Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Viktoras Dovidaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-79/11

Teisėjas R. Rainys Teisėja Lilija Tarčevskaja Teisminio proceso Nr. 10-1-00267-10

2011 m. birželio 9 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Dovidaičio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Šarūno Astrausko apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. spalio 15 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 228 str. 1 d., 300 str. 1 d., nepadarius nusikalstamos veikos požymių turinčios veikos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. M. buvo kaltinamas tuo, kad jis, dirbdamas (duomenys neskelbtini), Vilniuje, esančio Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto trečiojo PK Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėju, būdamas valstybės tarnautoju, atlikdamas jam pavestą ikiteisminį tyrimą medžiagoje Nr. 14-1-00589-09 dėl plėšimo pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d., pažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 207 straipsnyje numatytą reikalavimą smulkiai aprašyti apžiūrimus objektus, nurodyti jų požymius, turinčius reikšmės nusikalstamos veikos aplinkybių nustatymui, 2009 m. kovo 10 d., nuo 8.20 val. atliko kompaktinio disko su 2009 m. vasario 21 d. vaizdo įrašu, gauto iš UAB (duomenys neskelbtini), kuriame buvo užfiksuota nusikalstama veika, apžiūrą ir surašė vaizdo įrašo apžiūros protokolą. Protokole tyčia nurodė duomenis neatitinkančius kompaktiniame diske esančių vaizdo įrašų turinio, tai yra nurodė, kad vaizdo įraše nesimato galimo įtariamojo veido, nors vaizdo įraše jis gerai yra matomas, ir tokiu būdu suklastojo tikrą dokumentą, dėl ko buvo neidentifikuotas nusikalstamą veiką padaręs asmuo bei neatskleistas padarytas apysunkis nusikaltimas. Be to, A. M. nesiėmė įstatymų numatytų priemonių, kad būtų atskleista minėta nusikalstama veika, dėl ko žalos patyrė valstybė, nes buvo pažeisti valstybės deklaruojami įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principai, iškraipytos valstybės institucijos – Lietuvos Policijos funkcijos ir veiklos principai bei diskredituotas valstybės tarnautojo vardas, t.y. A. M. buvo kaltinamas nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 228 str. 1 d., 300 str. 1 d., padarymu.

Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. spalio 15 d. išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: A. M. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 228 str. 1 d. ir uždrausti dvejus metus ir šešis mėnesius eiti valstybės tarnautojo pareigas; pripažinti kaltu pagal BK 300 str. 1 d. ir paskirti 40 MGL dydžio baudą. Šias bausmes subendrinti BK 63 str. 5 d. 1 p. tvarka ir galutinę bausmę A. M. paskirti 40 MGL dydžio baudą. Skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl nuosprendis naikintinas. Apylinkės teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nenustatyta, jog A. M. sąmoningai tyčia suklastojo vaizdo įrašo apžiūros protokolą. Prokuroro manymu, teismas turėjo teismo posėdyje ištirti, t.y. peržiūrėti vaizdo įrašą, o ne vadovautis tik išteisintojo parodymais. Pirmosios instancijos teismas neįvertino to, jog A. M. 2009 m. kovo 10 d. vaizdo įrašo apžiūros protokole iš viso nemini galimo įtariamojo veido bruožų matomumo, o fiksuoja kategorišką išvadą „veido nesimato“. Be to, teismas neįvertino, kad produktyvų tyrimą, įtariamųjų nustatymą lėmė būtent 2009 m. vasario 21 d. vaizdo įrašas, gautas iš UAB (duomenys neskelbtini), kuriame buvo užfiksuotas galimas įtariamasis, taipogi nebuvo iškviestas į teismo posėdį ir neapklaustas liudytoju ikiteisminio tyrimo pareigūnas, atlikęs tolimesnį tyrimą. Pirmosios instancijos teismas neanalizavo Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvados, kurioje konstatuojama, kad vaizdo įraše užfiksuoto asmens atvaizdas yra tinkamas asmens identifikacijai. Skunde teigiama, kad tuo metu, kai ikiteisminį tyrimą atliko A. M., vaizdo įrašas, kurį jis apžiūrėjo, buvo vieninteliai ikiteisminio tyrimo duomenys, kuriais remiantis galima buvo išaiškinti ir nustatyti nusikalstamą veiką padariusius asmenis, ką patvirtino teismo posėdžio metu pats A. M.. Be to, išteisinamasis paviršutiniškai atliko (duomenys neskelbtini) apsaugos darbuotojų apklausas. Nors iš vaizdo įrašo matyti, kad apsaugos darbuotojai buvo lauke ir stovėjo šalia, kai buvo mušamas nukentėjusysis, tačiau šių aplinkybių A. M. apklausų metu nesiaiškino. Todėl šie A. M. veiksmai bei vaizdo įrašo apžiūros protokole suklastoti duomenys, prokuroro manymu, leidžia padaryti išvadą, kad jis siekė, kad minėta nusikalstama veika būtų neatskleista. Esant tokiems prieštaravimams, pirmosios instancijos teismas privalėjo imtis visų įmanomų priemonių jiems pašalinti, to nepadarius to, buvo pažeisti BPK 305 straipsnio 3 dalies 3 punktas bei 2003 m. birželio 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.3. punktas.

Skunde taip pat pabrėžiama, kad apylinkės teismas netinkamai įvertino liudytojo R. K. parodymus apie tai, kad jis buvo priverstas pasiskųsti savo pažįstamam policijos pareigūnui D. M., nes suprato, kad ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje, kurioje jis buvo pripažintas nukentėjusiuoju, yra vilkinamas, byla netiriama, nes įtariamuosius buvo galima nustatyti pagal (duomenys neskelbtini) vaizdo kamerų įrašus. Teismų praktikoje neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo arba piktnaudžiaujant tarnyba, dėl kitos nusikalstamos veikos padarymo. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimas, valstybės tarnybos autoriteto sumenkinimas ar kiti esmingai žalingi padariniai pripažįstami didele žala ne tik tarnybai ar asmeniui, bet ir valstybei. Tokiu būdu, prokuroro įsitikinimu, yra nustatyta, kad išteisintasis valstybės tarnautojas A. M., suklastodamas 2009 m. kovo 10 d. vaizdo įrašo apžiūros protokolą, padarė didelę žalą valstybei, atitinkančią nusikalstamų veikų, numatytų BK 228 str. 1 d. ir 300 str. 1 d., požymius.

Teismo posėdyje dalyvavęs išteisintasis A. M., jo gynėja prašė apeliacinį skundą atmesti, prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą dėl A. M. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 228 str. 1 d., 300 str. 1 d., nepadarius nusikalstamos veikos požymių turinčios veikos.

Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi pagal Lietuvos Respublikos BK 228 str. suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui. Įgaliojimų viršijimas yra įstatymais ir kitais teisės aktais valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui suteiktų įgaliojimų ribų peržengimas. Piktnaudžiavimas, numatytas BK 228 str. 1 d., padaromas tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi ar viršijęs įgaliojimus, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, jog dėl jo veikimo gali atsirasti BK 228 str. numatyti padariniai ir jų norėjo arba nors jų nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti.

Kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra objektyvių įrodymų, jog A. M. tyčia, sąmoningai 2009 m. kovo 10 d. vaizdo įrašo apžiūros protokole įrašė duomenis, jog įraše užfiksuoto asmens „veido nesimato“, t. y. nenustatyta, kad pastarasis suprato, kad, įrašant šiuos duomenis, jis piktnaudžiauja tarnybine padėtimi, nes savo pareigas atlieka priešingai tarnybos interesams, dėl ko gali atsirasti baudžiamojo įstatymo uždrausti padariniai.

Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu išteisintasis nuosekliai nurodė, kad 2009 m. kovo 10 d. vaizdo įrašo apžiūros protokole aprašydamas asmenį, kuris suduoda smūgius nukentėjusiesiems ir įrašydamas žodžius „veido nesimato“, turėjo omenyje, kad aiškiai nesimato to asmens veido bruožų, pagal kuriuos būtų galima tą asmenį identifikuoti. Dėl to, jis nemėgino padaryti to asmens nuotraukos. Vaizdas buvo nekokybiškas, nespalvotas. Jo atliekamų ikiteisminio tyrimo veiksmų ir priimamų procesinių sprendimų niekas neįtakojo (b. l. 29, 30-31, 33, 117-125). Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, kaip ir pirmosios instancijos teisme, liko nepaneigta aplinkybė, kad vaizdo įrašą A. M. turėjo galimybę peržiūrėti tik per prastos kokybės kompiuterį ir tik nespalvoto vaizdo, kas galėjo sąlygoti minėtų įrašų padarymą apžiūros protokole. Pažymima, jog apylinkės teisme A. M. nurodė, kad vaizdo įrašą, gautą iš UAB (duomenys neskelbtini), peržiūrinėjo per savo kompiuterį, tuo tarpu apeliacinės instancijos teisme bei ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad šį įrašą peržiūrėjo per savo kolegos G. K. asmeninį nešiojamą kompiuterį, kadangi policijos komisariate nebuvo ne vieno kompiuterio, kuriame būtų instaliuota programa, leidžianti peržiūrėti vaizdo įrašus. Šias aplinkybes patvirtino apygardos teisme apklaustas liudytoju G. K., kuris papildomai parodė, jog kompiuteris buvo sugedęs prieš 2-3 metus, rodė nespalvotą vaizdą, kas turėjo įtakos vaizdo ryškumui, jo kokybei. Tačiau pažymima, kad šis išteisintojo parodymų netikslumas neturi esminės reikšmės nustatant svarbias bylos ištyrimui aplinkybes.

Tai, jog vėliau tiek D. M., tiek specialistai, peržiūrėję vaizdo įrašą, susijusį su 2009 m. vasario 21 d. užfiksuota prie UAB (duomenys neskelbtini) nusikalstama veika, nurodė, kad vaizdo įraše užfiksuoto asmens atvaizdas yra tinkamas asmens identifikavimui, taip pat nepaneigia aplinkybės, jog A. M. peržiūrėjęs jį kitu kompiuteriu, kuris, kaip kad nurodė liudytojas G. K., buvo sugedęs, o vaizdas nespalvotas, ir nurodęs, jog „veido nesimato“, sąžiningai klydo, o ne sąmoningai siekė nusikalstamos veikos neištyrimo. Iš G. K. parodymų matyti, kad šiuo metu kompiuterio, kuriuo minėtą vaizdo įrašą peržiūrėjo išteisintasis, jis neturi, pardavė jį dalimis. Esant šioms aplinkybėms, jog galimai būtent prasta vaizdo kokybė neleido A. M. tinkamai aprašyti vaizdo įrašą ir nesant galimybių šias abejones pašalinti, peržiūrėjus šio vaizdo įrašo tuo pačiu kompiuterio, kuriuo minėtą įrašą peržiūrėjo A. M., negalima daryti vienareikšmės išvados, jog pastarasis tyčia 2009 m. kovo 10 d. vaizdo įrašo apžiūros protokole įrašė duomenis, jog įtariamojo veido nesimato, pažymint ir tai, kad visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai.

Be to, BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyta piktnaudžiavimo sudėtis yra materiali, todėl veika laikoma baigta tik atsiradus baudžiamajame įstatyme numatytiems padariniams – didelei turtinio ar kitokio pobūdžio žalai valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui. Apie neturtinės žalos dydį teismai sprendžia atsižvelgdami į konkrečias bylos aplinkybes, t.y. į padarytos veikos pobūdį – ar padaryti teisėti ar aiškiai neteisėti veiksmai, kokiais teisės aktais ginami interesai pažeidžiami, nukentėjusiųjų skaičių, nusikalstamos veikos trukmę, kaltininko einamų pareigų svarbą, rezonansą visuomenėje dėl padarytos veikos ir įtaką valstybės tarnautojo ar institucijos autoritetui ir pan. Pagal susiformavusią teismų praktiką kitokio, t. y. neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didelė, jeigu ji patiriama dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo arba piktnaudžiaujant tarnyba dar ir kitos nusikalstamos veikos padarymo. Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimas, valstybės tarnybos autoriteto sumenkinimas ar kiti esmingai žalingi padariniai paprastai pripažįstami didele žala ne tik tarnybai ar asmeniui, bet ir valstybei.

Visų pirma, atkreipiamas dėmesys, jog, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, baudžiamoji atsakomybė pagal BK 228 str. atsiranda tik už didelės žalos valstybei, o ne tiesiog žalos, kaip kad nurodyta kaltinime, padarymą. Be to, priešingai nei numatyta skunde, nepagrįstai A. M. buvo inkriminuotos aplinkybės, jog dėl netinkamai atlikto vaizdo įrašo apžiūros buvo neidentifikuotas nusikalstamą veiką padaręs asmuo bei neatskleistas padarytas apysunkis nusikaltimas. Kaip matyti iš liudytojos I. D. parodymų, ikiteisminis tyrimas dėl viešosios tvarkos pažeidimo prie UAB (duomenys neskelbtini) iki šiol vyksta, byloje nustatyti ir apklausti įtariamieji. Įtariamieji buvo nustatinėjami pagal gautą kazino lankytojų sąrašą, lyginant įtariamųjų nuotraukas, pateiktas UAB (duomenys neskelbtini), bei nuotraukas iš duomenų bazės. Todėl nėra pagrindo manyti, jog vien tai, kad išteisintasis netinkamai peržiūrėjo vaizdo įrašą bei įrašė neteisingus duomenis apžiūros protokole lėmė nusikalstamos veikos neištyrimą.

Kaltinime taip pat nėra detalizuota, kaip A. M. veiksmais, t.y. kokiu būdu ir kokia išraiška, buvo pažeisti valstybės deklaruojami įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principai, iškraipytos valstybės institucijos – Lietuvos Policijos funkcijos ir veiklos principai bei diskredituotas valstybės tarnautojo vardas, kokias pasekmes sukėlė išteisintojo veiksmai. Iš A. M. parodymų matyti, kad jis ir toliau dirba tyrėju, tiria sudėtingas bylas, jam nebuvo pareikštas vadovybės nepasitikėjimas dėl šio įvykio. Liudytojas D. M. parodė, kad jam, kaip PK vadovui, nebuvo išreikštas koks nors iš visuomenės pusės nepasitikėjimas, kaip policijos institucija, ar kokiu nors tyrėju (b. l. 121). Tuo tarpu iš liudytojų R. K. ir R. D. parodymų matyti, kad bylos, kurioje jie nukentėję, neištyrimas niekaip neįtakojo jų požiūrio į policijos instituciją.

Esant šioms aplinkybėms, apygardos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad A. M. veiksmuose taipogi nėra būtino nusikaltimo, numatyto BK 228 str. 1 d., požymio – didelės žalos padarymo.

Pažymima ir tai, kad didelės žalos požymis yra pagrindinis kriterijus, atribojantis piktnaudžiavimą, kaip nusikalstamą veiką, nuo tarnybinio (arba drausminio) nusižengimo. Įvertinus aukščiau aptartas byloje nustatytas aplinkybes bei paties išteisintojo parodymus apie tai, jog jau pradėjus jo atžvilgiu ikiteisminį tyrimą ir dar kartą peržiūrėjus tuo metu jau spalvoto vaizdo įrašą, jis įsitikino, kad klydo, nes įtariamojo veidas buvo pakankamai ryškus, manytina, jog A. M. galimai aplaidžiai atliko tarnybos funkcijas. Pažymima ir tai, jog baudžiamoji teisė yra paskutinė priemonė (ultima ratio) padarius pažeidimą, taigi tik kai kitomis teisės normomis negalima užtikrinti valstybėje pripažintų gėrių apsaugos, gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė.

A. M. taipogi buvo išteisintas dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d., padarymo.

Dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu (BK 300 straipsnis) yra nusikaltimas valdymo tvarkai (BK XLIII skyrius). Šiuo nusikaltimu pažeidžiama teisės aktais nustatyta dokumentų išdavimo, tvarkymo ir naudojimo tvarka. Dokumentas yra suklastotas, kai kaltininkas pakeičia tikro dokumento turinį arba pats pagamina ar patvirtina kito asmens pagamintą dokumentą, kurio turinyje įtvirtinti tikrovės neatitinkantys duomenys. Žinomai suklastoto dokumento panaudojimo, kvalifikuojamo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, motyvas bei tikslas nėra būtini šios nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Šio nusikaltimo sudėties būtinas subjektyviosios pusės požymis yra kaltė, kuri turi pasireikšti, skirtingai nei nurodė apylinkės teismas, tiesiogine tyčia, tai reiškia, jog reikia įrodyti, kad asmuo, atliekant klastojimo veiksmus kaltininkas suprato, kad gamina netikrą dokumentą, klastojo tikrą dokumentą ir norėjo taip veikti. Tačiau tai, jog skundžiamame nuosprendyje neteisingai nurodoma, kad nusikaltimas, numatytas BK 300 str. 1 d., gali būti padaromas ir netiesiogine tyčia, nesudaro pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos priimtą procesinį sprendimą. Šiuo atveju svarbu tai, kad apylinkės teismas tinkamai nurodė kaltės formą, nes nusikaltimas padarytas tiek tiesiogine tyčia, tiek netiesiogine tyčia, yra tyčinis (BK 15 str.).

Išanalizavus byloje surinktus ir aptartus įrodymus, darytina išvada, jog byloje taipogi nėra objektyvių, pakankamų duomenų apie tai, kad A. M. suvokė, jog 2009 m. kovo 10 d. apžiūros protokole, nurodęs, kad vaizdo įraše, gauto iš UAB (duomenys neskelbtini), kuriame buvo užfiksuota nusikalstama veika, nesimato galimo įtariamojo veido, šie duomenys neatitinka tikrovę ir tokiais savo veiksmais siekė nusikalstamos veikos neišaiškinimo ir jos neištyrimo. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, asmens veido atvaizdo atpažįstamumas bei jo bruožų tinkamų asmens identifikavimui nustatymas yra ir subjektyvus dalykas, priklausantis nuo daugelio kriterijų (įrašo ryškumas, kokybė, vaizdo dydis, judėjimo intensyvumas, vaizdą stebinčio žmogaus regos kokybė ir pan.). Kaip jau buvo minėta, nuo tyrimo pradžios išteisintasis tvirtino, jog apžiūros protokole nurodė tai, ką matė peržiūrėjus minėtą vaizdo įrašą, tuo metu jam nesimatė žmogaus veido bruožų, todėl taip ir nurodė, jokios tyčios klastoti dokumentus neturėjo. Tai, kad kompiuteris, kuriuo peržiūrėtas 2009 m. vasario 21 d. įvykį užfiksavęs vaizdo įrašas, buvo prastos kokybės, nespalvoto vaizdo, patvirtino liudytojas G. K.. Tuo tarpu vien liudytojo D. M. nuomonės, kad A. M. veiksmai turėjo tyčios požymių, nes liudytojui atvaizdas pasirodė tinkamas identifikavimui, neužtenka A. M. baudžiamajai atsakomybei atsirasti. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas nuomonėmis, samprotavimais ar prielaidomis. Apygardos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad, net ir pripažinus minėtą liudytojo D. M. nuomone teisingą bei atitinkantį visuotinę nuomonę, tai niekaip nepagrindžia to, jog išteisintojo A. M. klaidingas žmogaus veido atvaizdo tinkamumo identifikavimui vertinimas buvo tyčinis.

Apeliaciniame skunde akcentuojama ir tai, jog išteisinamasis paviršutiniškai atliko (duomenys neskelbtini) apsaugos darbuotojų apklausas. Tačiau atkreipiamas dėmesys, kad ši aplinkybė nebuvo A. M. inkriminuojama. Be to, bylos medžiaga nepaneigia išteisintojo ikiteisminio tyrimo metu pateiktos pozicijos, kad apsaugos darbuotojų apklausos vyko tik gegužės mėnesį, kadangi apsaugos darbuotojai tik tada galėjo atvykti į apklausas.

Įvertinus aukščiau pasakytą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismo priimtas išteisinamasis nuosprendis A. M. atžvilgiu yra teisėtas ir pagrįstas, įrodymų vertinimo motyvų pakankamai, todėl nėra pagrindo teigti, jog buvo pažeisti Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnio 3 dalies 3 punktas bei 2003 m. birželio 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.3. punktas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą.