Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko Sigito Bagdonavičiaus (pranešėjas), teisėjų Arnoldo Šukaičio ir Bronės Vidzėnienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal R. T. apeliacinį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2010-02-04 nuosprendžio, kuriuo R. T. pripažintas kaltu ir nubaustas:

pagal LR BK 22 str. 1 d. 149 str. 3 d. laisvės atėmimo bausme šešeriems metams ir šešiems mėnesiams;

pagal LR BK 22 str. 1 d. 149 str. 1 d. laisvės atėmimo bausme trims metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d. 4 d. paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas septyneriems metams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. T. nuteistas už tai, kad 2009 m. lapkričio 2 d., apie 14 val., Anykščių m., prie geležinkelio tilto, sutikęs link namų einančią M. M., panaudodamas jos atžvilgiu fizinį bei psichinį smurtą: užlauždamas nukentėjusios M. M. rankas jai už nugaros, delnu užspausdamas jai burną ir liepdamas jai tylėti, prieš nukentėjusios valią, pasikėsino išžaginti nepilnametę M. M., gim. (duomenys neskelbtini), tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes, pastebėjęs tiltu einantį vaikiną išsigando ir pabėgo.

Be to, nuteistas už tai, kad 2009 m. lapkričio 2 d., apie 15 val., Anykščių m., prie (duomenys neskelbtini), sutikęs ten vaikštinėjusią R. M., panaudodamas jos atžvilgiu fizinį bei psichinį smurtą: užlauždamas nukentėjusios R. M. rankas už nugaros, delnu užspausdamas jai burną, liepdamas jai tylėti, tempė ją į mišką, turėdamas tikslą atlikti su ja lytinius santykius, tokiu būdu, prieš nukentėjusios valią, pasikėsino išžaginti R. M., tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes, pastebėjęs link jų ateinančią moterį, išsigando ir pabėgo.

R. T. skundžia 2010-02-04 Anykščių rajono apylinkės teismo nuosprendį ir prašo jį pakeisti – jo nusikalstamą veiką, už kurią jis nuteistas pagal LR BK 22 str. 1 d. ir 149 str. 3 d. perkvalifikuoti į pasikėsinimą padaryti plėšimą. Taip pat apeliantas savos skundu prašo švelninti paskirtą bausmę.

Dėl pasikėsinimo išžaginti R. M. prisipažįsta ir gailisi. Apeliantas teigia, kad nors teismas nurodė, jog sunkinančių aplinkybių nenustatyta, tačiau paskyrė bausmes kaip už baigtus nusikaltimus. Nurodo, kad atsiprašyti nukentėjusiųjų neturėjo galimybės, nes buvo suimtas. Teigia, kad teismas dėl jo gynėjo prašymo taikyti BK 62 str. nepasisakė. Pažymi, kad nukentėjusiosioms sužalojimų nepadarė, jos žalos nepatyrė ir civilinių ieškinių nepareiškė.

Teismo posėdyje gynėjas prašė skundą tenkinti, prokurorė - atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies

Atsakomybė už lytinį santykiavimą ar kitokį lytinės aistros tenkinimą kyla tuomet, kai tai daroma prieš nukentėjusiojo valią ir kai yra nors vienas iš šių požymių: panaudojant fizinį smurtą; grasinant tuoj pat jį panaudoti; kitaip atimant galimybę priešintis; pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle. Jei kaltininkas pradeda realizuoti nurodytus nusikalstamų sudėčių objektyviuosius požymius, tačiau jam nepavyksta net pradėti žaginimo ar seksualinio prievartavimo dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, tokia veika vertinama kaip pasikėsinimas padaryti išžaginimą ar seksualinį prievartavimą.

Nuteistasis neneigia pasikėsinęs išžaginti R. M. todėl šiame epizode jo veika atskirai nebeanalizuojama, o pasisakoma tik dėl pasikėsinimo išžaginti M. M..

Byloje nustatyta, jog R. T. 2009-11-02, apie 14 val., sutikęs link namų einančią M. M., panaudojo jos atžvilgiu fizinį bei psichinį smurtą – užlaužė nukentėjusiajai rankas už nugaros, delnu užspaudė burną ir liepdamas jai tylėti, prieš nukentėjusios valią, pasikėsino ją išžaginti. Nukentėjusioji M. M. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad ji suprato, jog R. T. norėjo ją išžaginti, nes jokių daiktų iš jos nereikalavo, nieko neatėmė ir nebandė atimti (t.1., b.l. 169-171). Ikiteisminio tyrimo metu vykusios apklausos metu nukentėjusioji parodė, kad jai dar nepradėjus lipti laiptais, pajuto, kad kažkas jai sugriebė už abiejų rankų virš alkūnių ir rankas užlaužė už nugaros, nors ant peties kabėjo rankinė, užpuolikas jos nelietė, bet užlaužė jai rankas, ji tikra, kad jis ją būtų išžaginęs, tačiau pamatė tiltu einantį vaikiną, kurį pamatė ir R. T., todėl ją paleido ir pabėgo, jis jos nemušė, nieko iš jos nereikalavo (t.1., b.l. 9-11). Liudytojas P. K. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad iš karto po įvykio kalbėjo su M. M., ji buvo labai išsigandusi, drebėjo, verkė. Iš jos pasakojimo jis suprato, kad ją einančią namo prie geležinkelio tilto užpuolė vyras, kuris norėjo ją išžaginti. Apie šį įvykį jis pranešė policijai (t.1., b.l. 169-171). Kita nukentėjusioji baudžiamojoje byloje R. M., teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad ji taip pat buvo užpulta R. T. tą pačią dieną, apie 15 valandą. Paaiškino, kad jai vežiojant kūdikį aikštelėje prie Biliūno paminklo, prasilenkus su vyru, jis jai čiupo už burnos ir sakė tylėti, ją laikė už rankos. Ji klausė ko jis nori, siūlė jam pinigų, tačiau jis atsakė, kad nori su ja lytiškai santykiauti. Ji nežino dėl ko ją R. T. paleido, ar dėl to, kad žmogų pamatė, ar dėl to, kad persigalvojo (t. 1., b.l. 169-171). Nuteistasis pats pripažįsta, kad turėjo tikslą išžaginti R. M.. Atsižvelgiant į nuoseklius nukentėjusiųjų R. M. ir M. M. parodymus, jog R. T. nebandė nei vienos iš jų apiplėšti (nereikalavo jokių vertybių ir nebandė jų atimti), į tai, kad po M. M. užpuolimo praėjus tik valandai, netoli nuo tos pačios vietos užpuolė kitą nukentėjusiąją R. M., šiai pasiūlius pinigų jis jų atsisakė ir aiškiai pasakė, kad nori lytiškai santykiauti, tempė nukentėjusiąją į nuošalesnę vietą-mišką, į tai, kad abiejų užpuolimų atvejais jis veikė analogiškai, - t.y. iš viseto byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų darytina vienareikšmiška išvada, kad M. M. R. T. užpuolė turėdamas tikslą su ja lytiškai santykiauti ar kitaip tenkinti savo lytinę aistrą. Tuo tarpu duomenų byloje, kad nuteistasis norėjo tik apiplėšti nukentėjusiąją M. M. nėra. Todėl R. T. teiginiai, jog jis ketino M. M. tik apiplėšti yra atmestini ir vertintini kaip pasirinkta gynybos taktika. Jo veikoje BK 180 str. požymiai nenustatyti, todėl perkvalifikuoti veiką iš BK 22 str. 1 d. ir 149 str. 3 į BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 1 d., kaip to prašo apeliantas, pagrindo nėra.

Tačiau kolegija daro išvada, kad R. T. veika M. M. užpuolimo atveju kvalifikuota netinkamai. Kaip jau yra pasisakyta aukščiau, M. M. užpuolimo motyvas buvo seksualinis. Iš paties nuteistojo parodymų matyti, kad jis aiškiai suprato, jog M. M. yra nepilnametė. Tačiau nėra aiškiai nustatyta kokius veiksmus būtų atlikęs R. T. jei jo nusikalstami veiksmai nebūtų nutrukę pasikėsinimo stadijoje. Ką būtent norėjo padaryti su M. M. R. T. aiškiai neįvardija ir savo ranka rašytame paaiškinime (t. 1, b.l. 45). Tai yra neaišku ar jis būtų lytiškai santykiavęs ar kitaip tenkinęs savo lytinę aistrą. Kadangi pasikėsinimas nutruko pakankamai ankstyvoje stadijoje todėl iš nuteistojo atliktų veiksmų negalima daryti vienareikšmiškų išvadų dėl jo tolimesnių veiksmų. Pats nuteistasis tiek pirmos instancijos teisme, tiek savo apeliaciniame skunde iš viso neigia, jog kėsinosi M. M. žaginti ar seksualiai prievartauti. Tai reiškia, kad yra abejonė, jog R. T. toliau tęsdamas savo veiksmus būtų lytiškai santykiavęs. Išlieka tikimybė, kad jis galėjo tenkinti savo lytinę aistrą kitais būdais, t.y. ne žaginti, o seksualiai prievartauti nukentėjusiąją. Bet kokia abejonė vertinama kaltinamojo naudai. Kadangi BK 150 str. 3 d. sankcijoje minimali bausmė numatyta mažesnė nei BK 149 str. 3 d. todėl BK 150 str. 3 d. laikytina palankesnė nuteistajam. Teismų praktika taip pat formuojama ta linkme, kad kai nusikalstama veika nutrūksta pasikėsinimo stadijoje ir nėra visai aišku kokių tikslų siekė kaltininkas, tokiais atvejais jo veika kvalifikuojama ne kaip pasikėsinimas išžaginti, o kaip pasikėsinimas seksualiai prievartauti. Kadangi R. T. įvykdytos veikos esminės aplinkybės nesikeičia, todėl remiantis aukščiau išdėstytu jo veika iš BK 22 str. 1 d. ir 149 str. 3 d. perkvalifikuojama į BK 22 str. 1 d. ir 150 str. 3 d.

Skiriant R. T. bausmę pagal BK 22 str. 1 d. ir 150 str. 3 d. atsižvelgiama į tai, kad R. T. yra teistas, naują nusikalstamą veiką padarė tik grįžęs iš įkalinimo įstaigos, yra recidyvistas, jo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nėra. Taip pat atsižvelgiama į nuteistojo padarytų veiksmų pobūdį ir intensyvumą bei nusikaltimu padarytą žalą. Apelianto nuskalstama veika pasikėsinant seksualiai prievartauti M. M. nutrūko ankstyvoje pasikėsinimo stadijoje, fizinį smurtą naudojo ne intensyviai ir nedaug, padaryta nusikalstama veika sunkių pasekmių nesukėlė, nukentėjusiai sužalojimai nebuvo nustatyti, pats užpuolimas trūko labai trumpą laiką. Visa tai leidžia manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus laisvės atėmimo bausmę, kuri savo dydžiu yra mažesnė nei sankcijoje numatytas vidurkis.

Už pasikėsinimą išžaginti R. M. R. T. skirta trijų metu ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, t.y. sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Skirdamas tokią bausmę pirmos instancijos teismas nurodė, kad kaltinamojo atsakomybe sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nėra. Su tokia išvada negalima pilnai sutikti. Iš tikrųjų šiame epizode R. T. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra. Tačiau dėl pasikėsinimo išžaginti R. M. R. T. nuo pat pradžių pilnai prisipažino, davė nuoseklius ir išsamius parodymus, nurodo, kad gailisi dėl padaryto nusikaltimo. Todėl ši aplinkybė laikytina jo atsakomybę lengvinančia. Pripažinus, kad yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė keistina ir bausmė. Be to pirmos instancijos teismas paskirdamas sankcijoje numatytos bausmės vidurkį nepakankamai atsižvelgė į tai, kad nuskalstama veika nutrūko ankstyvoje pasikėsinimo stadijoje, apeliantas fizinį smurtą naudojo ne intensyviai ir nedaug, padarytos nusikalstamos veikos sunkių pasekmių nesukėlė, nukentėjusiosioms sužalojimai nebuvo nustatyti. Išdėstytos aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, leidžia manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus mažesnę bausmę nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis.

Paskirti R. T. švelnesnes, negu įstatymo numatyta bausmes vadovaujantis LR BK 62 str. (kaip to prašoma skunde) nėra pagrindo, nes byloje nėra duomenų, kad nuteistasis pats savo noru atvyko ir pranešė apie padarytą nusikalstamą veiką, padėjo ikiteisminiam tyrimui ją išaiškinti (Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 1 dalis). Nesant bent dviejų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, R. T. netaikytina ir minėto straipsnio 2 dalis, nes mažiausiai dviejų atsakomybę lengvinančių aplinkybių buvimas yra būtina šios teisės normos taikymo sąlyga. Be to, pagal BK 27 str. R. T. yra recidyvistas. Vadovaujantis BK 56 str. nuostatomis, recidyvistui už tyčinį nusikaltimą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 ir 2 p.,

nuspre ndžia:

Anykščių rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 4 d. nuosprendį pakeisti:

R. T. veiką iš BK 22 str. 1 d. 149 str. 3 d. perkvalifikuoti į BK 22 str. 1 d. 150 str. 3 d. ir paskirti bausmę - laisvės atėmimą keturiems metams.

R. T. pagal BK 22 str. 1 d. 149 str. 1 d. paskirtą bausmę sumažinti iki dvejų metų laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 ir 4 d., paskirtas bausmes subendrinti iš dalies jas sudedant R. T. skirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą keturiems metams ir šešiems mėnesiams.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nekeistą.