiko tarpą, konfliktą matė pašaliniai žmonės, transporto priemonė panaudota, kaip įrankis žmonių pagąsdinimui ir gyvūno sužalojimui. Asmeniui, esančiam viešoje vietoje, keliami tam tikri elgesio reikalavimai. Agresyvus, įžūlus elgesys, keikimasis necenzūriniais žodžiais, o juo labiau bandymas suduoti nukentėjusiesiems, šuns sužalojimas, šiuos reikalavimus pažeidžia. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad šiais nuteistosios veiksmais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. I. P. pasirinkdama tokią vietą ir tokį konflikto realizavimo būdą, kuriuo sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai.

Pažymėtina ir tai, kad I. P., būdama suaugusi ir sąmoninga, turėjo suvokti, kad tokiais savo veiksmais žemina nukentėjusiųjų garbę ir orumą, gyvūnui sukelia skausmą ir tokiais savo veiksmais pažeidžia visuomenėje priimtas elgesio normas, demonstruoja nepagarbą viešoje vietoje esantiems ir galintiems į ją patekti aplinkiniams. Apeliantė numatė, kad jos veiksmais bus sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, ir tokių padarinių norėjo. Nors apeliantė teigia, kad nuosprendyje nėra nurodyta, kad ji sutrikdė visuomenės tvarką, nurodoma, kad sutrikdė visuomenės rimtį, tačiau šis apeliantės argumentas nekeičia esmės bei nepaneigia I. P. kaltės. Apylinkės teismas nustatė, kad tokiomis aplinkybėmis padaryta nusikalstama veika atitinka viešosios tvarkos pažeidimo požymius (BK 284 straipsnis 1 dalis) ir su šia teismo išvada aukštesnės instancijos teismas sutinka.

Dėl Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. taikymo

Kolegija kritiškai vertina apeliantės argumentą, kad apylinkės teismas padarė esminius BPK 20 str. 5 d., 369 str. 3 d. pažeidimus todėl šis argumentas taip pat yra atmestinas.

LR BPK 20 str. numatyta, kad įrodymais laikytini įstatymų nustatyta tvarka, teisėtais būdais gauti duomenys. LR BPK 20 str. 5 d. nurodo, kad teismas įvertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visu bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasi įstatymu.

Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir pilnai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus – kaltinamosios, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, rašytinius byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog I. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 284 str. 1 d.bei paskyrė jai tinkamą bausmę. Bylos nagrinėjimo teisme metu buvo patikrinti ir nuosprendyje nurodyti kaltinamosios, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai. Apeliantės tiek pirmos instancijos teisme, tiek baudžiamąją bylą nagrinėjant aukštesnės instancijos teisme interesus atstovavo gynėjas, teismo posėdžiuose dalyvavo pati nuteistoji, kuriai buvo išaiškintos BPK įtvirtintos kaltinamosios teisės ir ji šiomis teisėmis galėjo naudotis. Šiuo atveju, nėra įstatyminio pagrindo teigti, kad buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamosios teisės.

Teismo sprendime pateikta visų teisme išnagrinėtų apeliantę kaltinančių tiesioginių ir netiesioginių įrodymų visumos analizė, įrodymai susieti į vientisą loginę grandinę, kuri leido susiformuoti teismo vidiniam įsitikinimui dėl I. P. kaltumo, jai padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje. Su šia apylinkės teismo išvada apygardos teismas sutinka.

Pažymėtina, kad vien tai, kad apeliantė nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, o pateikia savo interpretacinį įrodymų vertinimą negali būti aplinkybe, leidžiančia manyti, jog teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.

Apylinkės teismo 2012-04-06 nuosprendis surašytas nepažeidžiant nuosprendžio surašymui keliamų reikalavimų. Jame motyvuotai nustatyta, kokią baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė I. P. ir konkrečiai nurodytas šią veiką uždraudžiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnis. Laikydamasis BPK 301 str. reikalavimų, teismas išvadas grindė byloje surinktais ir ištirtais bei nuosprendyje išsamiai aptartais įrodymais. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas kaltinamosios, nukentėjusiųjų, liudytojų, parodymus, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Apeliantė skunde teigia, kad teismas neteisėtai konstatavo neteisėtą jos veiksmo buvimą – žiaurų elgesį su gyvūnu ir prašo iš nuosprendžio pašalinti formuluotę „tokiu veikos kvalifikavimu teismas nepaneigia I. P. žiauraus elgesio su gyvūnu, o akcentuoja, jog tokie veiksmai buvo atlikti viešoje vietoje ir pažeistas svarbesnis įstatymais ginamas gėris – visuomenės rimtis ir tvarka“. Šis apeliantės prašymas vertintinas kritiškai, yra atmestinas, minėta formuluotė iš skundžiamo nuosprendžio - nepašalinama.

Ikiteisminio tyrimo metu I. P. veika buvo kvalifikuota ir pagal BK 310 str. Šiuo atveju I. P. veika, kvalifikuota pagal BK 310 str., yra I. P. veikos, kvalifikuotos, pagal BK 284 str. 1 d., sudėtinė dalis. Skundžiamame nuosprendyje teismas pasisakė, kad BK 284 str. 1 d. numatytas viešosios tvarkos pažeidimas (visuma) yra pavojingesnė veika nei BK 310 str. – žiaurus elgesys su gyvūnais, todėl apylinkės teismas pagrįstai I. P. veiką kvalifikavo tik pagal BK 284 str. 1 d. Apeliantė klaidingai supranta ir savaip interpretuoja pirmos instancijos teismo nuosprendį. Pirmos instancijos teismas perkvalifikavęs nuteistosios veikas iš BK 284 str. 1 d. ir 310 str. į BK 284 str. 1 d., nepaneigė fakto – I. P. žiauraus elgesio su gyvūnu ir apygardos teismas su šia teismo nuomone sutinka. Apeliantė tyčiniais veiksmais, įžūliu elgesiu, be jokios priežasties, automobiliu, partrenkė ir sužalojo šunį. Toks I. P. elgesys tinkamai įvardintas, kaip žiaurus, tačiau atsakomybės prasme šiuo atveju nagrinėjami konkretūs neteisėti kaltininkės veiksmai visumoje, dėl kurių buvo realiai sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka.

Apeliantė tai pat teigia, jog nuosprendyje padaryta išvada, kad ji norėjo suduoti tiek G. Š., tiek A. B., neatitinka byloje esančių įrodymų. Apygardos teismas nesutinka su šiuo apeliantės argumentu ir jis yra atmestinas.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, teisme apklausta nukentėjusioji G. Š. parodė, kad I. P. norėjo jai suduoti, o nukentėjusiąją užstojus R. B., kaltinamoji puolė ant jo ir norėjo jam trenkti (t2 b.l. 46). Nukentėjusysis R. B. tiesiogiai nenurodė, kad I. P. sudavė, tačiau parodė, kad apeliantė prie jo prišoko, pradėjo mosikuotis rankomis, šoko prie jo muštis (t2 b.l. 126). Nuosprendyje padaryta išvada yra pagrįsta nukentėjusiųjų parodymais, kurie teismo buvo vertintini, kaip įrodymai ir kurių pagrįstumu aukštesnės instancijos teismas abejoti neturi pagrindo.

Apeliantė atkreipia dėmesį, kad teismas nepagrįstai neįvertino fakto, kad G. Š. ir I. J. elgesys nebuvo nuoširdus, tačiau aukštesnės instancijos teismui nepateikė jokių objektyvių duomenų ir teisinių argumentų, iš kurių būtų galima spręsti apie šio teiginio pagrįstumą. Todėl kolegija šį teiginį atmeta kaip nepagrįstą. Kad apeliantės sąskaita nukentėjusieji norėjo praturtėti, tai tik subjektyvi I. P. nuomonė. Pirmos instancijos teismas atsižvelgė į visas aplinkybes ir nukentėjusiųjų G. Š. ir I. J. civilinius ieškinius atmetė. Su šia teismo išvada aukštesnės instancijos teismas sutinka.

Apeliantė įsitikinusi, kad žodžių junginys „dėjau ant tavęs" negali būti įvertintas kaip necenzūriniai žodžiai, o necenzūrinių žodžių sakymas viešoje vietoje nurodytas kaip baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 284 str. 2 d., o ne 1 d. sudėties požymis arba administracinis teisės pažeidimas, numatytas ATPK 174 str., todėl negali būti traktuojamas kaip nusikaltimas. Apygardos teismas šiuos skundo argumentus vertina kritiškai ir jie taip pat yra atmestini.

Liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymais nustatyta, kad I. P. viešoje vietoje vartojo necenzūrinius žodžius. Tai yra užfiksuota ir teisiamojo posėdžio protokole (t 2 b.l. 45; 48).

Lietuvių kalbos žodyne, žodis „dėjau“ turi visiškai kitą prasmę. Šiuo konkrečiu atveju atsižvelgiama į šio žodžių junginio vartojimą kontekste, kur jis įgauna visiškai kitą prasmę ir taip įžeidžia aplinkinius. Pažymėtina, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje apeliantės vartojamus necenzūrinius žodžius įvertino kaip įžūlų elgesį, o įžūlus elgesys, tai vienas iš viešosios tvarkos pažeidimo būdų (BK 284 str. 1 d.). Kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad oficialiuose dokumentuose necenzūriniai žodžiai nevartojami.

Įvertinant išdėstytą, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl apeliaciniame skunde nurodytais argumentais jo keisti ar naikinti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistosios I. P. apeliacinį skundą atmesti.