- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2011-06-30
- Bylos Nr.
- 1A-189-106-2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Rasa Valentinienė (pirm.), Remigijus Preikšaitis, Valentinas Janonis
- Nukentėjusysis
- R. V.
- Nuteistasis
- K. T.
- Advokatai
- Romanas Lupeika, Pranas Rimgaudas Mickus
- Kategorijos
- 2.4Bylų procesas pirmosios instancijos teisme
Pranešėja Rasa Valentinienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-189-106-2011
Teisėjas Valdas Alška Teisminio proceso Nr. 1-69-1-00213-2009-4
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
NUOSPRENDIS
2011 m. birželio 30 d.
Klaipėdos apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. T. apeliacinį skundą dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 7 d. nuosprendžio, kuriuo K. T. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) BK 135 str. 1 d. ir nubaustas laisvės atėmimu trejiems metams. Iš K. T. priteista 19 108 Lt 83 ct gydymo išlaidų Valstybinei ligonių kasai.
Aprašomoji dalis
nustatė:
K. T. nuteistas už tai, kad jis 2009 m. gegužės 23 d., apie 20 val. R. V. namuose, esančiuose Lubių k., Kretingos r., tarpusavio konflikto metu sudavė vieną smūgį dešinės rankos kumščiu R. V. į veido sritį, taip padarydamas galvos sumušimą su muštine žaizda nosies srityje ir poodinėmis kraujosruvomis veide. Nuo šio smūgio R. V. nukrito ant žemės, atsitrenkdamas į lovos kampą ir tai sukėlė minkštųjų audinių patinimą pakaušio srityje, kraujo išsiliejimą po kietuoju smegenų dangalu kairio pusrutulio srityje, lydimu galvos smegenų pabrinkimo, gilios smegeninės komos, simptomatinės epilepsijos, aspiracijos su kairės pusės pneumonija ir taip padarė nukentėjusiajam R. V. sunkų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde nuteistasis K. T. prašo nuosprendį pakeisti, pripažinti jį kaltu pagal BK 140 str. 1 d., o nesant šiame straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties, pripažinti kaltu pagal BK 137 str. 1 d. ir kirti bausmę sankcijos ribose. Pripažinus kaltu pagal BK 140 str. 1 d., atmesti civilinį ieškinį. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes jo išvados paremtos tik prielaidomis bei abstraktaus pobūdžio teiginiais, o ne objektyviais duomenimis. Be to, neteisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, pirmosios instancijos teismas nevykdė pareigos išsamiai, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, atliko tik formalų ir paviršutinišką bylos įrodymų tyrimą, neužtikrindamas baudžiamojo proceso paskirties. Teigė, kad nukentėjusysis galimai nugriuvo ir sunkiai susižalojo dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo veikos. Jis, darydamas nusikaltimą, nesuvokė galinčių kilti padarinių, lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti. Nurodo, jog nepadarė BK 135 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos, mano, kad jo veika atitinka BK 140 str. 1 d. arba 137 str. 1 d. nurodytų nusikalstamų veikų požymius.
Žemesnės instancijos teismas
Skundą apeliantas motyvuoja tuo, jog pirmosios instancijos teismas, pripažino jį kaltu BK 135 str. 1 d., nekreipdamas dėmesio į tai, kad nukentėjusysis po smūgio ranka liko stovėti savo vietoje, o tik vėliau nukrito. Apelianto teigimu, tai reiškia, kad nukentėjusysis R. V. nukrito dėl priežasčių, galimai visiškai neturinčių ryšio su suduotu smūgiu ranka. Nurodė, kad pirmos instancijos teismas jo bei gynėjo argumentus apie tai, kad nukentėjusysis nukrito ne dėl smūgio, o galbūt dėl epilepsijos ar girtumo, atmetė remdamasis nenuosekliais liudytojų parodymais apie tai, jog įvykio metu buvo suduotas smūgis ranka ir nukentėjusysis griuvo. Mano, kad kitų įrodymų, paneigiančių versiją, jog nukentėjusysis griuvo ir susižalojo dėl girtumo ar epilepsijos teismas nenurodė.
Šalies argumentai
Apelianto teigimu jo versiją apie tai, kad po smūgio nukentėjusysis pirmiausiai susverdėjo, o tik po to nukrito, patvirtina liudytojų D. V. bei G. V. parodymai, duoti atliekant parodymų patikrinimą vietoje (b. 1. 51, 56). Nurodo, kad šios liudytojos tokius parodymus patvirtino ir vėlesnių apklausų metu. Mano, kad tuo atveju, jeigu po smūgio sudavimo nukentėjusysis nenukrenta ir išsilaiko ant kojų, tolesnis nukentėjusiojo griuvimas negali būti laikomas suduoto smūgio pasekme, o kitų veiksnių, kurių teismas netyrė, padarinys. Apelianto nuomone, pirmos instancijos teismas nepagrįstai netyrė aplinkybių, susijusių su paties nukentėjusiojo neblaivumu, nes nukentėjusiojo girtumas galėjo nulemti sunkių padarinių atsiradimą – jeigu nukentėjusysis būtų blaivus, po smūgio sudavimo jis nebūtų nukritęs. Todėl, apelianto teigimu, sunkūs padariniai atsirado dėl paties nukentėjusiojo veiksmų, o ne dėl jo neteisėtos veikos, nes nuo smūgio sudavimo ir nukentėjusiojo nugriuvimo praėjo laiko tarpas. Tokiu būdu teigė, kad jo veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 140 str. 1 d.
Be to, apeliantas skunde teigia, kad darydamas nusikalstamą veiką, už kurią buvo nuteistas, nesuvokė savo veiksmų pavojingumo, nes suduodamas smūgį nukentėjusiajam, norėjo nutraukti jo agresyvius veiksmus, neturėdamas tikslo jam pakenkti ar sunkiai sužaloti. Nukentėjusysis buvo sužalotas tik esant atsitiktinėms aplinkybėms, kurias jis turėjo numatyti, tačiau, esant dideliam susijaudinimui, apie jas negalvojo. Suduodamas smūgį nukentėjusiajam, neįvertino situacijos pavojingumo – neatsižvelgė į aplinkybę, jog nukentėjusysis stovi šalia lovos, į kurią jis gali atsitrenkti ir patirti sunkius sužalojimus.
Apeliantas nurodo, kad šiuo atveju pirmos instancijos teismas, taikydamas įstatymą, nustatydamas kaltės formą bei skirdamas bausmę, turėjo atsižvelgti į nusikaltimo objektyvias aplinkybes – į tai, kad sužalojimai nukentėjusiajam padaryti ne tiesioginiais veiksmais, o šiam susitrenkus galvą. Į tai, kad naudodamas fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, jis neturėjo jokių įrankių, skirtų kūnui sužaloti, o tai, apelianto teigimu, patvirtina, jog jis neturėjo išankstinio sumanymo įvykdyti nusikalstamą veiką. Pažymėjo, kad nukentėjusiajam nukritus, jis netęsė jokių smurtinių veiksmų, o šiam pakilus, pastarasis pareiškė, kad jaučiasi gerai, todėl tolesnė pagalba jam nebuvo reikalinga. Pažymėjo, kad su nukentėjusiuoju yra ne tik giminės, bet ir geri draugai. Po įvykio lankė šį gydymo įstaigoje, padėjo. Nukentėjusysis jam atleido, atsisakė turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, iki šiol su nukentėjusiuoju yra draugai, bendrauja ir pastarasis neturi jam jokių pretenzijų.
Apelianto nuomone, pirmos instancijos teismas, pagal BK 15 ir 16 str. reikalavimus, privalėjo išsiaiškinti visus jo psichinio santykio (intelektinio ir valinio) turinio elementus su daromais veiksmais nukentėjusiojo atžvilgiu ir tų veiksmų padariniais. Pažymi, kad jis nenorėjo, kad kiltų tokie padariniai, nenumatė tokių pasekmių, todėl nusikalstamą veiką padarė neatsargia kaitės forma. Nurodė, kad, sprendžiant kaltininko baudžiamosios atsakomybės klausimą, lemiamą reikšmę turi priežastinio ryšio pobūdis. Priežastinis ryšis yra būtinasis ir atsitiktinis. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 135 str. 1 d. asmeniui galima tik tuo atveju, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir kilusių padarinių yra būtinasis priežastinis ryšis. Tuo tarpu atsitiktinis padarinys nėra dėsningas veikos padarinys, jis iš anksto nenumatomas. Todėl, apelianto teigimu, jeigu priežastinio ryšio vystymasis nėra iš anksto numatomas, jis negali būti inkriminuotas kaip padarytas esant tiesioginei tyčiai. Šiuo atveju atsiradę padariniai – sunkus sveikatos sutrikdymas – nėra dėsningai išplaukiantys iš jo vienintelio veiksmo ir nėra iš anksto numatomi. Todėl sunkaus kūno sužalojimo atžvilgiu jo kaltė yra neatsargi, o jo veika kvalifikuotina pagal BK 137 str. 1 d.
Šalies argumentai
Apelianto teigimu, nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio patenkinimo turėtų būti panaikinta, nes jis nukentėjusiajam padarė tik muštinę žaizdą su poodinėmis kraujosruvomis veide, o kiti sunkūs kūno sužalojimai atsirado nukentėjusiajam atsitrenkus į lovos kampą. Tokiu būdu teigė, kad dėl jo nusikalstamos veikos nuketėjusysis patyrė tik fizinį skausmą ir nedidelius sužalojimus, todėl nėra priežastinio ryšio tarp jo nusikalstamos veikos ir atsiradusių nuostolių, kuriuos patyrė Valstybinė ligonių kasa.
Atsiliepimas
Atsiliepime į nuteistojo K. T. apeliacinį skundą nukentėjusysis R. V. nurodė, kad apeliacinį skundą palaiko ir prašo Kretingos rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 7 d. nuosprendį pakeisti; pripažįstant K. T. kaltu pagal BK 140 str. l d., o nesant šiame straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties – pagal BK 137 str. l d. ir skirti bausmę sankcijos ribose; pripažinus K. T. kaltu pagal BK 140 str. l d., atmesti civilinį ieškinį. Kitas nuosprendžio dalis palikti nepakeistas. Pažymėjo, jog jokių pretenzijų K. T. neturi, nes šis yra nekaltas, o nukrito dėl to jog pats buvo išgėręs, be to, serga epilepsija, dėl kurios krenta.
Nuteistasis K. T. ir jo gynėjas bei nukentėjusysis R. V. bei jo atstovas prašo apeliacinį skundą patenkinti.
Prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl kaltės.
Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 str. nuostatomis, išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis nukentėjusiojo, liudytojų bei paties nuteistojo parodymais, įvykio vietos apžiūros, parodymų patikrinimo vietoje protokolais, specialisto išvada bei kitais byloje esančiais įrodymais ir pagrįstai K. T. pripažino kaltu pagal BK 135 str. 1 d.
Kad R. V. nugriuvo po K. T. smūgio, patvirtina liudytojų G. V. ( Teisiamojo posėdžio protokolas, t.1, b. l. 182-183), D. V., apklaustos apeliacinės instancijos teisme, D. V. ( t. 1, b. l. 59-60, 61-62), apklaustos ir nagrinėjant apeliacinį skundą, kurios matė įvykį, parodymai. Esminių prieštaravimų šių liudytojų parodymuose nėra. Nukentėjusysis R. V., ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme parodęs, kad dėl patirto sužalojimo įvykio aplinkybių neprisimena ( t. 1, b. l. 189), kolegijos posėdyje parodė, kad tikrai įvykio metu K. T. jam sudavė ir jis nuo smūgio nugriuvo, tačiau teigė, jog po to jautėsi gerai, o susižalojo naktį įgriuvęs į rūsį, kai ketino pakurti apšildymo katilą. Šie R. V. parodymai, kad jis susižalojo griūdamas į rūsį, atmetami, nes jie prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams, taip pat ir specialisto išvadai, kurioje R. V. konstatuoti sužalojimai tik galvoje – veide ir pakaušyje, kas patvirtina, kad jis susižalojo griūdamas aukštielninkas, sužalojimų jokiose kitose kūno vietose, kas patvirtintų griuvimą į rūsį, nenustatyta. Kaip matosi iš nukentėjusiojo atsiliepimo į nuteistojo apeliacinį skundą, jame jis nurodė dar dvi susižalojimo versijas - kad ant grindų jis nukrito ne nuo suduoto smūgio, o dėl girtumo arba dėl epilepsijos priepuolio. Visos šios susižalojimo versijos patvirtina, kad taip siekiama padėti nuteistajam, nuo kurio pagalbos nukentėjusysis, būdamas sužalotas ir nedarbingas, yra priklausomas.
Kad sudavė smūgį nukentėjusiajam į veidą, apeliaciniame skunde ir apeliacinės instancijos teisme neginčija ir pats nuteistasis.
Apeliacinis teismas nesutinka su apelianto teigimu, kad nukentėjusysis R. V. nukrito dėl priežasčių, galimai visiškai neturinčių ryšio su suduotu smūgiu ranka. Iš liudytojų parodymų matyti, kad prieš smūgį R. V. ir K. T. susistumdė, buvo susikibę rankomis ir po to K. T. smūgiavo R. V.. Susistumdymo metu nei vienas nenukrito. Tik po smūgio į galvą, R. V. aukštielninkas nukrito ant žemės, galva atsitrenkdamas į lovos kampą.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusįjį galėjo ištikti epilepsijos priepuolis, kadangi R. V. sirgo epilepsija. Kad po suduoto smūgio nukentėjusįjį būtų ištikęs epilepsijos priepuolis, nėra jokių objektyvių duomenų. Kaip visiems yra žinoma, epilepsijos priepuolio metu prasideda traukuliai, judesiai būna nevalingi, sutrinka sąmonė ir t.t. Tokių požymių, kurie būtų R. V. po nuteistojo suduoto smūgio, nei vienas liudytojas nenurodė. Be to, nors R. V. teigia sirgęs epilepsija, kaip matosi iš R. V. medicininės kortelės bei GMP pažymos, nėra jokių duomenų, kad R. V. serga epilepsija, joks gydymas nuo šios ligos jam nebuvo skirtas ( asmens sveikatos istorija, Kretingos rajono savivaldybės viešosios įstaigos Kretingos pirminės sveikatos priežiūros centro raštas, t. 2, b. l. 32)., versija, kad R. V. galėjo patirti epilepsijos priepuolį, paremta tik spėlionėmis.
Nors nustatyta, kad įvykio metu nukentėjusysis buvo girtas, ir galėjo būti nepakankamai koordinuotas ir geros reakcijos, po smūgio nugriuvo ne iš karto, bet dar susvirduliavo, negali turėti esmines reikšmes padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimui. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojai tiek parodymų patikrinimo vietoje metu ( Parodymų patikrinimo vietoje protokolai, t. 1, b. l. 56-58,50-53,63-65), tiek akistatoje su K. T. ( Akistatos protokolai, t. 1, b. l. 97-99,94-96,91-93) patvirtino, kad R. V. nugriuvo būtent po K. T. smūgio. Kad smūgis buvo pakankamai stiprus ir kad R. V. nugriuvo nuo K. T. smūgio, kaip teisingai konstatavo nuosprendyje pirmosios instancijos teismas, patvirtina ir teismo medicinos specialisto išvadoje nustatyti R. V. galvos sužalojimai ( t. 1, b. l. 19-20). Nors teigiama, kad po smūgio R. V. šiek tiek pastovėjo, tuo pačiu teigiant, kad tai įrodo, jog R. V. nugriuvo nuo smūgio, o dėl girtumo, kolegija šią gynybos versiją atmetą kaip aiškiai prieštaraujančią nustatytoms aplinkybėms. Be to, akivaizdu, kad girtas asmuo griūdamas dėl girtumo paprastai sukniumba, virsta šonu ir pan., o griūti aukštielninkam su didele jėga, būtina inercija ( paslydimo, kai kojos smarkiai slysta į priekį, stipraus smūgio į viršutinę kūno dalį ir t. t). Kad įvykio liudytojams nekilo abejonių, jog R. V. nugriuvo nuo K. T. smūgio, įrodo ir Greitosios medicinos pagalbos siuntime padarytas įrašas, kad namiškių teigimu R. V. išvakarėse buvo sumuštas.
Apylinkės teismas neturėjo pagrindo netikėti liudytojais ir jų parodymais, nes jų parodymai ne tik nuoseklūs, išsamūs, tarpusavyje dėl esminių aplinkybių neprieštaraujantys, jie atitinka aptartiems objektyviems bylos duomenims ir kitiems byloje esantiems įrodymams.
Byloje esantys įrodymai patvirtina ne tik buvus tiesioginį nukentėjusiojo ir nuteistojo fizinį kontaktą, tačiau ir priežastinį ryšį tarp nuteistojo neteisėto veikimo (tyčinio smūgio į galvą) ir pasekmių (sunkaus sužalojimo), nes aukščiau aptartos aplinkybės patvirtina, kad nors sužalojimai atsirado ne nuo tiesioginio smūgio į galvą, o nuo atsitrenkimo į kietą paviršių, tačiau nuteistojo smūgis į galvą buvo būtina šių pasekmių atsiradimo sąlyga. Tai patvirtina, jog priežastinis ryšys tarp veikos-smūgio ranka į galvą ir pasekmių-kritimo bei sunkaus kūno sužalojimo buvo ne atsitiktinis, o būtinas, t. y. toks smūgis buvo konkreti pasekmės (sunkaus sužalojimo) priežastis. Dėl šių aplinkybių atmetamas kaip nepagrįstas skundo argumentas, kad teismas nenustatė priežastinio ryšio tarp nuteistojo veikos ir pasekmių.
Dėl veikos kvalifikavimo.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusysis buvo sužalotas, tik esant atsitiktinėms aplinkybėms, kurias jis turėjo numatyti, tačiau esant dideliam susijaudinimui (kadangi manė, jog buvo neteisėtai pasinaudota jo telefonu, taip pat nukentėjusiojo paėmimas už alkūnės, bei mėginimas prievarta išvesti jį iš kambario), apie tokias galimas pasekmes visiškai negalvojo ir jų nesiekė. Nuteistasis nurodo, kad jis nusikaltimą padarė būdamas susijaudinęs t.y. afekto būsenoje. Afektas yra staigi trumpa emocinė reakcija, kylanti staiga iš susijaudinimo. Fiziologinio afekto būseną, sukelia neteisėtas ar itin įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo poelgis. Nagrinėjamoje byloje, net ir analizuojant paties nuteistojo parodymus, aiškiai matyti, jog nukentėjusysis jokių neteisėtų ar itin įžeidžiančių nuteistąjį veiksmų neatliko. Afekto būsena yra staiga kilusi reakcija į tam tikrus nukentėjusiojo veiksmus. Spręsdamas, ar nukentėjusiojo poelgis yra itin įžeidžiantis ar, apelianto žodžiais tariant - žiaurus, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina tai, kiek nukentėjusiojo tyčiniai veiksmai prieštarauja moralės bei dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę ir orumą ir kokią įtaką tai turi kaltininkui, paisant ir jo individualių savybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-155/2007). Kaip nustatyta, nukentėjusysis, paėmęs nuteistąjį, kuris konfliktavo su šeimos nariais, už alkūnės ir bandė jį išvesti iš savo buto. Šio jo veiksmo negalima vertinti kaip itin įžeidžiančio, neteisėto ir galėjusio sukelti nuteistajam afekto būseną. Byloje nėra įrodymų, kad nuteistasis buvo labai susijaudinęs dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio nukentėjusio asmens poelgio, todėl toks apelianto argumentas atmestinas.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apylinkės teismas priimdamas nuosprendį neatsižvelgė į objektyvias nusikaltimo aplinkybes. Sužalojimus nukentėjusiajam jis padarė ne tiesioginiais veiksmais, nenaudojo jokių įrankių, skirtų kūnui sužaloti, neturėjo tikslo nukentėjusiajam pakenkti ar sunkiai sužaloti. Kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju kaltinamasis veikė kryptingai, turėdami tikslą tyčia sužaloti nukentėjusį, nors ir nesiekdamas sunkių (realiai atsiradusių) pasekmių. Stipraus smūgio sudavimas nukentėjusiajam galvą, patvirtina nuteistojo tikslą sužaloti nukentėjusįjį, nuteistojo abejingumą galimų padarinių atsiradimui. Nuteistasis smūgį sudavė sąmoningai, veikos padarymo metu buvo pakaltinamas, t. y. suprato savo veiksmų esmę ir galėjo juos valdyti, akivaizdu, jog suduodamas smūgį nukentėjusiajam jis suvokė, kad tokiais veiksmais kelia pavojų nukentėjusiojo sveikatai ir, kad gali padaryti kūno sužalojimus, tarp jų- ir sunkų sveikatos sutrikdymą, ir nors sužalojimų sunkumo nekonkretizavo, tačiau siekė bet kurio iš jų. Nusikalstamus veiksmus nuteistasis padarė veikdamas neapibrėžta, netiesiogine tyčia, todėl šie jo veiksmai kvalifikuotini pagal kilusias pasekmes, o šiuo konkrečiu atveju - pagal BK 135 str. l d. Todėl nuteistojo argumentai apie tai, jog jis padarė neatsargų nusikaltimą, atmestini.
Dėl bausmės.
Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas nustatė, kad K. T. baudžiamąją atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nėra, kad kaltu neprisipažino ir nesigaili. Taip pat konstatavo, kad K. T. dirba, padeda nukentėjusiajam, juo rūpinasi, nukentėjusysis jam atleido, prašo griežtai nebausti, todėl skyrė laisvės atėmimo bausmę, artimą sankcijoje numatytos bausmės vidurkiui.
Kolegijos nuomone, yra pagrindas K. T. bausmę švelninti.
Apeliacinės instancijos teisme K. T. kaltu prisipažino iš dalies, pripažino sudavęs nukentėjusiajam smūgį į galvą, tik teigė, kad nukentėjusysis nugriuvo dėl girtumo ar dėl epilepsijos priepuolio ar susižalojo kitomis aplinkybėmis. Nuosprendyje prieštaringai konstatuojama, kad kaltinamasis dėl padarytos nusikalstamos veikos visiškai nesigaili, bet tuo pačiu nurodoma, kad jis padeda nukentėjusiajam, juo rūpinasi, nukentėjusysis jam atleido. Aplinkybė, kad K. T. padeda nukentėjusiajam, tuo atlygindamas jam padarytą nusikalstamais veiksmais žalą yra pagrindas pripažinti šią jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Taip yra pagrindas išvadai, kad jis dėl padarytos nusikalstamos veikos nuoširdžiai gailisi.
Taikyti BK 62 str. sąlygų nėra, tačiau kolegijos nuomone BK 135 str. 1 d. numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui.
Nukentėjusysis ir nuteistasis yra giminės. Įvykio metu nukentėjusysis buvo girtas, konfliktavo su nuteistuoju. Nors nukentėjusysis sunkiai susižalojo grūdamas dėl patirto smūgio į galvą, negalima atmesti, kad griuvimui galėjo turėti įtakos ir tai, kad įvykio metu jis buvo girtas. Šiuo metu nukentėjusysis yra neįgalus, nevedęs, gyvena kaimo vietovėje, turi žemės, nuteistojo, kuris yra traktorininkas- mechanizatorius, suteikiama pagalba nukentėjusiajam yra labai reikšminga, nukentėjusysis ir jo atstovas prašo nenuteisti K. T., nes tada nukentėjusysis nebetenka apelianto paramos.
K. T. dirba, anksčiau neteistas (pažyma, t. 1, b. l. 102) Kartenos seniūnijos, kurioje teritorijoje gyvena ir ūkininko, pas kurį dirba traktorininko-mechanizatoriaus pareigose, charakterizuojamas išimtinai teigiamai ( charakteristikos, t. 1, b. l. 178, 179), susitaikė su nukentėjusiuoju, kad labai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos, įrodo tai, jog savanoriškai prisiėmė pareigą nukentėjusiuoju rūpintis. Turi nusenusius invalidus tėvus ( pažymėjimų kopijos), kuriems taip pat reikalinga jo pagalba. Todėl palikus paskirtą bausmę, bausmę atlikinėtų ne tik nuteistasis, bet ir didelę skriaudą patirtų ir nukentėjusysis, kuris nebetektų jo paramos, kuri sužalotam nukentėjusiajam yra labai svarbi. Sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui ir BK 41 str. numatytai bausmės paskirčiai. Nuosprendis keičiamas dėl neteisingai paskirtos bausmės, K. T. skiriama švelnesnė bausmės rūšis, negu numatyta BK 135 str. 1 d. sankcijoje, – areštas. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes bei veikos pavojingumą, skiriamas maksimalus BK 49 str. nustatytas arešto terminas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 d. 2 p., 328 str. 2 p.,
nusprendžia:
2010 m. gruodžio 07 d. Kretingos rajono apylinkės teismo nuosprendį pakeisti.
Vadovaujantis BK 54 str. 3 d., K. T., pripažintam kaltu pagal BK 135 str. 1 d., skirti 90 parų arešto.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.