Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas, 2A-297/2011

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2011-06-13
Bylos Nr.: 2A-297/2011
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Kazys Kailiūnas, Marytė Mitkuvienė, Virginija Čekanauskaitė
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“
Advokatai: Tadas Kelpšas

Kategorijos

43.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-297/2011Procesinio sprendimo kategorijos 43.2 .(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. birželio 13 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Marytės Mitkuvienės,

sekretoriaujant Galinai Lavrinovič,dalyvaujant ieškovo atstovui advokatui Tadui Kelpšui,atsakovo atstovui Tomui Valaičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „4 vėjai ir KO“ ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. gegužės 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-200-194-2010 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „4 vėjai ir KO“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Swedbank lizingas“ (buvęs pavadinimas – uždaroji akcinė bendrovė „Hansa lizingas“) dėl nepagrįsto praturtėjimo ir jo pagrindu įgytų piniginių lėšų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas BUAB „4 vėjai ir KO“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuris buvo patikslintas, atsakovui UAB „Swedbank lizingas“ (buvęs pavadinimas – UAB „Hansa lizingas“), prašydamas priteisti iš atsakovo 3 290 308 Lt be teisinio pagrindo įgytų piniginių lėšų. Ieškovas nurodė, jog 2006 m. spalio 31 d. tarp UAB „4 vėjai ir KO“ ir UAB „Hansa lizingas“ buvo sudaryta lizingo sutartis Nr. LT044778, pagal kurią ieškovas UAB „4 vėjai ir KO“ iš UAB „Rubikon“ nusipirko pastatą-prekybos centrą su priklausiniais, esančius adresu Varpo g. 11, Šiaulių m., su išperkamąja sąlyga, kad, sumokėjus lizingo sutarties grafike nustatytą sumą, daiktas nuosavybės teise pereis ieškovui, o ieškovas įsipareigojo bankui sumokėti sutartyje nustatytas įmokas pinigais. Ieškovo teigimu, perkamo turto reali kaina, kurią bankas sumokėjo lizingo sutarties sudarymo dieną ir už kurią turtas buvo realiai įsigytas buvo 1 042 632,07 EUR arba 3 600 000 Lt. Ieškovas pažymėjo, kad tokios buvo realios atsakovo sąnaudos, kurias jis patyrė, sumokėdamas už įgyjamą turtą. Ieškovas nurodė, kad 2008 m. rugsėjo 9 d. atsakovas vienašališkai nutraukė sutartį, nes ieškovas laiku nesumokėjo 71 554,02 Lt pradelstų įmokų. Ieškovas nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, jog prekybos centro su priklausiniais, esančių adresu Varpo g. 11, Šiaulių m., sandorio nutraukimo metu, t.y. 2008 m. rugsėjo 9 d. reali vertė yra 6 080 000 Lt, laikytina, kad atsakovas po sutarties nutraukimo perėmęs ieškovo turtą – visą prekybos centrą, Varpo g. 11, Šiaulių m., nepagrįstai praturtėjo. Ieškovas pažymėjo, kad UAB „Swedbank lizingas“ už lizinguojamą turtą pardavėjui UAB „Rubikon“ sumokėjo 3 600 000 Lt, o gavo turtą, kurio vertė sutarties nutraukimo dienai buvo 6 080 000 Lt, bei gavo 810 308 Lt ieškovo sumokėtų įmokų. Ieškovo teigimu, lizingo davėjo grynasis pelnas yra palūkanų įmokos ir sutarties mokestis, todėl, ieškovo manymu, visa kita nauda, atsiradusi šios sutarties pagrindu, turi atitekti lizingo gavėjui.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apygardos teismas 2010 m. gegužės 4 d. sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti iš dalies; priteisti ieškovui BUAB „4 vėjai ir KO“ iš atsakovo UAB „Swedbank lizingas“ 1 482 964 Lt be teisinio pagrindo įgytų lėšų ir 1 620 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisti iš atsakovo UAB „Swedbank lizingas“ 18 830 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei; kitą ieškinio dalį atmesti.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl perimto atsakovo po lizingo sutarties nutraukimo daikto kainos, kuri yra nustatyta ekspertizės aktu, todėl teismas darė išvadą, jog atsakovas po lizingo sutarties nutraukimo gavo 6 080 000 Lt vertės turtą.

Teismas nurodė, kad tuo atveju, jei ieškovas būtų įvykdęs lizingo sutartį visiškai, atsakovas būtų atgavęs 3 600 000 Lt apmokėjimą už nupirktą turtą, 989 835,92 Lt palūkanų ir 7 200 Lt sutarties mokesčio. Teismas pripažino lizingo sąnaudomis 3 600 000 Lt apmokėjimą už daiktą, 989 835,92 Lt palūkanų, 7 200 Lt sutarties mokesčio, viso – 4 597 036 Lt.

Teismas pažymėjo, kad nustačius, kiek ir dėl ko ieškovas patyrė nuostolių, šie nuostoliai, pripažintini atsakovo nepagrįstu praturtėjimu.

Teismas laikė, jog nuostolį sudaro grynasis pelnas minus veiklos sąnaudos, grynąjį pelną –atsakovo realiai įgytas turtas už 6 080 000 Lt, veiklos sąnaudas – 4 597 036 Lt. Dėl to teismas konstatavo, kad ieškovo nuostolis yra 1 482 964 Lt ir tiek pat atsakovas praturtėjo. Teismas pažymėjo, kad atsakovas praturtėjo dėl ieškovui perduoto turto pagerinimų, kurie padaryti ieškovui valdant ir naudojantis turtu, kurį vėliau atsakovas pasiėmė sau, todėl laikytina, kad egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp ieškovo nuostolio ir atsakovo praturtėjimo. Teismas sprendė, kad šį pagerintą bei didesnės vertės turtą, kurio vertė turto atsiėmimo momentu buvo 6 080 000 Lt, atsakovas gavo be teisėto pagrindo, kadangi jo negerino, investicijų tam turtui nedarė, to turto nevaldė, jo neprižiūrėjo, už jį sumokėjo tik 3 060 000 Lt investicijų. Teismas pažymėjo, kad ieškovas yra bankrutuojanti įmonė, veiklos nebevykdo, taigi turtu naudotis nebegali ir kitu būdu savo nuostolio išieškoti taip pat nebegali. Teismas nurodė, kad ieškovas paimtą lizinguojamą turtą valdė ir tvarkė tinkamai, jokių nusiskundimų dėl jo valdyto turto vertės sumažėjimo nėra. Teismo teigimu, nepagrįstas atsakovo praturtėjimas arba ieškovo nuostolis egzistuoja ieškinio pateikimo momentu, nes to nuostolio atlyginimo ieškovas jokiais kitais būdais atsiimti ar išsireikalauti nebegali, kaip negali toliau vykdyti sutarties ir nevaldo prarasto turto, nes tą turtą pasiėmė atsakovas. Teismas sprendė, jog egzistuoja visos prielaidos, rodančios nepagrįstą atsakovo praturtėjimą, kuris teismo nustatytas bei vertintinas yra 1 482 964 Lt ir šiai piniginių lėšų sumai įgyti atsakovas neturi teisinio pagrindo. Teismas konstatavo, kad šia suma ieškinys pripažintinas įrodytu, pagrįstu, todėl tenkintinas iš dalies. Teismas pažymėjo, kad aplinkybę, jog atsakovas nepatyrė jokio nuostolio, nutraukęs minėtą lizingo sutartį, įrodo atsakovo raštas - pažyma Nr. 8411/2009-01-16, kuriame pats atsakovas patvirtino ir pripažino, kad nutraukus su UAB „4 vėjai ir KO“ lizingo sutartį Nr. LT044778 UAB „Hansa lizingas“ nepatyrė nuostolio dėl atsiimto turto realizavimo. Teismas nurodė, kad bankroto byloje UAB „Swedbank lizingas“ nėra įtrauktas į kreditorių sąrašą ir jokio kreditorinio reikalavimo ieškovui nepateikė ir tai patvirtina, kad atsakovas dėl šios sutarties nutraukimo jokių neigiamų pasekmių ir finansinių išlaidų nepatyrė, priešingai – ieškovas įrodė, jog atsakovas, perėmęs turtą, gavo daugiau, nei turėjo gauti tinkamai įvykdžius sutartį.

Teismas pažymėjo, kad ieškovas nepagrįstu atsakovo praturtėjimu laiko ir atsakovo gautas visas lizingo sutarties pagrindu jo sumokėtas 817 508 Lt įmokas, tačiau teismas šiuos ieškovo argumentus laikė nepagrįstais. Teismas nurodė, kad lizingo sutarties bendrųjų sąlygų 11.3. punktas numato, jog įmokos, nutraukus sutartį dėl sutarties sąlygų nevykdymo iš ieškovo pusės, palieka lizingo davėjui. Teismas pažymėjo, kad šios sutarties sąlygos ieškovas neginčija, neprašė jos pripažinti negaliojančia, todėl pripažintina, jog šalys dėl tokių įmokų palikimo atsakovui sulygo ir susitarė sutartimi. Teismas nurodė, kad sutarties šalims sutartimi prisiimti įsipareigojimai yra privalomi, nes abi sutarties šalys jų privalo laikytis vienodai, todėl, nenuginčijus šios lizingo sutarties 11.3.punkto sąlygų, tokios įmokos teisėtai sutarties pagrindu liko atsakovui ir negali būti pripažintos įgytomis be teisėto pagrindo.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas BUAB „4 vėjai ir KO“ prašo apeliacinės instancijos teismą Šiaulių apygardos teismo 2010 m. gegužės 4 d. sprendimą pakeisti, visiškai tenkinant ieškinį. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Teismas visiškai neatsižvelgė ir nepasisakė dėl ieškovo keliamo reikalavimo faktinio pagrindo. Ieškovas savo ieškinį iš esmės grindė tuo, kad tiek CK tiek ir lizingo sutarties nuostatos visą riziką, susijusią su lizinguojamo turto žuvimo ar sugadinimo rizika, perkelia tik ant lizingo gavėjo pečių, todėl darytina išvada, kad ir visi šio turto pagerinimai ar rinkos vertės pasikeitimai turėtų tekti šią riziką prisiėmusiam asmeniui – lizingo gavėjui, o priešingas aiškinimas prieštarautų CK įtvirtintai lizingo sampratai, nepagrįsto praturtėjimo sampratai bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.Teismas, nesigilindamas į lizingo sampratą bei teisinę prigimtį, paviršutiniškai, nepagrįstai ir neteisingai apskaičiavo ieškovo nuostolius (atsakovo nepagrįstą praturtėjimą) iš realios turto vertės atimdamas atsakovo veiklos sąnaudas, prie kurių teismas priskyrė 3 600 000 Lt sumokėtą turto pirkimo kainą, 989 836 Lt palūkanų, kurias atsakovas būtų gavęs, jei lizingo sutartis nebūtų buvusi nutraukta, ir 7 200 Lt lizingo sutarties sudarymo kainą. Nėra aišku, kodėl teismas prie atsakovo veiklos sąnaudų priskyrė 3 600 000 Lt, sumokėtų už turtą, kadangi po lizingo sutarties sudarymo ieškovas atsakovui pagal įmokų mokėjimo grafiką grąžino 630 000 Lt iš atsakovo sumokėtų 3 600 000 Lt už daikto pirkimą, o iki lizingo sutarties nutraukimo 2008 m. rugsėjo 9 d. ieškovas atsakovui iš viso grąžino 810 308 Lt atsakovo už lizinguojamą daiktą sumokėtų lėšų. Atsakovas pirkdamas lizinguojamą daiktą iš viso patyrė ne 3 600 000 Lt. o 2 789 692 Lt išlaidų, kadangi dalį už lizinguojamą daiktą sumokėtų lėšų atsakovas atgavo turto išpirkimo įmokų pavidalu. Atsižvelgiant į tai, teismas nepagrįstai prie atsakovo veiklos sąnaudų priskyrė 3 600 000 Lt turto pirkimo kainą. Be to, teismas nepagrįstai prie atsakovo veiklos sąnaudų priskyrė visas atsakovo gautinas palūkanas (989 835,92 Lt). Atsakovas neturi pagrindo pretenduoti į palūkanas, kurias ieškovas būtų sumokėjęs nuo lizingo sutarties nutraukimo iki viskiško jos įvykdymo. Lizingo sutarties nuostatos nenumato galimybės nutraukus lizingo sutartį atsakovui reikalauti visų pagal įmokų mokėjimo grafiką preliminariai paskaičiuotų palūkanų, kurias ieškovas būtų sumokėjęs, jei lizingo sutartis nebūtų buvusi nutraukta. Be to, teismas ieškovui priteistinos sumos negalėjo mažinti visa atsakovo gautinų palūkanų suma (989 835,92 Lt) ir dėl to, kad ši mokėtina palūkanų suma nėra konkreti ir aiški.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas UAB „Swedbank lizingas“ prašo apeliacinės instancijos teismą ieškovo apeliacinį skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodo, kad nesutinka su apeliaciniu skundu ir mano, jog jis yra nepagrįstas, bei neturėtų būti tenkinamas. Atsakovo teigimu, apeliacinio skundo argumentai dėl praturtėjimo 2 480 000 Lt suma yra neatitinkantys tikrovės, kadangi atsakovui nei liko, nei atsakovas gavo 2 480 000 Lt sumą už turtą, nes turtas nebuvo parduotas tretiesiems asmenims, atsakovas nėra pasilikęs sau skirtumo tarp lizingo sutartyje nurodytos turto vertės ir turto rinkos vertės, nustatytos lizingo sutarties nutraukimo dienai. Atsakovo teigimu, vien todėl, kad lizingo sutarties nutraukimo dieną turto rinkos vertė ekspertės vertinimu buvo 6 080 000 Lt, nereiškia, kad atsakovas gavo naudą, kurią sudaro skirtumas tarp jo sumokėtos turto kainos ir turto rinkos vertės. Atsakovas nurodo, kad lizingo sutartimi ieškovas ir atsakovas aiškiai susitarė, jog iki lizingo sutarties nutraukimo prieš terminą ieškovo pagal lizingo sutartį sumokėtos įmokos nėra grąžinamos ieškovui, ši lizingo sutarties nuostata nėra ieškovo nei ginčijama, nei pripažinta negaliojančia, todėl turi įstatymo galią. Atsakovo teigimu, atsakovo teisė gauti visas pagal lizingo sutartį atsakovo mokėtinas palūkanų įmokas atitinka formuojamą teismų praktiką.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovo UAB „Swedbank lizingas“ prašo apeliacinės instancijos teismą Šiaulių apygardos teismo 2010 m. gegužės 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovas po lizingo sutarties nutraukimo gavo turtą už 6 080 000 Lt. Nutraukus lizingo sutartį atsakovas ne gavo turtą, o jį atsiėmė. Visu lizingo sutarties galiojimo laikotarpiu turtas atsakovui priklausė nuosavybės teise ir lizingo sutarties pagrindu valdyti ir naudotis buvo perduotas ieškovui. Nutraukus lizingo sutartį ieškovas neteko teisių valdyti turtą ir juo naudotis, o atsakovas įgijo teisę šį turtą atsiimti. Vien todėl, kad lizingo sutarties nutraukimo dieną turto rinkos vertė ekspertės vertinimu buvo 6 080 000 Lt, nereiškia, kad atsakovas gavo naudą, kurią sudaro skirtumas tarp jo sumokėtos turto kainos ir turto rinkos vertės.Teismas nepagrįstai nurodė, jog perkamas daiktas nebuvo visiškai įrengtas ir daiktą perdavus lizingo gavėjui jo dėka daiktas buvo baigtas įrengti, pritaikytas naudoti verslo tikslams, todėl dėl daikto įrengimo - remonto, statybos kaštų įdėjimo daikto reali rinkos vertė išaugo ir sutarties nutraukimo metu buvo 6 080 000Lt. Ieškovas neįrodinėjo aplinkybių, kad atliko turto remontą ar tam tikrus jo pagerinimus ir dėl to jo vertė išaugo. Teismui nebuvo pateikti ieškovo patirtas išlaidas pagrindžiantys dokumentai, todėl minėta teismo išvada yra nepagrista. Be to, teismas, spręsdamas dėl tikrosios turto rinkos kainos, privalėjo vadovautis analogiškais kriterijais ir turto rinkos kainų 2006 ir 2008 metais skirtumą vertinti arba remiantis turto rinkos vertės nustatymo ataskaitomis, arba realiai sudarytose sutartyse nurodyta turto kaina. Taikydamas skirtingus kriterijus teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog lizingo sutarties laikotarpiu turto rinkos vertė žymiai išaugo.Ieškovas neįrodė nei vienos nepagrįsto praturtėjimo atsiradimo prielaidos egzistavimo, todėl teismo išvada, jog šios prielaidos egzistuoja yra visiškai nepagrįsta. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į atsakovo išdėstytą poziciją, jog šios sąlygos neegzistuoja. Net jei atsakovas ir būtų pripažintas praturtėjusiu, tas praturtėjimas yra visiškai pateisinamas ir pagrįstas - atsakovas, būdamas nukentėjusiąja lizingo sutarties šalimi, privalėjo realizuoti turtą, kurį atsiėmė po lizingo sutarties nutraukimo, ir tai padarė savo sąskaita bei rizika.Teismo sprendimas priteisti ieškovui 1 482 964 Lt prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas BUAB „4 vėjai ir KO“ prašo apeliacinės instancijos teismą atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir tenkinti ieškovo apeliacinį skundą. Ieškovo teigimu, teismas atsakovo nepagrįstą praturtėjimą tinkamai ir teisingai apskaičiavo pagal lizingo sutarties nutraukimo metu nustatytą turto rinkos vertę (6 080 000 Lt), o ne pagal atsakovo su UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ naujai sudarytą sandorį, pagal kurį atsakovas UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ tą patį turtą perdavė už 3 300 000 Lt, kadangi atsakovas, gavęs 6 080 000 Lt vertės turtą, juo galėjo laisvai disponuoti ir už šią (ar jai artimą) sumą jį parduoti. Ieškovas nurodo, kad atsakovas, gaudamas iš ieškovo lizinguojamą turtą, jį įgijo didesnės vertės, negu už jį buvo sumokėjęs ir negu jam priklauso pagal lizingo sutarties nuostatas, be to, nutraukęs lizingo sutartį ir atsiėmęs lizinguojamą turtą, šį lizinguojamo turto vertės padidėjimą atsakovas gavo be teisinio pagrindo, todėl, remiantis formuojama teismine praktika, darytina išvada, kad atsakovas nepagrįstai praturtėjo, todėl turi ieškovui atlyginti šiuo nepagrįstu praturtėjimu padarytus nuostolius.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniais argumentai ir išvados

Ieškovo BUAB „4 vėjai ir KO“ apeliacinis skundas atmestinas, atsakovo UAB „Swedbank lizingas“ apeliacinis skundas tenkintinas, Šiaulių apygardos teismo 2010 m. gegužės 4 d. sprendimas panaikintinas ir priimtinas naujas sprendimas.

Žemesnės instancijos teismas

Byloje nustatytos aplinkybės

2006 m. spalio 31 d. tarp ieškovo UAB „4 vėjai ir KO“, atstovaujamo direktoriaus V. V. , ir atsakovo UAB „Hansa lizingas“, atstovaujamo atstovybės vadovo S. L. , buvo sudaryta lizingo sutartis Nr. LT044778, kuria šalys susitarė, kad atsakovas UAB „Hansa lizingas“ nuosavybės teisė iš UAB „Rubikon“ įsigis pastatą - prekybos centrą, kurio bendras plotas 2 032,35 kv. m., unikalus Nr. 2997-3011-0016, ir kitus statinius (inžinerinius) - kiemo statinius (kiemo aikštelę), unikalus Nr. 2997-3011-0020, esančius adresu Varpo g. 11, Šiauliuose, ir perduos juos valdyti ir naudoti verslo tikslais ieškovui UAB „4 vėjai ir KO“ su sąlyga, jog sumokėjus visą lizingo sutartyje numatytą kainą daiktas nuosavybės teise pereis ieškovui, o ieškovas įsipareigojo mokėti lizingo sutartyje numatytas įmokas už lizinguojamą turtą.

2009 m. rugsėjo 9 d. pranešimu Nr. 01-30-3108 „Dėl vienašališko sutarties nutraukimo“ atsakovas UAB „Hansa lizingas“ informavo ieškovą, kad UAB „4 vėjai ir KO“ laiku nesumokėjo įmokų, nurodytų 2006 m. spalio 31 d. lizingo sutartyje Nr. LT044778 (pradelsta įmokų už 71 554,02 Lt), bei pareiškė, kad, vadovaudamasis minėtos sutarties sąlygomis ir CK 6.217 straipsniu nuo 2008 m. rugsėjo 9 d. vienašališkai nutraukia 2006 m. spalio 31d. lizingo sutartį.

Šiaulių apygardos teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartimi UAB „4 vėjai ir KO“ iškelta bankroto byla, 2009 m. balandžio 9 d. nutartimi UAB „4 vėjai ir KO“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais atsakovo apeliacinio skundo argumentus.

Žemesnės instancijos teismas

Teisėjų kolegijos nuomone, Šiaulių apygardos teismas tinkamai bei teisingai neįvertino civilinėje byloje esančios medžiagos ir pateiktų į bylą įrodymų, nevertino procesiniuose dokumentuose pateiktų argumentų bei netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, o tai sąlygojo tiek teisiškai, tiek faktiškai nepagrįsto skundžiamo sprendimo priėmimą.

Dėl faktinių aplinkybių

UAB „Swedbank lizingas“ (buvęs pavadinimas - UAB „Hansa lizingas“) ir UAB „4 vėjai ir KO“ 2006 m. spalio 31d. sudarė lizingo sutartį Nr. LT044778, pagal kurią UAB „Swedbank lizingas“ įsipareigojo iš UAB „Rubikon“ nuosavybės teise įsigyti pastatą - prekybos centrą, unikalus Nr. 2997-3011-0016 ir kitus statinius (inžinerinius) - kiemo statinius (kiemo aikštelę), unikalus Nr. 2997-3011-0020, esančius Varpo g. 11, Šiauliuose, bei perduoti juos valdyti ir naudotis UAB „4 vėjai ir KO“ lizingo sutartyje numatytomis sąlygomis.

Pažymėtina, jog prieš suteikiant finansavimą ieškovui UAB „4 vėjai ir Ko“ atsakovas UAB „Swedbank lizingas“ pareikalavo, jog ieškovas pateiktų sertifikuoto turto vertintojo atliktą turto vertinimą. Ieškovas pateikė 2006 m. spalio 23 d. turto vertės nustatymo pažymą Nr. S-06/10-279, kurioje turto rinkos vertė nurodyta – 5 710 000 Lt.

Vykdydamas lizingo sutartį, atsakovas įgijo turtą nuosavybės teise ir perdavė jį valdyti ir naudotis ieškovui. Tačiau ieškovas netinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus, todėl 2009 m. rugsėjo 9 d. pranešimu Nr. 01-30-3108 „Dėl vienašališko sutarties nutraukimo“ atsakovas vienašališkai nutraukė lizingo sutartį.

Nutraukus lizingo sutartį turtas buvo grąžintas atsakovui, o visos iki lizingo sutarties nutraukimo ieškovo sumokėtos įmokos ieškovui nebuvo grąžintos pagal lizingo sutarties bendrųjų sąlygų 11.3. punktą.

2008 m. lapkričio 6 d. atsakovas ir UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ sudarė lizingo sutartį Nr. LT080347, kuria iš ieškovo atsiimtas turtas valdyti ir naudotis buvo perduotas UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“. Šioje lizingo sutartyje nurodyta turto kaina – 955 746,06 EUR, kas sudaro 3 300 000 Lt.

Dėl lizingo sutarties nutraukimo pagrįstumo

Ieškovas savo pradiniame ieškinyje ginčijo lizingo sutarties nutraukimo pagrįstumo faktą, tačiau patikslintame ieškinyje ieškovas aiškiai atsisakė savo reikalavimo pripažinti atsakovo 2009 m. rugsėjo 9 d. pranešimą Nr. 01-30-3108 „Dėl vienašališko sutarties nutraukimo“ neteisėtu. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad tarp šalių ginčo dėl lizingo sutarties nutraukimo pagrįstumo nėra, ir konstatuotina, jog atsakovas teisėtai ir pagristai vienašališkai nutraukė lizingo sutartį.

Dėl ieškinio reikalavimo dydžio

Ieškovas ieškiniu reikalavo priteisti 3 290 308 Lt sumą, kuria atsakovas neva nepagrįstai praturtėjo. Šią sumą, ieškovo teigimu, sudaro: 2 480 000 Lt dydžio atsakovo nauda, apskaičiuota ieškovui palyginus turto pirkimo-pardavimo kainą (lizingo sutartyje nurodytą turto vertę) bei turto rinkos vertę lizingo sutarties nutraukimo dieną; 810 308 Lt dydžio ieškovo atsakovui pagal lizingo sutartį iki jos nutraukimo sumokėtos turto išpirkimo įmokos.

Žemesnės instancijos teismas

Šiaulių apygardos teismas ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo ieškovui 1 482 964 Lt. Ši suma, teismo nuomone, gaunama iš grynojo pelno atėmus veiklos sąnaudas (608 000 Lt – 4 597 036 Lt =1 482 964 Lt).

Išvadą jog atsakovas gavo tokio dydžio naudą pirmosios instancijos teismas darė atsižvelgdamas į tai, kad neva ieškovas pagerino turtą savo lėšomis, dėl to turto rinkos vertė padidėjo. Pirmosios instancijos teismo išvada neva turto rinkos vertė padidėjo dėl ieškovo veiksmų yra nepagrista, kadangi ieškovas to neįrodė.

Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovas po lizingo sutarties nutraukimo gavo turtą už 6 080 000 Lt.

Žemesnės instancijos teismas

Pažymėtina, jog nutraukus lizingo sutartį atsakovas ne gavo turtą, o atsiėmė savo turtą. Visu lizingo sutarties galiojimo laikotarpiu turtas atsakovui priklausė nuosavybės teise ir lizingo sutarties pagrindu valdyti ir naudotis buvo perduotas ieškovui. Nutraukus lizingo sutartį ieškovas neteko teisių valdyti turtą ir juo naudotis, o atsakovas įgijo teisę šį turtą atsiimti. Tai ir buvo padaryta. Taigi atsakovas negavo jokio papildomo turto, o tik atsiėmė tai, kas ir iki lizingo sutarties nutraukimo teisėtai nuosavybės teise priklausė atsakovui.

Vien todėl, kad lizingo sutarties nutraukimo dieną turto rinkos vertė eksperto vertinimu buvo 6 080 000 Lt, visiškai nereiškia, kad atsakovas gavo kažkokią naudą, kurią sudaro skirtumas tarp jo sumokėtos turto kainos ir minėtos turto rinkos vertės.

Pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai nurodė, jog perkamas daiktas nebuvo įrengtas ir daiktą perdavus lizingo gavėjui jo dėka daiktas buvo baigtas įrengti, pritaikytas naudoti verslo tikslams, todėl dėl įrengimo - remonto, statybos kaštų įdėjimo, daikto reali rinkos vertė išaugo ir sutarties nutraukimo metu 2008 m. rugsėjo 9 d. jau buvo 6 080 000Lt. Ieškovas neįrodinėjo aplinkybių, kad atliko turto remontą ar tam tikrus jo pagerinimus ir dėl to jo vertė išaugo. Į bylą nebuvo pateikti jokie ieškovo patirtas išlaidas pagrindžiantys dokumentai, todėl tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra nepagrista.

Teikdamas patikslintą ieškinį ieškovas iš esmės rėmėsi viena aplinkybe, t.y. turto rinkos vertės padidėjimu, tačiau niekaip neįrodinėjo, jog turto vertė padidėjo būtent dėl ieškovo veiksmų ar dėl ieškovo turėtų tam tikrų išlaidų. Priešingai, byloje nustatyta, kad ieškovas po ekspertizės atlikimo sužinojo, jog prekybos centro su priklausiniais, esančių adresu Varpo g. 11, Šiaulių m., sandorio nutraukimo metu 2008 m. rugsėjo 9 d. reali vertė buvo 6 080 000 Lt. Kadangi paaiškėjo naujos aplinkybės gavus ekspertizės aktą ieškovas pateikė patikslintą ieškinį. Taigi byloje nustatyta, jog ieškovui tapo žinoma apie padidėjusią turto vertę tik atlikus ekspertizę. Akivaizdu, jog tuo atveju jei turto vertė būtų buvusi padidinta įrengiant ar remontuojant turtą tai aplinkybė, jog turto rinkos vertė buvo padidinta, ieškovui būtų buvę žinoma dar prieš atliekant ekspertizę.

Be to, jei ieškovas nepagrįstu atsakovo praturtėjimu būtų laikęs ieškovo patirtas turto remonto ar įrengimo išlaidas, tai ieškovas neabejotinai būtų rėmęsis šia aplinkybe ir būtų pateikęs šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus (pvz., PVM sąskaitas faktūras už įsigytas medžiagas ar darbus). Tačiau tokių įrodymų byloje nėra, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad turto vertė padidinta ieškovo pastangomis ir sąskaita (įrengiant, remontuojant turtą) yra nepagrista.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad atsakovas praturtėjo 1 482 964 Lt suma dvejose analogiškose situacijose rėmėsi skirtingais vertinimo kriterijais.

Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad prieš sudarant lizingo sutartį buvo atliktas turto rinkos kainos vertinimas. Ieškovo užsakymu UAB „Liturta“ atliko turto vertinimą ir nustatė, jog turto rinkos vertė yra 5 710 000 Lt. Tokią turto rinkos kainą nustatė ieškovo pasirinktas nepriklausomas turto vertintojas. Byloje ieškovas neginčijo, jog minėtoje turto vertinimo ataskaitoje nurodyta turto rinkos vertė nustatyta netinkamai.

Žemesnės instancijos teismas

Lizingo sutartyje nurodyta turto įsigijimo kaina 3 600 000 Lt. Pirmosios instancijos teismo nuomone, būtent ši kaina laikytina tikrąja rinkos verte, nes tiek už daiktą buvo realiai sumokėta. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas sutiko su aplinkybe, jog turto vertintojo nustatyta turto rinkos vertė ir reali turto įsigijimo kaina gali skirtis, ir nustatydamas turto rinkos kainą 2006 metais rėmėsi lizingo sutartyje, o ne turto vertinimo ataskaitoje nurodyta turto kaina.

Vėliau spręsdamas dėl turto rinkos kainos 2008 metais pirmosios instancijos teismas rėmėsi išimtinai tik teismo eksperto išvada, nors teismui buvo pateikta ir 2008 m. lapkričio 6 d. su UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ sudaryta lizingo sutartis, kurioje turto kaina nurodyta 3 300 000 Lt. Taigi šiuo atveju pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik eksperto išvada ir neatsižvelgė į tai, kad buvo sudarytas realus sandoris, kuriame nurodyta reali turto rinkos kaina.

Teismas turi būti nuoseklus ir analogiškas situacijas spręsti vienodai, todėl ir turto rinkos vertė turėjo būti nustatinėjama remiantis vienodais kriterijais, t.y. arba remiantis turto vertės nustatymo ataskaitomis, arba realiai sudarytuose sandoriuose nurodyta turto kaina.

Pažymėtina tai, kad teismo eksperto išvada iš esmės yra toks pats turto vertinimas, kokį 2006 metais atliko UAB „Liturta“, t.y. ekspertizė atlikta laikantis tų pačių teisės aktų, nustatančių turto vertės nustatymo taisykles, ir vertė nustatyta lyginamosios vertės metodu. Iš esmės nuo 2006 metais UAB „Liturta“ atlikto turto vertinimo ekspertizė skiriasi tik tuo, jog ją atliko teismo ekspertas ir jog eksperto išvada civiliniame procese turi didesnę įrodomąją galią, tačiau abu turto vertinimai atlikti remiantis tais pačiais teisės aktais ir ta pačia metodika, todėl nėra jokio pagrindo skirtingai vertinti šiuose dokumentuose pateikiamą informaciją.

Taigi pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl tikrosios turto rinkos kainos, privalėjo vadovautis analogiškais kriterijais ir turto rinkos kainų 2006 ir 2008 metais skirtumą vertinti arba remiantis turto rinkos vertės nustatymo ataskaitomis, arba realiai sudarytose sutartyse nurodyta turto kaina. Taikydamas skirtingus kriterijus pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog lizingo sutarties laikotarpiu turto rinkos vertė žymiai išaugo.

Dėl prielaidų nepagristam praturtėjimui atsirasti

Skundžiamą sprendimą Šiaulių apygardos teismas grindė CK 6.242 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta norma - be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas.

Žemesnės instancijos teismas

Teisės doktrinoje yra išskiriamos šios prielaidos nepagrįstam praturtėjimui atsirasti, kurios yra pripažįstamos ir teismų praktikoje: atsakovo praturtėjimas dėl ieškovo veiksmų; atsakovo praturtėjimą nulėmė atitinkamai ieškovo turto sumažėjimas; priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; atsakovo praturtėjimas neturi teisinio pagrindo; ieškovas savo pažeistų teisių negali apginti kitais teisių gynimo būdais; ieškovas neturi būti prisiėmęs nuostolių atsiradimo rizikos; nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį.

Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovas neįrodė nė vienos iš anksčiau nurodytų prielaidų egzistavimo, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog šios prielaidos egzistuoja yra nepagrįsta.

Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovas nelaikytinas praturtėjusiu vertinant su turtu susijusią situaciją. Kaip jau buvo minėta anksčiau, atsakovui nutraukus lizingo sutartį atsakovas negavo jokio naujo ar papildomo turto, o tik atsiėmė turtą, kuris ir taip nuosavybės teise priklausė atsakovui. Ieškovui grąžinus turtą turtas buvo perduotas valdyti ir naudotis kitam lizingo gavėjui UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ pagal lizingo sutartį Nr. LT080347. Nors šioje lizingo sutartyje šalių sutarta turto vertė yra 3 300 000 Lt, šios sumos atsakovas dar nėra gavęs, nes lizingo gavėjas UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ turto vertę dengia dalimis mokėdamas turto išpirkimo įmokas pagal įmokų grafiką (lygiai kaip ir ieškovas turėjo daryti pagal lizingo sutartį). Jei lizingo gavėjas UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ tinkamai įvykdytų lizingo sutartį Nr. LT080347, atsakovui būtų sumokėta visa lizingo sutartyje Nr. LT080347 numatyta turto vertę atitinkanti suma.

Svarbu nustatyti aplinkybes bei pasisakyti dėl kiekvienos iš nurodytų nepagrįsto praturtėjimo atsiradimo sąlygų, nes Šiaulių apygardos teismas neatsižvelgė į atsakovo išdėstytą poziciją, jog šios sąlygos neegzistuoja. Pažymėtina, jog remiantis CPK 178 straipsniu ir bendraisiais įrodinėjimo civiliniame procese principais, šių sąlygų egzistavimą privalėjo įrodyti ieškovas, t.y. ieškovas privalėjo pateikti pakankamai leistinų įrodymų, kurie pagrįstų minimų sąlygų buvimą.

Sąlyga, kad atsakovas praturtėjo dėl ieškovo veiksmų, gali būti pripažinta egzistuojančia tik tuo atveju, jei yra įrodomi tam tikri aktyvūs ieškovo (kreditoriaus) veiksmai, dėl kurių atsakovas (skolininkas) praturtėjo. Todėl pagal minėtą sąlygą nepagristas praturtėjimas gali būti konstatuotas tik esant aktyviems ieškovo veiksmams.

Šiuo atveju ieškovas patikslintame ieškinyje nurodė, jog UAB „Swedbank lizingas“ teko nauda iš lizinguojamo turto vidutinės rinkos vertės padidėjimo. Ieškovas nenurodė ir neįrodinėjo, jog būtent jis atliko aktyvius veiksmus, kurių pasėkoje turto vertė padidėjo. Ieškovas tiesiog nurodė, jog pasikeitė turto rinkos vertė.

Pažymėtina, jog laikotarpiu nuo 2006 metų kai buvo sudaryta lizingo sutartis iki 2008 metų nekilnojamojo turto kainos Lietuvoje kilo. Nekilnojamojo turto kainos kilo dėl rinkos sąlygų, t.y. kilimas vyko dėl objektyvių priežasčių ir jo neįtakojo tam tikri atskirų asmenų veiksmai. Ši aplinkybė, jog nuo 2006 metų iki 2008 metų nekilnojamojo turto kainos Lietuvoje nuolat kilo, laikytina visuotinai žinoma, todėl jos nereikia papildomai įrodinėti (CPK 182 str.).

Žemesnės instancijos teismas

Teismo ekspertas atlikdamas turto rinkos vertės vertinimą rėmėsi lyginamosios vertės metodu, t.y. rėmėsi analogiško turto pirkimo - pardavimo sandorių kaina. Akivaizdu, jog šiuo metodu nustatinėjant turto vertę po to kai du metus nekilnojamojo turto kainos nuolat kilo, turėjo būti nustatytas turto vertės padidėjimas. Tačiau toks padidėjimas nustatytas ne dėl aktyvių ieškovo veiksmų, o dėl objektyvių priežasčių - nekilnojamojo turto rinkos sąlygų. Taigi šioje byloje nebuvo nustatyta, jog turto vertė padidėjo dėl Ieškovo veiksmų.

Pirmosios instancijos teismo sprendime yra nurodoma, kad atsakovas praturtėjo dėl ieškovui perduoto turto pagerinimų, kurie padaryti ieškovui valdant ir naudojantis turtu, kurį vėliau atsakovas pasiėmė sau.

Anksčiau konstatuota, jog į bylą nebuvo pateikti jokie įrodymai (PVM sąskaitos faktūros už įsigytas medžiagas ar paslaugas, sutartys, sudarytos su remonto paslaugas teikiančiomis bendrovėmis, kopijos ir pan.), kad ieškovas pagerino turtą savo sąskaita, šios aplinkybės ieškovas niekaip neįrodinėjo ir ja nesirėmė, todėl minima pirmosios instancijos teismo išvada yra nepagrįsta. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais ir šalių pateiktais paaiškinimais negalima daryti išvados, jog atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita.

Sąlyga, kad atsakovo praturtėjimą nulėmė atitinkamas ieškovo turto sumažėjimas, yra glaudžiai susijusi su pirmąja ir iš esmės reiškia, jog nepagrįstu gali būti pripažintas tik toks turto gavimas, kuris yra nulemtas ieškovo (kreditoriaus) patirtų išlaidų, t.y. tik įrodžius, jog ieškovas (kreditorius) patyrė tam tikras išlaidas, būtų galima teigti, jog atitinkamas atsakovo (skolininko) turto padidėjimas yra nepagrįstas praturtėjimas.

Minėta, kad ieškovas nepateikė jokių patirtas išlaidas patvirtinančių dokumentų, todėl konstatuotina, jog ieškovas neįrodė, jog jo turtas sumažėjo.

Pažymėtina, kad ieškovas dėl tariamo atsakovo praturtėjimo nepatyrė jokių nuostolių, t. y. ieškovo turtas nesumažėjo atitinkamu atsakovo turto padidėjimu - atsakovas nepraturtėjo ieškovo sąskaita. Atvirkščiai, atsakovui sudarius lizingo sutartį Nr. LT080347 su UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“, atsakovas nebereiškė ieškovui jokių pretenzijų dėl įsipareigojimų pagal lizingo sutartį pažeidimo, nors ir turėjo teisę tai daryti.

Dėl priežastinio ryšio tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo pažymėtina, kad priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo gali būti konstatuojamas tuomet, kai ieškovo turto sumažėjimo rezultatu gali būti laikomas atsakovo praturtėjimas, t.y. pagrindinis veiksnys, nulėmęs praturtėjimą, turi būti ieškovo turto sumažėjimas.

Aukščiau nurodyta, jog ieškovas nepateikė jokių argumentų, kurie leistų teigti, jog ieškovo turtas sumažėjo, tad negalima konstatuoti esant priežastinį ryšį su tariamu atsakovo praturtėjimu. Pateiktais į bylą įrodymais įrodyta, jog turto rinkos vertė padidėjo dėl objektyvių priežasčių (nekilnojamojo turto rinkos tendencijų), todėl konstatuotina, kad priežastinio ryšio tarp ieškovo tariamo turto netekimo ir atsakovo tariamo praturtėjimo nėra.

Neteisingi ieškovo teiginiai, kad atsakovo praturtėjimas neturi teisinio pagrindo. Net pripažinus, kad UAB „Swedbank lizingas“ praturtėjo, toks praturtėjimas būtų gautas esant teisiniam pagrindui.

Pažymėtina, kad tiek lizingo sutarties galiojimo laikotarpiu, tiek ją nutraukus, tiek ir sudarius naują turto lizingo sutartį atsakovas buvo ir yra teisėtas turto savininkas. Teisėjų kolegijos nuomone, nuosavybės teise valdomo turto vertės padidėjimas negali būti laikomas neteisėtu praturtėjimu.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pagerintą bei didesnės vertės turtą, kurio vertė turto atsiėmimo momentu buvo 6 080 000 Lt, atsakovas gavo be teisinio pagrindo. Atkreiptinas dėmesys, jog nutraukus lizingo sutartį atsakovas ne gavo turtą o jį atsiėmė. Lizingo sutarties bendrųjų sąlygų 11.2.2. ir 11.2.3. punktai aiškiai nurodo, jog šios sutarties nutraukimo atveju atsakovas turi teisę atsiimti turtą. Taigi turtas buvo atsiimtas remiantis lizingo sutarties nuostatomis, todėl negalima konstatuoti, jog jis atsiimtas nesant teisinio pagrindo. Norint konstatuoti, jog su turtu buvo perduoti ir tam tikri jo pagerinimai, kurių atsakovas neturėjo teisės gauti, reikėtų įrodyti, jog tokie turto pagerinimai buvo atlikti, o tai, kaip minėta, nėra padaryta.

Dėl ieškovo negalėjimo savo pažeistų teisių apginti kitais būdais pažymėtina, kad teismo sprendimas grindžiamas nuostata, jog ieškovas atliko tam tikrus turto pagerinimus ir perdavė atsakovui pagerintą turtą. Tokiu atveju ieškovas savo tariamai pažeistas teises galėtų ginti ir kitais būdais, t.y. reikšdamas ieškinį dėl daiktų išreikalavimo, jei pagerinimai gali būti atskirti nuo turto, ar dėl patirtų išlaidų atlyginimo, jei ieškovas mano, kad atsakovas turtėtų tokias išlaidas atlyginti. Vien tai, kad ieškovui iškelta bankroto byla nesudaro pagrindo teigti, jog ieškovas negali reikšti kitokių ieškinių (pvz., dėl nuostolių atlyginimo ar turto išreikalavimo), todėl teismo išvada, jog ieškovas tariamai pažeistų teisių nebegali apginti kitais būdais, yra nepagrįsta.

Aiškinant bei vertinant tai, ar ieškovas buvo prisiėmęs nuostolių atsiradimo riziką, būtina atsižvelgti į aplinkybę, kad lizingo sutartis buvo sudaryta tarp dviejų juridinių asmenų (verslininkų). Ieškovas būdamas verslininkas suvokė verslo ciklus ir prisiėmė visą riziką, susijusią su jo verslu bei sudaromais sandoriais.

Šiuo atveju sudarant lizingo sutartį atsakovas prisiėmė su ieškovo finansavimu susijusią riziką, t.y. riziką, kad ieškovas netinkamai vykdys sutartinius įsipareigojimus ir atsakovui teks imtis tam tikrų civilinių teisių gynimo priemonių, o ieškovas prisiėmė rizika, jog neįvykdžius lizingo sutartyje nustatytų įsipareigojimų teks gražinti turtą atsakovui. Lizingo sutartyje aiškiai nurodyta, jog nevykdant lizingo sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų atsakovas turi teisę vienašališkai nutraukti lizingo sutartį ir atsiimti turtą. Lizingo sutartyje nėra nustatyta atsakovo pareiga sumokėti ieškovui bet kokią pinigų sumą, jei atsiimtas turtas vėliau panaudojamas taip, kad iš jo gaunama nauda. Priešingai, ieškovas įsipareigojo atlyginti atsakovo nuostolius, atsiradusius dėl turto likutinės ir rinkos vertės skirtumo, jei tokių būtų.

Taigi sudarydami lizingo sutartį ieškovas ir atsakovas aiškiai susitarė dėl šios sutarties nutraukimo teisinių pasekmių. Tokios lizingo sutarties sąlygos ieškovui buvo priimtinos, o sudarydamas lizingo sutarti ieškovas prisiėmė riziką, jog netinkamo jos vykdymo atveju kils sutartyje nustatytos pasekmės. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog ieškovas buvo prisiėmęs nuostolių atsiradimo riziką.

Dėl nepagrįsto praturtėjimo turėjimo egzistuoti ieškinio pateikimo momentu pažymėtina, kad vertinant ar praturtėjimas egzistuoja ieškinio pareiškimo momentu, reikia visų pirma aiškinti kas gali būti laikoma praturtėjimu. Praturtėjimas tai atsakovo (skolininko) turto pagausėjimas. Šiuo atveju reikia pažymėti, jog nutraukus lizingo sutartį ir atsiėmus turtą atsakovo turto sudėtis nepasikeitė, t.y. atsakovas neįgijo daugiau turto nei turėjo prieš sutarties nutraukimą. Minėta, kad turto vertės padidėjimas dėl rinkos tendencijų negali būti laikomas praturtėjimu.

Akcentuotina tai, jog pats Šiaulių apygardos teismas pripažino, kad sudarant lizingo sutartį tikroji turto rinkos kaina turi būti laikoma lizingo sutarties kaina, o ne turto vertinimo ataskaitoje nustatyta kaina. Minėta, kad nuosekliai aiškinant analogiškas situacijas tikrąja turto rinkos kaina 2008 metais turėtų būti laikoma ne teismo eksperto nustatyta kaina, o su UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ sudarytoje lizingo sutartyje nustatyta kaina. Vienodai aiškinant analogiškas situacijas reikėtų konstatuoti, jog net ir tariamas praturtėjimas nebuvo gautas. Kadangi ieškovo ieškinio pateikimo metu ieškovas nebuvo praturtėjęs, ieškovo ieškinys negalėjo būti tenkinamas.

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus konstatuotina, jog šioje byloje nebuvo įrodyta, kad egzistuoja bent viena iš nurodytų būtinų nepagristo praturtėjimo atsiradimo sąlygų. Taigi Šiaulių apygardos teismas nepagristai konstatavo esant nepagristą UAB „Swedbank lizingas“ praturtėjimą ir tenkino ieškinį iš dalies.

Pažymėtina tai, kad įstatymų leidėjas yra nustatęs tam tikrus atvejus kuomet praturtėjimas nėra laikomas neteisėtu ir nepagrįstu. CK 6.242 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog praturtėjimas nelaikomas neteisėtu ir nesąžiningu, jeigu jis atsirado dėl tokio prievolės įvykdymo, kai nuostolių patyrusi šalis dėl savo pačios kaltės nesugebėjo įgyvendinti savo teisių taip, kad būtų išvengta nuostolių, ir kitas asmuo praturtėjo dėl nuostolių patyrusios šalies veiksmų, kuriuos ši atliko išimtinai savo interesais ir savo rizika.

Šiuo atveju ieškovas teigia, jog atsakovas praturtėjo dėl to, kad nutraukus lizingo sutartį atsakovas atsiėmė turtą, kurio vertė buvo padidėjusi. Kitaip tariant, ieškovas teigia, kad atsakovas praturtėjo dėl lizingo sutarties nutraukimo. Pažymėtina, kad lizingo sutartis buvo nutraukta dėl to, kad ieškovas ją pažeidė iš esmės, t.y. netinkamai vykdė finansinius įsipareigojimus. Jei ieškovas būtų tinkamai vykdęs lizingo sutartyje nustatytus įsipareigojimus, tai ši nebūtų buvusi nutraukta. Taigi tariamas atsakovo praturtėjimas atsirado tik dėl to, kad ieškovas dėl savo paties kaltės nesugebėjo tinkamai įgyvendinti savo teisių ir taip išvengti tariamų nuostolių. Remiantis minėta CK 6.242 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teisės norma, net ir tuo atveju, jei būtų pripažinta, kad atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita, toks praturtėjimas negalėtų būti pripažintas neteisėtu ir nepagristu. Net jei ir atsakovas būtų pripažintas praturtėjusiu, tas praturtėjimas yra visiškai pateisinamas ir pagrįstas. Atsakovas, būdamas nukentėjusiąją lizingo sutarties šalimi, privalėjo realizuoti turtą, kurį atsiėmė po lizingo sutarties nutraukimo, ir tai padarė savo sąskaita bei rizika. Vien todėl, kad turto rinkos vertė lizingo sutarties nutraukimo dieną nebuvo sumažėjusi lyginant su jo verte lizingo sutarties sudarymo dieną ir atsakovui pavyko sudaryti naują turto lizingo sandorį, nereiškia, jog atsakovas atliko kažkokius neteisėtus veiksmus ir/ar pažeidė ieškovo teises.

Pažeidėjas negali gauti naudos iš padaryto pažeidimo. Palikus Šiaulių apygardos teismo sprendimą nepakeistą ieškovas iš padaryto pažeidimo gautų naudą.

Pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovui priteista 1 482 964 Lt, o per visą naudojimosi turtu laikotarpį ieškovas sumokėjo atsakovui tik 817 508 Lt. Taigi sprendimo pagrindu ieškovas atgautų daugiau nei yra sumokėjęs atsakovui už naudojimąsi turtu, t.y. atsakovas turėtų sumokėti 665 456 Lt daugiau nei buvo gavęs iš ieškovo lizingo sutarties pagrindu. Be to, pagal bylos duomenis ieškovas daugiau nei du metus nuomojo turtą ir gavo iš to atitinkamas pajamas, kurios lieka ieškovui. Akivaizdu, jog tokiu atveju iš esmės pažeisti lizingo sutartį ieškovui naudinga ir ieškovas uždirbtų iš to, kad pažeidė savo pareigas ir netinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus.

Palikus teismo sprendimą nepakeistą gautųsi situacija kai lizingo bendrovei tektų sumokėti lizingo gavėjui už tai, kad jis du metus neatlygintinai naudojosi lizingo bendrovei priklausančiu turtu, gavo iš to naudos, o vėliau iš esmės pažeidė lizingo sutartį. Todėl toks pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja lizingo sutarties esmei.

Palikus Šiaulių apygardos teismo sprendimą nepakeistą būtų formuojama teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams neatitinkanti teismų praktika, iš esmės reiškianti, jog šalis pažeidėja gali pajamų ar naudos iš to, kad netinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus. Tokia teismų praktika galėtų paskatinti nesąžiningus asmenis tam tikrais atvejais tyčia nevykdyti sutartinių įsipareigojimų ir iš tokio įsipareigojimų pažeidimo papildomai uždirbti ir taip jau nukentėjusios šalies sąskaita.

Dėl lizingo sutarties esmės

Lizingo sutarties esmė ir samprata yra išsamiai aptarta ir išaiškina teisės doktrinoje, kuri yra pripažįstama ir teismų praktikoje. Teisės doktrinoje aiškinama, kad lizingo sandoriams būdingos dvi pagrindinės savybės: ekonominis naudingumas labiausiai reiškiasi ne įsigyjant daiktą nuosavybės teise, o jį naudojant; lizingo gavėjo mokėjimai lizingo būdu finansuojami iš gaunamų pajamų ir taip išsaugomos apyvartinės lizingo gavėjo lėšos.

Lizingo sandorio esmė ta, kad lizingo davėjas finansuoja lizingo gavėjo priimtą investicinį sprendimą. Nuo kitų finansavimo formų (pvz., atidėto apmokėjimo, mokėjimo išdėstymo dalimis ir pan.) lizingas skiriasi pirmiausia tuo, kad lizingo davėjas, kaip finansuotojas, savo lėšomis nuosavybės teise įgyja daiktą, kurį dažniausiai iš anksto iš pardavėjo (ar gamintojo) pasirenka lizingo gavėjas, o po to, vykdydamas lizingo sutartį, lizingo davėjas tą daiktą perduoda lizingo gavėjui, kad šis galėtų jį valdyti ir juo naudotis. Taigi lizingas yra finansinių paslaugų teikimo veikla, kai lizingo davėjas teikia finansavimo paslaugas lizingo gavėjui, kad pastarasis galėtų valdyti ir naudoti daiktą, gaudamas iš to naudos ir prisiimdamas su tuo susijusią rizika.

Teisės doktrinoje pripažįstama, kad pagrindinis lizingo gavėjo tikslas sudarant lizingo sutartį yra gauti turto valdymo ir naudojimosi teises, bei naudojant šį turtą uždirbti tam tikras pajamas, o ne įgyti turtą nuosavybės teise. Sudaryti tam tikrą lizingo sutartį yra lizingo gavėjo (verslininko) investicinis sprendimas ir sudarydamas tokią sutartį lizingo gavėjas paprastai tikisi gauti tam tikras pajamas iš turto, kurios padengtų patiriamas išlaidas (įmokas pagal lizingo sutartį). Tokiu būdu lizingo gavėjas tikisi gauti pelną. Sudarant lizingo sutartį dominuoja lizingo gavėjo interesas gauti šios sutarties dalyko valdymo ir naudojimo teises, o ne jo nuosavybės teisę.

Teisės doktrinoje pripažįstama, kad nuosavybės teisės įgijimas nėra pagrindinis lizingo sutarties tikslas, todėl ir nuosavybės teisės į lizingo sutarties dalyką perdavimas lizingo gavėjui nėra būtinoji lizingo sutarties sąlyga. Šalys gali susitarti, kad sutarties pabaigoje nuosavybės teisė yra perduodama lizingo gavėjui arba sudaroma lizingo sutartis naujam laikotarpiui, arba sutarties dalykas yra grąžinamas lizingo davėjui. Kurį variantą pasirinkti sprendžia šalys, kurios taip pat gali numatyti tam tikras nuosavybės teisės perdavimo sąlygas. Tokiu atveju lizingo sutarties dalyko nuosavybės teisė lizingo gavėjui yra perleidžiama tik sutartyje aiškiai įvardintais atvejais ir tik lizingo gavėjui įvykdžius visas sutartyje nurodytas sąlygas. Šiuo atveju lizingo sutartimi ieškovas ir atsakovas susitarė, kad būtina turto nuosavybės teisės įgijimo sąlyga yra visos lizingo sutartyje nurodytos kainos sumokėjimas. Tik tinkamai įvykdęs šia sąlygą ieškovas galėjo įgyti turto nuosavybės teisę.

Dėl nurodytų argumentų nepagrįsti ieškovo teiginiai, jog lizingo sutartis savo esme yra panašesnė į pirkimo-pardavimo ir kreditavimo sutartis nei į nuomos sutartį. Lizingas (finansinė nuoma) akivaizdžiai yra viena iš nuomos rūšių ir jai taikomos visos nuomos teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos, tiek, kiek jos nėra pakeistos specifinėmis, tik lizingo teisiniams santykiams taikomomis normomis. Tai patvirtina ne tik pateikta lizingo sutarties samprata, bet ir paties CK struktūra, kuriame lizingas (finansinė nuoma) yra pateikiama kaip viena iš nuomos rūšių. Skirtumas nuo paprastos nuomos yra tik tame, kad lizingo atveju šalys gali susitarti (bet neprivalo), jog sutarties pabaigoje nuomininkui (lizingo gavėjui) bus perleista nuomojamo turto (lizingo sutarties dalyko) nuosavybės teisė.

Lizingo sutarties įvardijimas kaip vienos iš nuomos sutarčių rūšies yra svarbus vertinant ar tuo atveju, jei iš tiesų būtų nustatytas tam tikras lizingo sutarties dalyko vertės padidėjimas, lizingo gavėjas po sutarties nutraukimo galėtų reikšti pretenzijas dėl šio padidėjimo. Aišku, jog nuomininkas pasibaigus nuomos sutarčiai (ar ją nutraukus) negali reikšti jokių pretenzijų dėl nuomoto turto vertės padidėjimo (išskyrus, jei tai yra aptarta pačioje nuomos sutartyje), todėl taip pat turi būti elgiamasi ir lizingo sutarties nutraukimo atveju.

Teisėjų kolegija pagal pateiktus į bylą įrodymus konstatuoja, jog šioje byloje nebuvo nustatyta, kad egzistuoja būtinosios sąlygos pripažinti, jog atsakovas nepagrįstai praturtėjo ieškovo sąskaita. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškinys yra nepagrįstas ir atmestinas.

Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais ieškovo apeliacinio skundo argumentų.

Ieškovas ieškiniu reikalavo priteisti 3 290 308 Lt sumą, kurią atsakovas neva nepagrįstai praturtėjo. Šią sumą, ieškovo teigimu, sudaro: 2 480 000 Lt dydžio atsakovo nauda, apskaičiuota ieškovui palyginus pastato - prekybos centro, unikalus Nr. 2997-3011-0016 ir kitų statinių (inžinerinius) - kiemo statinių (kiemo aikštelę), unikalus Nr. 2997-3011-0020, esančių Varpo g. 11, Šiauliuose, pirkimo-pardavimo kainą (lizingo sutartyje nurodytą turto vertę) bei turto rinkos vertę lizingo sutarties Nr. LT044778 nutraukimo dieną; 2) 810 308 Lt dydžio ieškovo atsakovui pagal lizingo sutartį iki jos nutraukimo sumokėtos turto išpirkimo įmokos.

Ieškovas teigia, kad per laikotarpį nuo lizingo sutarties sudarymo iki jos nutraukimo turtas pabrango 2 480 000 Lt ir neva ši suma, turtą grąžinus atsakovui, be jokio teisinio pagrindo liko atsakovui UAB „Swedbank lizingas“.

Tokie ieškovo aiškinimai yra neatitinkantys tikrovės bei nepagrįsti. Atsakovui nei liko, nei atsakovas gavo 2 480 000 Lt sumą už turtą, nes turtas nebuvo parduotas, bet tik perduotas valdyti ir naudotis lizingo gavėjui UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ pagal lizingo sutartį Nr. LT080347.

Taigi atsakovas nėra pasilikęs sau jokio skirtumo tarp lizingo sutartyje nurodytos turto vertės (turto pirkimo - pardavimo sutartyje nurodytos turto kainos) ir turto rinkos vertės, nustatytos lizingo sutarties nutraukimo dienai.

Vien aplinkybė, kad lizingo sutarties nutraukimo dieną turto rinkos vertė eksperto vertinimu buvo 6 080 000 Lt, visiškai nereiškia, kad atsakovas gavo naudą, kurią sudaro skirtumas tarp jo sumokėtos turto kainos ir minėtos turto rinkos vertės.

Be to, teigti, jog turtas nuo lizingo sutarties sudarymo iki nutraukimo dienos pabrango būtent 2 480 000 Lt, taip pat nėra pagrindo, kadangi ši suma paskaičiuota netinkamai palyginus visiškai skirtingus kriterijus.

Ieškovas ieškinyje iki lizingo sutarties nutraukimo sumokėjo atsakovui 810 308 Lt turto išpirkimo įmokų. Ieškovo manymu, atsakovas pasilikti šią sumą neturėjo teisinio pagrindo, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovas nesivadovavo šalių aptartomis ir lizingo sutartyje įtvirtintomis jos galiojimo, vykdymo, nutraukimo ir kitomis sąlygomis.

Lizingo sutartimi ieškovas ir atsakovas aiškiai susitarė, jog iki lizingo sutarties nutraukimo prieš terminą ieškovo pagal lizingo sutartį sumokėtos įmokos nėra grąžinamos ieškovui (lizingo sutarties bendrųjų sąlygų 11.3. p.). Ši lizingo sutarties nuostata nėra ieškovo ginčijama, nėra pripažinta negaliojančia, todėl turi įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d.).

Minėta sutartinė nuostata yra pagrįsta tiek loginiu, tiek ir ekonominiu požiūriu. Ieškovas ne tik mokėjo įmokas pagal lizingo sutartį, bet ir naudojosi lizingo paslauga bei visais jos teikiamais privalumais, t. y. naudodamasis pagal lizingo sutartį perduotu turtu, ieškovas vykdė ūkinę-komercinę veiklą, iš kurios buvo uždirbamos įmonės pajamos, skaičiavo pagal lizingo sutartį perduoto turto nusidėvėjimą, atskaitymų dydžiu mažindamas apmokestinamąjį pelną ir t. t. Todėl pagal lizingo sutartį sumokėtų įmokų gražinimas būtų visiškai nepagrįstas, kai suteikta paslauga ir gauta ekonominė nauda negali būti grąžintos.

Ieškovas nepagrįstai teigia, kad atsakovo gautinų palūkanų suma taip pat negalėjo būti mažinama ieškovo reikalaujama suma. Ieškovas pripažįsta, jog atsakovas turėjo teisę iš ieškovo gauti 989 835,92 Lt palūkanų, jei ieškovas būtų tinkamai vykdęs lizingo sutartį, tačiau, ieškovo manymu, atsakovas negali pretenduoti į palūkanas, nes lizingo sutartis nutraukta. Ieškovas taip pat nepagrįstai teigia, jog lizingo sutartyje nėra nustatyta atsakovo teisė reikalauti sumokėti visas pagal įmokų grafiką priklausančias palūkanas iki sutarties galiojimo pabaigos. Pažymėtina, kad tokia atsakovo teisė yra nustatyta lizingo sutarties bendrųjų sąlygų 11.2. punkte.

Atsakovo teisė gauti visas pagal lizingo sutartį atsakovo mokėtinas palūkanų įmokas atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. birželio 21d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-440/2001 išaiškinta: „ieškovas, 2000 m. sausio 18 d. nutraukęs su atsakovu sudarytą lizingo sutartį, turi teisę ne tik į lizingo objekto grąžinimą, bet ir teisę CK 227 straipsnio pagrindu reikalauti išieškoti iš atsakovo, kaip lizingo gavėjo, sutartimi nustatytų nesumokėtų periodinių įmokų ir priskaičiuotų delspinigių sumas, t. y. išieškoti tokio dydžio nuostolius, kurie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi atsakovui, kaip lizingo gavėjui, tinkamai įvykdžius sutartimis Nr. l ir Nr. 2 bei pakeitimu Nr.l prisiimtus atitinkamus įsipareigojimus“.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovo apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, atsakovo apeliacinis skundas yra pagrįstas ir tenkintinas, todėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. gegužės 4 d. sprendimas panaikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo ieškinys atmestinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 98 straipsniais, sprendžia, kad atsakovas neprivalo atlyginti ieškovui bylinėjimosi išlaidų, kadangi ieškovo apeliacinis skundas netenkinamas, ieškinys atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 83, 87 straipsniais, sprendžia, kad atsakovui grąžintinas atsakovo pagal AB „Swedbank“ 2010 m. birželio 14 d. mokėjimo nurodymą Nr. 621 346 sumokėtas 18 830 Lt žyminis mokestis už apeliacinį skundą, kadangi šioje byloje atsakovas įstatymo atleistas nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2010 m. gegužės 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „4 vėjai ir KO“ ieškinį atmesti.

Grąžinti atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Swedbank lizingas“ uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ pagal akcinės bendrovės AB „Swedbank“ 2010 m. birželio 14 d. mokymo nurodymą Nr. 621346 sumokėtą 18 830 Lt (aštuoniolikos tūkstančių aštuonių šimtų trisdešimties litų) žyminį mokestį už apeliacinį skundą.

Teisėjai Virginija ČekanauskaitėKazys KailiūnasMarytė Mitkuvienė