Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Pranešėja Violeta Miliuvienė Teisėja Daiva ŽebelienėBaudž. byla Nr. 1A-73-174/2014Teisminio proceso Nr. 1-85-1-01081-2010-8Procesinio sprendimo kategorijos:2.4.; 1.1.4.4.4.; 1.2.17.5.; 2.3.6.4.5.; 2.4.6.1.1. (S)

2014 m. gegužės 29 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų L. S., M. P. ir G. M. apeliacinius skundus dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 16 d. nuosprendžio, kuriuo L. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 5 dalį ir 201 straipsnio 2 dalį ir nubaustas 100 MGL dydžio (13 000 Lt) bauda; M. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal 201 straipsnio 2 dalį ir nubaustas 100 MGL dydžio (13 000 Lt) bauda; G. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal BK 201 straipsnio 2 dalį ir nubaustas 100 MGL dydžio (13 000 Lt) bauda.

Daiktus, dokumentus, turinčius reikšmės šiai nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: vaizdo įrašus iš degalinių ir telefoninių pokalbių įrašus; kvitą Nr. 13283, automobilio „Ford Transit“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), dokumentus, saugomus Tauragės AVPK pagal kvitą B serija BBB Nr. 018030, nuspręsta palikti prie bylos; 13 butelių degtinės „Uno 1” (1820 cm ³), saugomus Tauragės AVPK pagal kvitą B serija BBB Nr. 017892, nuspręsta sunaikinti; 1 200 vnt. techninio etilo alkoholio skiedinius „Uno“ 0,5 l talpos buteliuose, saugomus Tauragės AVPK pagal kvitą A Nr. 001313; automobilį „Ford Transit“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Tauragės AVPK, nuspręsta konfiskuoti.

Kardomąsias priemones – rašytinius pasižadėjimus neišvykti – nuspręsta palikti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. S. nuteistas už tai, kad turėdamas tikslą realizuoti, telefonu įkalbėjo ir tokiu būdu sukurstė M. P. ir G. M. neteisėtai įgyti ir gabenti bei tokiu būdu jam realizuoti techninio etilo alkoholio skiedinius, o būtent: L. S. iki 2010 m. lapkričio 14 d., turėdamas tikslą realizuoti techninio etilo alkoholio skiedinius, telefonu įkalbėjo ir tokiu būdu sukurstė M. P. ir G. M. neteisėtai įgyti, laikyti ir gabenti bei tokiu būdu jam realizuoti techninio etilo alkoholio skiedinius. Tokiu būdu pasiekus susitarimą, 2010 m. lapkričio 14 d. M. P. ir G. M., sukurstyti L. S., veikdami bendrininkų grupe, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų, turėdami tikslą realizuoti, degalinėje „Lukoil“, esančioje Kumpių k., Kauno r., įgijo 0,5 l talpos 1 200 butelių su etiketėmis „Uno Estonian Vodka 40 proc. 0,5l“ techninio etilo alkoholio skiedinių, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija – 39,4–39,8 proc., o bendra talpa – 600 litrų. Po to neteisėtai įgytas ir laikomas techninio etilo alkoholio skiedinys M. P. ir G. M. nurodymu buvo pakrautas į automobilį „Ford Transit“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir gabenamas Tauragės miesto kryptimi, kur turėjo būti realizuotas L. S., tačiau kelio Ryga–Šiauliai–Kaliningradas 123 kilometre įtarime nurodytą techninio etilo alkoholio skiedinio kiekį sulaikė ir paėmė Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai.

M. P. ir G. M. nuteisti už tai, kad turėdami tikslą realizuoti, neteisėtai įgijo ir gabeno techninio etilo alkoholio skiedinius, o būtent: 2010 m. lapkričio 14 d., apie 14.01 val., M. P. ir G. M. iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, sukurstyti L. S., iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų, turėdami tikslą realizuoti L. S. techninio etilo alkoholio skiedinius, degalinėje „Lukoil“, esančioje Kumpių k., Kauno r., įgijo 0,5 l talpos 1 200 butelių su etiketėmis „Uno Estonian Vodka 40 proc. 0,5l“ techninio etilo alkoholio skiedinių, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija – 39,4–39,8 proc., o bendra talpa – 600 litrų. Po to neteisėtai įgytas ir laikomas techninio etilo alkoholio skiedinys M. P. ir G. M. nurodymu buvo pakrautas į automobilį „Ford Transit“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir gabenamas Tauragės miesto kryptimi, kur turėjo būti realizuotas L. S., tačiau kelio Ryga–Šiauliai–Kaliningradas 123 kilometre įtarime nurodytą techninio etilo alkoholio skiedinio kiekį sulaikė ir paėmė Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai.

Apeliaciniu skundu nuteistasis L. S. prašo panaikinti Tauragės rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 16 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Apelianto teigimu, skundžiamame nuosprendyje teismo padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir baudžiamojo proceso įstatymo normas, reglamentuojančias bylos duomenų pripažinimą įrodymais, nepaisė įrodymų vertinimo tvarkos ir procedūrų.

Nuteistasis L. S. atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas tiek jam, tiek kitiems šioje byloje nuteistiesiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes nurodė ne bylos proceso teisme metu nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu, o tiesiog jas perkeldamas iš kaltinamojo akto.

Baudžiamojoje jurisprudencijoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad kiekvienas nusikalstamos veikos sudėties požymis turi būti konstatuojamas abejonių nekeliančiais įrodymais, pagrindžiančiais asmens kaltę. Baudžiamųjų įstatymų taikymo praktikoje tai reiškia, kad teismo diskrecija įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą nėra absoliuti ta prasme, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, pagrįstą visų bylos duomenų nešališku patikrinimu, objektyvių prieštaravimų pašalinimu ir motyvuotų išvadų pateikimu (kasacinės bylos Nr. 2K-594/2004, 2K-P-218/2009, 2K-440/2012 ir kt.).

Minėtų baudžiamojoje jurisprudencijoje nusistovėjusių teisės taikymo nuostatų pirmosios instancijos teismas šioje byloje nepaisė. Apelianto L. S. teigimu, jo kaltė skundžiamame nuosprendyje grindžiama prielaidomis, samprotavimais bei šališkais asmens, surašiusio operatyvinių veiksmų atlikimo protokolus, paaiškinimais ir jo padarytomis tendencingomis išvadomis vertinant telefoninių pokalbių turinį jam pareikštų kaltinimų aspektu.

Skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje jo kaltė grindžiama išimtinai slaptai darytų M. P. telefoninių pokalbių turinio interpretacija, kurią dar ikiteisminio tyrimo metu suformavo byloje kaip liudytojas apklaustas policijos pareigūnas E. J.. Bylos duomenų pripažinimo įrodymais aspektu pastebėtina, kad policijos pareigūnas minėtą operatyvinių veiksmų atlikimo protokolą surašė tik 2011 m. vasario 7 d., t. y. jau žinodamas apie sulaikytą alkoholio skiedinių faktą bei turėdamas informaciją apie jų kiekį, pavadinimą, taip pat kitas šio įvykio aplinkybes.

Todėl pirmosios instancijos teismui neabejotinai nustatęs, jog policijos pareigūnas, rašydamas operatyvinių veiksmų atlikimo protokolą, turėjo ikiteisminio tyrimo metu šioje byloje surinktą informaciją ir ją panaudojo telefoninių pokalbių turinio atskleidimui, turėjo pareigą itin kruopščiai tirti ir vertinti tokiu būdu gautus bylos duomenis jų patikimumo aspektu.

Baudžiamojoje jurisprudencijoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad realizuodami Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, teismai, vertindami įrodymus, turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar nėra suklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Įrodymai vertinami kiekvienas atskirai ir jų visuma, įrodymai dėstomi nuosekliai atskleidžiant jų tarpusavio ryšį, kad iš jų analizės nuosprendyje logiškai išplauktų kaltinamojo kaltę ar kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados. Apkaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų, patvirtinančių kaltinamojo kaltumą, privalu išdėstyti ir kitais byloje surinktais įrodymais paneigiami kaltinimui prieštaraujantys duomenys (kasacinės bylos Nr. 2K- 594/2004, 2K-440/2010, 2K-243/2013 ir kt.).

L. S. teigimu, skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas šios pareigos neįvykdė, nes pasitenkino tik nuoroda, kad jo kaltę patvirtina: 2010 m. gruodžio 23 d. tarnybinio pranešimo dėl išklotinių analizė, kur aptarti M. P. ir G. M. tarpusavio kontaktai; 2011 m. vasario 7 d. protokolo dėl operatyvinių veiksmų atlikimo bei pakalbių stenogramos duomenys, kuriuose užfiksuoti jo – L. S., M. P. ir V. Š. – tarpusavio pokalbiai apie nusikaltimo įvykdymo aplinkybes, nors, L. S. teigimu, su V. Š. jis nėra bendravęs; 2011 m. liepos 25 d. tarnybinio pranešimo dėl išklotinių analizės duomenys. Apelianto teigimu, teismas minėtus duomenis tiesiog perkėlė iš kaltinamojo akto į apkaltinamąjį nuosprendį ir neatlikęs jų analizės bei gretinimo su kitais bylos duomenimis, pripažino jo kaltę patvirtinančiais įrodymais. Tokia nuosprendžio surašymo praktika neabejotinai prieštarauja BPK 20 ir 305 straipsnių nuostatoms.

Skundžiamame nuosprendyje teismas nenurodė jokių konkrečių bylos duomenų, iš minėtų operatyvinių veiksmų atlikimo protokolų neatskleidė jų turinio jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo aplinkybių aspektu. Tuo tarpu, aprašydamas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad jis, turėdamas tikslą realizuoti techninio etilo alkoholio skiedinius, telefonu įkalbėjo M. P. ir G. M. neteisėtai įgyti, laikyti ir gabenti tuos skiedinius, dėl to pastarieji įgijo nuosprendyje minimą skiedinių kiekį ir gabeno Tauragės link, turėdami tikslą realizuoti jam, L. S..

Sprendžiant iš skundžiamame nuosprendyje nurodytų nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, kurios pažodžiui perkeltos iš kaltinamojo akto, net naudojant tik kaltinamajame akte vartotiną terminą „įtarime nurodytą techninio etilo alkoholio kiekį“, pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą nurodyti konkrečius įrodymus, pagrindžiančius ne tik jo ketinimą realizuoti, bet ir atskleisti nuosprendyje minimą jo vaidmenį įkalbant ir sukurstant M. P. ir G. M. įgyti ir gabenti neva jam skirtus skiedinius.

Teismo išvada, kad jo kaltė įrodyta surinktais ir ištirtais įrodymais – telefoniniais pokalbiais, vaizdo medžiaga, liudytojų parodymais, krovinio sulaikymu, apelianto L. S. teigimu, yra paviršutiniška ir nenuosekli, nes minėti įrodymai neatskleidžia ne tik jo kaltės, bet ir priežastinio ryšio tarp sulaikyto krovinio ir jo pokalbių tik su M. P. BK 201 straipsnio taikymo pagrindų aspektu.

Iš skundžiamo nuosprendžio turinio galima spręsti, kad jo kaltę, t. y. jo psichinį santykį su veika ir kilusiais padariniais, teismas supranta kaip M. P. ir G. M. sukurstymą telefonu (nors, kaip minėta, telefonu jis bendravo tik su M. P.) įsigyti alkoholio skiedinius, kuriuos jie turėjo realizuoti jam, L. S., nors pastarieji tuos skiedinius gabeno priešinga nei jo gyvenamoji vieta kryptimi.

Apelianto L. S. teigimu, teisės taikymo aspektu vertinant skundžiamame nuosprendyje aprašytas nusikaltimo padarymo aplinkybes, darytina išvada, kad jis yra nuteistas už ketinimą padaryti nusikaltimą, numatytą BK 201 straipsnyje. Šia prasme apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad teismas, aprašydamas M. P. ir G. M. padarytą nusikalstamą veiką, tai vertina kaip jų savarankiškai padarytą nusikaltimą, o jo veiksmus jų padarytame nusikaltime supranta kaip kurstytojo (BK 24 straipsnio 5 dalis). Tačiau apeliantas pažymi, kad M. P. ir G. M. nuosprendyje pripažinti kaip bendrininkai, nenurodant bendrininkavimo rūšies. Tokia dviprasmiška teismo pozicija leidžia daryti išvadą, kad visi šioje byloje nuteisti asmenys buvo nusikaltimo bendravykdžiai. Tačiau aprašomosios nuosprendžio dalies turinys, aprašant M. P. ir G. M. padaryto nusikaltimo aplinkybes, neigia teismo išvadą, kad jis, L. S., sukurstė juos padaryti nusikaltimą, kad pastarieji skiedinius gabeno Tauragės link, turėdami tikslą juos realizuoti jam. Taigi pirmosios instancijos teismas remdamasis nustatytomis nusikalstamų veikų padarymo aplinkybėmis pripažino, kad M. P. ir G. M. nusikaltimą padarė savarankiškai, už tai jie ir nuteisti, o taikydamas jam, L. S., BK 24 straipsnio 5 dalį minėtų aplinkybių kontekste, teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Be to, jau minėta pirmosios instancijos teismo pozicija, kad jis ketino įsigyti M. P. ir G. M. gabentą skiedinių kiekį, teisės taikymo aspektu vertintina kaip jo ketinimas padaryti nusikaltimą (BK 21 straipsnio 1 dalis).

Baudžiamoji atsakomybė už rengimąsi padaryti nusikaltimą numatyta tik už rengimąsi padaryti sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Nusikaltimas, numatytas BK 201 straipsnio 2 dalyje, nepriskiriamas nei prie sunkių, nei prie labai sunkių nusikaltimų (BK 11 straipsnis).

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neatskleidė jo, kaip kurstyto, kaltės. Tuo tarpu baudžiamojoje jurisprudencijoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad nėra baudžiamosios atsakomybės be kaltės, kad kaltė turi formą ir turinį ir kad kaltės formą bei turinį visuomet privalu atskleisti apkaltinamajame nuosprendyje.

Pirmosios instancijos teismas, neanalizuodamas jo pokalbių telefonu su M. P. turinio ir jų negretindamas su kitais bylos duomenimis ir nustatytomis aplinkybėmis bei nusikaltimo padarymo mechanizmu, vien formaliais pagrindais atmetė jo paaiškinimus dėl pokalbių turinio ir pokalbių sąsajos su jam inkriminuota nusikalstama veika. Ši aplinkybė vertintina kaip BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimas tiek bylos duomenis pripažįstant įrodymais, tiek įrodymus vertinant pareikštų jam kaltinimų aspektu.

L. S. nuomone, bylą nagrinėjo šališkas teismas, tai buvo nurodyta teikiant nušalinimus teismui.

Išdėstytos aplinkybės, apelianto L. S. teigimu, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 24 straipsnio 5 dalyje ir 201 straipsnio 2 dalyje, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Apeliaciniu skundu nuteistasis G. M. prašo panaikinti Tauragės rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 16 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas išsamiai ir visapusiškai neįvertinus byloje esančių įrodymų, padarant tarpusavyje prieštaraujančias išvadas, pažeidžiant procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodymų visumos tyrimą ir įvertinimą. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas ne objektyviais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, o teismo padarytomis prielaidomis. Pirmosios instancijos teismas be jokios priežasties atsisakė padėti surinkti ir ištirti teisiamojo posėdžio metu jo parodymų teisingumą ir pagrįstumą, taip pat visiškai nevertino šiurkščių procesinių pažeidimų, kurie buvo padaryti atliekant ikiteisminį tyrimą.

Apeliantas G. M. nurodo, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu jis davė iš esmės nuoseklius parodymus apie tai, dėl ko vyko į Kauną, koks buvo jo kelionės tikslas. Be to, teisiamojo posėdžio metu jis parodė ypač svarbią aplinkybę apie tai, kam perdavė automobilį prie Kauno miesto esančioje degalinėje. Jis nuosekliai nurodė, kad pats į Kauną važiavo pirkti padangų automobiliams. Tuo metu jis su sutuoktine J. M. turėjo įmonę „(duomenys neskelbtini)“, kuri užsiėmė ratų montavimu, balansavimu, padangų keitimu ir kt. Tuo metu buvo pats padangų sezonas, nes daugelis žmonių keitėsi vasarines padangas į žiemines ir tokias norėjo įsigyti. Todėl neatsitiktinai jis ieškojo palankesnio varianto, iš kur įsigyti padangas, kad galėtų padėti savo klientams pasikeisti vasarines padangas į saugias žiemines padangas. Vakarykščiai jis buvo susitikęs su asmenimis, kurie užsiima padangų prekyba, ir susitarė susitikti Kaune. Be to, buvo susitaręs ir su L. S., kad jis atveš keletą padangų kainoraščių. Be to, 2010 m. lapkričio 13 d. pas jį buvo atvykęs gerai pažįstamas A. B., su juo kalbėjo, kad kitą dieną jis vyks į Kauną, apie važiavimą į Kauną kalbėjo ir A. B., be to, jis kalbėjo apie tai, kad jam reikės krovininio automobilio kažkam parsivežti. Kai 2010 m. lapkričio 14 d. jis nuvyko į Kauną, pasikalbėjęs su atvykusiais asmenimis, įsitikino, kad padangų iš jų nepirks, nes jos nėra geros, o klientų jis nesiruošė apgaudinėti. Iš L. S. jis pasiėmė padangų kainoraščius. Tuo metu į degalinę atvyko A. B. ir supratęs, kad jis padangų nepirks, paprašė paskolinti mikroautobusą „Ford Transit“, kurį į degalinę padangų parvežimui buvo atvairavęs V. Š.. Jis A. B. neklausė, kam jam reikia automobilio, ką jis juo veš, o pastarasis jam apie tai nieko nesakė. Jis neprašė, kad V. Š. su juo kartu važiuotų, o pasiėmė mikroautobuso raktelius ir išvyko. Pasakė, kad su mikroautobusu lauks kitoje greitkelio pusėje prie prekybos centro „Mega“ esančioje degalinėje. Jis su V. J. ir M. P. po kelių minučių nuvažiavo į kitą greitkelio pusę ir degalinėje išleido V. Š., jis turėjo parvairuoti mikroautobusą „Ford Transit“, kurį atvairavo iki Kauno. Momento, kada V. Š. įsėdo į mikroautobusą „Ford Transit“ jau kitoje greitkelio pusėje, jis nepastebėjo ir A. B. daugiau tą dieną nebematė.

Apeliantas G. M. nurodo, kad jo duoti parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu skiriasi tuo, kad teisme jis nurodė teisingas aplinkybes apie tai, kam buvo paskolinęs mikroautobusą „Ford Transit“, būdamas prie Kauno miesto esančioje degalinėje „Lukoil“, t. y. A. B.. Ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus jis šių aplinkybių nurodyti negalėjo, taip iš esmės sunkino savo paties padėtį, kadangi jam buvo pareikštas įtarimas ir jis keletą metų buvo persekiojamas. A. B. tuo metu dirbo Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariate ir buvo pareigūnas. Kai jis sužinojo, kad mikroautobusas, kurį jis buvo pasiskolinęs ir kurį sulaikymo metu vairavo V. Š., vežė kažkokias draustinas prekes, suprato, kad jas vežėsi A. B.. Jis bijojo pasakyti tiesą, kam paskolino mikroautobusą „Ford Transit“, nes, pirma, jis abejoja, ar kas nors būtų patikėjęs, antra – jis bijojo tolesnių galimų pasekmių, kad policijos pareigūnai nepradėtų jį dirbtinai persekioti. Be to, tuo metu jo santykiai su A. B. buvo geri ir jis jam nenorėjo pakenkti. Teisminio nagrinėjimo metu šios aplinkybės pasikeitė, nes A. B. žuvo ir nebedirba policijos pareigūnu, todėl jis ir papasakojo visą tiesą apie 2010 m. lapkričio 14 d. įvykius tiek, kiek prisimena, nes praėjus labai daug laiko, savaime suprantama, kad kai kurios aplinkybės galėjo pasimiršti.

Nuteistojo G. M. teigimu, pirmosios instancijos teismas visiškai nekreipė dėmesio į jo teisminio nagrinėjimo metu duotus parodymus, jų netyrė, neanalizavo ir visiškai nevertino. Jo interesus ginanti advokatė teisminio nagrinėjimo metu siekė, kad būtų surinkta įrodymų, kurie patvirtintų arba paneigtų jo parodymus. Vienas iš tokių įrodymų galėjo būti tai, kad liudytojui V. Š. reikėjo pateikti atpažinti iš fotonuotraukų A. B.. Būtent V. Š. padavė mikroautobuso raktelius A. B. ir kitoje greitkelio pusėje iš jo gavo atgal šiuos raktelius. V. Š. matė A. B. ir galbūt galėjo atpažinti asmenį, kuris jam perdavė mikroautobuso raktelius, kai buvo jau pakrautas vežamas krovinys. Dėl šių aplinkybių ištyrimo jo interesus ginanti advokatė teismo prašė išreikalauti iš Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato buvusio pareigūno A. B. asmens bylos fotonuotraukas ir atlikti asmens atpažinimo iš fotonuotraukų procesinį veiksmą, pateikiant V. Š. atpažinti A. B. iš fotonuotraukų arba tokį procesinį veiksmą pavesti atlikti prokurorui (t. 3, b. l. 143). Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas šį jo gynėjos prašymą, nurodė, kad tokius įrodymus gali rinkti ir gynyba. Apelianto nuomone, procesine prasme pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti šį jo gynėjos prašymą ir pasiūlymas asmens atpažinimo iš nuotraukų procesinį veiksmą atlikti gynybai yra visiškai nelogiškas ir teisine prasme nepriimtinas. Apeliantas pažymi, kad jo gynėja paprašė Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, kad atsiųstų fotonuotraukas, tačiau gavo atsakymą, kad prašomi duomenys jai nebus pateikti (t. 3, b. l. 188). Tada jo gynėja dar kartą prašė pirmosios instancijos teismo atlikti šiuos veiksmus, bet jos prašymas ir vėl buvo atmestas (t. 3, b. l. 199). Maža to, jam davus parodymus ir nurodžius tikrąsias įvykio aplinkybes, pirmosios instancijos teismas jį visiškai ignoravo, kadangi papildomai nekvietė liudytojo V. Š. ir jam nepateikė klausimų, susijusių su jo duotais parodymais, kad juos patvirtintų arba paneigtų.

Liudytojas V. Š. ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nuosekliai parodė, kad jis nežinojo, ką veža automobilyje „Ford Transit“, nematė, kada ir kas į šį automobilį pakrovė jo vežamą krovinį, tačiau nuosekliai nurodė, kad tikrai tai buvo ne jis, G. M. ir ne M. P., nes jie krovinio pakrovimo metu buvo kartu su V. Š. „Lukoil“ degalinėje. Šiuos jo parodymus patvirtina 2013 m. birželio 13 d. Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinių tyrimų poskyrio specialisto išvada Nr. 85-KT-028, kurioje nurodyta, kad rankų pėdsakai palikti ne jo – G. M., V. Š., M. P., o kito ar kitų asmenų. Todėl akivaizdu, kad nei jis, nei M. P., kuris buvo atvykęs kartu ir yra šioje byloje nuteistas, nematė ir nežino, kas buvo pakrauta į automobilį „Ford Transit“ ir ką V. Š. gabeno link Tauragės miesto.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje tik surašė visus įrodymus ir nurodė, kad jo ir kitų bendrininkų kaltė yra įrodyta liudytojų parodymais, rašytine bylos medžiaga, tačiau teismas visiškai įrodymų nevertino, dėl jų nepasisakė ir nenurodė, kurie įrodymai patvirtina jo ir kitų nuteistųjų kaltę, kuo ta kaltė pasireiškė.

G. M. nurodo, kad jis yra nuteistas už tai, kad buvo sukurstytas L. S. neteisėtai įgyti ir jam realizuoti techninio etilo alkoholio skiedinius, o vėliau įgijo 600 litrų šio skiedinio, jį laikė ir gabeno Tauragės miesto kryptimi, kur turėjo realizuoti L. S.. Apelianto G. M. teigimu, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo surinkta visiškai jokių įrodymų, kad jis atliko šiuos veiksmus. Jis su L. S. buvo mažai pažįstamas, su juo nebendraudavo ir pastarasis jo negalėjo sukurstyti įgyti etilo alkoholio skiedinius. Nėra užfiksuoto jokio jo ir L. S. pokalbio, iš kurio būtų galima suprasti, kad jis su L. S. dėl jam inkriminuotos veikos tarėsi, nes to visiškai nebuvo. Nelogiškas yra kaltinimas ir ta prasme, kad jis tariamai įgijo etilo alkoholio skiedinius, nesant absoliučiai jokių įrodymų, kad jis apskritai būtų dalyvavęs jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme, t. y. etilo alkoholio skiedinio įgijime, pakrovime į automobilį arba organizavęs jo vežimą į Tauragės miestą. Priešingai nei skundžiamame nuosprendyje nurodė pirmosios instancijos teismas, iš prie Kauno mieste esančios degalinės jis niekur nebuvo išvažiavęs, mikroautobuso „Ford Transit“ nevairavo, juo 2010 m. lapkričio 14 d. niekur nevažiavo, už tariamai įsigytą etilo alkoholio skiedinį pinigų niekam nemokėjo ir tokių aplinkybių pirmosios instancijos teismas visiškai nenustatė. Dar labiau nelogiška teigti, kad jis tariamai įsigytą etilo alkoholio skiedinį laikė. Pirmosios instancijos teismas nenurodė, kur ir kokiomis aplinkybėmis buvo laikomas etilo alkoholio skiedinys, todėl ir nuteisti už tokius išgalvotus dalykus neturėjo įstatymuose numatyto pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad įgyti, laikyti ir gabenti etilo alkoholio skiedinį jį ir M. P. sukurstė L. S. ir tariamai jis, G. M., gabeno šį etilo alkoholio skiedinį link Tauragės miesto, siekdamas jį realizuoti L. S.. Tos nepaaiškinamas kaltinimas yra visiškai nelogiškas, nes L. S. gyvena Vilniuje, jis į prie Kauno miesto esančią degalinę buvo atvykęs iš Vilniaus ir vyko atgal į Vilnių, todėl visiškai neaišku, kokiu būdu jis, G. M., turėjo realizuoti L. S. etilo alkoholio skiedinį, jį gabendamas iš Kauno į Tauragę, nes, kaip minėta, L. S. gyvena ir dirba Vilniuje.

Pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokiais konkrečiais pokalbiais remiasi apkaltinamajame nuosprendyje ir kuo teismas patikėjo. G. M. pažymi, kad baudžiamojoje byloje pateiktose jo su M. P. pokalbių išklotinėse jis kalbėjo apie padangas. Nė viename pokalbyje jis nekalbėjo apie etilo alkoholio skiedinius, nes nieko bendro su jų gaminimu, laikymu, įgijimu, o tuo labiau realizavimu jis neturėjo. Jis neturi duomenų, kur galima įsigyti tokio etilo alkoholio skiedinio, kokia jo kaina ir pan. Jo pokalbiai buvo tokie, kokie buvo, jis tuo metu užsiėmė padangų montavimo, balansavimo verslu, jį organizavo, todėl jį domino tik šis verslas, o ne iš kur ir už kiek įgyti etilo alkoholio skiedinį, o tuo labiau – jį realizuoti kitiems asmenims.

Nuteistojo G. M. teigimu, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme nebuvo surinkti visiškai jokie jo kaltę įrodantys duomenys, kuriuos galima laikyti objektyviais įrodymais ir jais grįsti apkaltinamąjį nuosprendį. Visi ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys, kurie buvo tikrinami pirmosios instancijos teisme, tačiau neišsamiai ir neobjektyviai, o tik ribotai, kiek tai susiję su kaltinimu ir ikiteisminio tyrimo metu surinktais įrodymais, nepatvirtina, kad jis padarė jam inkriminuotus veiksmus, o pirmosios instancijos teismas tik padarė jokiais objektyviais įrodymais nepagrįstas prielaidas, kad taip ir buvo. Tiek pagal galiojančias teisės normas, tiek pagal susiklosčiusią teisminę praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę, padarius nusikaltimą ir kitas svarbias bylos aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismas nevertino ikiteisminio tyrimo metu padarytų procesinių pažeidimų, atsisakė rinkti pats arba įpareigoti prokurorą surinkti papildomus įrodymus apie esmines šios bylos aplinkybes, tokiu būdu buvo šiurkščiai pažeistos BPK normos, reglamentuojančios įrodymų rinkimą, jų vertinimą. G. M. pabrėžia, kad jam inkriminuoto nusikaltimo, už kurį yra nuteistas, nepadarė, su etilo alkoholio skiedinio įgijimu, laikymu, gabenimu ir galimu realizavimu jis neturi nieko bendro, priimtas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas ir priimtas išteisinamasis nuosprendis.

Apeliaciniu skundu nuteistasis M. P. prašo panaikinti Tauragės rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 16 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, padarant išvadą, kad jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir jį išteisinti. Teigia, kad su Tauragės apylinkės teismo 2013 m. spalio 16 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-12-607/2013 nesutinka, nes jis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes jo veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 201 straipsnio 2 dalyje, sudėties. Teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, t. y. liudytojų parodymus ir rašytinius byloje surinktus įrodymus, todėl nepagrįstai ir neteisėtai pripažino jį kaltu padarius BK 201 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą.

Skundžiamame nuosprendyje nurodyta: „Kaltinamųjų kaltė įrodoma liudytojų parodymais, rašytiniais byloje surinktais įrodymais“, tačiau nedetalizuojama, kurių liudytojų parodymai ir kurie konkretūs rašytiniai įrodymai patvirtina jo kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 201 straipsnio 2 dalyje, padarymo.

Teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyta: „Surinktais ir ištirtais įrodymais kaltinamųjų L. S., M. P. ir G. M. kaltė pilnai įrodyta. Nors kaltinamieji ir neprisipažino padarę jiems inkriminuojamas veikas, tačiau surinktų faktinių duomenų pagrindu (telefoniniai pokalbiai, vaizdo medžiaga, liudytojų parodymai, sulaikytas krovinys) leidžia daryti išvadą kad visi jie veikdami kaip bendrininkų grupė įsigijo 0,5 l talpos 1200 butelių su etiketėmis „Uno Estonian Vodka 40 proc. 0,5 1“ techninio etilo alkoholio skiedinių, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija 39,4 - 39,8 proc., o bendra talpa - 400 litrų.“ Nors teismo nuosprendyje nurodyta, kurie faktiniai duomenys leidžia daryti išvadą dėl jo ir bendrininkų padarytos nusikalstamos veikos, tačiau minėti įrodymai skundžiamame nuosprendyje visiškai neanalizuojami, neatskleidžiama, kokiu būdu išvardyti įrodymai (telefoniniai pokalbiai, vaizdo medžiaga, liudytojų parodymai, sulaikytas krovinys) patvirtina tai, kad jis, veikdamas bendrininkų grupe, padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai teigiama, kad: „Liudytojo V. Š. parodymai atitinka byloje esančią vaizdo ir garso įrašuose užfiksuotą informaciją apie tai, kad prieš krovinio sulaikymą M. P. ir L. S. derino bendrus veiksmus dėl degtinės įgijimo ir jos gabenimo.“ Akivaizdu, kad teismas netinkamai įvertino liudytojo V. Š. parodymus. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiamas teisme liudytojas V. Š. kategoriškai teigė nežinojęs apie gabenamą krovinį iki tol, kol jo vairuotas automobilis „Ford Transit“ buvo sustabdytas policijos pareigūnų. Minėtas liudytojas nedavė jokių parodymų apie jo, M. P., tariamą susitarimą su L. S. pirkti degtinę ir gabenti ją automobiliu „Ford Transit“, kurį vairavo V. Š., todėl neaišku, kokiu būdu šio liudytojo parodymai patvirtina tai, kad prieš krovinio sulaikymą jis, M. P., su L. S. derino bendrus veiksmus dėl degtinės įgijimo ir jos gabenimo.

Be to, iš paminėto nuosprendyje nurodyto teiginio galima suprasti, kad teismas vertina, jog byloje esančiuose vaizdo ir garso įrašuose yra užfiksuota informacija „apie tai, kad prieš krovinio sulaikymą M. P. ir L. S. derino bendrus veiksmus dėl degtinės įgijimo ir jos gabenimo.“ Apeliantas M. P. pažymi, kad skundžiamame nuosprendyje teismas visiškai neanalizavo byloje esančių vaizdo ir garso įrašų turinio, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo padaryti išvadą, jog minėti įrodymai patvirtina tai, kad prieš krovinio sulaikymą jis su L. S. derino bendrus veiksmus dėl degtinės įgijimo ir jos gabenimo. Atsižvelgiant į tai, minėta teismo išvada yra visiškai nepagrįsta ir neteisėta.

Taip pat teismo nuosprendyje nepagrįstai nurodyta, kad: „Kaltinamųjų teisiamojo posėdžio metu iškeltas versijas, kad tarpusavyje bendraudami telefoniniuose pokalbiuose iki 2010-11-14 pagal 2011-02-07 pokalbių stenogramą kalbėjo, tarėsi ne dėl techninio etilo alkoholio skiedinių įgijimo, gabenimo, realizavimo, bet apie padangas, svarelius padangoms, žuvį, teismas vertina kritiškai ir jas atmeta, kadangi jos neatitinka byloje surinktų įrodymų visumai.“ Apelianto teigimu, tokia teismo motyvacija yra visiškai nepagrįsta ir nepakankama, kadangi teismas nenurodė, kuriems konkretiems įrodymams ir kokiu būdu prieštarauja tiek jo, tiek kitų kaltinamųjų parodymai apie minėtų telefoninių pokalbių turinį. Teismas nuosprendyje nurodė, kad minėta versija neatitinka byloje surinktų įrodymų visumos, tačiau iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies visiškai neaišku, kokia yra toji „byloje surinktų įrodymų visuma“, nes teismas neįvertino byloje esančių įrodymų ir neanalizavo jų turinio, taigi negalėjo padaryti ir tinkamos išvados apie byloje surinktų įrodymų visumą. Nuteistasis M. P. pažymi, kad teismas visiškai neanalizavo jo ir kitų kaltinamųjų telefoninių pokalbių pagal 2011-02-07 pokalbių stenogramą turinio, todėl negalėjo padaryti jokios išvados apie šių pokalbių turinį, tuo labiau kritiškai vertinti jo ir kitų kaltinamųjų nuoseklius parodymus apie šių pokalbių turinį.

Be to, apeliantas M. P. pažymi, kad jo nurodytą aplinkybę, jog 2010 m. lapkričio 14 d. jis kartu su G. M. ir V. J. vyko į Kauno rajoną pirkti padangų, patvirtina kiti bylos įrodymai ir aplinkybės. Minėtą poziciją patvirtina tai, kad kartu su juo vykęs G. M. turi įmonę UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri prekiauja padangomis ir jas montuoja, todėl jis supranta apie padangų kokybę ir jų rinkos kainas. Būtent G. M. Kumpių k., Kauno r., „Lukoil“ degalinėje, apžiūrėjęs atvežtas padangas, jį informavo, kad padangos yra restauruotos ir, atsižvelgiant į tai, jų kaina yra didelė. Todėl jis nusprendė padangų nepirkti. Taip pat tą aplinkybę, kad minėtą dieną į Kauno r. vyko pirkti padangų, nuosekliais parodymais patvirtino ir liudytojas V. J., kuris minėtą dieną savo automobiliu „Chrysler Grand Voyager“ vežė jį ir G. M. į Kauno rajoną. Be to, liudytojas V. J. patvirtino, kad degalinėje „Lukoil“, esančioje Kumpių k., Kauno r., sugrįžęs į automobilį jis, M. P., pasakė, jog padangų nebus, todėl jie gali važiuoti atgal į Tauragę (t. 2, b. l. 46–47). Teismas visiškai neatsižvelgė ir neįvertino minėtų aplinkybių bei įrodymų.

Be to, teismas skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje visiškai nenurodė ir neanalizavo labai svarbaus jo, M. P., kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo paneigiančio įrodymo – 2013 m. birželio 13 d. Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinių tyrimų poskyrio specialisto išvados Nr. 85-KT-028, kurioje konstatuota, kad: „Rankų pėdsakai <...> palikti ne įtariamųjų G. M., V. Š., M. P., o kito ar kitų asmenų.“ Minėtas įrodymas, patvirtinantis, kad automobilyje „Ford Transit“ nebuvo rasta jo pirštų antspaudų, teismo visiškai nebuvo įvertintas.

Teismas visiškai nevertino nuteistojo G. M. teisminio bylos nagrinėjimo metu duotų parodymų apie mikroautobuso „Ford Transit“ paskolinimą A. B.. Ši aplinkybė teismo nebuvo patikrinta, A. B. nebuvo duotas atpažinti iš nuotraukų automobilį vairavusiam V. Š., jis šiuo klausimu nebuvo išsamiau apklaustas. M. P. nuomone, būtent šios aplinkybės tinkamas ištyrimas duotų atsakymą į klausimą, kam priklausė nelegaliai gabenama degtinė.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, M. P. teigia, jog vertindamas įrodymus teismas nesilaikė BPK 20 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Teismas byloje vertino tik jį kaltinančius įrodymus, pripažino jį kaltu, remdamasis vien tik vidiniu savo įsitikinimu, nepagrįstu išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. pripažino jį kaltu už veiką, kurios jis nepadarė, bei tokiu būdu pažeidė BK 2 straipsnio 1, 3 ir 4 dalių nuostatas.

Be to, apeliantas pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) yra išaiškinęs, kad bet kurioje baudžiamojoje byloje apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimamas tik tuo atveju, kai patikimai nustatytos visos reikšmingos sprendžiant bylą aplinkybės, kai dėl baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens dalyvavimo darant nusikalstamą veiką nekyla jokių pagristų abejonių (LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus 2008 m. birželio mėn. 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-279/2008, Teismų praktika 30). Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikaltimą ir kitas svarbias bylos aplinkybes (LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-392/2008, Teismų praktika 30). Nuteistojo M. P. įsitikinimu, neabejotinų duomenų, leidžiančių spręsti apie jo kaltumą padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, teismo nuosprendyje nenurodyta, nes proceso metu tokių duomenų nesurinkta. Teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, skundžiamas teismo nuosprendis yra pagrįstas prielaidomis, todėl yra nepagrįstas, neteisėtas ir turi būti panaikintas.

Nuteistasis L. S. ir jo gynėja advokatė D. Rocevičienė prašo nuteistojo L. S. apeliacinį skundą tenkinti.

Nuteistasis M. P. ir jo gynėjas advokatas P. Orlovas prašo nuteistojo M. P. apeliacinį skundą tenkinti.

Nuteistasis G. M. ir jo gynėja advokatė S. Jorudienė prašo nuteistojo G. M. apeliacinį skundą tenkinti.

Prokuroras prašo apeliacinius skundus atmesti.

Tauragės rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 16 d. nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti teismui, nes bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

BPK 7 straipsnyje numatyta, kad bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo.

BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Atkreiptinas dėmesys, kad visos byloje nustatytos aplinkybės turi būti nurodytos teismo priimto nuosprendžio aprašomojoje dalyje. BPK 305 straipsnio 1 dalyje, nustatančioje apkaltinamojo nuosprendžio aprašomosios dalies turinį, nurodyta, kad šioje nuosprendžio dalyje išdėstoma: 1) įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jų padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; 2) įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus; 3) nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados; 4) bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo motyvai.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą ir surašydamas nuosprendį, šią nuostatą pažeidė. Byloje priimtas procesinis dokumentas – nuosprendis – visiškai neatitinka BPK 302–307 straipsniuose numatytų reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas, nesilaikydamas BPK 305 straipsnio nuostatų, įrodymų neanalizavo, nuosprendyje išsamaus jų vertinimo nepateikė, nedėstė įrodymų, kuriais grindžia savo išvadas, ir motyvų, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus, nuosprendžio aprašomojoje dalyje tik išdėstė kaltinamajame akte nurodytus byloje surinktus rašytinius įrodymus bei išdėstė kaltinamųjų teisminio bylos nagrinėjimo metu bei ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, teismas neanalizavo ir netyrė bylos įrodymų, neatskleidė bylos faktinių aplinkybių, apylinkės teismo nuosprendyje išdėstyti įrodymai tinkamai neįvertinti, nėra išsamios įrodymų analizės, kaltinamųjų ir liudytojų parodymai neišanalizuoti, nelyginti su kitais bylos duomenimis, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos. Apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, BPK 305 straipsnyje nurodytų reikalavimų nesilaikė visiškai. Teismas ne tik kad nepasisakė dėl byloje surinktų įrodymų įrodomosios reikšmės, tačiau įrodymų iš viso nevertino, nenurodė jokių motyvų, kuriais remdamasis padarė išvadą dėl L. S., G. M. ir M. P. kaltės padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Skundžiamame nuosprendyje, išdėstęs kaltinamųjų ir liudytojų parodymus, teismas konstatavo, kad L. S., G. M. ir M. P. kaltę dėl jiems inkriminuotų nusikaltimų padarymo įrodo telefoniniai pokalbiai, vaizdo medžiaga, liudytojų parodymai, sulaikytas krovinys. Toks teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, nes yra visiškai nemotyvuotas bei nepagrįstas, nenurodyti jokie įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados bei argumentai, kuriais remdamasis teismas padarė išvadą dėl L. S., G. M. ir M. P. kaltės padarius jiems inkriminuotus nusikaltimus. Apylinkės teismas visiškai teisine prasme neįvertino nuteistųjų veiksmų. Kolegijos nuomone, tai parodo, kad bylą nagrinėjo šališkas teismas, kuris pažeisdamas BPK reikalavimus palaikė tik vieną – kaltintojo – pusę. Kolegijos manymu, tokiu būdu buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamųjų teisės į gynybą, nes pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nėra išdėstyta principinė bylą pirmojoje instancijoje nagrinėjusio teismo pozicija dėl pareikštų kaltinimų. Skundžiamame apylinkės teismo nuosprendyje nesant bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių išdėstymo ir motyvuoto jų įvertinimo, patikrinti apylinkės teismo išvadų pagrįstumą yra neįmanoma, toks BPK reikalavimų neatitinkantis sprendimas vienareikšmiškai laikytinas neteisėtu, nepagrįstu ir pažeidžiančiu asmens teisę į teisingą bylos nagrinėjimą. Iš šių duomenų visumos kolegija daro išvadą, jog šią baudžiamąją bylą išnagrinėjo šališkas, neobjektyvus ir turintis išankstinę nuomonę teismas – baudžiamąją bylą, pažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimus, nagrinėjo paviršutiniškai, apkaltinamąjį nuosprendį priėmė išsamiai netyręs ir neanalizavęs bylos įrodymų. Šie pirmosios instancijos teismo nuosprendžio trūkumai, kolegijos nuomone, negali būti pašalinti nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, kadangi apylinkės teismas visiškai teisine prasme neįvertino nuteistųjų veiksmų ir šių pažeidimų nagrinėjant bylą apeliacine tvarka ištaisyti nėra galimybių. Šį klausimą iš esmės išsprendus apeliacinės instancijos teismui, proceso dalyviai nebetektų galimybės šio teismo sprendimą skųsti apeliaciniu skundu, taigi negalėtų tikėtis, kad bus apeliacine tvarka patikrintos nustatytos bylos faktinės aplinkybės, paliekant jiems galimybę savo teises ginti tik kasacinės instancijos teisme ir tik teisės taikymo aspektu BPK 369 straipsnyje numatytais pagrindais.

Kadangi bylą išnagrinėjo šališkas teismas, nuosprendis naikinamas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Kartu kolegija konstatuoja, jog nustačius, kad apylinkės teismas buvo objektyviai šališkas ir šiuo pagrindu panaikinus nuosprendį bei bylą perdavus iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teismas negali daryti jokių apibendrintų išvadų dėl apeliaciniuose skunduose nurodytų galimų pažeidimų, susijusių su nuteistiesiems inkriminuotų nusikalstamų veikų kvalifikavimu, jų kaltės nustatymu ir kitų apeliaciniuose skunduose išdėstytų klausimų. Visas apeliaciniuose skunduose nurodytas ir ginčijamas aplinkybes nagrinėjimo teisme dalyviai galės išsakyti bylą iš naujo nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kuris privalės šias aplinkybes išsamiai ir nešališkai ištirti bei teisiškai įvertinti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Tauragės rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 16 d. nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo Tauragės rajono apylinkės teismui.