Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovas pabrėžia, kad per visą laikymo areštinėje laikotarpį pareiškėjas jokių prašymų, skundų dėl laikymo sąlygų areštinėje nepateikė, taip pat nepateikė įrodymų, kad pareigūnai jam grasino, darė psichologinį spaudimą.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas T. V. nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš valdžios institucijos veiksmų, laikant jį Šiaulių apskrities VPK Viešosios tvarkos biuro areštinėje (toliau – areštinė).

Teismas pažymi, kad ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

LR ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-1527/2012).

Pareiškėjas skunde nurodo, jog jam būnant areštinėje buvo pažeista gyvenamojo ploto norma (3,6 kv. m.). Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės) 80 punkte nurodoma, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniais metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).

Iš byloje esančių duomenų (2016-04-04 pažymos, Šiaulių apskrities VPK Sulaikytų, suimtų ir nuteistų asmenų registracijos žurnalo Nr. 40-11.3, Asmenų, laikomų policijos areštinėje paskirstymo žurnalo, areštinės plano (50, 51-92, 93-125, 131-135 b. l.) matyti, jog pareiškėjas T. V. areštinės kameroje Nr. 6 buvo laikomas nuo 2014-12-28 iki 2015-01-07, kameros plotas – 21,17 kv. m., kameroje buvusių asmenų skaičius – 4; kameroje Nr. 5 – nuo 2015-01-08 iki 2015-01-09, kameros plotas 22,01 kv. m., kameroje buvo laikomi 2 asmenys; ir kameroje Nr. 7 – nuo 2015-01-21 iki 2015-02-05, kameros plotas 20,97 kv. m., kameroje buvusių asmenų skaičius – nuo 1 iki 4. Taigi atėmus sanitarinio mazgo plotą (atsakovas pateikia duomenis, kad sanitarinis mazgas kameroje užima 1 kv. m. – 48-49 b. l.), pareiškėjui kameroje Nr. 6 teko 5,04 kv. m., kameroje Nr. 5 – 10,5 kv. m., ir kameroje Nr. 7 – nuo 5 iki 20,97 kv. m., t.y., ne mažiau kaip 5 kv. m, todėl konstatuotina, jog atsakovas nepažeidė Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punkte numatyto policijos areštinėje laikomam asmeniui taikomo gyvenamojo ploto dydžio.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose tualetas nebuvo aptvertas, nebuvo šilto vandens. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009-09-29 įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojo iki 2015-11-01) 20 punkte nurodoma, jog policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Šiaulių apskrities VPK viešosios tvarkos tarnybos vyresniojo specialisto 2016-04-04 tarnybiniame pranešime Nr. 40-PR2-12255-(1.28) (48-49 b. l.) nurodoma, kad areštinės kameroje įrengtas sanitarinis mazgas atitvertas nuo bendrų patalpų 1,20 m aukščio pertvaros sienele, jame įrengtas „Genuja“ tipo klozetas ir metalinis praustuvas. Sanitarinio mazgo įėjimas neatitvertas durimis, nes to nenumato areštinių įrengimą reglamentuojantys teisės aktai. Stebint pro kameros duryse esančią stebėjimo angą, asmenų būnančių sanitariniame mazge, nesimato. Kaip buvo nurodyta aukščiau, Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nereglamentuoja, kad sanitarinis mazgas areštinės kameroje turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto, reikalaujama tik 120-130 cm aukščio pertvara, taip pat nereglamentuoja ir šilto vandens kamerose buvimo. Sanitarinio mazgo įrengimo pažeidimų nenustatė ir Šiaulių visuomenės sveikatos centras; 2014-09-18 atlikęs areštinės periodinį patikrinimą, akcentavo, kad areštinės kamerose yra sanitariniai mazgai, sanitariniai įrenginiai veikia (128-130 b. l.). Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas laiko, jog pareiškėjo buvimo areštinėje metu sanitariniai mazgai areštinės kamerose atitiko Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 20 punkto reikalavimus, ir nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Šiaulių apskrities VPK pareigūnų veiksmus.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose drėgna, žiemą šalta, netvarkingi langai, kamerų sienos pasidengusios pelėsiu, grybeliu, nepakankamas apšvietimas. Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21, 23, 24 punktuose nurodoma, jog policijos areštinės kameroje turi būti skaidraus stiklo langai, natūralaus apšvietimo koeficientas - 0,5 proc., areštinės kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides), išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Policijos areštinės kamerų ir karcerio pakankama oro temperatūra šiltuoju metų periodu 18-28 oC, šaltuoju – 18-26 oC, santykinė drėgmė – 30-75 ?, oro judrumas šiltuoju metu periodu – 0,15-0,5 m/s, šaltuoju – 0,05-0,2 m/s. Šiaulių apskrities VPK viešosios tvarkos tarnybos vyresniojo specialisto 2016-04-04 tarnybiniame pranešime Nr. 40-PR2-12255-(1.28) (48-49 b. l.) nurodoma, kad areštinės kamerų langai įstiklinti permatomu stiklu, atsidarinėja. Iš Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014-10-16 patikrinimo akto Nr. EP-429 (128-130 b. l.) matosi, kad patikrinimo metu nustatyta, jog kameros vėdinamos atidarius langus, patikrinimo metu nenustatyta, kad areštinės kamerų sienos būtų pasidengusios pelėsiu ar grybeliu, kad oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė, dirbtinė apšvieta kamerose neatitiktų higienos normos reikalavimų, tačiau patikrinimo akte nurodyta, kad ankstesnio patikrinimo metu nustatyti Lietuvos higienos normos HN 37:2009 6 p. ir 48 p. reikalavimų pažeidimai nepašalinti: patalpos neremontuotos, nuo sienų, lubų, grindų lupasi dažų danga, byra tinkas, susidėvėję vamzdynai ir sanitariniai įrenginiai. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas laiko, kad pareiškėjas buvo laikomas areštinės kamerose, kurios neatitiko Lietuvos higienos normos HN 37:2009 6 p. (policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka) ir 48 p. (visos policijos areštinių patalpos, įrenginiai ir baldai turi būti švarūs, langai ir durys sandarūs, patalpose ant sienų ir lubų paviršių neturi būti pelėsio) reikalavimų.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose nėra stogelių nuo lietaus ir iškvietimo mygtuko. Pagal Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 7.10. punktą, policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę areštinėse, kuriose įrengti pasivaikščiojimo kiemai, kasdien vieną valandą pasivaikščioti. Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojo iki 2015-11-01) 17.3. punkte nurodyta, kad policijos areštinių teritorijoje turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai, juose turi būti šiukšlių dėžės, pasivaikščiojimo kiemai periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi, pasivaikščiojimo kiemuose neturi būti stovinčio gendančio vandens. Šiaulių apskrities VPK viešosios tvarkos tarnybos vyresniojo specialisto 2016-04-04 tarnybiniame pranešime Nr. 40-PR2-12255-(1.28) (48-49 b. l.) nurodoma, kad areštinės pasivaikščiojimo kiemeliai yra be stogo, iškvietimo mygtukų nėra, nes pasivaikščiojimo kiemeliai filmuojami vaizdo kameromis, be to, asmenų pasivaikščiojimo metu lauko poste nuolat vaikšto ir stebi lauko posto pareigūnas, kurio poste yra iškvietimo mygtukas, taip pat pareigūnas turi radijo stotį. Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2014-10-16 patikrinimo akte Nr. EP-429 (128-130 b. l.) konstatavo, kad asmenų, laikomų areštinėje, pasivaikščiojimas gryname ore kiemeliuose organizuojamas pagal sudarytą grafiką, atitinkantį įvairių kategorijų laikomų asmenų izoliavimo reikalavimus, pasivaikščiojimo kiemai valomi, švarūs. Taigi teisės aktai nereglamentuoja, kad pasivaikščiojimo kiemai turi būti uždengti stogeliais, kad juose turi būti kiekvienam asmeniui prieinami iškvietimo mygtukai, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl pasivaikščiojimo kiemų nepagrįstos. Nepasitvirtino ir pareiškėjo teiginys, kad areštinės kamerose nėra iškvietimo mygtukų, nes, kaip matosi iš 2016-04-04 tarnybinio pranešimo Nr. 40-PR2-12255-(1.28) (48-49 b. l.), areštinės kamerose pavojaus (iškvietimo) mygtukai yra.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog kamerose buvo pelių, žiurkių ir tarakonų, o išduodami čiužiniai ploni ir suplyšę, dvokia, su dėmėmis. Pagal Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 53 p., policijos areštinėje neturi būti graužikų ir buitinių parazitų, esant reikalui policijos areštinių administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), o 56-58 punktai numato, kad policijos areštinėse laikomiems asmenys aprūpinami minkštuoju inventoriumi (čiužiniais, pagalvėmis, antklodėmis), švariais lovos skalbiniais; draudžiama nedezinfekuotą (neišvalytą) minkštąjį inventorių ir neskalbtus lovos skalbinius bei rankšluosčius perduoti kitiems suimtiems asmenims; lovos skalbiniai skalbiami viešojoje skalbykloje, minkštasis inventorius, kurio negalima skalbti, valomas cheminėje valykloje. 2016-04-04 tarnybiniame pranešime Nr. 40-PR2-12255-(1.28) (48-49 b. l.) nurodyta, kad asmenims, pristatytiems į areštinę, išduodamas patalynės komplektas: čiužinys, pagalvė, antklodė ir lovos skalbiniai (rankšluostis, paklodė, pagalvės ir antklodės užvalkalai), šio inventoriaus išdavimo registravimas nėra reglamentuotas teisės aktais; kiekvieną kartą panaudojus minkštąjį inventorių, jis dezinfekuojamas dezinfekcinėje kameroje, visi patalynės dezinfekavimai registruojami Kameroje dezinfekuotų daiktų registravimo žurnale. Lovos skalbiniai skalbiami UAB „Šiaulių skalbykla“. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014-09-18 patikrinimo metu nustatyta, jog kiekvienam asmeniui kameroje skiriamas numatytas teisės aktus atitinkantis inventoriaus kiekis, lovos skalbiniai keičiami 1 kartą į savaitę, nešvarūs skalbiniai surenkami į polietileninius maišus, laikomi sanitarinės švaryklos patalpoje, tam skirtoje dėžėje; skalbimui sudaryta sutartis su UAB „Šiaulių skalbykla“; neskalbiamas minkštasis inventorius nukenksminamas dezinfekcinėje kameroje; profilaktinio aplinkos kenksminimo pašalinimui sudaryta sutartis su UAB „Šiaulių dezinfektorių brigada“, kenkėjų kontrolės darbai vykdomi reguliariai, informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojami tam skirtame žurnale (128-130 b. l.). Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte Nr. EP-429 nurodytus duomenis patvirtina į bylą pateikti kenkėjų kontrolės darbų atlikimo aktai (126-127 b. l.). Atsakovas nurodo, kad per visą pareiškėjo laikymo areštinėje laikotarpį jis dėl patalynės būklės areštinės administracijai nesiskundė, todėl ši skundo dalis dėl žalos atlyginimo atmestina kaip nepagrįsta.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė būti laikomam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista, nes pareiškėjas buvo laikomas areštinės kamerose, neatitinkančiose Lietuvos higienos normos HN 37:2009 6 p. ir 48 p. reikalavimų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir kt.). Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas buvo trumpalaikis ir nebuvo nepertraukiamas, dėl neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio nesukėlęs žalos pareiškėjo fizinei sveikatai (136-138 b. l.). Byloje nenustatyta, jog areštinės pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Nors šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais, tačiau ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.), CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008), ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ( LVAT 2014-11-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-2162/2014).

Taigi teismas, atsižvelgdamas į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, konstatuoja, kad šioje byloje nustatytas pažeidimas nelaikytinas intensyviu ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui, todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi (įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2016-07-01), teismas,

nusprendžia:

Pareiškėjo T. V. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo T. V. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo sąlygas areštinėje, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per sprendimą priėmusį teismą.