Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, I-1228-283/2015

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2015-12-21
Bylos Nr.: I-1228-283/2015
Teisminio proceso Nr.: 3-64-3-01573-2015-0
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjas: Dalytė Zlatkuvienė
Pareiškėjas: S. P.
Atsakovas: Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių

Kategorijos

1.15Civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų

Administracinė byla Nr. I-1228-283/2015Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01573-2015-0Procesinio sprendimo kategorija 1.15.; 1.15.2.3.2.; 1.37.2.3.; 3.21. (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gruodžio 21 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos administracinis teismas, pirmininkaujant teisėjai Dalytei Zlatkuvienei,

sekretoriaujant Danei Gvildienei,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. P. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas S. P. skundu kreipėsi į administracinį teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 50 000 eurų neturtinės žalos, atsiradusios dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI kamerose, atlyginimą. Pareiškėjas skunde nurodė, kad apytiksliai nuo 2010-12-30 iki 2013-02-04, nuo 2014-12-22 iki 2015-01-08 ir nuo 2015-03-26 iki 2015-04-08 Šiaulių TI buvo laikomas, pažeidžiant jo, kaip kalinamojo asmens, teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) ginamas jo, kaip žmogaus, teises. Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimo reikalauja dėl to, kad jis buvo laikomas perpildytose (nuo 1 iki 18 žmonių) kamerose Nr. 6, 52, 42, 82, 21, 91, 16, 56 ir 58, kuriose vienam asmeniui ploto tekdavo mažiau nei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999-10-22 įsakymu Nr. 461 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (toliau – ir HN 76:1999) 6.15 punkte nustatyta 5 kv. m ploto norma. Tvirtino, kad Šiaulių TI kamerų plotas yra apie 17,5 kv. m., jose yra stalas, užimantis 1,5 kv. m grindų ploto, sanitarinis mazgas, užimantis 2 kv. m grindų ploto. Tokiose patalpose sveikas žmogus priverstas nuolat gulėti arba sėdėti, o dėl per mažo vienam asmeniui tenkančio ploto susidarančių psichologinių ir fizinių nepatogumų dažnai kyla konfliktinės situacijos. Pareiškėjui neturtinę žalą sukėlė ir tai, kad kalinimo sąlygos Šiaulių TI neatitiko teisės aktų reikalavimų: patalpose – kamerose buvo šalta, drėgna, labai menkas apšvietimas, kamerų sienos buvo juodos, sienose elektros laidų izoliacija – plika, per lubas bėgo vanduo, sienose veisėsi pelėsis, kamerose buvo daug pelių, tarakonų, tvyrojo smarvė. Kameroje Nr. 52 nebuvo kriauklės (vanduo geriamas iš krano tualete, kur atliekami gamtiniai reikalai ir prausiamasi), kameroje Nr. 91 buvo įrengti trijų aukštų gultai, todėl antrojo aukšto gulte galima atsigulti tik įlendant, o jame sėdėti neįmanoma (neatitinka aukštis), gultai nuo drėgmės ir šalčio deformuoti, o tai kenkė gulėjimui (stuburui), kvėpavimo takams. Pareiškėjas nurodė kad dėl plaučių uždegimo tris kartus gulėjo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, jis dažnai sirgo bronchiniais susirgimais, skundėsi galvos skausmais ir kt. Pareiškėjas savo teisių pažeidimus grindė ir tuo, kad patalpose rūkantieji laikomi su nerūkančiais, tai žemino asmens orumą, be to, pareigūnai dėl to sukeldavo konfliktines situacijas tarp kalinamų asmenų. Atvykus ar išvykstant iš Šiaulių TI, asmens apžiūros buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, nes tam skirtose patalpose būdavo šalta, purvina ir t. t. Pareiškėjas, esant žemai oro temperatūrai, buvo verčiamas nusirengti, o daiktus dėti į nešvarias dėžes. S. P. nuomone, tokiu būdu yra tyčiojamasi iš asmens ir jo daiktų, žeminamas jo orumas. Dėl Šiaulių TI neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius, emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą (2-7 b. l.).

Atsiliepimas

Lietuvos valstybei atstovaujantis Šiaulių TI atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė pateiktą skundą atmesti kaip nepagrįstą. Šiaulių TI, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašė taikyti ieškinio senaties terminą, jį skaičiuojant nuo pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos. Nurodė, kad iš Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015-07-16 pažymos „Dėl S. P.“ matyti, jog pareiškėjas, laikotarpiu, kuriam netaikomas senaties terminas, Šiaulių TI buvo laikomas kamerose Nr. 21, 91, 16, 56, jose buvo laikoma nuo 2 iki 15 asmenų ir vienam asmeniui tekdavo nuo 1,23 kv. m iki 7,63 kv. m kameros ploto. Pažymėjo, kad Šiaulių TI kasdieniai vardiniai kamerose kalinamų suimtųjų (nuteistųjų) sąrašai nesudaromi, todėl pateikti tikslius kartu su pareiškėju kamerose laikomų asmenų sąrašus nėra galimybės. Akcentavo, jog įstaiga veikia 1911 m. pastatytame pastate nuolatinio perpildymo sąlygomis, todėl Šiaulių TI dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m ploto. Tačiau tokia situacija priklauso ne nuo institucijos kompetencijai priklausančių veiksmų, kadangi įstaiga negali daryti įtakos suimtųjų (nuteistųjų) skaičiui ir nėra atsakinga už nustatyto kalinamųjų asmenų skaičiaus reikalavimo viršijimą, jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Esant tokiai situacijai, administracija stengiasi, kad suimtieji (nuteistieji), kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Atkreipė dėmesį, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per parą nėra pastovus, nes dalis asmenų kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje. Todėl net mažiausio ploto kamerose, keičiantis kalinčių asmenų skaičiui paros eigoje, plotas, tenkantis vienam asmeniui, kinta nuo mažesnio už nustatytą iki viršijančio normą. Be to, pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys taip pat nebūna gyvenamojoje kameroje. Paaiškino, jog pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu kamerose, kuriose buvo kalinamas S. P., patikrinimų dėl kamerų atitikimo higienos normos reikalavimams nebuvo atliekama. Šiaulių TI režiminio korpuso gyvenamosios kameros įrengtos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010), Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų kūdikių namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ nustatytais reikalavimais. Šiaulių TI nurodė, kad gyvenamosiose kamerose langai yra skaidraus stiklo, jie yra pritaikyti vėdinimui, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus. Šiaulių TI pastatas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma. t. y. neįmanoma padidinti natūralios apšvietos gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybės padidinti langų angas, nėra galimybės įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, sureguliuoti oro temperatūrą. Šiaulių visuomenės sveikatos centras ne vieną kartą pasisakė, kad apšvietimo užtikrinimas yra susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl šis reikalavimas Šiaulių TI nėra taikomas. Šiaulių TI pabrėžė, jog nėra pagrindo konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, vertinant pareiškėjo argumentus dėl nepakankamos dienos šviesos kamerose, šalčio ir drėgmės, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Nurodė, jog atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) visa asmens krata įstaigoje pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014-10-03 patikrinimo akte užfiksuota, kad išvykstančiųjų apžiūros patalpos tvarkingos. Pabrėžė, kad pareiškėjo teiginiai apie buvusį šaltį ir purvą yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, dėstomi, remiantis subjektyviais pojūčiais, todėl jų teisingumo nėra galimybės įvertinti. Akcentavo, jog nuo 2010 m. Šiaulių TI, vykdant teisės aktų reikalavimus, taikoma praktika, kuomet į įstaigą atvykę asmenys, jų pageidavimu, yra paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Šiaulių TI atsakingi pareigūnai išsiaiškina naujai į tardymo izoliatorių atvykusio asmens žalingus įpročius ir, vadovaudamiesi gauta informacija, sprendžia kalinamo asmens paskyrimo į gyvenamąją vietą klausimą. Akcentavo, kad pareiškėjas nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiaisiais asmenimis įstaigai nebuvo pateikęs. Šiaulių TI teigė, kad pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Tvirtino, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti, kad pareiškėjas būtent dėl laikymo Šiaulių TI sąlygų patyrė neturtinę žalą, savo skundą grindė abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, kurių nepagrindė jokiais įrodymais. Tai, kad pareiškėjas patyrė stresą ir nepatogumus, kai buvo patalpintas į Šiaulių TI ,yra natūralu, nes kiekvienam sulaikytam asmeniui tai daugiau ar mažiau sukelia diskomfortą ar stresą. Pareiškėjas nenurodė, kuo grindžiamas jo nurodytas žalos dydis ir kaip jis paskaičiuotas. Prašė atsižvelgti į tai, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus, Šiaulių TI veiksmai nebuvo nukreipti išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių (20-27 b. l.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI, atlyginimo.

Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos CK 6.271 straipsnio nuostatos. Jame įtvirtintos viešosios civilinės atsakomybės specifika, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė, lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybei civilinė atsakomybė atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010-09-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Be to, sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-11-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013). Neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu, todėl nagrinėjamoje byloje aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuriame nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Be to, nagrinėjant bylą, vadovaujamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotu aiškinimu, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014-02-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014. Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013-12-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) 3 straipsnyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais, pagal 44 straipsnio 1 dalies nuostatas, suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 (galiojo nuo 2010-04-11 iki 2015-11-01) patvirtinta HN 76:2010 nustato laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas į Šiaulių TI buvo pristatytas 2010-12-30 ir periodiškai laikytas iki 2015-04-09 (29-37 b. l.).

Lietuvos valstybei atstovaujantis Šiaulių TI nagrinėjamojoje byloje prašė taikyti ieškinio senaties terminą (20 b. l.).

Konvencija ieškinio senaties klausimų nereglamentuoja, o Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, kad Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006-03-29 sprendimas byloje Scordino prieš Italiją). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikomos ir ieškinio senatį reglamentuojančios CK normos (2007-03-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010). Ieškinio senatis suprantama kaip įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį garantuojamas pažeistos teisės gynimas, siekia ne tik užtikrinti subjektyvinės teisės gynimą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius. Be to, ieškinio senatis skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą bei suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, jog tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011-11-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000-07-18 įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jei ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, nustatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. CK 1.125 straipsnio 8 dalis reikalavimams dėl žalos atlyginimo nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal CK 1.127 straipsnio 5 dalį, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda kiekvieną dieną. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotu senatį reguliuojančių teisės normų aiškinimu, asmenys per visą laisvės apribojimo laikotarpį paprastai žino arba turi žinoti apie jų atžvilgiu vykdomus pažeidimus ir subjektyviai suvokti, kad jie kelia suvaržymus, nepatogumus, neigiamas emocijas ir kitokius nemalonius pergyvenimus (2013-05-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-307/2013, 2013-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013). Todėl atsižvelgiant į galiojusį teisinį reguliavimą, į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Šiaulių TI sąlygų ir į atsakovo atstovo pateiktoje pažymoje nurodytus pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpius, daroma išvada, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, t. y. nuo jo laikymo netinkamomis kalinimo sąlygomis Šiaulių TI pradžios, todėl nuo šio momento ir skaičiuojamas senaties terminas. Pareiškėjas skundą teismui dėl žalos atlyginimo paštu išsiuntė tik 2015-05-04, tai patvirtina žyma ant pašto voko (10 b. l.).

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-09-09 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013, 2015-05-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys turi būti pripažįstamos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., 2009-09-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., 2013-12-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015-05-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

Pareiškėjas, teikdamas paaiškinimus į Šiaulių TI atsiliepimą, nurodė, kad nagrinėjamu atveju iš viso negali būti taikomas senaties terminas, o be to, savo teisių jis ginti anksčiau negalėjo, nes tik būdamas pataisos namuose sužinojo apie tarptautinę teismų praktiką bei sprendimus dėl prastų laikymo sąlygų ir kompensaciją. Tačiau šie pareiškėjo argumentai nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas nepraleido ieškinio senaties termino ar kad dėl to turėtų būti atnaujintas ieškinio senaties terminas. Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys kardomojo kalinimo sąlygas, taip pat CK, reglamentuojantis neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, yra tinkamai paskelbti. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, kadangi neturėjo galimybės susipažinti su nacionaliniu teisiniu reglamentavimu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas skunde nurodo, jog dėl pažeistų teisių jis jautė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius, emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi nuoseklios pozicijos, jei pareiškėjas jautė tokį diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos (žr., pvz., 2014-11-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1096/2014; 2014-11-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1961/2014 ir kt.). Aplinkybė, kad jis rinkosi medžiagą, konsultavosi, ieškojo skundo rašymo metodikos, taip pat nepagrindžia tokio ilgo pareiškėjo delsimo kreiptis į teismą dėl pažeidžiamų teisių gynimo. Pažymėtina, kad pareiškėjas, siekdamas gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą dėl žalos atlyginimo ir neturėdamas lėšų savarankiškai susirasti advokatą, galėjo teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl nemokamos teisinės pagalbos suteikimo. Taigi, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas atstovus kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises.

Remiantis tuo, kas nurodyta, konstatuojama, jog nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2010-12-30 iki 2012-05-04 ir ši reikalavimo dalis atmetama kaip nepagrįsta. Teismine tvarka ginama pareiškėjo teisė į žalos atlyginimą nuo 2012-05-05 iki 2015-04-08 (toliau – ir ginčo laikotarpis).

Pareiškėjas savo teisių pažeidimą siejo su jo laikymu Šiaulių TI kamerose, kuriose, pareiškėjo teigimu, vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų nustatytų reikalavimų.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nepagrįstais pripažįsta pareiškėjo argumentus, jog nagrinėjamo ginčo laikotarpiu ploto, turinčio tekti vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje, norma buvo nustatyta HN 76:1999 6.15 punkte. Minėta higienos norma reglamentavo tardymo izoliatoriuose vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto klausimą iki 2010-04-11, t. y. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 HN 76:1999 buvo pripažinta netekusia galios bei patvirtinta HN 76:2010, nustatanti laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimus. HN 76:1999 netekus galios, ploto, tenkančio vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje, norma nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Be to, kaip nepagrįsti vertinami pareiškėjo teiginiai, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124 neatitinka tarptautinių teisės normų reikalavimų ir jas net pažeidžia. Pareiškėjo kalinimo metu galiojusiuose tarptautiniuose teisės aktuose nebuvo įtvirtinta gyvenamojo ploto norma kamerų tipo patalpoms. EŽTT praktikoje taip pat nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas pagal Konvenciją turėtų būti skirtas kalinamajam, be to, EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek ploto turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010-12-16 sprendimą Trepashkin prieš Rusiją; 2014-09-15 sprendimą Logothetis ir kt. prieš Graikiją).

Duomenis apie konkrečius laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo kalinamas Šiaulių TI, kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, jų plotą bei kamerose per rytinius ir vakarinius patikrinimus buvusį bendrą kalinamų asmenų skaičių, Šiaulių TI pateikė Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015-07-16 pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl S. P. laikymo“ (32-37 b. l.). Remiantis šiais duomenimis, daroma išvada, kad nuo 2012-05-05 iki 2015-04-09, viso 248 paras, pareiškėjas periodiškai buvo laikomas Šiaulių TI kamerose Nr. 21, 91, 16, 56 ir 58, iš jų – 226 paras buvo laikomas, pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą, o 22 paras – šio reikalavimo nepažeidžiant. Nagrinėdamas bylą, teismas nenustatė aplinkybių, kurios leistų pagrįstai abejoti Šiaulių TI pateiktais suvestiniais duomenimis. Teikdamas rašytinius paaiškinimus (atsikirtimus) pareiškėjas nurodė, kad minėtoje pažymoje pateikti netikslūs duomenys apie kameroje Nr. 21 buvusių kalinamųjų skaičių, nes, jo žiniomis, šioje kameroje buvo ne nuo 6 iki 12, o 14 asmenų, kameroje Nr. 91 buvo ne 15, o 17 asmenų, kameroje Nr. 16 buvo daugiausiai ne 10, o 14 asmenų, o kameroje Nr. 56 buvo ne 7, bet 14 asmenų. Teismas sprendžia, kad ši pareiškėjo nurodyta aplinkybė išvados apie pažeidimo trukmę ženkliai nekeičia, kadangi atsižvelgus į Šiaulių TI pateiktus duomenis, šiose kamerose pareiškėjas buvo laikomas, pažeidžiant nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą: nuo 2012-05-05 iki 2012-08-24 pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 21, kurioje jam teko nuo 3,12 iki 1,56 kv. m kameros ploto, nuo 2012-08-24 iki 2013-01-25 – kameroje Nr. 91, kurioje jam teko nuo 2,05 iki 1,23 kv. m kameros ploto, nuo 2013-01-25 iki 2013-02-04 – kameroje Nr. 16, joje pareiškėjui teko nuo 2,73 iki 1,91 kv. m kameros ploto, nuo 2014-12-22 iki 2015-01-08 – kameroje Nr. 56, pareiškėjui teko nuo 9,53 iki 2,72 kv. m kameros ploto, 2015-03-26 iki 2015-04-09 – kameroje Nr. 58, kurioje jam teko nuo 5,09 iki 3,05 kv. m kameros ploto.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, t. y. vertinant ar pažeidimas patenka į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., 2013-11-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Tokią išvadą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė atsižvelgęs į tai, jog nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo išskaičiuoti užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą. EŽTT yra nurodęs, kad teismas, spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, turi nustatyti, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m; ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (žr., pvz., 2012-01-10 sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2013-04-02 sprendimą byloje Olszewskiego prieš Lenkiją). Pastebėtina, kad ši pozicija atspindi EŽTT praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2009-07-30 sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją; 2010-04-08 sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją; 2012-05-31 sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją ir kt.).

Apibendrinęs byloje esančią medžiagą, taip pat įvertinęs tai, kad kameros plotas, Šiaulių TI pateiktais duomenimis, buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis (23, 49-50 b. l.), teismas sprendžia, jog ginčo laikotarpiu suimtiesiems tenkantis plotas tam tikrais laikotarpiais buvo itin mažas ir jie neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika (žr., pvz., 2013-05-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013, 2015-04-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A424-575/2015), pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, jog kamerose dėl ploto trūkumo jis buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti, nuolat kildavo konfliktai, yra neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertinami kaip šio pažeidimo dalis. Taigi, atsižvelgus į paminėtas aplinkybes ir gana ilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuojama, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Aplinkybės, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose jam teko mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus plotas, atsakovas iš esmės neginčijo, tačiau nurodė, kad Šiaulių TI administracija negali daryti įtakos suimtųjų (nuteistųjų) skaičiui ir nėra atsakinga už nustatyto kalinamųjų asmenų skaičiaus reikalavimo viršijimą, jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Šiuo aspektu teismas pažymi, kad šioje byloje sprendžiamas ne Šiaulių TI, kaip atsakovo atstovo, o valstybės deliktinės atsakomybės klausimas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog ta aplinkybė, kad įkalinimo įstaigos administracija neturėjo galimybės asmeniui užtikrinti minimalaus teisės aktų reikalaujamo gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą pareiškėjui (žr., pvz., 2009-01-23 sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-121/2009; 2010-03-22 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-122/2010).

Žemesnės instancijos teismas

Be to, pareiškėjas teigė, jog neturtinė žala jam buvo sukelta ir tuo, kad kameroje Nr. 52 nebuvo kriauklės (vanduo geriamas iš krano tualete, kur atliekami gamtiniai reikalai, prausiamasi), kameroje Nr. 91 buvo įrengti trijų aukštų gultai, pareiškėjo teigimu, antrojo aukšto gulte atsigulti galima tik įlendant, o jame sėdėti neįmanoma, nes neužtenka aukščio.

Pareiškėjo skundo argumentai, susiję su jo laikymo sąlygomis kameroje Nr. 52, nagrinėjamoje byloje nevertinami, kadangi Šiaulių TI pateikti duomenys leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu šioje kameroje nebuvo kalinamas. Teismas kaip nepagrįstus vertina pareiškėjo teiginius dėl netinkamo miegamųjų vietų įrengimo kitose kamerose, kuriose jis buvo laikomas ginčo laikotarpiu. Šiaulių TI pateikta Ūkio skyriaus 2015-07-15 pažyma Nr. 62/08-743 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ (toliau – Pažyma apie laikymo sąlygas) (49-52 b. l.) patvirtina, jog Šiaulių TI režiminio korpuso gyvenamosios kameros įrengtos baldais vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakyme Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų kūdikių namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ nustatytais reikalavimais. Teismas neturi pagrindo abejoti, kad miegamųjų vietų įrengimas Šiaulių TI kamerose atitiko minėtų teisės aktų reikalavimus.

Vertinant pareiškėjo argumentus dėl šalčio, drėgmės, menko apšvietimo kamerose, nuo drėgmės ir šalčio deformuotų gultų aukščiau nurodytose kamerose, pažymima, jog pagal HN 76:2010 6 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Gyvenamosios kalinimo patalpos apšvietimo reikalavimai nustatyti HN 76:2010 22 ir 23 punktuose. Pagal šiuose punktuose įtvirtintas nuostatas, gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai; natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %, mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx, įrengta dirbtinė naktinė apšvieta - ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. Pagal Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.3 ir 14.1 punkto nuostatas, kameroje turi būti dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą, pagal šių taisyklių 14.11 punktą – patalpos šildymo įranga. HN 76:2010 26 punkte nustatyta, kad oro temperatūra kameroje šiltuoju laikotarpiu turi būti 18-28 °C, šaltuoju laikotarpiu – 18-22 °C, santykinė oro drėgmė šiltuoju laikotarpiu turi būti 36-65 %, šaltuoju laikotarpiu - 35-60 %, o HN 76:2010 24 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo įstaigų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pagal Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.10 punktą, kameroje turi būti natūralus arba mechaninis vėdinimas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad pagal HN 76:2010 2 punktą ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms; veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (2015-10-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1758-575/2015).

Iš atsakovo atstovo teiktų duomenų nustatyta, kad ginčo laikotarpiu Šiaulių visuomenės sveikatos centras ne kartą atliko Šiaulių TI gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų būklės atitikties nustatytoms higienos normoms vertinimą (53-89 b. l.). Išanalizavus teismui pateiktų patikrinimo aktų rezultatus, daroma išvada, jog byloje nėra duomenų, kad ši institucija ginčo laikotarpiu būtų atlikusi valstybinės visuomenės sveikatos saugos periodinę ar operatyviąją kontrolę kamerose Nr. 21, 91, 16, 56 ir 58, kuriose buvo laikomas pareiškėjas. Teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog nustatyta tvarka nėra užfiksuota pažeidimų, susijusių su apšvietimo, oro temperatūros, santykinės oro drėgmės reikalavimais šiose kamerose bei deformuotų gultų buvimu. Minėtos aplinkybės taip pat leidžia teigti, kad ginčo laikotarpiu dėl netinkamų sąlygų kamerose į Šiaulių TI administraciją ir Šiaulių visuomenės sveikatos centrą nei pareiškėjas, nei kiti šiose kamerose kalinami asmenys nesikreipė. Šią išvadą patvirtina ir atsakovo atstovo teikta informacija iš Suimtųjų ir nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), skundų, peticijų tardymo izoliatoriaus direktoriui registracijos žurnalo (40-48 b. l.). Įrodymų, patvirtinančių, jog dėl šių pažeidimų skundais, prašymais kreipėsi į Šiaulių TI administraciją, nepateikė ir pareiškėjas.

Pažyma apie laikymo sąlygas patvirtina, jog Šiaulių TI režiminio korpuso gyvenamosios kameros yra įrengtos vadovaujantis HN 76:2010 bei Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių nustatytais reikalavimais. Iš atsakovo atstovo teiktų duomenų nustatyta, kad Šiaulių TI kamerose nėra įrengtos ventiliacijos sistemos, gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, kurie vėdinimui yra pritaikyti (23,49 b. l.). Aplinkybę, kad įstaigoje gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir natūralios traukos kanalais, patvirtina Šiaulių visuomenės sveikatos centro ginčo laikotarpiu atliktų periodinių patikrinimų metu užfiksuoti duomenys (62, 70, 87 b. l.). Pareiškėjas skunde nenurodė, kad jam nebuvo sudarytos sąlygos kameras vėdinti atidarius langus, taip pašalinant drėgmės perteklių patalpose. Pažyma apie laikymo sąlygas taip pat patvirtina, kad kamerose yra skaidraus stiklo langai, kiekvienoje kameroje, atsižvelgiant į jų plotą, yra du šviestuvai, kuriuose įstatytos dvi-keturios dienos šviesos lempos (lium 36W/840 613) ir dirbtinė naktinė šviesa (kaitrinė lemputė 25 W) (49 b. l.).

Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, daroma išvada, kad nesant kitų įrodymų dėl deformuotų gultų, netinkamų mikroklimato parametrų, apšvietimo kamerose Nr. 21, 91, 16, 56 ir 58, nėra pagrindo konstatuoti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas pažeidžiant HN 76:2010 6, 22, 23, 24, 26 punktų reikalavimus.

Patikrinus byloje pateiktus Šiaulių visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų duomenis, nustatyta, kad 2014-09-25 buvo patikrinta kamera Nr. 21, kurioje pareiškėjas skirtingais laikotarpiais buvo laikomas nuo 2012-05-05 iki 2012-08-24. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014-10-03 patikrinimo akte Nr. EP-406 nurodyta, kad tikrinimo metu ši kamera remontuojama (85-88 b. l.). Atsižvelgus į tai, kad nuo 2012-08-24, kai pareiškėjas buvo kalinamas kameroje Nr. 21, buvo praėję daugiau kaip 2 metai, per šį laiką nurodytos kameros būklė galėjo pasikeisti, 2014-10-03 patikrinimo akto Nr. EP-406 duomenys nelaikomi objektyviais ir galinčiais patvirtinti, jog 2012-05-05 - 2012-08-24 laikotarpiu kameroje Nr. 21 buvusios sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų. Vertinant S. P. skundo teiginius, jog dėl plikos sienose elektros laidų izoliacijos ne kartą gavo srovės, atsižvelgiama, kad šie teiginiai yra abstraktūs, nes pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių atvejų, kada tai įvyko bei nepateikė įrodymų šiems teiginiams pagrįsti, todėl tokie abstraktūs ir neįrodyti argumentai nelaikomi pagrindžiantys aplinkybes, galėjusias pareiškėjui sukelti neturtinę žalą.

Pareiškėjas taip pat nurodė, jog dėl netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių TI tris kartus buvo gydytas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje dėl plaučių uždegimo, be to, dažnai sirgo bronchiniais susirgimais, skundėsi galvos skausmais, akių silpnumu. Teismas, išanalizavęs byloje pateiktus pareiškėjo sveikatos istorijos duomenis, nustatė, kad ginčo laikotarpiu juose yra užfiksuoti duomenys apie pareiškėjo nusiskundimus dėl galvos skausmo, diagnozuotus kitus susirgimus - lėtinį obstrukcinį bronchitą, pneumoniją, hipermetropiją, pareiškėjo gydymąsi Laisvės atėmimo vietos ligoninėje dėl lėtinio obstrukcinio bronchito paūmėjimo nuo 2012-05-31 iki 2012-06-12 (101, 112-111, 114, 118 b. l.). Išanalizavus Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos pateiktoje asmens sveikatos istorijoje esančius duomenis apie S. P. diagnozuotus sveikatos sutrikimus, daroma išvada, kad jie nesudaro pakankamo pagrindo teigti, jog tik kalinimo sąlygos Šiaulių TI būtų sukėlusios pareiškėjui šiuos sveikatos sutrikimus ar kad dėl tokių sąlygų būtų paūmėjusi jų eiga. Tokių duomenų nepateikė ir pareiškėjas, nors pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų patirta tam tikra žala ir kad tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų yra priežastinis ryšys, tenka pareiškėjui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-03-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011). Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad byloje nėra surinkta duomenų, kuriais remiantis, būtų galima spręsti, jog tarp pareiškėjui kilusių sveikatos problemų ir Šiaulių TI laikymo sąlygų yra priežastinis ryšys. Be to, minėta, kad byloje nenustatyti pažeidimai dėl oro temperatūros, santykinės drėgmės, apšvietimo ir kitų pareiškėjo nurodomų kamerose Nr. 21, 91, 16, 56 ir 58, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas. Dėl to konstatuotina, kad dėl sąlygų Šiaulių TI pareiškėjo sveikatai nebuvo padaryta žala.

Pareiškėjas teigė, kad neturtinė žala jam buvo sukelta ir tuo, kad kamerose buvo daug tarakonų, žiurkių.

HN 76:2010 60 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų, o esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka.

Pažymoje apie laikymo sąlygas (50 b. l.) nurodoma, jog kamerose graužikų naikinimui naudojamos lipnios juostelės, o pagal suimtųjų prašymus, deratizacija papildomai atliekama cheminiu būdu, apgyvendinimo kamerose vykdoma priemone „Bromad“, ji pagal planą atliekama kartą per mėnesį. Be to, bylos duomenimis, ginčo laikotarpiu Šiaulių visuomenės sveikatos centras ne kartą tikrino, kaip Šiaulių TI yra vykdoma graužikų ir buitinių kenkėjų kontrolė. Patikrinimų metu buvo nustatyta, kad Šiaulių TI patalpose ir teritorijoje deratizacija vykdoma pagal sudarytą planą, atlikti darbai registruojami; naudojamas preparatas „Tornado“; atliekamas profilaktinis aplinkos kenksmingumo pašalinimas; vykdomas mechaninis ir cheminis apdorojimas; rengiamas dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos žurnalas, kuriame registruojami duomenys apie įvykdytas nukenksminimo priemones; kamerose deratizacija atliekama mechaniniu būdu ir cheminiu su priemone „Bromad (G-GR-P-K-S); dezinsekcijai apgyvendinimo kamerose naudojamas preparatas „Kiler Safar“, ir „Hit kiler“; kenkėjų kontrolės darbų atlikimo registras režiminio korpuso ir teritorijos pildomas atskiruose žurnaluose. Atsižvelgus į nurodytus duomenis, nėra pagrindo teigti, kad ginčo laikotarpiu Šiaulių TI pažeidė HN 76:2010 60 punkto reikalavimus ir neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų teikęs Šiaulių TI administracijai prašymą kamerose, kuriose buvo laikomas, atlikti dezinsekciją ar deratizaciją. Tokių duomenų nepateikė ir pareiškėjas. Esant abstrakčiam pareiškimui apie teisių pažeidimą, teismas neturi galimybės patikrinti, ar asmens teisės iš tikrųjų galėjo būti pažeistos, todėl skunde nurodomų aplinkybių nepakanka konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog atvykstant į Šiaulių TI ir išvykstant iš jo, asmens apžiūros vyko antisanitarinėmis sąlygomis, nes šios paskirties patalpose buvo šalta ir purvina, todėl jis buvo verčiamas nusirengti, esant žemai oro temperatūrai, o daiktus dėti į nešvarias dėžes. S. P. vertinimu, taip buvo tyčiojamasi iš asmens ir jo daiktų, žeminamas orumas.

Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014-09-10 įsakymu Nr. V-362 (įsakymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2014-09-13) patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 151 punkto nuostatas, suimtųjų ir nuteistųjų krata skirstoma į visuminę (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant). Instrukcijos 153.1 punkte nustatyta, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems visuminė krata privalomai atliekama, be kita ko, atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos. Instrukcijos 154 punktas nurodo, jog visuminė asmens krata (išskyrus kratą, atliekamą uždarojoje zonoje, karceryje) atliekama atskiroje patalpoje. Iš esmės analogiškos nuostatos buvo įtvirtintos ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005-07-04 įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijoje (ginčui aktuali 2012-03-13 įsakymo Nr. V-92 redakcija, galiojusi nuo 2012-03-18 iki 2014-09-13). HN 76:2010 numato, kad visos laisvės atėmimo vietų patalpos, įrenginiai ir baldai turi būti švarūs (54 punktas), gyvenamųjų ir bendrosios paskirties patalpų oro temperatūra šiltuoju laikotarpiu turi būti 18-28 °C, šaltuoju laikotarpiu – 18-22 °C (26 punktas).Taigi nurodytas teisinis reguliavimas suponuoja, kad atliekant asmenų kratas turi būti laikomasi, be kita ko, nustatytų higienos reikalavimų, užtikrinamos saugios ir tinkamos kratos atlikimo sąlygos.

Teismas sprendžia, kad pareiškėjo argumentai, jog darant asmens ir jo daiktų apžiūras tai atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, yra apibendrinančio pobūdžio, nekonkretūs, nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Pareiškėjas skunde šių teiginių nedetalizavo, t. y. nenurodė, kuriuo konkrečiu metu tai vyko, kuriose patalpose buvo nesilaikoma nustatytų reikalavimų, Todėl pripažintina, kad atsakovės atstovui būtų užkrauta neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius ir nedetalius pareiškėjo teiginius. Teismo vertinimu, aukščiau nurodytus pareiškėjo teiginius iš dalies paneigia ginčo laikotarpiu Šiaulių visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų duomenys: 2012-07-09 patikrinimo akte Nr. EP-254 nurodyta, kad priėmimo-paskirstymo skyriuje yra kratų atlikimo, švarinimo patalpa, kurioje yra trys persirengimo kabinos; kabinos tvarkingos išvalytos (62 b. l.); 2013-07-09 patikrinimo akto Nr. EP-224 duomenimis, priėmimo-paskirstymo patalpoje kilimėlių, kratos indų dezinfekavimą atlieka dezinfektorė (70 b. l.); 2014-10-03 patikrinimo akte Nr. EP-406 konstatuota, kad išvykstančiųjų apžiūros patalpos tvarkingos (87 b. l.). Per šiuos patikrinimus kratų atlikimo patalpose pažeidimų, tarp jų - ir dėl per žemos oro temperatūros, neužfiksuota. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių nepakanka konstatuoti, kad pareiškėjui atvykstant į Šiaulių TI ir išvykstant iš šios įstaigos, jo asmens kratos buvo atliekamos pažeidžiant nustatytus reikalavimus.

Pareiškėjas kaip neturtinės žalos atsiradimo pagrindą nurodė ir tai, jog rūkantys ir nerūkantys asmenys Šiaulių TI kamerose buvo laikomi kartu, taip žeminant asmens orumą ir tyčiniais pareigūnų veiksmais sudarant konfliktines situacijas tarp įkalintų asmenų.

Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkte nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, o 14 punkte įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad nurodyti teisės aktai laisvės atėmimo vietos administracija įpareigoja užtikrinti, jog nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais, todėl siekiant užtikrinti nerūkančių nuteistųjų teisę būti laikomiems atskirai nuo rūkančiųjų, svarbu išsiaiškinti naujai į laisvės atėmimo vietą atvykusių asmenų žalingus įpročius, o nerūkančių asmenų laikymas kamerose kartu su rūkančiaisiais pažeidžia teisės aktų nuostatas bei pareiškėjų teisę į jų sveikatai saugią aplinką (2013-01-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-513/2013, 2013-05-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A552-733/2013, 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1374/2013 ).

Šiaulių TI atsiliepime nurodė, jog vykdant teisės aktų reikalavimus, nuo 2010 metų taikoma praktika, kuomet į tardymo izoliatorių atvykę asmenys jų pageidavimu yra paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Šiaulių TI atsakingi pareigūnai išsiaiškina naujai į tardymo izoliatorių atvykusio asmens žalingus įpročius ir, vadovaudamiesi gauta informacija, sprendžia suimtojo (nuteistojo) paskyrimo į gyvenamąją vietą klausimą. Aplinkybę, kad rūkantys ir nerūkantys asmenys apgyvendinami atskirose režiminio korpuso apgyvendinimo kamerose pagal prašymus, kuriuos suimtieji pildo atvežus juos į tardymo izoliatorių, patvirtina Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014-10-03 patikrinimo akte Nr. EP-406 bei 2013-07-09 patikrinimo akte Nr. EP-224 užfiksuoti duomenys (70, 86 b. l.). Be to, byloje yra pateiktas pareiškėjo 2010-12-30 prašymas, kuriame jis nurodė, kad yra rūkantis asmuo, todėl sutinka būti kalinamas kameroje, kurioje yra laikomi rūkantys asmenys (38 b. l.). Duomenų, kad pareiškėjas Šiaulių TI administracijai būtų pakeitęs savo nuomonę ir pateikęs prašymą laikyti jį, kaip nerūkantį asmenį, nerūkančiųjų asmenų kameroje, byloje nėra. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tik nerūkančių asmenų laikymas vienoje kamerose kartu su rūkančiaisiais pažeidžia Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio ir HN 76:2010 nuostatas bei teisę į sveikatai saugią aplinką (žr., pvz., 2013-05-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A552-733/2013, 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1374/2013 ir kt.). Pareiškėjas skunde nedetalizavo ir nepagrindė, kokius nepatogumus rūkančiųjų asmenų laikymas su nerūkančiaisiais sukėlė pareiškėjui ir kaip pažeidė jo teises, sukeldamas jam neturtinę žalą. Pareiškėjas teiginiui, jog pareigūnai, laikydami rūkančius ir nerūkančius asmenis Šiaulių TI kamerose kartu, tyčia sudaro konfliktines situacijas tarp įkalintų asmenų, skunde nepateikė jokių konkrečių duomenų apie pareigūnų veiksmus. Be to, byloje nėra duomenų, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Šiaulių TI administracijai būtų reiškęs nusiskundimus, prašymus, pretenzijas dėl jo laikymo su nerūkančiais asmenimis aplinkybių.

Remdamasis tuo, kas buvo nurodyta, teismas kaip nepagrįstą atmeta S. P. reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kildinamą iš to, kad Šiaulių TI kamerose buvo kartu laikomi rūkantys ir nerūkantys asmenys.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Tokios praktikos laikosi ir EŽTT savo sprendimuose (2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą. Taigi, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje pateiktą apibrėžimą, neturtinė žala suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą bei dydį, teismas atsižvelgia į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Šiaulių TI sąlygų (teisės į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidimą), į pažeistos vertybės pobūdį (nagrinėjant bylą nenustatyta, kad dėl nurodytų pažeidimų būtų padaryta žalos pareiškėjo sveikatai) bei pažeidimų pobūdį, trukmę (teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista 226 paros), mastą, intensyvumą (teisės į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, tačiau pažeidimas trūko ilgiausiai 109 paras iš eilės), į tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl skunde nurodytų laikymo sąlygų nereiškė skundų Šiaulių TI administracijai (40-48 b. l.), į tai, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba dėl neturtinės žalos atlyginimo, jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad Šiaulių TI pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Įvertinęs šiuos kriterijus teismas sprendžia, jog konkrečiu atveju teisės pažeidimo pripažinimas savaime nelaikomas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, pareiškėjo patirti papildomi neigiami dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, diskomfortas, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus asmeniui būnant kalinamu, yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą ir pinigine išraiška. Kita vertus, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą. Atsižvelgus į tai, kas buvo nurodyta, taip pat į Lietuvos Respublikos teisminę praktiką neturtinės žalos atlyginimo bylose ir Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, bei vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju 1500 eurų priteistina neturtinė žala laikytina adekvačia suma pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo S. P. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti S. P., a. k. (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 1 500,00 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus eurus 00 euro centų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.

Teisėja Dalytė Zlatkuvienė