Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Milašienės ir Nijolės Piškinaitės teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Mobili linija“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 18 d. nutarties, kuria ištaisytas rašymo apsirikimas 2007 m. liepos 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1423-39/2007, iškeltoje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Tele 2“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Tele 2“ dėl sutartinio papildomo komisinio atlyginimo priteisimo bei uždarosios akcinės bendrovės „Tele 2“ priešieškinį uždarajai akcinei bendrovei „Mobili linija“ dėl permokėto komisinio atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Vilniaus apygardos teismas, atsižvelgęs į apeliacinės instancijos teismo išaiškinimą, jog ginčas tarp šalių kilo dėl konkrečių ieškovo atsakovui surastų klientų skaičiaus bei jų mokumo, t.y. dėl realiai egzistuojančių faktų, kuriuos galima nustatyti pagal įmonėje esančius atitinkamus dokumentus, esant ieškovo prašymui, 2007 m. liepos 3 d. nutartimi paskyrė šioje byloje finansinę buhalterinę ekspertizę ir įpareigojo ieškovą bei atsakovą iki 2007 m. liepos 17 d. įmokėti į teismo specialiąją sąskaitą po 800 000 Lt, pateikiant teismui šio nurodymo įvykdymą patvirtinančius dokumentus. Teismas nurodė, kad ekspertizė skiriama teismo iniciatyva ir sustabdė civilinės bylos nagrinėjimą, kol bus atlikta ekspertizė. Dėl šios pirmosios instancijos teismo nutarties atsakovas UAB „Tele2“ pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti nutarties dalį dėl jo įpareigojimo į teismo specialiąją sąskaitą įnešti nutartyje nurodytą pinigų sumą ir pateikti mokėjimą patvirtinančius dokumentus.

Vilniaus apygardos teismas 2007 m. liepos 3 d. nutartyje teisingai buvo nurodęs, kad ekspertizė skiriama teismo iniciatyva, tačiau nepaisant to, 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartimi nepagrįstai ieškovą laiko ekspertizės iniciatoriumi.Ieškovas pripažįsta, kad pateikė prašymą dėl ekspertizės skyrimo, tačiau pažymi, jog šiuos veiksmus atliko vykdydamas Vilniaus apygardos teismo bei Lietuvos apeliacinio teismo nurodymus, kad byloje būtina paskirti buhalterinę-finansinę ekspertizę. Pastebi, jog šiuo atveju buhalterinę apskaitą išimtinai kontroliuoja atsakovas. Mano, kad užstatas neturi viršyti CPK 102 straipsnio trečiojoje dalyje nurodytų 100000 Lt. Nurodo, kad jau anksčiau prašė teismo pakeisti 2007 m. liepos 3 d. nutartį ir įpareigoti užstatą sumokėti atsakovą.Esant tokioms aplinkybėms, siūlo teismą nustatyti, jog ekspertizės iniciatorius yra atsakovas, ir įpareigoti atsakovą per tris mėnesius nuo nutarties įsiteisėjimo dienos atstatyti 2001-2005 m. UAB „Tele 2“ buhalterinės apskaitos ir finansinės atskaitomybės pirminius dokumentus, o ekspertizės skyrimo klausimą atidėti iki šio įpareigojimo įvykdymo.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas.

Šioje byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai ištaisė ankstesnėje savo nutartyje, kurią buvo panaikinęs apeliacinės instancijos teismas, padarytą rašymo apsirikimą, ir nutarė, kad ekspertizė skiriama ieškovo prašymu, todėl ieškovas turi pareigą sumokėti ekspertizės skyrimo išlaidas. Siekiant teisingai išspręsti šį klausimą, būtina aiškinti teisės normas, reglamentuojančios ekspertizės skyrimo civilinėje byloje tikslus, tvarką, apmokėjimo už ekspertizės atlikimą ypatumus, spręsti dėl užstato taikymo ribų, ištirti, ar pirmosios instancijos teismo veiksmai, kuriais pakeistas ekspertizės iniciatorius ir jis įpareigotas sumokėti ekspertizės atlikimo išlaidas, gali būti vertinami kaip rašymo apsirikimų ištaisymas.

Visų pirma, pažymėtina, kad apeliacine tvarka klausimą dėl ekspertizės paskyrimo nagrinėjęs Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. rugsėjo 12 d. nutartimi panaikino tik tą skundžiamos Vilniaus apygardos teismo 2007 m. liepos 3 d. nutarties dalį, kuria pirmosios instancijos teismas buvo įpareigojęs atsakovą UAB „Tele 2“ už ekspertizės paskyrimą sumokėti 800 000 Lt ir šią ekspertizės apmokėjimo klausimo dalį perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (t. 4, b.l. 168-170, 185-187). Kitos pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria ieškovas įpareigotas į teismo specialiąją sąskaitą įmokėti 800 000 Lt už ekspertizės atlikimą, ieškovas neskundė, todėl ši nutarties dalis įsiteisėjo, tapo privaloma ieškovui (CPK 18 str.). Dar daugiau, aukščiau nurodytoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo peržengti atsakovo pateikto atskirojo skundo ribų ir pasisakyti dėl teismo įpareigojimo ieškovui sumokėti nurodytą pinigų sumą už ekspertizės atlikimą, o pinigų sumos nesumokėjimas iki teismo nurodytos datos yra pagrindas atsisakyti atlikti šį procesinį veiksmą (t. 4, b.l. 187).

Esant tokiai situacijai, pirmosios instancijos teismo veiksmai, kuriais ištaisytas Vilniaus apygardos teismo 2007 m. liepos 3 d. nutartyje padarytas tariamas rašymo apsirikimas ir pakeistas ekspertizės skyrimo iniciatorius, juo nurodytas ieškovas bei jis įpareigotas sumokėti ekspertizės skyrimo išlaidas, vertintini kaip neteisėti ir nepagrįsti. Pastebėtina, jog teismas, paskelbęs procesinį sprendimą byloje, neturi teisės pats jį naikinti ar pakeisti (CPK 276 str. 1 d.). Ši norma yra imperatyvi, kadangi draudžia teismui imtis veiksmų, kuriais būtų keičiamas ar naikinamas jau paskelbtas procesinis sprendimas byloje. Rašymo apsirikimų ištaisymo tikslas – ištaisyti neesmines klaidas, kurio nekeičia procesinio sprendimo esmės (CPK 276 str. 2 d.). Visais atvejais rašymo apsirikimai negali būti ištaisomi tame teismo procesiniame sprendime, kuris yra panaikintas, kadangi negalima ištaisyti to, kas negalioja. Taigi vien dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria aukštesnės instancijos teismo panaikintoje nutartyje ištaisytas rašymo apsirikimas, turėtų būti neteisėta, nepagrįsta ir dėl to panaikinta.

Kita vertus, kaip buvo minėta, apeliacinės instancijos teismas panaikino tik dalį pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsakovas įpareigotas sumokėti pusę ekspertizės skyrimo išlaidų. Todėl pirmosios instancijos teismas apskritai galėjo atlikti tokį procesinį veiksmą kaip rašymo apsirikimų ištaisymas, tačiau šiuo konkrečiu atveju teismo veiksmai yra neteisėti ir nepagrįsti, kadangi teismas skundžiama nutartimi pakeitė ankstesnės nutarties esmę. Tokia išvada daroma dėl to, kad spręsdamas klausimą dėl ekspertizės paskyrimo ir jos išlaidų apmokėjimo, pirmosios instancijos teismas yra saistomas ne tik apeliacinės instancijos teismo nutartyje, kuria panaikinta pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, išaiškinimų, bet ir savo paties priimtos, nepanaikintos ir dėl to galiojančios ir vykdytinos nutarties dalies. Nuo atsakymo į klausimą, kas inicijavo ekspertizės skyrimą, priklauso teismo procesinis sprendimas dėl konkretaus asmens įpareigojimo sumokėti užstatą už ekspertizės skyrimą, taip pat tai gali būti reikšminga sprendžiant dėl apmokėjimo už ekspertizės atlikimą avansu. Todėl pirmosios instancijos teismas galėjo iš naujo spręsti klausimą dėl apmokėjimo už ekspertizės atlikimą ir šiuo klausimu priimti naują nutartį, tačiau neturėjo teisės iš dalies panaikintoje nutartyje pakeisti ekspertizės skyrimo iniciatorių ir įpareigoti ieškovą sumokėti visas ekspertizės atlikimo išlaidas, nes tokiu atveju yra keičiama procesinio sprendimo, kurio dalis panaikinta, esmė.

Dar daugiau, nei iš skundžiamos apeliacinės instancijos teismo motyvuojamosios, nei iš rezoliucinės dalies neaišku, kokią pinigų sumą pirmosios instancijos teismas įpareigojo sumokėti ieškovą už ekspertizės atlikimą, nes skaičiais ir žodžiais nurodytos sumos nesutampa (t. 4, b.l. 193). Tuo atveju, jei teismas sprendė, kad už ekspertizės atlikimą ieškovas turi sumokėti 800 000 Lt, iš esmės buvo konstatuota tas pats, kas nutarta įsiteisėjusios ankstesnės nutarties dalyje dėl ieškovo įpareigojimo sumokėti 800 000 Lt užstatą. Be to, aukštesnės instancijos teismas nėra panaikinęs galiojančios ankstesnės teismo nutarties dalies dėl įpareigojimo ieškovui sumokėti 800 000 Lt už ekspertizės atlikimą. Teisėjų kolegija nepasisakydama dėl aukščiau nurodytos ankstesnės pirmosios instancijos teismo nutarties dalies teisėtumo ir pagrįstumo, pažymi, jog prašymas skirti ekspertizę yra asmens procesinė teisė, kurios asmuo gali bet kada atsisakyti (CPK 42 str. 1 d.), todėl ieškovui nesumokėjus ankstesne teismo nutartimi nustatyto dydžio užstatą, teismas gali atsisakyti paskirti ekspertizę (CPK 101 str. 3 d.). Tačiau tai neatimtų teisės dalyvaujantiems byloje asmenims pakartotinai prašyti teismo paskirti ekspertizę byloje ir teismas turėtų spręsti ekspertizės paskyrimo klausimą iš naujo.

Atsižvelgdama į sprendžiamo klausimo aktualumą teismų praktikai, teisėjų kolegija pabrėžia, jog iš pirmosios instancijos teismo priimtų nutarčių turinio galima spręsti, kad teismas nepagrįstai pinigų sumą, kuri turi būti mokama ekspertams už ekspertizės atlikimą, laikė užstatu, o ne avansu. Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas tarp privačių juridinių asmenų iš sutarties kilusį ginčą, ekspertizę paprastai turėtų skirti tik esant šalies ar šalių prašymui ar prašymams, o ne savo iniciatyva, nes nėra viešojo intereso (CPK 12, 13 str.). Tuomet, jeigu nei viena šalis neprašo skirti ekspertizės, o išnagrinėti ginčą be specialių žinių neįmanoma, tai ekspertus savo iniciatyva turėtų skirti teismas. Tokiu atveju teismas negali reikalauti iš šalies ar šalių sumokėti užstatą už ekspertizės paskyrimą (CPK 90 str. 1 d.), tačiau teismas visais atvejais turi pareikalauti, kad viena arba abi šalys per jos nustatytą terminą sumokėtų visą ekspertizės atlikimui reikalingą pinigų sumą – avansą. Tokia išvada daroma dėl to, kad CPK 90 straipsnio pirmojoje dalyje bei CPK 102 straipsnyje nurodytų tapačių terminų „užstatas“ tikslas ir paskirtis yra skirtingi. Ekspertizės skyrimas yra procesinis veiksmas, kuris gali būti užtikrinamas užstatu (CPK 101 str. 1 d., 212 str. 1 d.). Šiuo atveju užstato tikslas – užtikrinti ekspertų bei valstybės galimų nuostolių padengimą bei įsitikinti, kad šalies ketinimai atlikti ekspertizę yra rimti. Šalis, kuri paprašė paskirti ekspertizę ir sumokėjo užstatą, tačiau vėliau atsisakė mokėti už ekspertizės atlikimą, netenka sumokėto užstato (CPK 3 str. 1 d., 101 str. 2 d.), o šalies, kuri neatsisakė ekspertizės, kaip užstatas sumokėta pinigų suma, turi būti įskaitoma į teismo nustatytą jos mokėtiną sumą už ekspertizės atlikimą. Pabrėžtina, jog, ekspertizės atlikimas yra paslaugų suteikimas už atlygį (kartais labai didelį), ir tai pagal savo prigimtį bei pobūdį yra sutartiniai teisiniai santykiai tarp šalies (šalių) ir ekspertų. Todėl tai nėra procesinis veiksmas ir jam negali būti taikomos užstatui nustatytos taisyklės. Pinigus už šalies ar šalių pasiūlytas ir teismo paskirtų ekspertų paslaugas iš anksto (avansu) turi sumokėti teismo nutartyje nurodyta šalis ar šalys, paprastai ta, kuri prašė skirti ekspertizę. Tokios išvados daromos vadovaujantis dispozityvumo, rungimosi, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo, principais, kurie įpareigoja šalis reikšti reikalavimus, atsikirtimus į juos, pasirinkti įrodinėjimo būdą ir priemones, ir kurie draudžia šalims perkelti savo bylinėjimosi išlaidų naštą valstybei (CPK 3 str. 1 d., 6 str., 12 str., 13 str.).

Kartu pažymėtina, kad sprendžiant klausimą dėl ekspertizės skyrimo ir apmokėjimo už ekspertizę, turi būti ieškoma protingos šalių bei valstybės interesų pusiausvyros ir jokiais atvejais, išskyrus viešąjį interesą turinčiose bylose, valstybė negali perimti besibylinėjančių asmenų pareigos avansu mokėti už ekspertizės atlikimą (CPK 3 str. 1 d.). Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys, jog teismas turi teisinę galimybę kreiptis į ekspertizę galinčią atlikti organizaciją ir išsiaiškinti, ar už ekspertizės atlikimą gali būti sumokėta po teismo procesinio sprendimo, kuriuo išspręstas ginčas ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, įsiteisėjimo byloje. Tokiu atveju ekspertų patirtos išlaidos už ekspertizės atlikimą būtų priteistos iš šalių proporcingai jų patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 str. 2 d.). Tačiau nurodytos nuostatos dėl apmokėjimo už ekspertizę atidėjimo šioje byloje neturėtų būti taikomos, kadangi tarpusavyje bylinėjasi gerą turtinę padėtį turintys verslo teisės subjektai – privatūs juridiniai asmenys, kurie ginčą kildina iš sutartinių teisinių santykių ir kurie yra pajėgūs avansu sumokėti bylai teisingai išspręsti reikalingas ekspertizės atlikimo išlaidas.

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria ištaisyti rašymų apsirikimai ir nutarta, kad ekspertizės skyrimo iniciatorius yra ieškovas, kuris turi apmokėti visas ekspertizės skyrimo išlaidas, naikintina ir klausimas dėl ekspertizės skyrimo bei jos apmokėjimo pirmosios instancijos teismui perduotinas nagrinėti iš naujo (CPK 337 str. 3 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą dėl ekspertizės skyrimo ir jos apmokėjimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.