Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Milda Vainienė, rašytinio proceso tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo G. S. (G. S.) skundą atsakovams Vilniaus pataisos namams ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas ir atsakovų atstovai į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio datą, vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 47, 48).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Byloje ginčas kilo dėl statutinio valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2014 m. gegužės 8 d. nutarime konstatavo, kad DK nuostata, ribojanti darbuotojo teisę gauti jam priklausantį, bet neišmokėtą darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias sumas, prieštarauja Konstitucijai, todėl Vilniaus PN nurodomas DK 301 str. netaikytinas.

Vilniaus PN pareiškėjo reikalavimui priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką prašo taikyti ir DK 27 str. 2 d. nustatytą trejų metų senaties terminą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotoje praktikoje konstatuota, jog teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu, nustatytu DK 27 str. 2 d. (LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). DK 27 str. 5 d. nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatos. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Ieškinio senatį pagal CK 1.126 str. 2 d. teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.127 str. 1 d. nustato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Pareiškėjas prašo priteisti darbo užmokesčio skirtumą už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d., o į teismą su skundu kreipėsi 2013 m. spalio 23 d. (b. l. 1).

Kadangi pagal DK nuostatas, darbo užmokestis turi būti mokamas ne rečiau kaip kas mėnesį, pareiškėjas ne vėliau kaip kiekvieno mėnesio atlyginimo mokėjimo dieną galėjo suprasti, ar darbo užmokestis už praėjusį mėnesį jam išmokėtas teisingai, todėl atsižvelgiant į Vilniaus PN prašymą taikyti ieškinio senatį ir DK 27 str. 2 d. nuostatą, kad bendras ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, taip pat CK I knygos VII skyriaus nuostatas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, konstatuotina, kad pareiškėjas pateikė skundą praleidęs ieškinio senaties terminą reikalavimui, kildinamam iš laikotarpio nuo 2009 m. rugpjūčio iki 2010 m. rugsėjo mėn. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo reikalavimas šioje dalyje atmetamas.

Nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 2 d. dirbo Vilniaus PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus vyresniuoju inspektoriumi, o nuo 2011 m. lapkričio 2 d. iki 2013 m. spalio 1 d. – Vilniaus PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus direktoriaus budinčiuoju padėjėju. Pareiškėjui yra suteikta antra kvalifikacinė kategorija, be to, nuo 2011 m. lapkričio 2 d. jam suteiktas trečias rangas.

Pareiškėjo darbo užmokestį reglamentuoja Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statutas (toliau – ir Statutas) bei Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas (toliau – ir VTĮ). Pagal VTĮ 23–25 str. nuostatas, valstybės tarnautojo darbo užmokesčio pagrindinę dalį sudaro pareiginė alga, kurios dydis apskaičiuojamas taikant šio įstatymo 1 priede atitinkamai valstybės tarnautojo pareigybės kategorijai nustatytą pareiginės algos koeficientą. Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalis, be kita ko, yra ir priedai už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją, laipsnį arba tarnybinį rangą.

Pažymėtina, kad nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojus Statuto 42 str. 6 d. pakeitimams buvo sumažintas Kalėjimų departamento arba jam pavaldžios įstaigos pareigūnų priedų už kvalifikacinę kategoriją dydis, taigi pareiškėjas gaudavo mažesnį darbo užmokestį nei iki tol.

Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažino, kad teisės aktų nuostatos, kuriomis vadovaujantis ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo mažinamas darbo užmokestis, prieštarauja Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Be to, Konstitucinis Teismas minėtame nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos. Taigi Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime akcentavo ne tik Seimo teisę, bet ir aiškią pareigą – pašalinti neigiamas teisines pasekmes, kilusias taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai; Konstitucinis Teismas nurodė šios pareigos įvykdymo būdą – įstatymu nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Tai, kad sumažinto darbo užmokesčio kompensavimas turi būti vykdomas teisės aktų nustatyta tvarka patvirtina ir Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas, kuriame konstatuota, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.

Teismas atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas) 2 str. 2 p. Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – ir Vyriausybė) buvo pavesta iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensavimo sąlygas, mastą ir būdą, laikotarpį, per kurį kompensuojama sumažinta darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kompensacijų dydį ir kita) reglamentuojančio įstatymo projektą ir pateikti pagal jame nustatytą kompensavimo mechanizmą apskaičiuotą kompensacijoms reikalingą lėšų sumą. Minėtas terminas vėliau pratęstas iki 2015 m. gegužės 1 d. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas, kuriuo vieneriems metams buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, laikytinas protingu laikotarpiu ir neprieštarauja Konstitucijai.

Apibendrinant nurodytą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas konstatavo, jog: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Atkreiptinas dėmesys, kad 2015 m. balandžio 30 d. Vyriausybė pateikė Seimui įstatymo projektą, kurio pagrindu Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d. Minėto įstatymo preambulėje inter alia nurodyta, kad Seimas jį priėmė įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus bei siekdamas atlyginti tuos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtus praradimus, kurių nebūtų buvę patirta, jeigu būtų buvęs užtikrintas tolygus ir proporcingas darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas tam tikru mastu. Taigi šiuo įstatymu yra nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

Taigi teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, konstatuoja, kad Vilniaus PN Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus. Pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme ir pareiškėjui nesuformulavus pagrįstų argumentų, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti jam neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią dėl kvalifikacinės kategorijos mažinimo, teismo sprendimu.

Tuo tarpu dėl priedo už rangą teismas pažymi, kad 2008 m. lapkričio 6 d. priimta Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo nuostata, numatanti didesnius priedo už rangą koeficientus. Tačiau ši nuostata faktiškai pagal galiojantį teisinį reguliavimą statutiniams valstybės tarnautojams nebuvo taikoma iki 2014 m. sausio 1 d., nes Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. gruodžio 23 d. priėmė Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymą Nr. XI-123, kurio 1 str. nustatė, jog pakeitimai, susiję su didesniu priedo už rangą koeficientu, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. 2009 m. gruodžio 8 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XI-535, pagal kurio 5 str. 2 d. didesni koeficientai įsigalioja 2011 m. sausio 1 d. Pagal nustatytą teisinį reguliavimą ginčo laikotarpiu pareigūnams turėjo būti mokami priedai už turimus rangus (anksčiau – pareiginius laipsnius), savo dydžiu prilygę iki 2010 m. sausio 1 d. galiojusiems, tačiau šis teisinis reguliavimas faktiškai nebuvo taikytas.

Ginčo laikotarpiu teisės aktų nuostatos nenumatė priedų už rangą koeficientų mažinimo ir toks mažinimas nebuvo taikytas. Pareiškėjas iš esmės ginčą kelia tuo aspektu, kad jam nebuvo taikytas planuotas priedų už rangą koeficientų didinimas, kurio įsigaliojimas nuolat buvo atidedamas. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad priedų už rangus mažinimas yra analogiškas pareiginės algos koeficientų bei priedų už kvalifikacinę kategoriją sumažinimui, todėl laikytinas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pažymėtina, kad valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientai ir priedų už kvalifikacines kategorijas (klases) dydžiai buvo realiai sumažinti, o teisės normos, reglamentavusios koeficientų už atitinkamus rangus padidinimą, įstatymui leidėjui kelis kartus atidėjus jų įsigaliojimą, įsigaliojo tik nuo 2014 m. sausio 1 d.

LVAT analogiškoje byloje įvertinęs, jog ginčo teisiniu reguliavimu buvo siekiama teisėto tikslo užtikrinti valstybės finansinį stabilumą, pareiškėjams tenkančią sunkumų naštą, tai, kad pareiškėjų interesai buvo ribojami tiek laiko, tiek masto požiūriu ir dėl to jiems nekilo pernelyg didelė sunkumų našta, sprendė, jog nėra pagrindo manyti, kad pareiškėjų nurodytas teisinis reguliavimas kelia pagrįstų abejonių dėl pareiškėjų teisėtų lūkesčių pažeidimo (LVAT administracinėje byloje Nr. A-1688-822/2015). Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra duomenų, pagrindžiančių pareiškėjų nurodytą aplinkybę, kad laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo mokamas neproporcingai sumažintas darbo užmokestis. Teisės aktai, reglamentuojantys koeficientų už tarnybinius rangus padidinimą, įsigaliojo tik nuo 2014 m. sausio 1 d. ir prieš jiems įsigaliojant nebuvo taikomi, todėl faktiškai pareiškėjo darbo užmokestis nebuvo mažinamas.

Teismas pažymi, kad jam nekilo abejonių pareiškėjo ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktimi Konstitucijai, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 str. 3 d. tiek, kiek joje nustatyti pareiginės algos priedų už turimus rangus apskaičiavimo pagal pareiginės algos bazinį dydį koeficientai, galioję 2010 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d., teisėtumo.

Teismas, įvertinęs nurodytą teisinį reglamentavimą, LVAT ginčui aktualią praktiką, nenustatė, kad pareiškėjas kokiu nors būdu buvo diskriminuojamas ar jam mokėtas neproporcingas darbo užmokestis, todėl remiantis išdėstytais argumentais pareiškėjo reikalavimą priteisti jam neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią dėl priedo už rangą mažinimo, atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 85–87 str., 88 str. 1 p., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.) 132 str. 1 d., 133 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjo G. S. (G. S.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.