Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-1320/2012

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-07-05
Bylos Nr.: 2A-1320/2012
Teisminio proceso Nr.: 2-56-3-01219-2010-2
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Rasa Gudžiūnienė, Alvydas Poškus, Rimvydas Norkus
Ieškovas: L. K.
Atsakovas: akcinei bendrovei SEB bankui

Civilinė byla Nr. 2A-1320/2012Proceso Nr. 2-56-3-01219-2010-2Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 35.5; 44.1; 121.21

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. liepos 5 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rimvydo Norkaus ir Alvydo Poškaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo L. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 19 d. sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo L. K. ieškinys atsakovui akcinei bendrovei SEB bankui dėl sandorių panaikinimo ir nuostolių atlyginimo, byloje dalyvaujant trečiajam asmeniui bankrutuojančiai L. K. individualiai įmonei „Talka“, civilinės bylos Nr. B2-2387-413/2011.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas patikslintu ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiais 2008 m. spalio 15 d. sandorį, kuriuo atsakovas AB SEB bankas nurašė nuo L. K. individualios įmonės „Talka“ sąskaitos 9 994,04 Lt, 2008 m. spalio 30 d. sandorį, kuriuo atsakovas AB SEB bankas pardavė 5400 vnt. AB „Lifosa“ akcijų; pripažintiems negaliojančiais sandoriams taikyti restituciją, taip pat priteisti iš atsakovo trečiojo asmens bankrutuojančios L. K. individualios įmonės „Talka“ naudai 301 594,04 Lt nuostolių atlyginimo ir 49 738,03 Lt palūkanų, panaikinti atsakovo AB SEB bankas kreditorinį reikalavimą L. K. IĮ „Talka“ bankroto byloje. Nurodė, jog L. K. IĮ „Talka“ ir AB SEB bankas 2007 m. liepos 31 d. pasirašė Vertybinių popierių atpirkimo ir atvirkštinio atpirkimo sutartį ir jos pagrindu 2008 m. rugpjūčio 4 d. Vertybinių popierių atpirkimo sandorį Nr. REPO 6340. Minėtų sandorių pagrindu Bankas 2008 m. rugpjūčio 4 d. už 200 522,22 Lt nupirko iš ieškovo vertybinius popierius (5430 vnt. AB „Lifosa“ akcijų), o ieškovas įsipareigojo iki 2009 m. vasario 4 d. atpirkti vertybinius popierius iš Banko už 209 233,80 Lt. Bankas 2008 m. spalio 27 d pardavė vertybinius AB „Lifosa“ popierius (akcijas) anksčiau REPO sutartyje nustatyto termino (2009 m. vasario 4 d.) už 156 096,85 Lt. Ieškovo nuomone, 2007 m. liepos 31 d. Sutarties 4.5, 4.6, 7.1 punktai prieštarauja imperatyvioms teisės aktų (CK 6.27 str. 2, 3 ir 4 dalių, 6.32 str., 6.217 str., 6.200 str. 2 ir 3 dalių, 6.913 str., Finansinių priemonių rinkų įstatymo 1 str. 1 d., 2 str. 1 d., 19 str. 1 d., 22 str. 1 d., 22 str. 3 d., Vertybinių popierių komisijos 2007 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. 1K-22 patvirtintų Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių 125 punkto) nuostatoms. Ieškovas nurodė, kad sandorių galiojimo metu vertybinių popierių rinkoje, 2008 m. rugsėjo 29 d., susiklostė situacija, kai pagal REPO sutarties 4.8 punktą garantijos koeficientas tapo mažesnis už 1,44 proc. (1,308 proc.) ir AB „Lifosa“ vertybinių popierių vertė nukrito iki 48,8 Lt už akciją. Nepranešus laiku (iki Banko 2008-09-29 darbo pabaigos) apie garantijos koeficiento sumažėjimą, ieškovas prarado galimybę sutarties 4.5 punkte nustatyta tvarka sumokėti garantinę įmoką, dėl ko pasibaigė terminas sąlyginei prievolei įvykdyti ir prievolės įvykdymo teisė perėjo Bankui pagal CK 6.27 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatas. Bankas nepardavė akcijų tuomet, kai jų vertė svyravo nuo 51,05 Lt iki 54 Lt už akciją. Tik 2008 m. spalio 30 d., kai akcijų vertė buvo ženkliai nukritusi, atsakovas vienašališkai pardavė akcijas tik už 156 096,85 Lt. Be to, atsakovas 2008 m. spalio 15 d. vienašališkai nusirašė nuo ieškovo sąskaitos kaip garantinę REPO sutarties įmoką 9 994,04 Lt. Tokie Banko veiksmai prieštarauja Sutarties 4.5. 4.6, 7.1 punktams, pagal kuriuos Bankas įgyja teisę parduoti vertybinius popierius, bet ne teisę nurašyti garantinę įmoką. Alternatyvios prievolės atveju, įvykus prievolės vykdymo pasirinkimo teisės perėjimui kitai šaliai, pagal CK 6.27 straipsnio 3 dalį laikoma, kad ieškovo prievolė visiškai įvykdyta ir prievolė pasibaigė. Pripažinus sandorius negaliojančiais, taikytina restitucija ir atsakovas, kaip nesąžininga sandorių šalis, privalo atlyginti trečiajam asmeniui (bankrutuojančiai L. K. IĮ „Talka“) didžiausią turto vertę, kurią, ieškovo nuomone, sudaro 291 600 Lt dydžio didžiausia akcijų vertė pagal 2008 m. spalio 30 d. (kada Bankas turėjo parduoti 5400 vnt. akcijų už 54 Lt) vertybinių popierių rinkos duomenis ir 6 proc. (48 114 Lt) palūkanos nuo šios sumos bei 9999,04 Lt be teisėto pagrindo nurašyta nuo ieškovo sąskaitos garantinė įmoka ir 1624,03 Lt palūkanos nuo šios sumos.

Atsiliepimas

Atsakovas AB SEB bankas prašė ieškinį atmesti. Nurodė, jog, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas netinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus (kritus akcijų vertei nesumokėjo garantinės įmokos), vertybiniai popieriai buvo parduoti Banko iniciatyva anksčiau, nei tai numatyta REPO sutartyje. Ieškovas, prisiimdamas prievolę atpirkti vertybinius popierius už sutartyje nustatytą kainą, kartu prisiėmė ir šių vertybinių popierių nuvertėjimo riziką, todėl be pagrindo ginčijamą sandorį tapatina su kliento vertybinių popierių investavimo sandoriu, kadangi toks sandoris šalių nebuvo sudarytas. Ieškovo teiginius apie Sutarties pažeidimus ir jos prieštaravimus teisės aktams paneigia Vertybinių popierių komisijos 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimo dėl AB SEB banko tikslinio patikrinimo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 7 d. sprendimo dėl Vertybinių popierių komisijos 2007 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. 1K-22 patvirtintų Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių 125 punkto ir Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnio 1 ir 3 dalių taikymo išvados.

Trečiojo asmens atstovas ieškinį prašė tenkinti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2011 m. spalio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nagrinėjamam ginčui spręsti be CK normų, reguliuojančių bendruosius sandorių sudarymo, keitimo, nutraukimo, užtikrinimo ir civilinės atsakomybės principus bei būdus, taikė ir Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau - FPRĮ), Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo (toliau – FUSĮ) ir Vertybinių popierių komisijos 2007 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. 1K-22 patvirtintų Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių (toliau – Taisyklių) nuostatas. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju kilo ginčas, kaip turėtų būti skaičiuojamas Banko turimo užstato ir reikalaujamo užstato santykis, kai jam atitinkamai sumažėjus, Bankui atsiranda teisė informuoti Klientą apie pareigą papildyti garantinę įmoką; ar Bankas turi pareigą informuoti Klientą (ieškovą) apie REPO sutarties 4.8 punkte nustatytą 1.44 garantijos koeficiento sumažėjimą; ar Bankui laiku neinformavus apie tai Klientą, pastarajam išnyksta pareiga mokėti garantinę įmoką, ar Bankas turi pareigą parduoti vertybinius popierius Klientui palankiausiomis sąlygomis. Pagal Taisyklių 125 punktą, jei finansų maklerio įmonė sudaro sandorius valdydama neprofesionaliųjų klientų portfelius arba administruoja neprofesionaliųjų klientų sąskaitas, kuriose apskaitoma sandorio, kuriame numatyti tam tikromis aplinkybėmis galimi įsipareigojimai (contingent liability transaction), nepadengta atviroji pozicija sandoryje, apie visus nuostolius, viršijančius iš anksto nustatytą ribą, dėl kurios finansų maklerio įmonė ir klientas yra susitarę, ji privalo pranešti neprofesionaliajam klientui ne vėliau kaip iki darbo dienos, kurią nustatyta riba buvo viršyta, pabaigos arba – jei nustatyta riba viršijama ne darbo dieną – ne vėliau kaip iki po jos einančios darbo dienos pabaigos. Šiuo klausimu aktualus 2011 m. kovo 7 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. A63-2604/2011, nes šios bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės ginčo aplinkybės iš esmės sutampa. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad nepadengtoji atviroji pozicija gali atsirasti tuo atveju, kai atviroji pozicija, kuri yra užtikrinta Kliento vertybiniais popieriais sandorio sudarymo momentu, nukritus rinkoje finansinių priemonių vertei, tampa nepadengta. Įgyvendinimo direktyvos 42 straipsnio ir Taisyklių 125 punktas nustato, jog administruojant minėtą sąskaitą, klientui turi būti pranešama apie visus nuostolius, viršijančius iš anksto nustatytą ribą, dėl kurios finansų maklerio įmonė ir klientas yra susitarę. Atpirkimo sutarties bei vertybinių popierių atpirkimo sandorių pagrindu teismas pažymėjo, kad garantinis koeficientas jose yra nustatytas ne kaip minėtų nuostolių, bet kliento pareigos mokėti garantines įmokas riba, t. y. jis nustato ribą, kurią peržengus pareiškėjui (Bankui) atsiranda teisė reikalauti sumokėti garantinę įmoką, o trečiajam suinteresuotam asmeniui (Klientui), gavus tokį reikalavimą, – pareiga šią įmoką įmokėti į garantinę sąskaitą. Jokios paminėtų sandorių nuostatos minėto garantinio koeficiento eksplicitiškai neįvardina kaip nuostolių ribos Įgyvendinimo direktyvos 42 straipsnio ir (ar) Taisyklių 125 punkto prasme, be to, šiuose sandoriuose nėra jokių nuostatų, kurios leistų vienareikšmiškai pripažinti, kad šalys apskritai susitarė dėl nuostolių ribos ir pareiškėjo pareigos informuoti apie šią ribą viršijančius nuostolius. Susitarimas dėl konkrečios nuostolių ribos, t. y. ką laikyti nuostolių riba, priklauso būtent sąlyginių įsipareigojimų sandorio šalių diskrecijai. Atpirkimo sutartyje minimas ir ginčo vertybinių popierių atpirkimo sandoriuose nustatytas garantinis koeficientas, skirtingai nei teisės aktuose numatyta nuostolių riba, yra skirtas apsaugoti būtent pareiškėjo (Banko), o ne trečiojo suinteresuoto asmens (Kliento) turtinius interesus, ir jokios sandorių nuostatos neleidžia teigti, kad šį dydį šalys nustatė kitais tikslais.

Teismas pažymėjo ir tai, kad Vertybinių popierių komisija savo 2009 m. lapkričio 26 d. sprendime dėl AB SEB banko tikslinio patikrinimo aiškindama Taisyklių 125 punkto nuostatų taikymą, pažymėjo, jog Taisyklių 125 punktas taikomas bendrai Banko turimo užstato vertei (REPO sandoriais Bankui parduotų Kliento vertybinių popierių rinkos kaina) nukritus žemiau Klientui suteiktos paskolos vertės (REPO sandoriais Bankui parduotų Kliento vertybinių popierių atpirkimo kaina, kurią Klientas įsipareigojo sumokėti Bankui, atpirkdamas vertybinius popierius). Nagrinėjamoje byloje tokios aplinkybės atsirado 2008 m. spalio 7 d., kai atperkamos vienos akcijos vertė sumažėjo nuo 38,53 Lt iki 35,99 Lt. Apie užstato sumažėjimą ir pareigą sumokėti garantinę įmoką ieškovas buvo informuotas 2008 m. spalio 8 d. Garantinę 9994,04 Lt dydžio įmoką ieškovas sumokėjo tik 2008 m. spalio 15 d., kai vertybinių popierių kaina sumažėjo dar daugiau. Vertybinių popierių vertei (užstatui) mažėjant ir toliau, Bankas pakartotinai informavo ieškovą apie būtinybę papildyti garantinę įmoką ir įspėjo apie Sutarties nutraukimą, tačiau tai padaryti ieškovas neturėjo finansinių galimybių. Aptariamu atveju, kai vertybinių popierių vertė nuolat mažėjo, o Klientas užstato dydžio Sutartyje numatytomis sąlygomis ir terminais neatstatė ir neketino tai daryti ateityje, Bankas turėjo pagrįstą pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį (CK 6.217 str. 2 d. 4 p., 3 d.). Garantinė įmoka yra sudedamoji užstato dalis, kuri Klientui grąžinama, jeigu pastarasis laiku įvykdo REPO sutarties sąlygas ir atperka vertybinius popierius už sandoryje nustatytą sumą. Priešingu atveju garantinė įmoka negrąžinama (Sutarties 4.7, 7.1, 7.7 punktai). Pagal Sutarties sąlygas Bankas neatstovavo ieškovo santykiuose su trečiaisiais asmenimis ir nebuvo įsipareigojęs pardavinėti vertybinius popierius Klientui palankiausiomis sąlygomis. Todėl teismas nesutiko su ieškovo argumentais, kad Bankas privalėjo parduoti vertybinius popierius, kai jų vertė buvo aukščiausia.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas L. K. prašo Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 19 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Patikslintame ieškinyje ieškovas kėlė sutarčių prieštaravimo imperatyvioms įstatymų nuostatoms klausimus, kurių teismas nenagrinėjo. Teismo sprendimas, kuriame remiamasi imperatyvioms įstatymų nuostatoms prieštaraujančiomis sutartimis, yra neteisėtas ir nepagrįstas. Tuo teismas pažeidė procesines teisės normas, įtvirtintas CPK 183, 185, 265 straipsniuose.Teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A63-2604/2011 (toliau – VAT sprendimas), nes ši byla ir nagrinėjama byla nėra nei analogiškos, nei iš esmės panašios. VAT nagrinėtoje byloje nebuvo keliami reikalavimai dėl banko klientams teiktų sutarčių prieštaravimo imperatyvioms įstatymų normoms. VAT byloje buvo nagrinėjamos fizinio asmens su banku sudarytos sutartys, tad svarbu tai, kad fiziniam asmeniui negalioja FUSĮ, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje banko klientas buvo juridinis asmuo – L. K. IĮ „Talka“, kuriam FUSĮ taikomas. VAT nagrinėjo ES teisės normas, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje taikytina ne ES, bet LR teisė, nes analizuojama LR įmonės – AB „Lifosa“ vertybinių popierių prekyba, kuri vykdoma tik Vilniaus vertybinių popierių biržoje. Byloje nėra sutarčių, kurias analizavo VAT administracinėje byloje, todėl nebuvo pagrindo išvadai, kad bylos yra analogiškos. Iš šalių sudarytos sutarties 4.5. punkto analizės darytina išvada, kad garantinio koeficiento sumažėjimas daugiau negu sutartyje numatyta riba sukelia klientui sunkias pasekmes, t.y. bankas įgyja teisę nutraukti REPO sutartį ir realizuoti turimą užstatą, todėl banko nepranešimas apie 2008-09-29 įvykusį garantinio koeficiento sumažėjimą laikytinas esminiu REPO sutarties pažeidimu. Bankas, nepranešęs apie garantinio koeficiento sumažėjimą, pažeidė CK 6.200 str. ir FPRĮ 1 str. 1 d., 22 str. 1 d., 22 str. 3 d. nuostatas. Tuo tarpu klientas negalėjo protingai tikėtis, kad bankas nevykdys REPO sutarties 6.1. punkte bankui numatytos prievolės ir apie esminės REPO sutarties sąlygos atsiradimą nepraneš šia prievole suinteresuotai kitai REPO sutarties šaliai. Laikytina, jog bankas įsipareigojo garantinę įmoką skaičiuoti kiekvieną banko darbo dieną, todėl klientui apie garantinio koeficiento sumažėjimą privalėjo pranešti tą pačią dieną. Bankui pavėlavus pranešti klientui esminę reikšmę turinčią informaciją apie garantinio koeficiento sumažėjimą, vėlesnis (t.y. po 2008-09-30) garantinės įmokos sumokėjimas tampa betiksliu, nes jau būna pradėta realizuoti sutarties 7.1 punkte numatyta banko pasirinkimo teisė nutraukti REPO sutartį, realizuojant užstatą. Teismo sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas aiškino VPK patvirtintų Taisyklių 125 punktą kitaip nei aiškina Taisykles patvirtinusi institucija (aiškinimas pateiktas Vertybinių popierių komisijos 2009-12-24 pranešime ir aiškinimo tikslu Taisyklės buvo papildytos 125¹ straipsniu).Vertybinių popierių komisijos 2009-05-28 sprendimas Nr. 2K-182 ir 2009-11-26 sprendimas Nr. 2K-376 yra teisine prasme analogiški, bet 2009-11-26 VPK sprendimas nebuvo apskųstas ir įsiteisėjo, todėl, sprendžiant bylą, reikėtų vadovautis įsiteisėjusiu Vertybinių popierių komisijos sprendimu.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas AB SEB bankas prašo apeliacinį skundą atmesti, o Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Kauno apygardos teismas 2010 m. lapkričio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-801-413/2010 patvirtino kreditoriaus AB SEB bankas 39 533,60 Lt finansinį reikalavimą bankrutuojančios L. K. IĮ „Talka“ bankroto byloje. Ši nutartis yra įsiteisėjusi. Šia nutartimi išnagrinėtas klausimas tarp tų pačių šalių ir dėl tos pačios prievolės, todėl atsakovo reikalavimo pagrįstumas laikytinas pripažintu faktu.Jei vertybinių popierių rinkos kaina smunka ir darosi mažesnė už atpirkimo kainą, bankas įgyja teisę reikalauti, kad įmonė įmokėtų garantinę įmoką, tačiau tai nėra banko pareiga arba alternatyva jo teisei reikalauti įvykdyti visą neįvykdytą prievolę. Atitinkamą išaiškinimą yra pateikęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011-03-07 sprendime.Apeliantas ignoruoja faktines aplinkybes, kad bankas informavo apie vertybinių popierių kainos mažėjimą ir reikalavo iš įmonės garantinės įmokos, tačiau įmonė atsisakė ją mokėti, todėl vertybiniai popieriai buvo parduoti, siekiant sumažinti sandorio šalių nuostolius dėl vertybinių popierių tolimesnių kainų kritimo.Apeliantas patikslintame ieškinyje prašė pripažinti negaliojančiais sandorius, sudarytus 2008-10-30 ir 2008-10-15. Apeliaciniame skunde keliami klausimai dėl visai kitų sandorių, kas pažeidžia CPK 312 straipsnio nuostatas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1, 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2, 3 dalys), todėl apeliacijos dalyką sudaro bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribų nustatymas, taip pat banko veiksmų, nutraukus Vertybinių popierių atpirkimo ir atvirkštinio atpirkimo (REPO) sandorį, teisėtumo klausimas.

Dėl bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribų.

Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribas apibrėžia ieškinyje suformuluotas ieškinio dalykas (ieškovo materialusis reikalavimas, reiškiamas atsakovui) ir ieškinio pagrindas (aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškovo reikalavimas) (CPK 5 str. 3 d., 135 str. 1 d. 2, 4 p.). Ieškinyje ieškovas turi pareigą nurodyti jo faktinį pagrindą (faktines aplinkybes, kuriomis grindžiamas reikalavimas), teisinį ieškinio pagrindą pagal ieškovo nurodytas faktines aplinkybes nustato (kvalifikuoja) teismas, nagrinėjantis bylą; jo ieškovas neprivalo nurodyti. Pagal ieškovo suformuluotą reikalavimą (ieškinyje nurodytą jo dalyką bei faktinį pagrindą) teismas vertina pareikštų reikalavimų pagrįstumą (CPK 263 str. 2 d., 265 str. 1 d.); sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų (CPK 265 str. 2 d.).

Šios procesinės normos reiškia, jog teismas nagrinėja tik byloje pareikštą reikalavimą ir jo pagrįstumą vertina tik remdamasis tomis aplinkybėmis, kurias kaip faktinį ieškinio pagrindą nurodo ieškovas.

Nagrinėjamoje byloje patikslinęs ieškinį, ieškovas ieškinio dalyką suformulavo taip: 1) pripažinti negaliojančiais 2008 m. spalio 15 d. ir 2008 m. spalio 30 d. sandorius; 2) pripažintiems negaliojančiais sandoriams taikyti restituciją; 3) priteisti iš atsakovo trečiojo asmens bankrutuojančios L. K. individualios įmonės „Talka“ naudai 301 594,04 Lt nuostolių atlyginimo ir 49 738,03 Lt palūkanų; 4) panaikinti atsakovo AB SEB bankas kreditorinį reikalavimą L. K. IĮ „Talka“ bankroto byloje.

Taigi, kaip sandorius, prieštaraujančius imperatyvioms įstatymų nuostatoms, ieškovas byloje ginčija banko veiksmus, kuriuos pastarasis atliko, vienašališkai nutraukęs su ieškovu sudarytą Vertybinių popierių atpirkimo ir atvirkštinio atpirkimo sutartį (REPO sandorį). Vienu iš ieškovo ginčijamų veiksmų atsakovas AB SEB bankas nurašė nuo L. K. individualios įmonės „Talka“ sąskaitos 9 994,04 Lt (Garantinę įmoką) (1 t., 62 b.l.), kitu- atsakovas AB SEB bankas pardavė 5430 vnt. AB „Lifosa“ akcijų Vilniaus vertybinių popierių biržoje už 157 039,08 Lt (1 t., 58 b.l.). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovas nebuvo pareiškęs byloje reikalavimų nei dėl Vertybinių popierių atpirkimo ir atvirkštinio atpirkimo sutarties (REPO sandorio) ar tam tikrų jos sąlygų pripažinimo negaliojančiomis, nei dėl šio sandorio vienašališko nutraukimo pripažinimo neteisėtu. Ieškiniu, minėta, buvo ginčijamos tik sutarties nutraukimo pasekmės. Todėl tik tos faktinės aplinkybės (faktinis ieškinio pagrindas), kurios susijusios su ieškinio dalyku, galėjo būti teisiškai reikšmingos ir turėjo būti teismo vertinamos, priimant sprendimą byloje. Dėl šios priežasties visi ieškovo patikslintame ieškinyje išdėstyti argumentai dėl Vertybinių popierių atpirkimo ir atvirkštinio atpirkimo sandorių sutarties (REPO sandorio) tam tikrų sąlygų (sutarties 4.5, 4.6, 7.1 punktų) prieštaravimo imperatyvioms teisės aktų nuostatoms (ieškovas patikslintame ieškinyje rėmėsi jų prieštaravimu CK 6.27 str. 2, 3 ir 4 dalių, 6.32 str., 6.217 str., 6.200 str. 2 ir 3 dalių, 6.913 str., Finansinių priemonių rinkų įstatymo 1 str. 1 d., 2 str. 1 d., 19 str. 1 d., 22 str. 1 d., 22 str. 3 d., Vertybinių popierių komisijos 2007 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. 1K-22 patvirtintų Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių 125 punkto nuostatoms) kaip aplinkybės, nesusijusios su ieškinio dalyku, pagrįstai priimant teismo sprendimą nebuvo vertinamos ir dėl jų sprendime nebuvo pasisakyta. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, pagrįstai atsižvelgė tik į tuos ieškinyje išdėstytus argumentus, kurie buvo susiję su atsakovo veiksmų, jam vienašališkai nutraukus sutartį, vertinimu, t.y. teismas pagrįstai vertino ieškovo nurodytas faktines aplinkybes, susijusias su tuo, kaip turėtų būti skaičiuojamas banko turimo užstato ir reikalaujamo užstato santykis, ar jam sumažėjus iki atitinkamos normos, bankui atsiranda teisė, ar kyla pareiga informuoti klientą apie koeficiento sumažėjimą, ar bankui atitinkamu momentu neinformavus apie koeficiento sumažėjimą, klientui išnyksta pareiga mokėti garantinę įmoką, ar bankas privalo (turi pareigą) parduoti vertybinius popierius klientui palankiausiomis sąlygomis, ar bankas turėjo teisę nurašyti iš trečiojo asmens sąskaitos garantinę įmoką.

Iš pirmojo apeliacinio skundo argumento akivaizdu, kad ieškovas painioja ieškinio reikalavimus (kuriuos, minėta, sudaro dalykas ir pagrindas) su argumentais, kurie nėra susiję su ginčo dalyku (pertekliniai argumentai) ir todėl, sprendžiant ginčą, nėra teisiškai reikšmingi. Tokių argumentų teismas neprivalo nagrinėti, jų vertinti bei pasisakyti dėl jų, priimdamas sprendimą. Teisėjų kolegija nurodo, jog šiuo atveju pagal byloje suformuluotą ieškinio dalyką visos teisingam ginčo išnagrinėjimui reikšmingos faktinės aplinkybės buvo nustatytos, teismas atliko šių aplinkybių teisinį kvalifikavimą, pagal byloje pareikštus ieškovo reikalavimus teisingai išnagrinėjo ginčą dėl pasekmių, kylančių vienašališkai nutraukus vertybinių popierių atpirkimo sandorį.

Dėl banko veiksmų, nutraukus vertybinių popierių atpirkimo ir atvirkštinio atpirkimo sandorį, teisėtumo.

Byloje nustatyta, kad AB SEB Vilniaus bankas ir L. K. individuali įmonė „Talka“ 2007 m. liepos 31 d. pasirašė Vertybinių popierių atpirkimo ir atvirkštinio atpirkimo sutartį Nr. RD 20070731/PB02 (toliau tekste – ir Sutartis) (1 t., 23-29 b.l.) bei jos pagrindu 2008 m. rugpjūčio 4 d. Vertybinių popierių atpirkimo sandorį Nr. REPO 6340 (toliau tekste ir - REPO sutartis) (1 T., 30-32 B.L.). Minėtų sandorių pagrindu Bankas 2008 m. rugpjūčio 4 d. už 200 522,22 Lt nupirko iš ieškovo vertybinius popierius (5430 vnt. AB „Lifosa“ akcijų), o ieškovas įsipareigojo iki 2009 m. vasario 4 d. atpirkti vertybinius popierius iš Banko už 209 233,80 Lt. 2008-10-08 12.05 val. elektroniniu paštu L. K. buvo pranešta, kad sumažėjus REPO sandorio užstato vertei, garantinė įmoka turi būti papildyta, įnešant į sąskaitą 81 458,62 Lt, taip pat nurodyta, kad pinigai turi būti įnešti kitą dieną (t.y. spalio 9 d.). (1 t., 59 b.l.). L. K. individuali įmonė „Talka“ sąskaitą papildė 2008 m. spalio 15 d. 9950 Lt suma (1 t., 9, 61-62 b.l.). T.y. sąskaita buvo papildyta žymiai mažesne, negu nurodė Bankas, garantinės įmokos suma. Dėl papildomos garantinės įmokos su L. K. buvo kalbėta telefonu 2008-10-20, 2008-10-23, 2008-10-24 (1 t., 170-177 b.l.). Pastarojo pokalbio metu L. K. buvo pasiūlyta iki pirmadienio (t.y. iki spalio 27 d.) 10 val. pervesti į sąskaitą papildomą garantinę įmoką- 26 033 Lt ir jis buvo įspėtas, kad tuo atveju, jeigu garantinė įmoka nebus papildyta, bankas parduos akcijas tuo metu esama rinkos kaina (1 t., 176 b.l.). Bankas 2008 m. spalio 27 d pardavė vertybinius AB „Lifosa“ popierius (akcijas) už 157 039,08 Lt ir, atskaičius komisinį mokestį, 156 096,85 Lt įskaitė kaip gautą pagal sandorį sumą ir apie tai informavo ieškovą (1 t., 58, 61-62 b.l.), taip pat papildomai pranešė apie šį pardavimą L. K. telefonu (1 t., 177- 178 b.l.).

Taigi, nagrinėjamoje byloje aktualu, ar banko veiksmai parduodant akcijas, trečiajam asmeniui L. K. individualiai įmonei „Talka“ per sutartyje bei banko pranešime nustatytą terminą nepapildžius sąskaitos pakankama garantine įmoka, bei nepapildžius jos per papildomą banko nustatytą terminą- iki nurodyto galutinio termino (2008-10-27, 10 val.), buvo teisėti. Taip pat, minėta, jog ieškinyje keliamas klausimas, kad bankas akcijas pardavė pavėluotai, nes situacija, kai garantinė įmoka tapo mažesnė už sutartyje numatytą koeficientą (1,44) buvo susiklosčiusi kiek anksčiau, negu bankas apie tai informavo klientą- 2008 m. rugsėjo 29 d..

Apelianto nuomone, spręsdamas klausimą dėl REPO sutartyje numatyto garantinio koeficiento esmės, teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A63-2604/2011 dėl skirtingų bylų faktinių aplinkybių ir dėl to, jog šis sprendimas buvo priimtas ne civilinėje byloje. Taip pat, apelianto jo manymu, teismas turėjo remtis Vertybinių popierių komisijos 2009-11-26 sprendimu Nr. 2K-376 ir jame pateiktais išaiškinimais, nes šis sprendimas nebuvo apskųstas.

Šie apelianto argumentai nepagrįsti.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismas 2007 m. spalio mėn. 24 d. nutarime ,,Dėl teismų precedentų ir teismo nutarties kreiptis į Konstitucinį Teismą ar administracinį teismą apskundimo“ yra išaiškinęs, kad teismų precedentai yra teisės šaltiniai; rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Todėl teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami. Šiame nutarime taip pat išaiškinta, kad CPK 4 str. nuostata gali ir turi būti aiškinama kaip neužkertanti kelio teismams sprendžiant bylas atsižvelgti ne tik į kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus, bet ir į teisės taikymo išaiškinimus, esančius kitų aukštesnės instancijos teismų priimtuose sprendimuose, nutartyse, nutarimuose (tame tarpe ir pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų sprendimuose, nutartyse), jeigu jie turi precedento reikšmę atitinkamam teismui sprendžiant analogišką bylą.

Lietuvos Aukščiausiais Teismas, pasisakydamas dėl teisminio precedento taikymo, yra pažymėjęs, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką tam, jog būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, nebūtina, kad visiškai sutaptų gretinamų bylų faktinių aplinkybių visuma, pakanka, kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų būtent tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi, t. y. kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų (tik) tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuluota atitinkama taisyklė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245/2011, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. liepos mėn. 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-308/2011, kt.).

LVAT sprendime, į kuriame esančius išaiškinimus atsižvelgė pirmosios instancijos teismas, buvo analizuojama, ar REPO sutartyje numatytas garantinis koeficientas savo esme yra analogiškas Vertybinių popierių komisijos 2007 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. 1K-22 patvirtintų Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių (toliau tekste ir– Taisyklių) 125 punkte įvardijamai atvirajai pozicijai sandoryje (susidarius tokiai atvirajai pozicijai, finansų maklerio įmonė neprofesionaliajam klientui privalo nedelsiant apie tai pranešti). Taigi, LVAT 2011 m. kovo 7 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A63-2604/2011, buvo aiškinamasi Taisyklių 125 punkto esmė bei jame numatytos finansų maklerio įmonės pareigos santykis su Vertybinių popierių atpirkimo sandoryje numatytu garantiniu koeficientu. Tiek nurodomoje byloje, tiek ir šioje byloje sprendžiamas REPO sandoryje numatyto garantinio koeficiento santykis su Taisyklių 125 punkte įvardijama atvirąja pozicija ir būtent šio santykio išaiškinimas, bei iš to kylančių pareigų atsiradimas (neatsiradimas) pagal faktines aplinkybes yra visiškai analogiški abiejose analizuojamose bylose, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į LVAT sprendime esantį išaiškinimą ir, juo remdamasis, pagrįstai konstatavo ,,atvirosios pozicijos“ ir ,,garantinio koeficiento“ esminį skirtumą pagal jų turinį, paskirtį bei susidarymo teisines pasekmes. Apelianto argumentai, susiję su nagrinėjamose bylose REPO sandorius sudariusių subjektų skirtumu (fizinis asmuo ir individuali įmonė) nėra reikšmingi, kadangi garantinio koeficiento esmė nuo sandorio subjekto nepriklauso. Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo (toliau ir – FUSĮ) taikymo galimybė nagrinėjamam ginčui taip pat nelemia gretinamų bylų faktinių aplinkybių skirtingumo nagrinėjamu aspektu, kadangi FUSĮ nėra nustatyta garantinio koeficiento sąvoka, juo labiau, šis koeficientas nėra reglamentuojamas taip, kaip jį traktuoja apeliantas- t.y. kad garantinio koeficiento sumažėjimas daugiau negu nustatyta sutartyje norma, suponuoja pareigą apie tai informuoti klientą ne vėliau kaip kitą darbo dieną.

Taisyklių papildymas 125¹ punktu, kuriame nustatoma atitinkama finansų maklerio įmonės pareiga informuoti neprofesionalųjį klientą apie jo pareigą sumokėti garantinę įmoką, finansinių priemonių pirkimo-pardavimo sandorio su pareiga atpirkti, atveju, nagrinėjamam ginčui nėra reikšmingas, kadangi šis pakeitimas buvo padarytas 2009-12-23 VPK nutarimu Nr. 1K-28 ir įsigaliojo nuo 2009-12-31 (Žin., 2009, Nr. 156-7077).

Pažymėtina ir tai, kad Vertybinių popierių komisija 2009 m. lapkričio 26 d. sprendime Nr. 2K-376, į kurį kaip taikytiną šiam ginčui apeliuoja ieškovas, aiškindama Taisyklių 125 punkto nuostatų taikymą, pažymėjo, jog Taisyklių 125 punktas taikomas bendrai Banko turimo užstato vertei (REPO sandoriais Bankui parduotų Kliento vertybinių popierių rinkos kaina) nukritus žemiau Klientui suteiktos paskolos vertės (REPO sandoriais Bankui parduotų Kliento vertybinių popierių atpirkimo kaina, kurią Klientas įsipareigojo sumokėti Bankui, atpirkdamas vertybinius popierius (o ne sutartyje numatyto garantinio koeficiento). Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, jog nagrinėjamu atveju tokios aplinkybės atsirado 2008 m. spalio 7 d. (sprendime neteisingai nurodyti 2009 metai), kai atperkamos vienos akcijos vertė sumažėjo nuo 38,53 Lt iki 35,99 Lt; apie užstato sumažėjimą ir pareigą sumokėti garantinę įmoką ieškovas buvo informuotas 2008 m. spalio 8 d. (1 t., b.l. 59), taigi, netgi remiantis apelianto nurodomu VPK išaiškinimu, nėra pagrindo konstatuoti, kad bankas pavėluotai informavo klientą apie jo pareigą papildyti garantinės įmokos sąskaitą.

Apeliantas savo skunde remiasi aplinkybe, kad garantinio koeficiento sumažėjimas daugiau negu sutartyje numatyta riba sukelia klientui sunkias pasekmes, todėl banko nepranešimas apie 2008-09-29 įvykusį garantinio koeficiento sumažėjimą laikytinas esminiu REPO sutarties pažeidimu. Teismas šį argumentą atmeta: pirmosios instancijos teismui pagrįstai konstatavus, jog garantinis koeficientas REPO sutartyje yra nustatytas kaip kliento pareigos mokėti garantines įmokas riba, ir ši situacija (garantinio koeficiento sumažėjimas daugiau negu sutartyje numatyta riba) suponuoja banko teisę, bet ne pareigą, pareikalauti sumokėti (papildyti) garantinę įmoką, banko nepareikalavimas įmokėti garantinę įmoką 2008-09-30 negali būti vertinamas kaip sutarties pažeidimas. Kita vertus, šis apelianto argumentas vertinamas kaip absoliučiai spekuliatyvus dėl tos priežasties, kad faktinės bylos aplinkybės liudija, jog apeliantas pareigos sumokėti garantinę įmoką neįvykdė nei tuomet, kai jam apie tokią būtinybę buvo pranešta (iki spalio 9 d., 15 val.), nei vėliau, kai apelianto prašymu bankas tam tikrą laiką (nuo 2008 m. spalio 9 d. iki 27 d.) delsė realizuoti vertybinius popierius, nors garantinė įmoka buvo neįmokėta, po to- įmokėta tik nedidelė jos dalis. Šios aplinkybės akivaizdžiai liudija, jog banko veiksmus (būtinumą parduoti vertybinius popierius) lėmė ne informavimo (neinformavimo) apie garantinio koeficiento ribos kritinį sumažėjimą aplinkybė, o tai, kad vertybinių popierių kaina rinkoje nuolat mažėjo, o apeliantas neturėjo lėšų užtikrinti savo įsipareigojimų atpirkti vertybinius popierius įvykdymą, t.y. sumokėti garantinę įmoką.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, t.y. į tai, kad atvirkštinio atpirkimo sandorio galiojimo metu banko turimo užstato (pagal sandorį įsigytų vertybinių popierių (VP) rinkos vertė ir pagal atitinkamą sandorį sumokėtos garantinės įmokos likutis garantinės įmonės sąskaitoje) ir reikalaujamo užstato (pagal atitinkamą sandorį mažiausia garantinės įmokos suma, apskaičiuojama pagal Sutarties 1 priede pateiktą formulę) santykis tapo mažesnis už garantijos koeficientą, nurodytą atitinkamo sandorio susitarimo (REPO sutarties) 4.8 punkte, o Klientas, Bankui pareikalavus, nepapildė garantinės įmokos, Bankas įgijo teisę, išsiuntęs Klientui pranešimą, nutraukti sandorį. Sandoris laikomas nutrauktu Klientui gavus Banko pranešimą dėl sandorio nutraukimo (REPO sutarties 4.5, 4.6, 7.1 punktai). Taigi, Banko veiksmai- vertybinių popierių realizavimas, jam nutraukus sandorį, buvo teisėti, atitiko sutarties sąlygas. Dėl to nėra teisinio pagrindo pripažinti negaliojančiu ieškiniu ginčijamą vertybinių popierių pardavimo sandorį. Minėta, jog ieškovas patikslintu ieškiniu nereiškė reikalavimų nei dėl REPO sutarties (visa apimtimi ar tam tikrų jos sąlygų) pripažinimo negaliojančiomis, nei dėl Banko veiksmų, nutraukiant sutartį teisėtumo (sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu).

Pagal Sutarties 4.7 punktą, visos garantinės įmokos sąskaitoje esančios ir būsimos lėšos bei reikalavimo teisė grąžinti garantinės įmokos sąskaitoje esančias lėšas yra įkeičiamos Banko naudai ir tokiu būdu užtikrinamas visų Sutartyje nustatytų su sandoriu susijusių Klieno įsipareigojimų (įskaitant atpirkimo kainos sumokėjimą, bet tuo neapsiribojant) įvykdymas. Šiame sutarties punkte šalys taip pat susitarė, kad Kliento vardu atidarytoje garantinės įmokos sąskaitoje Banke esanti pinigų suma pagal LR Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymą laikoma finansiniu užstatu, kuriuo užtikrinamas Kliento prievolių, atsirandančių pagal sutartį, tinkamas įvykdymas Bankui. Remiantis FSUĮ 8 straipsnio 3 dalimi, teisė į finansinį užstatą pasibaigia, kai įvykdomi užtikrinamieji finansiniai įsipareigojimai arba kai priverstinio vykdymo įvykio atveju finansinis užstatas realizuojamas šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nurodytais būdais. Pastaroji teisės norma numato, kad tuo atveju, kai finansinis užstatas yra pinigai, finansinio įsipareigojimo priverstinio vykdymo įvykio atveju užstato gavėjas turi teisę finansinį užstatą, pateiktą pagal finansinio užtikrinimo neperduodant užstato nuosavybės teisės susitarimą, atsižvelgdamas į šiame susitarime numatytas sąlygas, vienašališkai įskaityti arba kitaip padengti užtikrinamuosius finansinius įsipareigojimus. Atsižvelgiant į tai, nepagrįsti ieškovo argumentai, kad Bankas neturėjo teisės garantinės įmokos vienašališkai nurašyti nuo įmonės sąskaitos ir todėl pagrįstai netenkintas ieškinio reikalavimas šį banko veiksmą pripažinti negaliojančiu kaip sandorį, prieštaraujantį imperatyvioms įstatymų nuostatoms.

Kadangi nėra pagrindų atsakovo veiksmus, realizuojant vertybinius popierius bei vienašališkai nusirašant garantinę įmoką, pripažinti neteisėtais, ieškovo reikalavimas dėl restitucijos taikymo nesvarstytinas. Dėl šio ieškovo reikalavimo teisėjų kolegija tik pažymi, jog restitucija yra šalių grąžinimas į buvusią padėtį (CK 1.80 str. 2 d.), o ne nuostolių atlyginimas, kaip kad patikslintame ieškinyje suformuluotas ieškovo reikalavimas. Minėta, jog šiuo atveju nei restitucijos taikymas, nei jos būdo parinkimas nėra aktualūs, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl šio reikalavimo, taip pat dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su restitucija, nepasisako.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliacinio skundo motyvai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 329, 330 str.), todėl ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, teismo sprendimą paliekant nepakeistą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Rasa GudžiūnienėRimvydas NorkusAlvydas Poškus