Telšių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „T.“ ieškinį atsakovams V. Ž., L. M. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Telšių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atsakovas V. Ž. į teismo posėdį neatvyko. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką jam pranešta tinkamai. Atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl atsiskaitymo už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą. Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad ieškovė su Telšių apskrities VPK 2016 m. rugsėjo 5 d. sudarė Sutartį, pagal kurią įsipareigojo teikti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugas sutartyje nustatyta tvarka. Sutarties priede Nr. 1 nustatyti paslaugų įkainiai: nuvežimo įkainis 72 Eur, saugojimo vienos paros įkainis 11,85 Eur. Pagal Sutarties 5.16 punktą ieškovė įsipareigojo savo lėšomis iš ankstesnio paslaugų vykdytojo G. S. firmos saugojimo aikštelės nemokamai pergabenti saugomas arba konfiskuotas transporto priemones į savo aikštelę, todėl 2017 m. rugpjūčio 17 d. buvo sudarytas Susitarimas, o pervežamų transporto priemonių sąrašas pateiktas Susitarimo priede. Iš 2017 m. rugpjūčio 31 d. Priverstinai nuvežtų transporto priemonių pervežimo priėmimo-perdavimo akto matyti, kad ieškovė iš G. S. firmos perėmė tolimesniam saugojimui priverstinai nuvežtą transporto priemonę Renault Megane be valstybinių numerių, kuri buvo priverstinai nuvežta į saugojimo aikštelę pagal 2016 m. gegužės 30 d. Transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktą Nr. 175/16 dėl KET 150 punkto reikalavimų pažeidimo, už kurį kyla administracinė atsakomybė pagal ATPK 124 straipsnio 4 dalį. Iš Informacijos apie transporto priemonių procesinius statusus matyti, kad Telšių apskrities VPK 2019 m. rugsėjo mėn. ieškovei nurodė automobilio Renault Megane valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir tai, jog šios transporto priemonės savininkas ar valdytojas yra L. M. (pastabose nurodytas 2017 m. gegužės 5 d. administracinis nurodymas Nr. 86AN-97707012-17). 2019 m. rugsėjo 23 d. VĮ Regitra pateikė informaciją, kad automobilio savininkas yra M. G.. Pirkimo pardavimo sutartis patvirtina, kad M. G. 2016 m. balandžio 30 d. automobilį pardavė atsakovui V. Ž.. Ieškovė siuntė pranešimus atsakovams dėl transporto priemonės atsiėmimo ir atsiskaitymo už suteiktas saugojimo paslaugas. Iš Telšių apskrities VPK pateiktų duomenų matyti, kad pirkimo pardavimo sutartimi 2016 m. balandžio 30 d. atsakovas V. Ž. transporto priemonę Renault Megane pardavė R. S.. 2016 m. birželio 16 d. paaiškinime R. S. nurodė, kad 2016 m. gegužės 14 d. transporto priemonę pardavė S. S., o S. S. 2016 m. birželio 16 d. paaiškinime nurodo, kad transporto priemonę 2016 m. gegužės 22 d. pardavė atsakovui L. M..

Dėl atsakovų atsakomybės atsiskaityti už transporto priemonės Renault Megane, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), saugojimą

Sutarties 2, 2.1, 10 punktuose numatyta, kad nuvežimo ir saugojimo paslaugos teikiamos, taikant Sutarties priede Nr. 1 nurodytus įkainius, kai priverstinis transporto priemonės nuvežimas ir saugojimas vykdomas asmens interesais (būtinoji pasauga) ir už šias paslaugas turi sumokėti automobilio savininkas ir/ar valdytojas. Bylos duomenimis nustatyta ir šalys neginčija aplinkybės, jog 2016 m. gegužės 30 d. transporto priemonė Renault Megane, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo priverstinai nuvežta dėl KET 150 punkto reikalavimų pažeidimo (ATPK 124 straipsnio 4 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo) ir iki šiol yra saugoma ieškovės aikštelėje. Tačiau atsakovas L. M. ginčija savo atsakomybę už susidariusį įsiskolinimą.

Lietuvos Respublikos Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Šioje įstatymo normoje nustatyti du subjektai – transporto priemonės savininkas ir valdytojas, privalantys solidariai atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas. Taigi teismas turi pareigą nustatyti asmenis, kurie privalo atlyginti nurodytas išlaidas.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovė, iš G. S. firmos perėmusi transporto priemonę Renault Megane, kreipėsi į Telšių apskrities VPK dėl informacijos apie šio automobilio savininką ar valdytoją pateikimą. Iš Telšių apskrities VPK gautoje Informacijoje apie transporto priemonių procesinius statusus nurodyta, kad automobilio Renault Megane savininkas ar valdytojas yra L. M.. Ieškovė, gavusi duomenis apie transporto priemonės valstybinį numerį (iki 2019 m. rugsėjo mėn. jai transporto priemonės valstybinis numeris nebuvo žinomas) kreipėsi į VĮ Regitra dėl informacijos apie automobilio savininką pateikimo, 2019 m. rugsėjo 23 d. VĮ Regitra pateikė informaciją, kad automobilio savininkas yra M. G.. Byloje pateikta rašytinė pirkimo pardavimo sutartis patvirtina, kad M. G. 2016 m. balandžio 30 d. automobilį pardavė atsakovui V. Ž.. Su atsiliepimu į ieškinį trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Telšių apskrities VPK pateikė duomenis iš administracinio teisės pažeidimo bylos, iš kurių matyti, kad rašytine pirkimo pardavimo sutartimi 2016 m. balandžio 30 d. atsakovas V. Ž. transporto priemonę Renault Megane pardavė R. S..

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamą praktiką nei Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau - CK), nei Saugaus eismo automobilių keliais ar kitų įstatymų normos nenustato privalomos automobilio pirkimo-pardavimo sutarties registracijos. Transporto priemonės teisinės registracijos duomenų nepakeitimas, t. y. transporto priemonės nuosavybės teisės perleidimo kitam asmeniui pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu neišviešinimas transporto priemonių registre, yra teisiškai nereikšminga aplinkybė sprendžiant, kas pagal transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje nėra sąlygos dėl transporto priemonės perregistravimo kaip nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momento, yra transporto priemonės savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis Nr. 3K-3-54/2011). M. G. pardavus transporto priemonę atsakovui V. Ž., o šiam pardavus transporto priemonę R. S. (abiem atvejais buvo sudarytos rašytinės transporto priemonės pirkimo pardavimo sutartys, kuriose konkrečiai nurodyta transporto priemonė, pirkėjo bei pardavėjo duomenys, parašai), nebuvo atliktas transporto priemonės teisinės registracijos duomenų pakeitimas, tačiau tai nesudaro pagrindo spręsti, jog transporto priemonės savininkas tebėra M. G., kurio vardu registruotas automobilis. Ieškovė, reikšdama ieškinį nurodė, jog atsakovui V. Ž. ieškinį reiškia kaip transporto priemonės savininkui, kadangi jis pirkimo pardavimo sutartimi įgijo automobilį iš M. G.. Tokiu būdu, byloje esant nenuginčytiems duomenims apie tarp atsakovo V. Ž. ir R. S. 2016 m. balandžio 30 d. sudarytą pirkimo pardavimo sutartį, atsakovas V. Ž. negali būti laikomas transporto priemonės Renault Megane savininku jos priverstinio nuvežimo dieną (2016 m. gegužės 30 d.), todėl, teismo vertinimu, nėra atsakingas ir už atsiskaitymą dėl minėto automobilio saugojimo ir ieškinys jo atžvilgiu atmestinas.

Ieškinį atsakovui L. M. ieškovė grindžia tuo, jog duomenis apie tai, kad šis asmuo buvo priverstinai nuvežtos transporto priemonės valdytojas pateikė Telšių apskrities VPK. Sprendžiant dėl L. M. atsakomybės už atsiskaitymą su ieškove, reikšminga aptarti priverstinio transporto priemonės nuvežimo aplinkybes ir dėl šio įvykio priimtus procesinius sprendimus administracinio teisės pažeidimo byloje. Transporto priemonė Renault Megane 2016 m. gegužės 30 d. iš (duomenys neskelbtini), esančios pievos buvo priverstinai nuvežta, nes trukdė atlikti žemės ūkio darbus. Priverstinio transporto priemonės nuvežimo akte nurodyta, kad transporto priemonės vairuotojas pažeidė KET 50 punkto reikalavimus, padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 124 straipsnio 4 dalyje. Dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 124 straipsnio 4 dalyje, buvo pradėta administracinė teisena, tačiau 2017 m. gegužės 31 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo bylos teisena nutraukta, pasibaigus nuobaudos skyrimo terminui, kadangi „asmuo 2016 m. gegužės 30 d. 11 val. (duomenys neskelbtini). padaręs KET pažeidimą iki šiol nėra rastas ir nepatrauktas administracinėn atsakomybėn už KET pažeidimą“. Taigi, akivaizdu, jog L. M. nebuvo patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 124 straipsnio 4 dalį, t. y. dėl pažeidimo, buvusio pagrindu priverstiniam transporto priemones nuvežimui. Kitokių duomenų, patvirtinančių, jog L. M. priverstinio transporto priemonės nuvežimo dieną, buvo automobilio Renault Megane valdytojas, byloje nėra.

Sprendžiant dėl to, ar L. M. galėtų atsakingas už atsiskaitymą dėl automobilio saugojimo, aktualu aptarti ir kitas byloje nustatytas aplinkybes. O būtent tai, jog Telšių apskrities VPK 2017 m. gegužės 1 d. L. M. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas su administraciniu nurodymu pagal ATPK 133¹ straipsnio 1 dalį, kadangi jis, būdamas transporto priemonės savininkas, nenurodė asmens, 2016 m. gegužės 30 d. (duomenys neskelbtini). padariusio KET pažeidimą. Su šiuo administraciniu nurodymu L. M. sutiko, paskirtą baudą sumokėjo. Nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą (dėl ATPK 133¹ straipsnio 1 dalies) L. M. automobilio savininku įvardintas remiantis kitų savininkų apklausa, tai nurodyta policijos pareigūnės tarnybiniame pranešime. Iš Telšių apskrities VPK pateiktų duomenų matyti, kad R. S. iš V. Ž. automobilį įsigijo 2016 m. balandžio 30 d. R. S. 2016 m. birželio 16 d. paaiškinime nurodo, kad 2016 m. gegužės 14 d. transporto priemonę pardavė S. S., o šis 2016 m. birželio 16 d. paaiškinime nurodo, kad transporto priemonę 2016 m. gegužės 22 d. pardavė atsakovui L. M.. Jokių rašytinių sutarčių šiais dviem atvejais nėra, todėl negalima vienareikšmiškai spręsti, jog priverstinio transporto priemonės nuvežimo metu automobilis priklausė L. M..

CK 4.47 straipsnis nustato nuosavybės įgijimo pagrindus, vienas iš pagrindų – nuosavybės teisė gali būti įgyjama pagal sandorius (CK 4.47 straipsnio 1 punktas). CK numato privalomą motorinės transporto priemonės pirkimo pardavimo sutarties rašytinę formą (CK 1.73 straipsnio 1 dalies 10 punktas, 2 dalis). Šiuo atveju, kaip minėta, jokių rašytinių sutarčių, patvirtinančių, jog L. M. 2016 m. gegužės 22 d. įgijo automobilį Renault Megane, byloje nėra. Telšių apskrities VPK L. M. kaip automobilio savininką traktavo remdamasi vien tik R. S., S. S. paaiškinimais, kurie neturi jokio objektyvaus pagrindo. Teismo posėdžio metu atsakovo L. M. atstovė nurodė, jog negali įvardinti S. S. sąsajų su L. M., nežino ar šie asmenys pažįstami ir dėl kokių priežasčių S. S. transporto priemonės savininku nurodė būtent L. M.. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, jog L. M. nuo 2016 m. pradžios gyvena D., duomenų, jog jis 2016 m. gegužės mėn. buvo grįžęs į Lietuvą, byloje nėra. Vien tik tai, kad L. M. sutiko su administraciniu nurodymu dėl ATPK 133¹ straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymo, nesuteikia pagrindo spręsti, jog jis yra transporto priemonės savininkas. Administracinio teisės pažeidimo protokole su administraciniu nurodymu nurodyti duomenys nėra pagrindas pripažinti asmenį automobilio savininku. Net iš paties L. M. paaiškinimo ant protokolo matyti, jog jis neprisistatė į policiją grįžęs į Lietuvą, nes pamiršo ir dėl to gailisi. Savo rašytiniame paaiškinime jis nenurodo, jog pripažįsta esąs transporto priemonės savininkas. Įvertinus visos administracinio teisės pažeidimo bylos kontekstą ir tai, jog L. M. netgi buvo paskelbta paieška, atrodo pagrįstos atsakovo L. M. atstovės teismo posėdžio metu išdėstytos aplinkybės, jog grįžęs į Lietuvą atsakovas prisistatė į policiją, sumokėjo administraciniu nurodymu paskirtą baudą, nebenorėdamas tolesnių procesų, tačiau tikrai nežinodamas, kas valdė tą transporto priemonę. Pažymėtina ir tai, jog atsakovas L. M. iki pat ieškinio pateikimo dienos nebuvo supažindintas su 2016 m. gegužės 30 d. priverstinio transporto priemonės nuvežimo aktu, byloje taip pat nėra duomenų, kad jam buvo įteikti ieškovės siųsti pranešimai. Be to, ieškovė pranešimus pradėjo siųsti tik 2019 m. rugsėjo mėn., kai nuo automobilio priverstinio nuvežimo buvo praėję daugiau nei treji metai, o nuo jo perėmimo saugoti – daugiau nei dveji metai. Ieškovė ieškinį L. M. reiškia kaip transporto priemonės valdytojui, tačiau byloje esantys duomenys jokiu būdu nepatvirtina, kad jis 2016 m. gegužės 30 d. valdė automobilį Renault Megane ir padarė administracinį teisės pažeidimą, buvusį pagrindu automobilio priverstiniam nuvežimui, kas konstatuota ir nutarime nutraukti administracinio teisės pažeidimo teiseną. Taigi, nesant objektyvių duomenų, jog L. M. yra transporto priemonės Renault Megane savininkas ar valdytojas, nėra pagrindo ieškinio tenkinimui.

Kadangi ieškinys atmestinas dėl to, jog nenustatyta, kad atsakovai yra atsakingi už susidariusį įsiskolinimą ieškovei, teismas dėl kitų atsakovo L. M. atstovės argumentų, susijusių su prašytos priteisti įsiskolinimo sumos dydžiu, jos neproporcingumu automobilio vertei ir priežastimiss, dėl kurių saugojimas trunka tokį ilgą laikotarpį, nepasisako.

Atmetus ieškinį, iš ieškovės atsakovui L. M. priteistinos 560 Eur bylinėjimosi išlaidos už advokatės teisinę pagalbą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-260, 263-268, 270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Iš uždarosios akcinės bendrovės „T.“ priteisti atsakovui L. M. 560 Eur (penkis šimtus šešiasdešimt Eur) bylinėjimosi išlaidas.

Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos teismui per Telšių apylinkės teismą.