- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-09-23
- Bylos Nr.
- eI1-3563-422/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00535-2020-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Janina Vitunskienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- G. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, Lietuvos valstybė
- Advokatai
- Rasa Vilkelytė
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 216 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde ir jo atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 13 d. iki 2019 m. rugpjūčio 24 d. pareiškėjas buvo laikomas Pravieniškių PN-AK 3-iame sektoriuje netinkamomis, kankinančiomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad nors pareiškėjas buvo priskirtas paprastajai nuteistųjų grupei, tačiau atsakovės atstovas nepagrįstai jį laikė užrakintą kamerose, o pasivaikščioti pareiškėjas buvo išleidžiamas po vieną valandą per parą. Tvirtino, kad pareiškėjas neturėjo galimybės lankytis virtuvėlėje, pasinaudoti laisvalaikio kambariu, sporto sale, skalbykla, kadangi buvo ribojama jo judėjimo laisvė. Pareiškėjas daug kartų kreipėsi raštu į pataisos namų administraciją bei kitas įstaigas dėl netinkamų sąlygų, tačiau į skundus niekas nereagavo. Minėtos kalinimo sąlygos lėmė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio nuostatų pažeidimus, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, depresiją, pažeminimą, sveikatos pablogėjimą ir pan.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepimu su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas 3-iame sektoriuje, kuriame nuteistieji kalinami kamerų tipo patalpose. Nuteistieji kamerose yra rakinami ir išleidžiami dienotvarkėje nustatytu laisvalaikio, socialinės reabilitacijos, mokymosi, apsipirkimo, sporto, pietų, vakarienės ir kt. laiku. Po dienotvarkėse ir grafikuose numatytų veiklų nuteistieji grąžinami į kameras ir užrakinami. Įstaiga užtikrina, kad nuteistiesiems (tarp jų pareiškėjui) būtų suteikiama ne mažiau kaip 3 val. (paprastoji grupė) ar ne mažiau kaip 2 val. (drausmės grupė) kasdien pasivaikščioti. Pataisos namų pareigūnai veikė tinkamai, nepažeisdami teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas nepateikė realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą ir neįrodė, jog pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė žalą, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Byloje ginčas kilo dėl atsakovės pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl Pravieniškių PN-AK pareigūnų galimai neteisėtų veiksmų laikant jį netinkamomis sąlygomis.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Žemesnės instancijos teismas
Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas šiose gyvenamosiose patalpose: nuo 2018 m. rugpjūčio 12 d. iki 2018 m. rugpjūčio 19 d. – 11 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje (paprastoji grupė), nuo 2018 m. rugpjūčio 19 d. iki 2019 m. sausio 24 d. – 12 būrio 9 gyvenamojoje patalpoje (paprastoji grupė), nuo 2019 m. sausio 24 d. iki 2019 m. kovo 7 d. – 9 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje (drausmės grupė), nuo 2019 m. gegužės 24 d. iki 2019 m. rugpjūčio 24 d. – 11 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje (paprastoji grupė). Taigi, pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas tiek paprastosios grupės, tiek drausmės grupės sąlygomis.
Pareiškėjas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo grindžia tuo, kad minėtais laikotarpiais jis buvo laikomas rakinamose kamerose.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) (akto redakcija, galiojusi ginčo laikotarpiu) 72 straipsnis nustato, kad laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose atliekantys nuteistieji suskirstomi į paprastąją, lengvąją ir drausmės grupes. BVK 70 straipsnio 7 dalis numato, kad pataisos namuose laikomi nuteistieji gyvenamosiose patalpose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nustatyta tvarka užrakinami. Pagal BVK 75 straipsnio 2 dalį, drausmės grupei priskirti nuteistieji gali būti laikomi užrakinti.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73¹ punktas numato, kad nuteistieji užrakinami kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose, gyvenamuosiuose aukštuose laikantis šių reikalavimų: kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose arba gyvenamuosiuose aukštuose nuteistiesiems turi būti sudarytos sąlygos pasinaudoti tualetu, taip pat galimybė prieiti prie geriamojo vandens šaltinio (73¹.1 p.), kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose arba gyvenamuosiuose aukštuose nuteistiesiems turi būti sudarytos sąlygos iškviesti pataisos pareigūnus (73¹.2 p.). Šių taisyklių 73² punktas numato, kad iš kamerų, gyvenamųjų patalpų, palatų arba gyvenamųjų aukštų nuteistieji išleidžiami pagal dienotvarkėje nustatytą laiką į darbą, bendrojo lavinimo mokyklą ar profesinio mokymo įstaigą, pasimatymus, paskambinti telefonu, valgyklą, dušą, socialinės reabilitacijos užsiėmimus, susitikimus su advokatu, taip pat užsiimti individualia ar kita BVK nustatyta veikla, sudaryti santuoką, iškvietus pataisos įstaigos administracijai, į pataisos įstaigoje vykstančius renginius nuteistiesiems, pas sveikatos priežiūros specialistus (skubiais atvejais arba sveikatos priežiūros specialisto paskirtu priėmimo laiku) ir laisvalaikio metu – pasivaikščioti arba užsiimti kitokia asmeninio pobūdžio veikla.
Taigi, pagal pirmiau nurodytą reglamentavimą, nuteistieji, tarp jų ir laikomi paprastosios ir drausmės grupės sąlygomis, kamerose gali būti užrakinami laikantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse numatytų sąlygų, todėl atsakovės atstovo neteisėti veiksmai dėl pareiškėjo laikymo rakinamoje kameroje, nekonstatuotini (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1171-442/2020).
Pareiškėjas reikalavimą grindžia aplinkybėmis, kad pasivaikščioti buvo išleidžiamas tik po 1 valandą per parą. Buvo ribojama judėjimo laisvė, todėl neturėjo galimybės lankytis virtuvėlėje, pasinaudoti laisvalaikio kambariu, sporto sale, skalbykla.
Pagal BVK 73 straipsnio 5 punktą, paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę, be kita ko, kasdien pasivaikščioti tris valandas. Drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti po dvi valandas (BVK 75 str. 1 d. 5 p.).
Atsakovės atstovas atsiliepime pažymėjo, kad pareiškėjui buvo užtikrinta pasivaikščiojimo trukmė: 3 valandos per parą, bausmę atliekant paprastojoje grupėje, ir 2 valandos per parą, bausmę atliekant drausmės grupėje. Iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktoriaus 2018 m. spalio 8 d. įsakymu Nr. V-515 patvirtintų 3-io sektoriaus nuteistųjų, poilsio dienomis bei nedirbančių nuteistųjų ir 3-io skyriaus nuteistųjų, perkeltų į kamerų tipo patalpas, dienotvarkių matyti, jog nuteistųjų kasdienis pasivaikščiojimas buvo vykdomas pagal atskirai patvirtintus grafikus (4 punktas).
Į bylą pateiktame Trečiojo sektoriaus nedirbančių (9–12 būrių) nuteistųjų pasivaikščiojimo ir drausmės grupės nuteistųjų naudojimosi dušu bei naudojimosi būrio skalbykla grafike Nr. 43-14675 nurodyta, jog paprastajai grupei priskirti nuteistieji pasivaikščioti išleidžiami kasdien nuo 8.40 val. iki 10.10 val. ir nuo 14.00 val. iki 15.30 val., o drausmės grupei priskirti nuteistieji – nuo 13.00 val. iki 14.00 val. ir nuo 17 val. iki 18.45 val. Teismo vertinimu, minėti duomenys pagrindžia, jog pareiškėjo teisė į įstatyme nustatytos trukmės pasivaikščiojimus nebuvo pažeista.
Nagrinėjamu atveju bylos duomenys nepatvirtina pareiškėjo skunde išdėstytų aplinkybių, kad jis būtų kreipęsis į atsakovės atstovą dėl pasivaikščiojimų trukmės, neturėjimo galimybės lankytis virtuvėlėje, pasinaudoti laisvalaikio kambariu, sporto sale, skalbykla, o pagal abstrakčius pareiškėjo argumentus konstatuoti atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumą nėra pagrindo. Teismas taip pat neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo argumentais, kad pareiškėjas buvo išvedamas į pasivaikščiojimus, sportuoti, maudytis, naudotis skalbyklos paslaugomis pagal į bylą pateiktus patvirtintus grafikus. Pažymėtina, kad kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar atsakovės atstovas, žinodamas apie galimus teisės aktų reikalavimų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl minėtų aplinkybių atmetami kaip deklaratyvūs.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturi teisinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525-194/2009 ir kt.).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų jis patyrė daug nerimo, diskomforto, nepatogumų ir pan., tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo netinkamai suteikta medicinos pagalba. Jokių kitų duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, byloje nėra.
Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).
Įvertinus pirmiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius į bylą pateikė pažymą apie antrinės teisinės pagalbos išlaidas.
ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas atmestas, tenkinti prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 ir 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo G. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.