Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Teisėjas Artūras Dilys Baudžiamoji byla 1A – 636 – 350 / 2014

2014 m. spalio 30 d.

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Gapučio, teisėjų Sigito Bagdonavičiaus ir Bronės Vidzėnienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. K. apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 5 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nuteistas :

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 178 straipsnio 2 dalį - laisvės atėmimu 2 metams;pagal BK 187 straipsnio 1 dalį - laisvės atėmimu 9 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir M. K. paskirta galutinė subendrinta dviejų metų laisvės atėmimo bausmė.

Priteista iš M. K. R. I. 6500 Lt turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

M. K. nuteistas už tai, kad jis 2013 m. lapkričio 29 d., nuo 17.00 val. iki 20.00 val., tiksliai nenustatytu laiku, Rokiškio rajone, K. seniūnijoje, S. kaime, nenustatytu daiktu išdauždamas R. I. priklausančio garažo lango stiklo paketą 500 Lt vertės jį sunaikino, padarydamas nukentėjusiajam R. I. 500 Lt turtinę žalą, pro išdaužtą lango stiklo paketo angą įsibrovė į patalpą - R. I. priklausantį garažą, iš kur pagrobė svetimą, R. I. priklausantį, turtą: pusautomatinį suvirinimo aparatą 3729,66 Lt vertės, benzininį generatorių “Ferax” 909,09 Lt vertės, elektrinį pakrovėją-užvedėją “Energie 650” 1452,10 Lt vertės, dėl vagystės padarydamas nukentėjusiajam R. I. 6090,89 Lt turtinę žalą.

Tai, kad kaltinime nurodytu laiku jis buvo ne nusikaltimo padarymo vietoje, patvirtino liudytojais apklausti M. J., J. L., G. Š.. Nors įvykio vietoje buvo rasta jo kraujo, tačiau jo atsiradimo garaže aplinkybes jis paaiškino. Jei būtų daręs nusikaltimą, kraują būtų pašalinęs. Atlikus kratą jo gyvenamosiose patalpose, jokių nusikaltimo įkalčių pareigūnai nerado, nes jokių daiktų iš nukentėjusiojo nepasisavino.

Teismas nepagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo ir administratorės A. S. parodymais, nes jie tendencingi, yra su jais konfliktavęs dėl darbo užmokesčio. Prieš įvykį skambino nukentėjusiajam ir klausė, kada su juo bus atsiskaityta, neatsiskaičius gąsdino perduosiantis mokesčių inspekcijai, dėl ko R. I. galimai ant jo supyko.

Apeliacinės instancijos teismui nusprendus, kad jo kaltei pagrįsti įrodymų pakanka, prašo skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, kadangi turi darbą, gyvena su drauge, padeda jai išlaikyti sūnų. Taip pat padeda močiutei, turinčiai sveikatos problemų. Skyrus realią laisvės atėmimo bausmę, nukentėtų jo šeima.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašo skundą tenkinti, prokuroras - atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliaciniame skunde keliamas įrodymų pakankamumo apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti ir jų vertinimo šiuo aspektu klausimas.

BPK 20 str. 5 d. įtvirtinta nuostata, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas, t.y. jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą byloje, prerogatyva, tačiau teismas privalo išdėstyti įrodymų vertinimo motyvus.

Kolegija, patikrinusi bylą apeliacinio skundo ribose, konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas, be kitų įrodymų pagrįsdamas skundžiamą nuosprendį ir nuteistojo M. K. parodymais ikiteisminio tyrimo metu, šių parodymų nepagarsinęs ir neišnagrinėjęs teisiamajame posėdyje, pažeidė BPK 301straipsnio 1 dalies nuostatą, tačiau šis pažeidimas nelaikytinas esminiu, nes apeliacinės instancijos teisme jis buvo pašalintas, apelianto parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu buvo pagarsinti ir apeliantui suteikta galimybė dėl jų duoti paaiškinimus.

Kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog M. K. padarė jam inkriminuotas veikas, nes tokia išvada visiškai atitinka faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų, tame tarpe ir M. K. parodymų viseto, vertinimu bei teisės taikymu, visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nekartoja. Vien tai, kad šiuo atveju apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Nuteistasis M. K. savo skunde nenurodė nei vienos naujos aplinkybės, dėl kurios skundžiamame nuosprendyje nebūtų pasisakęs pirmosios instancijos teismas ar kuri, priimant nuosprendį, nebūtų žinoma, todėl pakartotinė tų pačių įrodymų analizė ir analogiškų, deklaratyvių apelianto versijų kvestionavimas – kad jis R. I. turto negrobė, o jo kraujo pėdsakų garaže galimai likę iš anksčiau, nurodant tuos pačius ir skundžiamame nuosprendyje pateiktus aiškius argumentus, neturi loginės prasmės.

Pažymėtina, kad sutinkamai su BPK 20 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies nuostatomis, įrodymai baudžiamajame procese yra bet kokie įstatymo nustatyta tvarka gauti faktiniai duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti.

Šioje byloje M. K. viso proceso metu savo kaltę neigė ir, pagrįsdamas savo alibi, nurodė kur ir su kuo jis buvo vagystės iš R. I. garažo metu, t.y. jis parodė, kad tą dieną su J. L. ir G. Š. buvo Latvijoje, grįžęs vėlai vakare buvo K. miestelyje vykusioje šventėje, jo kraujo įvykio vietoje radimą paaiškino tuo, kad jis prieš keletą dienų iki įvykio buvo nuvykęs į nukentėjusio ūkį atsiimti savo daiktų ir padėdamas M. J. kelti skardas susižalojo ranką. Šie apelianto parodymai apylinkės teismo nuosprendyje taip pat įvertinti bylos įrodymų viseto kontekste. Jų prieštaringumą patvirtina kiti byloje surinkti ir pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai, aprašyti skundžiamame nuosprendyje.

Iš apelianto telefoninių skambučių išklotinės analizės matyti, kad 2013-11-29 jo telefonas visą dieną buvo prisijungęs prie Rokiškio ir Zarasų rajone esančių bazinių stočių, laikotarpyje nuo 17.36 val. iki 18.02 val. telefonas jungėsi prie bazinės stoties, esančios Rokiškio raj. K. sen., P. k.

Nors liudytojas M. J. patvirtino apelianto nurodomą aplinkybę, kad pastarasis buvo atvykęs į R. I. ūkį atsiimti savo daiktų ir padėdamas traukti skardą susižalojo ranką, tačiau teigė, kad tai buvo 2013 metų lapkričio 24-25 dienomis ( b.l. 164). Tuo tarpu liudytojas M. N. apklausiamas parodė, kad į garažą, kuriame jis dirba sargu, jis užeina kiekvieną dieną, kraujo dėmės galėjo atsirasti būtent 2013 metų lapkričio 29 d. (penktadienį), nes įvykio išvakarėse jis jokių kraujo dėmių nematė ( b.l. 162-163)

Būtent pirmos instancijos teismo ištirtų bei nuosprendyje aptartų ir įvertintų įrodymų visetas – paties M. K., nukentėjusiojo R. I., liudytojų M. N., E. M., M. J., J. L. ir G. Š. parodymai, duomenys, gauti įvykio vietos apžiūros metu, specialistų išvados, telefonų veikimo atitinkamose zonose analizė, leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad apelianto parodymai apie jo buvimo vietą nusikaltimo padarymo metu ir jo kraujo atsiradimo nusikaltimo padarymo vietoje aplinkybės, o tuo pačiu ir apelianto versiją dėl šių aplinkybių tariamai patvirtinantys J. L., G. Š., M. J. bei G. M. parodymai akivaizdžiai neatitinka tikrovės, todėl jais visiškai pagrįstai nesivadovauta.

Taigi, pirmos instancijos teismo nuosprendyje neginčytinai nustatyta faktinių aplinkybių grandinė verčia daryti vienintelę logišką išvadą, kad būtent M. K. padarė jam inkriminuotas veikas – išdauždamas ir taip sugadindamas R. I. garažo lango stiklo paketą įsibrovė į patalpą – garažą ir iš ten pagrobė 6090,89 Lt vertės R. I. priklausantį turtą.

Dėl to kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas nuosprendį, teisingai įvertino visus surinktus įrodymus ir M. K. pagrįstai pripažino kaltu jam inkriminuotų nusikaltimų padarymu. Apelianto teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas jo kaltei pagrįsti rėmėsi tik jį kaltinančias ir abejotinais įrodymais prieštarauja bylos medžiagai ir skundžiamo nuosprendžio turiniui.

Apeliantas skunde nesutinka ir su jam paskirtos bausmės rūšimi, prašo skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 str. 2 d. sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės: bauda arba areštas, arba laisvės apribojimas, arba laisvės atėmimas iki šešerių metų. Už BK 187 str. 1 d. numatytą veiką, gali būti skiriama: viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų.

Sutinkamai su BK 41 straipsnio nuostatomis, bausmė yra valstybės prievartos priemonė, nuosprendžiu skiriama asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, kuria siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu skirdamas M. K. bausmes, vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, nustatytais BK 54 str. ir laisvės atėmimo bausmės skyrimą savo sprendime motyvavo. Motyvai aiškūs, konkretūs, atitinkantys nustatytas bylos aplinkybes. Teismas tinkamai įvertino apelianto padarytų veikų pavojingumą ir padarė motyvuotą išvadą, kad bausmės tikslai už jo padarytas veikas bus pasiekti skyrus laisvės atėmimo bausmes. Su šiais apylinkės teismo išdėstytais motyvais kolegija visiškai sutinka. Pažymėtina, kad veikas, už kurias nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, apeliantas padarė neišnykus teistumui už anksčiau padarytą nusikalstamą veiką, todėl jis, kaip asmuo, jau būdamas teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą ir vėl padaręs tyčinį nusikaltimą, BK 27 str. 1 d. prasme laikomas recidyvistu, o įstatymas (BK 56 str. 1 d.) numato, kad recidyvistams už naujų tyčinių nusikaltimų padarymą paprastai skiriamos laisvės atėmimo bausmės.

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas M. K. bausmių dydžius už atskiras nusikalstamas veikas atsižvelgė į tai, kad M. K. padarė baigtus tyčinius apysunkį ir nesunkų nusikaltimus, yra anksčiau teistas, administracine tvarka nebaustas, dirba ir paskyrė bausmes, kurių dydžius nustatė mažesnius nei straipsnių sankcijose numatyti bausmės vidurkiai.

Dėl to skundžiamu nuosprendžiu M. K. tiek už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės, tiek ir paskirta apėmimo būdu subendrinta galutinė bausmė ir savo rūšimi, ir dydžiu yra teisingos bei teisėtos. Dėl nurodytų priežasčių nėra pagrindo skirti švelnesnės rūšies bausmes.

Vis tik aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, kad atsižvelgus į nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, į tai, kad nėra M. K. atsakomybę sunkinančių aplinkybių, kad jis dirba, darbdavio charakterizuojamas išimtinai teigiamai, kad nagrinėjamą nusikaltimą padarė jau pasibaigus už anksčiau padarytą nusikaltimą paskirtos su laisvės atėmimu nenusijusios bausmės laikui, administracine tvarka nebaustas, laisvės atėmimo bausme skundžiamu nuosprendžiu nuteistas pirmą kartą, yra pakankamo pagrindo manyti, kad M. K. atžvilgiu bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, todėl skundžiamu nuosprendžiu paskirtosios galutinės laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtinas.

Dėl šios priežasties pirmos instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu,-

nusprendė:

Rokiškio rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 5 d. nuosprendį pakeisti:

M. K. pagal BK 187 straipsnio 1 dalį ir BK 178 straipsnio 2 dalį, vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu paskirtos galutinės subendrintos dviejų metų laisvės atėmimo bausmės vykdymą, vadovaujantis BK 75 straipsniu, atidėti dvejiems metams ir paskirti jam baudžiamojo poveikio priemones – turtinės žalos atlyginimą ir įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant M. K. iki 2015 m. gruodžio 31 d. atlyginti nukentėjusiajam R. I. nusikaltimu padarytą 6500 litų (1882,53 eurų) žalą bei į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą įmokėti 5 MGL (650 litų arba 188 eurų) dydžio įmoką, taip pat įpareigojimus – per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį tęsti darbą bei neišvykti už gyvenamosios vietos rajono ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Bausmės vykdymo atidėjimo pradžią skaičiuoti nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos.

Likusioje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.