- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2009-07-03
- Bylos Nr.
- I-1520-580/2009
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas, Petras Viščinis, Jūra Marija Strumskienė
- Pareiškėjas
- E. U.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Advokatai
- Jelena Koltakova
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūros Marijos Strumskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Petro Viščinio ir Audriaus Bakavecko,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. U. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas E. U. skunde prašo teismo panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Valstybinė mokesčių inspekcija) 2009-03-04 sprendimą Nr. 68-47 „Dėl E. U. (a.k. (duomenys neskelbtini) 2009-01-27 skundo“. Prašyme prie 2009-03-27 skundo prašė priteisti iš atsakovo atstovavimo išlaidas ir sumokėtą žyminį mokestį.
Paaiškino, kad skundžiamas sprendimas nepagrįstai grindžiamas mokestinio patikrinimo metu pareiškėjo pateiktų pirkimo–pardavimo sutarčių kopijomis, iš UAB „Reveka“ operatyvaus patikrinimo metu surinkta informacija, VĮ „Regitra“ Kauno filialo pateiktomis automobilių įsigijimo dokumentų kopijomis bei pakartotinio patikrinimo metu papildomai gautais 30 užklaustų įmonių atsakymais. Pareiškėjo teigimu, jo pateiktose pirkimo–pardavimo sutartyse, visuose įmonių išrašytuose automobilių pardavimo dokumentuose: pažymose–sąskaitose, PVM sąskaitose faktūrose, pirkimo–pardavimo sutartyse yra ne jo parašas. Atliekant mokestinį patikrinimą pažeistos Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 8 straipsnio 3 dalies, 33 straipsnio 10 punkto ir 18 punkto nuostatos, nes nebuvo kreiptasi į kompetentingą instituciją dėl parašų ekspertizės.
Pareiškėjas nurodė, kad 2005-09-15 patikslintoje metinėje pajamų mokesčių deklaracijoje už 2004 metus jis deklaravo 2800 Lt pajamų už gautas už paslaugas, susijusias su automobilių, kuriuos Kirgizijos ir Kazachstano piliečiai nusipirko Lietuvoje, registracija jo vardu. Atlygis už kiekvieną automobilį sudarydavo 100 Lt neatskaičius mokesčių. Nurodė, kad vykdydamas MAĮ 73 straipsnio nuostatos reikalavimus, deklaravo gautas pajamas, kurios priskiriamos pajamų rūšiai, nurodytai Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 14 punkte, t. y. kita gauta nauda pinigais.
Teigė, kad neturėjo jokių realių nuosavybės teisių į parduodamus automobilius, nes veikė kaip tarpininkas, padedantis atlikti automobilio registraciją ir sudarantis sąlygas išgabenti automobilius iš Lietuvos. Automobiliai pagal panaudos sutartį buvo perduodami kitų valstybių piliečiams be sąlygų, suteikiančių garantijas atgauti automobilį. Faktiškai automobilių savininkai buvo užsienio valstybių piliečiai. Mokesčius už automobilių registraciją ir išregistravimą taip pat mokėjo kitų valstybių piliečiai.
Pažymėjo, kad patikrinimą atlikę pareigūnai nesivadovavo MAĮ 8 straipsnio 3 dalimi, 10 straipsniu, 70 straipsnio 1 dalimi, teisingumo, protingumo principais, turinio viršenybės prieš formą principu, kadangi neatsižvelgė į visas pareiškėjo veiksmų vertinimui reikšmingas aplinkybes ir pateiktą patikrinimui informaciją. Nesutiko su mokesčių administratoriaus išvada, kad naudotų transporto priemonių pirkimo–pardavimo grandinėje, siekiant nuslėpti mokėtinus mokesčius, sąmoningai buvo iškraipomas pirkimo–pardavimo faktas, surašant panaudos sutartis užsienio piliečiams ir tuo iškreipiant realų pirkimo–pardavimo faktą bei realiai vykdytą individualią veiklą, kuri atitinka visus tris individualios veiklos požymius – savarankiškumą, tęstinumą ir ekonominės naudos siekimą. Pažymėjo, kad individualios veiklos savarankiškumo požymis skundžiamame sprendime nėra pagrįstas įrodymais. Nenustatyta, kas mokėjo už perkamus automobilius. Atliekant pakartotinį patikrinimą nebuvo įvykdytas centrinio mokesčių administratoriaus nurodymas išsiaiškinti, kas surado pirktus automobilius ir tarėsi dėl jų pardavimo. Pareiškėjo nuomone, nebuvo įrodyti ir kiti individualios veiklos požymiai: ekonominės naudos siekimas, tęstinumas. Dalyvavimas panaudos sutarties sudaryme neįrodo, kad buvo atliekami visi automobilio pirkimo veiksmai: sutarties sudarymas, PVM sąskaitos faktūros ar pažymos–sąskaitos pasirašymas, pinigų sumokėjimas pasirašant finansinės apskaitos dokumentus – kasos pajamų orderius. Rėmėsi tuo, kad V. Š. įmonės kasos pajamų orderyje Nr. 0244, G. G. firmos „Vileda“ kasos pajamų orderyje Nr. (duomenys neskelbtini), UAB „Aftalitana“ kasos pajamų orderyje Nr. (duomenys neskelbtini) ir Z. S. firmos „Automeksas“ kasos pajamų orderyje Nr. (duomenys neskelbtini) nėra jo parašo.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Paaiškino, kad atliekant mokestinį patikrinimą pagal pareiškėjo pateiktų dokumentų kopijas, iš UAB „Reveka“ operatyvaus patikrinimo metu surinktą informaciją ir pagal VĮ „Regitra“ Kauno filialo pateiktas automobilio įsigijimo dokumentų kopijas, nustatyta, kad pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu iš įvairių juridinių ir fizinių asmenų įsigijo 53 naudotus lengvuosius automobilius, kurių įsigijimo vertė 201365 Lt. Nurodė, jog pareiškėjas, savo vardu įsigijęs automobilius, surašydavo panaudos sutartis, patvirtintas notaro, kuriose nurodyta, kad pareiškėjas, kaip panaudos davėjas perdavė transporto priemones panaudos gavėjui neatlygintinai be termino naudotis, su teise išvykti į užsienį. Po tam tikro laiko, tiems patiems automobiliams buvo išrašomos pažymos–sąskaitos, kurių viršutinėse eilutėse buvo nurodomos naujų savininkų, t. y. Kirgizijos ir Kazachstano gyventojų pavardės, nurodant paso duomenis, kurie pirko įvardintą transporto priemonę, priklausančią pareiškėjui. Šiose pažymose–sąskaitose buvo nurodoma, kad pareiškėjas, transporto priemonės savininkas, pardavė automobilį ir iš kasos gavo 85 Lt, išskaičiuojant gyventojų pajamų mokestį arba 100 Lt, kai nebuvo išskaičiuotas gyventojų pajamų mokestis. Minėtais atvejais UAB „Reveka“, įforminusi automobilių pardavimą, gaudavo pinigus už dokumentų įforminimą. Pareiškėjas per UAB „Reveka“ pardavė 41 naudotą automobilį už 4100 Lt: 2004 m. pardavė 29 naudotus automobilius po 100 Lt (iš viso už 2900 Lt), kurių įsigijimo vertė pagal pateiktų dokumentų kopijas 126324 Lt, o UAB „Reveka“, išmokėdama pareiškėjui pinigus už parduotus automobilius, išskaičiavo ir sumokėjo į biudžetą 330 Lt gyventojų pajamų mokesčio, 2005 m. pareiškėjas pardavė 12 naudotų automobilių po 100 Lt (iš viso už 1200 Lt), kurių įsigijimo vertė pagal pateiktų dokumentų kopijas yra 38400 Lt. Informacija apie kitų 12 automobilių įsigijimą buvo surinkta iš pareiškėjo ir VĮ „Regitra“ Kauno filialo pateiktų dokumentų.
Atsakovas, remdamasis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje įtvirtina individualios veiklos sąvoka, nurodė, kad pareiškėjo vykdyta prekybos naudotais lengvaisiais automobiliais veikla atitinka visus individualios veiklos požymius. Pareiškėjo sudarytiems sandoriams būdingas tęstinumas (2004-2005 metais jis pardavė 53 automobilius; pardavęs automobilius, savo vardu pirkdavo kitus automobilius, kuriuos irgi parduodavo); savarankiškumas (mokestinio patikrinimo metu nenustatyta jokių duomenų, kurie leistų manyti, kad sandorių sudarymui įtakos turėjo kiti asmenys; pareiškėjas veikė savo valia ir nuožiūra, nepriklausomai nuo kitų asmenų); ekonominė nauda (2004 m. metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje pareiškėjas deklaravo, kad gavo 2800 Lt pajamų, apmokestinamų 15 proc. mokesčio tarifu ir 330 Lt sumokėtą pajamų mokestį; pareiškėjas 2004 m. – 2005 m. per UAB „Reveka“ įformino 41 automobilio pardavimus po 100 Lt už kiekvieną; analizuojant pareiškėjo vykdomą veiklą nenustatyta jokių duomenų, kurie leistų manyti, kad pirkti automobiliai buvo naudojami tik asmeniniams poreikiams tenkinti).
Atsiliepimas
Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – Kauno apskrities VMI) neįvykdė centrinio mokesčio administratoriaus nurodymų, išdėstytų 2008-04-18 sprendime Nr. 68-9, kuriuo buvo pavesta atlikti pakartotinį patikrinimą. Nurodė, kad pakartotinio patikrinimo metu Kauno apskrities VMI išsiuntė paklausimus pareiškėjo pirktų automobilių tiekėjams Lietuvoje, prašydama atsiųsti naudotų automobilių įsigijimo dokumentų kopijas ir atsakyti į klausimus, kada ir kokius automobilius pareiškėjas įsigijo, kas atsiskaitė už pirktus automobilius, kas pasirašė ant dokumentų. Įmonių vadovai (išskyrus UAB „Sagūnė“ ir R. L. įmonės savininką, kurie negalėjo pateikti duomenų) patvirtino, kad būtent pareiškėjas yra automobilių pirkėjas, kuris atsiskaitė už pirktus automobilius. Įmonės pateikė patvirtintų dokumentų, kuriuose pareiškėjas įvardintas kaip automobilių pirkėjas, kopijas. Pakartotinio patikrinimo metu taip pat buvo atlikti UAB „Armata“, UAB „Milavita“, UAB „Autoramitra“, UAB „Gesuva“, UAB „Germonda“, UAB „Seslita“ operatyvūs patikrinimai ir nustatyta, kad iš minėtų įmonių automobilius įsigijo pareiškėjas, nes automobilių įsigijimo dokumentuose nurodytas pateiktas dokumentas – pasas LC (duomenys neskelbtini), išduotas E. U. Atsakovo tvirtinimu, įmonių vadovai negalėjo paaiškinti atsiskaitymo už parduotus automobilius aplinkybių, kadangi neprisiminė, kas įmokėjo į kasą grynuosius pinigus, nes visi atsiskaitymai buvo atliekami grynais pinigais per kasą arba kasos aparatus.
Teigė, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų aplinkybes, nustatytas pakartotinio patikrinimo metu. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl vykdytos tarpininkavimo parduodant automobilius veiklos yra subjektyvaus pobūdžio ir nepagrįstos įrodymais.
Atsakovo teigimu, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas individualią veiklą vykdė jos neįregistravęs, 2004 m. nedeklaravo visų gautų pajamų, 2005 m. visai nedeklaravo iš automobilių pardavimo gautų pajamų, neteikė mokesčių deklaracijų, netvarkė buhalterinės apskaitos, išsaugojo ne visus dokumentus, mokesčio bazę nustatyti įstatymų nustatyta tvarka, t. y. tiesiogiai, nėra galimybės. Nurodė, kad, vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio 1 ir 2 dalimis bei Mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių, patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2004-05-24 įsakymu Nr. VA-103, 4.1, 6.2, 6.3 punktais, mokesčiai pareiškėjui buvo apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, taikant ekonominių modelių metodą. Siekiant atlikti kuo tikslesnius skaičiavimus, buvo vadovautasi informacija, paimta iš trijų šaltinių: 1) Komisijos privalomam registruoti turtui įvertinti nutarimais nustatytomis vidutinėmis rinkos kainomis „Dėl nekilnojamojo turto vidutinių rinkos kainų nustatymo 2004-02-01, 2004-05-01, 2004-08-01, 2004-11-01, 2005-02-01, 2005-05-01, 2005-08-01, 2005-11-01“; 2) VŠĮ „Emprekis“ internetiniame puslapyje paskelbta informacija „Autotransporto kainos Lietuvoje“, panaudojant duomenis apie rinkos kainas, buvusias tais laikotarpiais, kai automobiliai buvo parduoti; 3) informacija iš internetinio puslapio „Alio reklama“. Įvertinus surinktą informaciją, buvo apskaičiuotos 53 parduotų automobilių kainos ir nustatyta, kad pareiškėjas iš viso gavo 214750 Lt pajamų: 2004 metais – 128586 Lt pajamų, o 2005 metais – 86164 Lt pajamų.
Tretysis suinteresuotas asmuo Kauno apskrities VMI atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti. Laikė nepagrįstais pareiškėjo teiginius, kad jis buvo tik tarpininkas parduodant automobilius. Paaiškino, jog patikrinimų metu nebuvo nustatyta, jog iki pardavimo 53 automobilių savininkai buvo kiti asmenys, o ne pareiškėjas. Pareiškėjas savo vardu pirko automobilius, savo vardu sudarė panaudos sutartis, po to savo vardu išregistravo automobilius iš VĮ „Regitra“. Nėra jokių duomenų, leidžiančių manyti, kad sandorių sudarymui galėjo turėti įtakos kiti asmenys. Kauno apskrities VMI teigimu, pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų dėl vykdytos tarpininkavimo veiklos, taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad pirkti automobiliai buvo naudojami asmeniniams poreikiams tenkinti, todėl buvo konstatuota, kad pareiškėjas vykdė individualią veiklą – automobilių prekybą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Nustatyta, kad Kauno apskrities VMI atliko pareiškėjo pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM), gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM), valstybinio socialinio draudimo (toliau – VSD) ir privalomojo sveikatos draudimo (toliau – PSD) įmokų patikrinimą už laikotarpį nuo 2004-01-01 iki 2005-12-31 ir surašė 2007-11-28 patikrinimo aktą Nr. AU16-6 (t. 4, b. l. 51-65). Kauno apskrities VMI 2008-01-25 sprendimu „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. (04)-K3-60-9 pakeitė patikrinimo akte apskaičiuotas mokesčių sumas ir nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą 10073 Lt PVM, 3332 PVM delspinigių, 1208 Lt GPM, 260 Lt GPM delspinigių 1890 Lt VSD įmokų bazinės pensijos daliai, 1613 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai, 118 Lt PSD įmokų, 49 Lt PSD įmokų delspinigių bei skyrė 1007 Lt PVM, 121 Lt GPM, 1751 Lt VSD įmokų ir 12 Lt PSD įmokų baudas (t. 4, b. l. 37-45). Pareiškėjas, nesutikdamas su pastaruoju sprendimu, apskundė jį Valstybinei mokesčių inspekcijai (t. 4, b. l. 18-20).
Valstybinė mokesčių inspekcija 2008-04-18 sprendimu „Dėl E. U. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2008-02-15 skundo“ Nr. 68-96 nusprendė pavesti Kauno apskrities VMI dėl 2008-01-25 sprendimo Nr. (04)-K3-60-9 nurodymo pareiškėjui į biudžetą sumokėti 10073 Lt PVM, 3332 Lt PVM delspinigių, 1007 Lt PVM baudą, 1208 Lt GPM, 260 Lt GPM delspinigių, 121 Lt GPM baudą, 1890 Lt VSD įmokų bazinės pensijos daliai, 1613 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai ir 1751 Lt VSD įmokų baudą, 118 Lt PSD įmokų, 49 Lt PSD įmokų delspinigių, 12 Lt PSD įmokų baudą atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą (t. 4, b. l. 13-17).
Kauno apskrities VMI, vykdydama Valstybinės mokesčių inspekcijos 2008-04-18 sprendimą „Dėl E. U. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2008-02-15 skundo“ Nr. 68-96, atliko pakartotinį pareiškėjo patikrinimą, surašė 2008-10-27 patikrinimo aktą Nr. AU16-43, kuriame papildomai apskaičiavo 10073 Lt PVM, 4678 Lt PVM delspinigių, 327 Lt GPM, 114 Lt GPM delspinigių, 3503 Lt VSD įmokų, 118 Lt PSD įmokų, 65 Lt PSD įmokų delspinigių (t. 1, b. l. 51-68). Kauno apskrities VMI 2008-12-30 sprendimu „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. (04)-K3-465-140 patvirtino patikrinimo akte apskaičiuotas mokesčių ir delspinigių sumas bei skyrė 3022 Lt PVM, 98 Lt GPM, 1751 Lt VSD įmokų ir 35 Lt PSD įmokų baudas (t. 1, b. l. 39-45). Dėl pastarojo sprendimo pareiškėjas 2009-02-02 padavė 2009-01-27 skundą Nr. (duomenys neskelbtini) Valstybinei mokesčių inspekcijai (t. 1, b. l. 35-36), kuri 2009-03-04 sprendimu „Dėl E. U. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2009-01-27 skundo“ Nr. 68-47 nusprendė patvirtinti Kauno apskrities VMI 2008-12-30 sprendimą Nr. (04)-K3-465-140 (t. 1, b. l. 27-33).
Byloje kilo ginčas dėl to, ar pagrįstai mokesčių administratorius konstatavo, jog pareiškėjas vykdė automobilių pirkimo–pardavimo sandorius ir tokią veiklą pripažino individualia veikla bei taikydamas netiesioginius metodus apskaičiavo mokesčio bazę.
Dėl individualios veiklos buvimo
Individualios veiklos sąvoka yra apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje (ginčo teisiniams santykiams taikytino 2002 m. liepos 2 d. Įstatymo Nr. IX-1007 redakcija). Šioje teisės normoje nurodyta, kad individuali veikla – savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį: 1) savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; <...>. Įstatymų leidėjo pateiktuose ekonominės veiklos ir individualios veiklos apibrėžimuose nėra išskiriama kokia nors veiklos rūšis (veiklos pobūdis) kaip būtinas elementas tam tikrą veiklą pripažinti individualia. Tokia pripažįstama bet kokia veikla, kuria siekiama gauti pajamų. Tai reiškia, kad būtent pajamų gavimas iš savarankiškos tęstinės veiklos yra požymiai, nulemiantys vienos ar kitos veiklos priskyrimą individualiai veiklai.
Pareiškėjas 2005-09-15 pateikdamas mokesčių administratoriui patikslintą metinę pajamų mokesčio deklaraciją (duomenys neskelbtini) už 2004 metus, kurioje deklaravo 2800 Lt individualios veiklos pajamų (t. 2, b. l. 171-174), bei teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose, išsakytuose paaiškinimuose pripažino, kad tiriamuoju laikotarpiu nuo 2004-01-01 iki 2005-12-31 vykdė individualią veiklą. Tačiau, pareiškėjo teigimu, ši veikla buvo tarpininkavimo paslaugos parduodant automobilius, o ne automobilių pirkimas – pardavimas. Nors skunde ir nurodoma, kad individuali veikla pareiškėjo atžvilgiu buvo nustatyta nepagrįstai, tačiau išskiriama, kad šis argumentas liečia automobilių prekybos veiklą. Mokesčių administratorius vertindamas patikrinimo metu surinktus duomenis padarė išvadą, kad pareiškėjas vertėsi automobilių pirkimo – pardavimo veikla ir pagal savo vertinimą paskaičiavo mokesčio bazę.
Tai, kad pareiškėjas vertėsi individualia veikla neginčijamai įrodyta. Per dvejus metus pareiškėjas pardavė ar tarpininkavo parduodant net 53 automobilius, t.y. po kelis automobilius per mėnesį. Veiklą vykdė savarankiškai, niekas pavedimų nedavė, sandorių sudarymui jokie pašaliniai asmenys įtakos neturėjo. Veikla nebuvo epizodinė, veiksmai atliekami nuosekliai, ilgą laiko tarpą. Mokesčių administratoriaus sudarytoje pareiškėjo gautų pajamų apskaičiavimo lentelėje (t. 1, b. l. 77) atsispindi, kad 2004-2005 metais pareiškėjas kiekvieną mėnesį nuo 2004 m. balandžio mėnesio iki 2005 metų gruodžio mėnesio gavo pajamas iš veiklos. Vykdydamas veiklą siekė gauti pajamų, jokių kitų motyvų, kurie galėjo paskatinti veikti pareiškėjas nenurodė, byloje taip pat nenustatyta. Tuo veiklos savarankiškumas, tęstinumas bei pelno siekimas įrodyti. Tiek pripažįstant individualia veikla tarpininkavimą, tiek prekybą, individualios veiklos požymiai bei juos patvirtinančios aplinkybės yra tos pačios.
Dėl pareiškėjo veiklos pobūdžio vertinimo
Tiriama pareiškėjo veikla kiekvienu atveju iš esmės buvo vienoda. Tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjo vardu iš įvairių asmenų buvo įsigyti 53 naudoti lengvieji automobiliai. Įsigijus automobilius, buvo surašomos patvirtintos notaro panaudos sutartys. Sutartyse nurodoma, kad E. U., kaip panaudos davėjas perduota transporto priemones panaudos gavėjui (Kirgizijos ar Kazachstano gyventojui) neatlygintinai be termino naudotis, su teise išvykti į užsienį. Panaudos sutarčių 7 punkte nustatyta, kad perduodamą naudotis transporto priemonę panaudos gavėjas įsipareigoja grąžinti tokios pat būklės, kokia ji buvo prieš perduodant, atsižvelgiant į normalų nusidėvėjimą (t. 4, b. l. 81-95, 141-190). Po tam tikro laiko, tiems patiems automobiliams buvo išrašomos pažymos-sąskaitos, kurių viršutinėse eilutėse nurodomos automobilius pirkusių Kirgizijos ir Kazachstano gyventojų pavardės ir jų pasų duomenys (t. 5, b. l. 11-71, t. 3, b. l. 109-172). Pagal pažymas-sąskaitas automobiliai parduoti po 100 Lt. Juridiniai nuosavybės teisės faktai įregistruoti ir išregistruoti VĮ Regitra.
Tikrinimo metu surinkti dokumentai rodo tai, kad pareiškėjas pagal jų įsigijimo dokumentus (pirkimo dokumentuose nurodytas pirkėju) buvo tapęs automobilių savininku ir juos vėliau pardavė pagal pažymas-sąskaitas (pardavimo dokumentuose nurodytas pardavėju). Visų automobilių įsigijimo bei pardavimo dokumentai yra sudaryti pareiškėjo vardu ir pagal savo rekvizitus iš esmės atitinka formalius reikalavimus dokumentams, kad pagal juos būtų galima skaičiuoti mokesčius. MAĮ 66 straipsnis leidžia mokesčius apskaičiuoti pagal apskaitos ir kitus dokumentus. Mokesčių administratorius mokesčius paskaičiavo pagal turimus dokumentus, išskyrus automobilių pardavimo vertės nustatymą. Šios bylos atveju ne mokesčių administratorius sprendžia, bet pats pareiškėjas prašo taikyti turinio viršenybės prieš formą principą ir aplinkybes vertinti ne sutinkamai su pateiktais dokumentais, o atsižvelgiant į faktines pareiškėjo veiklos ypatybes. Tokią teisę jam suteikia MAĮ 10 straipsnis įtvirtinantis nuostatą, kad mokestiniuose santykiuose galioja turinio viršenybės prieš formą principas, reiškiantis, kad mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai. Kadangi įstatyme nėra numatyta galimybė šį principą taikyti tik vieno iš mokestinių santykių dalyvio – mokesčių administratoriaus, iniciatyva, tai daroma išvada, kad principas gali būti taikomas ir mokesčių mokėtojo prašymu. MAĮ 67 straipsnis numato pareigas tiek mokesčių administratoriui, tiek mokesčių mokėtojui pateikti įrodymus dėl mokesčių paskaičiavimo pagrįstumo. Vadovaujantis šia nuostata pareiškėjui šiame mokestiniame ginče teko pareiga įrodyti, kad jo faktinė veikla buvo ne automobilių pirkimas-pardavimas, bet tarpininkavimo parduodant automobilius paslaugos. Pareiškėjo pateikti įrodymai turėjo būti pakankami tam, kad mokesčių administratorius būtų įtikintas nesiremti automobilių perleidimo faktą patvirtinančiais dokumentais.
Pateikdamas 2008-12-04 pastabas dėl Kauno apskrities VMI 2008-10-27 patikrinimo akto Nr. AU 15-43 (t. 1, b. l. 46-50) pareiškėjas nurodė, kad didesnėje dalyje automobilių įsigijimą patvirtinančių dokumentų pirkėjo parašas parašytas ne jo ranka. Tai patvirtinančių įrodymų, o pagal įrodinėjimo leistinumo taisykles, tai galėtų būti rašysenos ekspertizė, pareiškėjas nepateikė. Mokesčių administratoriaus bendradarbiavimo su mokesčių mokėtoju pareiga, išdėstyta MAĮ 27 straipsnyje, neapima mokesčių administratoriaus pareigos tiriant mokesčio paskaičiavimo teisingumą nurodyti kokie įrodymai gali būti pateikti dėl to, kad būtų paneigtos administratoriaus padarytos išvados. Pareiškėjas apskritai nepateikė ir jokių kitokių įrodymų, kurie leistų abejoti pirkimo-pardavimo sutartyse bei VĮ Regitra duomenų bazėje esančių duomenų teisingumu. Pareiškėjo versija yra išimtinai jo paaiškinimas, kuris nėra pagrįstas įrodymais. Vertinant abiejų mokestinio santykio dalyvių pozicijas įrodymų prasme matyti, kad mokesčių administratorius pateikia sandorius, notaro patvirtintas sutartis bei VĮ Regitros duomenų išrašus, o pareiškėjas šiems dokumentams prieštarauja tik paaiškinimais, kurie vietomis yra prieštaringi.
Teismas sutinka su mokesčių administratoriaus pozicija, kad ir tolesni pareiškėjo veiksmai patvirtina pirkimo-pardavimo sutarčių buvimą. Pareiškėjas savo vardu automobilius registravo VĮ Regitra, pas notarą sudarydavo panaudos sutartis, t. y. elgdavosi taip, kaip gali elgtis tik automobilio savininkas. Mokesčių administratoriaus padaryti paskaičiavimai patvirtino, kad pareiškėjas turėjo finansinių galimybių įsigyti automobilius, automobiliai nebuvo įsigyti visi vienu metu, tad pardavęs vienus automobilius pareiškėjas galėjo pirkti kitus. Vien nuginčijimas parašų sutartyse nedaro niekiniais kitų pareiškėjo veiksmų.
Pirminiai automobilių įsigijimo sandoriai buvo sudaryti pareiškėjo vardu, jam sutinkant ir imantis aktyvių veiksmų, kad tokie sandoriai būtų atlikti (perduodant dokumentus, susitariant dėl automobilių registravimo, panaudos, išregistravimo). Tai rodo, kad jis siekė sandorių sudarymo savo vardu. Sandorių sudarymas galimas veikiant asmeniškai arba per atstovą (Civilinio kodekso 2.132 straipsnio 1 dalis). Kiekvienu atveju civilinės teisės į automobilius tokiu sandoriu buvo sukurtos pareiškėjui, nepriklausomai nuo to ar sandorius sudarė jis pats ar kitas asmuo jo vardu. Tad aplinkybė, kad sandoriai galėjo būti pasirašyti kito asmens esminės reikšmės neturi. Net ir tuo atveju, jei būtų įrodyta, kad pareiškėjas veikė kito asmens lėšomis, jis galėtų įgyti tik neatsiskleidusio tarpininko statusą. Nors prekybos atstovas civilinės teisės prasme nelaikomas atstovu, tačiau mokestinėje teisėje turi būti taikomos mokesčių teisės normos. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 11 straipsnio 2 dalis numato, kad tuo atveju, kai sandoryje dalyvauja neatsiskleidęs tarpininkas, laikoma, kad pirmiausia prekės buvo patiektos arba paslaugos suteiktos neatsiskleidusiam tarpininkui, o vėliau paties tarpininko, net ir tuo atveju, kai pačios prekės perduodamos arba paslaugos faktiškai suteikiamos galutiniam jų pirkėjui (klientui)tiesiogiai. Tai reiškia, kad pridėtinės vertės mokesčio prasme neatsiskleidęs tarpininkas veikia kaip pardavėjas.
Pats automobilio išgabenimo iš Lietuvos faktas nėra ginčijamas, tačiau jis negali keisti pareiškėjo veiksmų vertinimo, kadangi tiek automobilio pardavimo, tiek tarpininkavimo parduodant automobilį metu sandorių tikslas yra automobilių išgabenimas iš Lietuvos.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas negalėjo nurodyti kokiu būdu pirminiuose automobilių pirkimo iš kitų bendrovių dokumentuose buvo nurodyti jo asmens duomenys, t. y. kaip galimi pirkėjai galėjo gauti jo paso duomenis. Pareiškėjas aiškino, kad pirkėjai galėjo dokumentų kopijas rasti jo tėvų nuomojamuose kambariuose, kuriuose miegojo, dokumentus galėjo perduoti tėvas arba duodavo jis pats. Automobilių įsigijimo dokumentus pats pareiškėjas pateikė mokesčių administratoriui, tačiau tiek teisme, tiek 2008-06-19 paaiškinimuose Kauno apskrities VMI (t. 1, b. l. 70) aiškino, kad jas rado tuose pačiuose nuomojamuose kambariuose. Tokios versijos yra nesuprantamos ir nelogiškos. Joks apdairus žmogus nuomojamuose kambariuose nelaiko paso kopijų, sutartys sudarytos prieš 5 metus negali būti rastos nuomojamame kambaryje, nes kambariai turi būti tvarkomi. 2008-06-19 paaiškinimuose pareiškėjas teigė, kad pats dokumentų neperduodavo. Tokia pozicija vertinama kaip pastangos nuslėpti neparankias aplinkybes ir kliudyti tyrimui.
Atlikdamas pakartotinį patikrinimą mokesčių administratorius išsiuntė paklausimus automobilių tiekėjams, prašydamas atsiųsti naudotų automobilių įsigijimo dokumentų kopijas ir atsakyti į klausimus, kada ir kokius automobilius pareiškėjas įsigijo, kas atsiskaitė už pirktus automobilius, kas pasirašė ant pirkimo–pardavimo sutarčių, kasos dokumentų. Buvo gauti atsakymai bei dokumentai iš bendrovių UAB „Bleiras“, Ž. S. firmos „Automeksas“, UAB „Talminta“, UAB „Aftalitana“, V. G. įmonės, UAB „Autobleiras“, UAB „Reauta“, R. M. įmonės, V. V. prekybos įmonės, UAB „Vitlukas“, V. Š. įmonės, UAB „Stikta“, UAB „Transimex“, E. Č. individualios įmonės, UAB „Aradnis“, UAB „Labekula“, UAB „Transverslas“, UAB „Tramiras“, UAB „Kradis“, K. K. paslaugų įmonės, UAB „Mūsų įtaka“, G. G. firmos „Vilela“ (t. 1, b. l. 96-194, t. 2, b. l. 1-2). Iš šių dokumentų bei sudarytos lentelės (t. 1., b. l. 74-76) matyti, kad didžioji dauguma įmonių patvirtino, kad automobilio pirkėjas buvo E. U. Kitos įmonės pateikė automobilio pardavimo dokumentų kopijas ir nepaneigė, kad pirkėjas buvo pareiškėjas arba negalėjo pateikti dokumentų dėl objektyvių priežasčių. Atlikdamas pakartotinį pareiškėjo patikrinimą mokesčių administratorius taip pat atliko automobilius pardavusių bendrovių UAB „Armata“, UAB „Milavita“, UAB „Autoramitra“, UAB „Gesuva“, UAB „Germonda“, UAB „Seslita“ operatyvius patikrinimus (t. 2, b. l. 3, 7, 14, 23, 29, 33, 36). Minėtų bendrovių atstovai paaiškinimuose patvirtino, kad pirkėju buvo pareiškėjas.
Kai kuriose pirkimo–pardavimo sutartyse bei pažymose-sąskaitose, kuriomis buvo pirkti automobiliai, esantys parašai vizualiai skiriasi nuo E. U. parašo. 2005-09-21 automobilio pirkimo–pardavimo sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad automobilio pirkėjas yra E. U., tačiau sutartį pasirašė kitas asmuo – A. (t. 1, b. l. 107). 2004-05-07 pažymoje-sąskaitoje serija 23F Nr. (duomenys neskelbtini), 2005-09-06 pažymoje-sąskaitoje serija EČ, Nr. (duomenys neskelbtini), 2004-04-20 pažymoje-sąskaitoje serija 23F Nr. (duomenys neskelbtini), 2004-04-26 pažymoje-sąskaitoje serija 23F Nr. (duomenys neskelbtini) apskritai nėra pirkėjo parašo (t. 1, b. l. 123, 165, 184, 194). Tačiau ir šiais atvejais automobiliai buvo registruoti VĮ Regitra E. U. vardu.
Teismas sprendžia, kad čia išvardintų įrodymų visuma nustatyta, kad pareiškėjas vertėsi automobilių pirkimo-pardavimo veikla.
Dėl mokesčio bazės nustatymo
MAĮ 70 straipsnis nustato, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Šių nuostatų vykdymo tvarka konkretizuota Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2004-05-24 įsakymu Nr. VA-103 patvirtintose Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklėse. Pagrindas tokiam įvertinimui atlikti buvo nustatymas fakto, kad automobiliai parduoti už kainą (100 Lt) iš esmės skirtingą nuo panašių automobilių kainos. E. U. parduotų automobilių 2004 ir 2005 metais sąraše (t. 2, b. l. 39-43) akivaizdžiai matosi, kad automobilio pardavimo kaina daug kartų mažesnė nei jo rinkos vertė. Taikant ekonominių modelių metodą leidžiama naudoti duomenis iš įvairių informacijos šaltinių (25 punktas), tame tarpe žinynų, katalogų, spaudos, informacinių biuletenių, kitų visuomenės informavimo priemonių. Nustatydamas kainas mokesčių administratorius analizavo net tris šaltinius – Komisijos privalomam registruoti turtui įvertinti nustatytas vidutines rinkos kainas, VšĮ „Emprekis“ internetiniame puslapyje esančia informacija ir informacija iš internetinio „Alio reklama“ puslapio. Mokesčių administratoriaus apskaičiuotos automobilių pardavimo kainos yra labai artimos toms, kuriomis pareiškėjas automobilius įsigijo, o kai kuriais atvejais net mažesnės (t. 2, b. l. 39-43, 44-45). Tiek šaltinių prasme, tiek medžiagos pakankamumo prasme toks vertinimas atitinka teisės aktų reikalavimus.
Dėl mokesčių paskaičiavimo
Pareiškėjas mokesčių administratoriaus paskaičiavimų neginčijo, tad jie priimami ir laikoma, kad mokesčio mokėtojas tikrinamuoju laikotarpiu uždirbo 214 750 Lt pajamų ir patyrė 201 265 Lt sąnaudas. Dėl konkrečių mokesčių paskaičiavimo bei baudų taikymo argumentai pateikti nebuvo. Teismas sutinka su mokesčių administratoriaus motyvais, nurodytais Kauno apskrities VMI 2008-12-30 sprendime Nr. (04)-K3-465-140 ir jų nekartoja.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 127 straipsnio 1 dalimi ir 129 straipsniu, teismas
nusprendė:
Pareiškėjo E. U. skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.