- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-10-16
- Bylos Nr.
- I-453-283/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00179-2017-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalytė Zlatkuvienė
- Pareiškėjas
- E. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Šiaulių
Procesinių sprendimų kategorijos: 20.1; 20.2.1.1; 20.2.1.2; 20.2.3.2; 55.1.3
2017 m. spalio 16 d.
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E.V. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Šiaulių tardymo izoliatoriaus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas E. V.(toliau – ir E. V., ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau –ir Panevėžio AVPK), priteisti 4 000 Eur, iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), – 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. E. V. skunde nurodė, kad 2010 m. liepos 31 d. - 2015 m. vasario 26 d. laikotarpiu būnant Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje (toliau – Panevėžio AVPK areštinė, ir areštinė) bei Šiaulių TI jam nebuvo leidžiama susirašinėti su draugais ir pažįstamais, kalinamais kitose įkalinimo įstaigose. Pareiškėjas tvirtino, kad minėtu laikotarpiu jam buvo taikoma Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – Bausmių vykdymo kodeksas) 99 straipsnio 2 dalies nuostata, nustačiusi, jog kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, susirašinėjimas draudžiamas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) 2015 m. vasario 26 d. nutarimu pripažino, kad Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 22 straipsnio 2 daliai bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjo teigimu, negalėdamas susirašinėti su kitose įkalinimo įstaigose esančiais draugais ir pažįstamais, jis patyrė neigiamus išgyvenimus, dvasines kančias, nepilnavertiškumo jausmą bei kitus nepatogumus. Dėl šių neteisėtų Panevėžio AVPK areštinės ir Šiaulių TI veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (b. l. 2).
Teismo posėdyje E. V., iš esmės remdamasis skunde išdėstytais argumentais ir motyvais, prašė tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovai į teismo posėdį neatvyko, Panevėžio VPK ir Šiaulių TI atsiliepimais prašė bylą nagrinėti jiems nedalyvaujant.
Panevėžio VPKir Šiaulių TI atsiliepimais prašė E. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Panevėžio VPK atsiliepime nurodė, kad pareiškėjo buvimo Panevėžio AVPK areštinėje laikotarpiu areštinėje laikomų asmenų susirašinėjimas buvo vykdomas, vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Veiklos taisyklės) IV skyriaus „Policijos areštinėje laikomų asmenų žodinių ir raštiškų pasiūlymų (pareiškimų), skundų ir laiškų priėmimo, išsiuntimo ir rašytinių atsakymų į juos įteikimo tvarka“ nuostatomis. Veiklos taisyklių 13.2 punkte buvo numatyta, kad asmenys, laikomi policijos areštinėje, gali susirašinėti su giminaičiais, kitais asmenimis ar visuomeninėmis organizacijomis. Panevėžio AVPK nurodė, kad pareiškėjo laikymo areštinėje laikotarpiu Panevėžio AVPK jo atžvilgiu Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalies nuostatų netaikė. Teigė, kad neturi duomenų, jog pareiškėjas, būdamas Panevėžio AVPK areštinėje, būtų siuntęs laiškus asmenims į kitas įkalinimo įstaigas. Atsakovės atstovas pažymėjo, kad Panevėžio AVPK areštinės dokumentuose užfiksuoti duomenys patvirtina, jog kiti asmenys ginčui aktualiu laikotarpiu netrukdomai susirašinėjo su asmenimis, esančiais kitose įkalinimo įstaigose. Panevėžio AVPK prašė reikalavimo daliai iki 2014 m. gegužės 27 d. taikyti ieškinio senatį ir vien tuo pagrindu šią skundo dalį atmesti (b. l. 15-17).
Šiaulių TI atsiliepimenurodė, kad nuteistųjų teisę susirašinėti reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnis. Šio straipsnio 2 dalyje, kuri neteko galios nuo 2015 m. rugsėjo 1 d., tačiau galiojo pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu, buvo numatyta, kad kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, susirašinėjimas draudžiamas. Šiaulių TI pažymėjo, kad pareiškėjas iš esmės neginčija fakto, jog Šiaulių TI administracija jam buvo suteikusi galimybę susirašinėti su asmenimis, su kuriais tokią teisę jis turėjo. Vertino, kad pareiškėjas reiškia nepasitenkinimą ne dėl Šiaulių TI administracijos veikimo, o dėl Bausmių vykdymo kodekso, kaip jo teises varžančio teisės akto, įgyvendinimo. Šiaulių TI pažymėjo, kad įstaiga savo veikloje vadovavosi galiojančiais teisės aktais ir juose įtvirtintais reikalavimais, konkrečiu atveju - draudimu bendrauti kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomiems asmenims, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai. Nurodė, kad Nuteistojo susirašinėjimo apskaitos kortelės duomenys patvirtina, jog pareiškėjas bendravo su daugeliu asmenų, taip pat ir su artimaisiais, taigi turėjo galimybę palaikyti socialinius ryšius. Pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių duomenų apie draudimus susirašinėti ir grąžintus laiškus, nenurodė, su kuo konkrečiai negalėjo susirašinėti, kam jis buvo parašęs laiškus, o Šiaulių TI administracija jo įteiktų laiškų neišsiuntė. Atkreipė dėmesį, jog Šiaulių TI pareiškėjas buvo laikomas periodais, todėl negrįžtamų neigiamų pasekmių jam negalėjo kilti. Teigė, kad pareiškėjasnebuvo išskiriamas iš kitų kalinamųjų, jam dirbtinai blogesnės kalinimo sąlygos nei nustatyta teisės aktuose nebuvo sudaromos, todėl pareiškėjo teiginiai, kad jo bendravimo galimybės buvo apribotos dėl Šiaulių TI veiklos, neturi jokio pagrindo. Šiaulių TI prašė daliai reikalavimo taikyti ieškinio senatį (b. l. 62-68).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl Panevėžio AVPK areštinės ir Šiaulių TI pareigūnų neteisėtų veiksmų 2010 m. liepos 31 d. - 2015 m. vasario 26 d. laikotarpiu draudžiant pareiškėjui susirašinėti su draugais, pažįstamais bei kitais asmenimis, kalinčiais kitose įkalinimo įstaigose, kurie nėra pareiškėjo artimi giminaičiai, atlyginimo.
Lietuvos valstybei atstovaujantys Panevėžio AVPK ir Šiaulių TI nagrinėjamojoje byloje prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą (b. l. 16, 65).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikomos ir ieškinio senatį reglamentuojančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-850/2010). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal CK 1.127 straipsnio 5 dalį, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda kiekvieną dieną. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (pvz., 2012 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-363/2012).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, atsižvelgęs į nustatytas bylos aplinkybes, į pareiškėjo E. V. nurodytus galimai patirtus draudžiamo susirašinėjimo sukeltus neigiamus išgyvenimus, daro išvadą, jog pareiškėjas, elgdamasisatsargiai, apdairiai ir rūpestingai, turėjo galimybę suvokti, kad jo teisė susirašinėti yra nepagrįstai ribojama jo buvimo Panevėžio AVPK areštinėje ir Šiaulių TI laikotarpiu, tačiau skundu į teismą kreipėsi tik 2017 m. birželio 15 d. (b. l. 2). Dėl šios priežasties pareiškėjas daliai reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo praleidoCK nustatytą senaties terminą.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (pvz., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Teismas sprendžia, kad E. V. skunde ir teismo posėdyje nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą. Atsižvelgus į tai, jog pareiškėjas, dėl susirašinėjimo ribojimo jautęsjo nurodytus išgyvenimus ir diskomfortą, privalėjo ir turėjo galimybę suvokti savo subjektyvių teisiųsuvaržymus, daroma išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties termino. Dėl šios priežasties ir esant Lietuvos valstybės atstovų prašymams beiįvertinus, jog pareiškėjas skundą pateikė 2017 m. birželio 15 d., pareiškėjo reikalavimuiatlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2010 m. rugpjūčio 2 d. iki 2014 m. birželio 14 d.taikoma ieškinio senatis ir ši reikalavimo dalis atmetama kaip nepagrįsta. Teismine tvarka sprendžiama dėl pareiškėjo teisės į žalos atlyginimą nuo 2014 m. birželio 15 d. iki 2015 m. vasario 26 d. (toliau – ginčo laikotarpis).
Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, E. V. Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gegužės 20 d. nuosprendžiu buvo nuteistas vienuolikai metų laisvės atėmimo bausme, skiriant ją atlikti pataisos namuose (baudžiamoji byla Nr. 1-38-337/2011). Asmens judėjimo kortelės duomenys patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu laisvės atėmimo bausmę atliko Pravieniškių pataisos namuose – atviroje kolonijoje, ginčo laikotarpiu dėl teismuose nagrinėjamų bylų nuteistasis E. V. periodiškai buvo pristatomas į Šiaulių TI ir Panevėžio AVPK areštinę (b. l. 4-6, 8-10, 58-61, 67-68). Įvertinus bylos proceso dalyvių pateiktus paaiškinimus, daroma išvada, kad dėl šių aplinkybių ginčo nėra.
Ginčo dėl neturtinės žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos CK 6.271 straipsnio nuostatos. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, nuostatos. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad viešajai atsakomybei atsirasti viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010 ir kt.).
Ginčo laikotarpiu galiojo Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalis (2002 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. IX-994 redakcija), kuri nustatė, jog kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ir artimieji giminaičiai, susirašinėjimas draudžiamas.Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. KT8-N4/2015 pripažino, kad Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas, prieštarauja Konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.Lietuvos Respublikos Seimui priėmus 2015 m. birželio 23 d. Bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymą Nr. XII-1818, kurio 44 straipsnis Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalį pripažino netekusia galios, ši teisės norma nustojo galioti nuo 2015 m. rugsėjo 1 d.
Pareiškėjas skunde nurodė ir teismo posėdyje teigė, kad negalėdamas susirašinėti su įkalinimo įstaigose bausmę atliekančiais draugais ir pažįstamais, jis patyrė dvasines kančias, nepilnavertiškumo jausmą ir kitus nepatogumus.
Teisminėje praktikoje suformuotas nuoseklus bendrųjų įrodinėjimo taisyklių aiškinimas, pagal kurį, kiekviena ginčo šalis turi pareigąįrodymais pagrįsti aplinkybes, kurias nurodo kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-662/11).
Išanalizavus E. V. skunde nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad jis tik abstrakčiai nurodė, jog negalėjo susirašinėti su kitose įkalinimo įstaigose kalinčiais asmenimis, kurie nėra artimi jo giminaičiai, betjokių konkrečių duomenų apie šias aplinkybes nepateikė. Pareiškėjas skunde ir teismo posėdyje nepateikė konkrečių įrodymų, kad jis ginčo laikotarpiu būtų siuntęs laiškus į kitas įkalinimo įstaigas ir kad šie laiškai būtų buvę jam grąžinti kaip neįteikti, nurodant neįteikimo priežastis. Priešingai, teismo posėdyje pareiškėjas paaiškino, kad ginčo laikotarpiu jis nė vienam savo draugų ir pažįstamų, atliekančių bausmę kitose kalinimo įstaigose laiškų neparašė ir neišsiuntė.Byloje nėra nustatytaįrodymų, jog pareiškėjas dėl nesudarytos galimybės išsiųsti laiškus savo draugams ir pažįstamiems į kitas įkalinimo įstaigas būtų kreipęsis į Panevėžio AVPK areštinės ir Šiaulių TI administracijas. Teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas turi pareigą tinkamai individualizuoti skundą ir jį pagrįsti konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis apie tai, kada ir su kuo siekė susirašinėti, kada Panevėžio AVPK areštinei ir Šiaulių TI teikė savo siunčiamus laiškus, kada šie subjektai juos sugrąžino ir pan.
Panevėžio AVPK atsiliepime nurodė, kad ginčo laikotarpiu šios policijos įstaigos areštinėje laikomų asmenų susirašinėjimas buvo vykdomas, vadovaujantis Veiklos taisyklių IV skyriuje „Policijos areštinėje laikomų asmenų žodinių ir raštiškų pasiūlymų (pareiškimų), skundų ir laiškų priėmimo, išsiuntimo ir rašytinių atsakymų į juos įteikimo tvarka“ įtvirtintomis nuostatomis. Panevėžio AVPK tvirtino, kad kaip Konstitucijai prieštaraujanti pripažinta Bausmių vykdymo kodekso nuostata E. V. atžvilgiu nebuvo taikoma. Panevėžio AVPK pateikti duomenys patvirtina, kad E. V. nuolat pateikdavo daug korespondencijos registravimui ir išsiuntimui artimiesiems ir giminaičiams, esantiems laisvėje, tačiau korespondencijos išsiuntimui į kitose laisvės atėmimo vietose esantiems asmenims pateikęs nebuvo (b. l. 18-33). Be to, Panevėžio AVPK pateikti Asmenų pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), skundų ir laiškų, paskaitos žurnalo duomenys patvirtina, kad kiti areštinėje laikomi asmenys susirašinėjo su asmenimis, esančiais kitose įkalinimo įstaigose (b. l. 20-31).
Apibendrinus tai, kas nurodyta, daroma išvada, kad byloje nustatyti duomenys patvirtina, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas, būdamas Panevėžio AVPK areštinėje, subjektinės teisės susirašinėti su kitais įkalinimo įstaigose esančiais asmenimis nesiekė įgyvendinti.
Šiaulių TI atsiliepime patvirtino, kad ši institucija E. V. atžvilgiu Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalies nuostatas taikė. Atsakovės atstovo paaiškinimai ir pateikti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad ginčo laikotarpiu E. V. į Šiaulių TI direktorių su prašymais ar skundais dėl susirašinėjimo su kitose laisvės atėmimo įstaigose esančiais suimtaisiais (nuteistaisiais) nesikreipė, o teise susirašinėti su laisvėje esančiais artimais giminaičiais ir draugais nuolat naudojosi (b. l. 69, 70-75). E. V.nepateikė jokių duomenų, kad ginčo laikotarpiu jis būtų aktyviai siekęs susirašinėti su kitose įkalinimo vietose, laikomais nuteistaisiais, kurie nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai.
Pažymėtina, kadpačios Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalies normos, kuri buvo pripažinta prieštaraujanti Konstitucijai, egzistavimas nėra pagrindas pripažinti Šiaulių TI veiksmus neteisėtais. Teisminėje praktikoje laikomasi pozicijos, kad neteisėtais laikytini pataisos įstaigos veiksmai, ribojant nuteistojo susirašinėjimo teisę, tuo atveju, kai šis ribojimas neindividualizuojamas, t. y. nėra vertinamoskonkrečios aplinkybės, susijusios su nuteistojo padėtimi (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-743-442/2017). Teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje E. V. neturtinės žalos atsiradimui pagrįsti iš esmės teikė vien samprotavimus apie teorinę galimybę, kad iki 2015 m. rugsėjo 1 d. galiojęs Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas galėjo sukelti jam neigiamas pasekmes. Pareiškėjas, pagrįsdamas reikalavimą, vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. A-1583-822/2015.Teismas sprendžia, kad nurodytoje administracinėje byloje ir nagrinėjamu atveju faktinės aplinkybės skiriasi, kadangi administracinėje byloje Nr. A-1583-822/2015 buvo nustatyta, jog pareiškėjas siekė susirašinėti su laisvės atėmimo bausmę atliekančia drauge ir jai siųstas laiškas jam buvo sugrąžintas. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas būtų realiai siekęs susirašinėti su konkrečiais asmenimis, laikomais kitose įkalinimo įstaigose, ir teikęs išsiųsti jiems skirtus laiškus.
Nagrinėjant bylą nenustačius, jogPanevėžio AVPK areštinės ir Šiaulių TI pareigūnaibūtų atlikę neteisėtus veiksmus, daroma išvada, kad nėra visų būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti. Esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo E. V. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.