- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-06-28
- Bylos Nr.
- ATP-298-316/2012
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Boleslovas Kalainis
- Kategorijos
- 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Boleslovas Kalainis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs A. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutarimo A. K. administracinio teisės pažeidimo byloje,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių miesto apylinkės teismas 2012 m. gegužės 3 d. d. nutarimu pripažino A. K. kaltu padarius Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 130 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą ir skyrė jam administracinę nuobaudą – 3000 (trijų tūkstančių) litų baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 (trejiems) metams. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. K. 2011 m. spalio 17 d. 17.15 val. Šiauliuose, Birutės ir S. Daukanto gatvių nereguliuojamoje sankryžoje vairuodamas transporto priemonę „Hyundai i30“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir sukdamas į kairę kliudė per pėsčiųjų perėją dviračiu važiavusią dviratininkę, iš eismo įvykio vietos nuvažiavo pažeisdamas Kelių eismo taisyklių reikalavimus, dėl to neliko galimybės nustatyti kaltą asmenį. Eismo įvykio metu buvo apgadinta transporto priemonė, dviratis, nesunkiai sutrikdyta dviratininkės sveikata. Nurodė, jog A. K. kaltę pripažino iš dalies, kad vairuodamas sukėlė eismo įvykį bei iš įvykio vietos pasišalino, tačiau teisinosi, kad tai padarė, nes skubėjo nukentėjusiąją nuvežti į ligoninę. Skirdamas nuobaudą, teismas nenustatė jokių išskirtinių ar ypatingų aplinkybių, dėl kurių būtų galima švelninti A. K. atsakomybę ir netaikyti jam teisės vairuoti transporto priemonę atėmimo.
Šalies argumentai
A. K., nesutikdamas su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutarimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo skundžiamą teismo nutarimą panaikinti ir bylą nutraukti arba teismo nutarimą pakeisti ir panaikinti nutarimo dalį, kuria jam atimta teisė vairuoti transporto priemones. Apeliaciniame skunde nurodo, jog jo pažeidimas buvo padarytas būtino reikalingumo būklėje, nes greitosios medicinos pagalbos centras yra priešingoje nuo autoįvykio vietos pusėje, Vytauto g. 101, todėl greitosios med. pagalbos iškvietimas būtų lėmęs ilgesnį med. pagalbos suteikimo laikotarpį. Be to, A. K., neturėdamas medicininio išsilavinimo ir paveiktas stresinės situacijos, pasielgė kaip būtų pasielgęs bet kuris stresinės būsenos žmogus. Tai, kad jis klaidingai suvokė iškilusio pavojaus realumą, nepatvirtina jo kaltės ir tyčios. Apelianto nuomone, teismas nutarime nenurodė jokių aplinkybių apie galimybę pašalinti grėsmę įstatymo saugomiems interesams nepažeidus kitų įstatymo saugomų interesų, išskyrus vienintelį motyvą – Greitosios pagalbos centro buvimą Šiaulių mieste. Skunde taip pat nurodytos aplinkybės, patvirtinančios vairuotojo teisių atėmimo netikslingumą – tai, kad jis yra dirbantis, vairuotojo teisės gyvybiškai reikalingos ne tik savo tiesioginėms darbinėms pareigoms vykdyti, bet ir sunkiai sergančios motinos priežiūrai, ir studentei dukrai išlaikyti, ir sumokėti už mokslą.
Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuras atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
A. K. administracinėn atsakomybėn patrauktas dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymo. Ginčo dėl pažeidimo aplinkybių šioje byloje nekyla, tačiau apeliantas teigia, kad jis ATPK 130 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pažeidimą padarė esant būtinajam reikalingumui, šalinančiam administracinę atsakomybę, taip pat mano, kad jo atžvilgiu yra pagrindas taikyti ATPK 30¹ straipsnį ir jam paskirtąją administracinę nuobaudą švelninti.
ATPK 17 straipsnyje yra nustatyta, kad administraciniu teisės pažeidimu nelaikomas veikimas, kuris nors ir numatytas šiame kodekse arba kitose normatyviniuose aktuose dėl administracinių teisės pažeidimų, bet padarytas būtinojo reikalingumo būklėje, tai yra siekiant pašalinti pavojų, gresiantį valstybinei ar viešajai tvarkai, nuosavybei, piliečių teisėms ir laisvėms bei nustatytai valdymo tvarkai, jeigu šis pavojus tomis aplinkybėmis negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir jeigu padarytoji žala yra mažiau reikšminga negu išvengtoji žala. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog tam, kad būtinasis reikalingumas būtų teisėtas, jis turi atitikti penkias būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygas. Šios sąlygos – tai 1) gresiantis pavojus valstybinei ar viešajai tvarkai, nuosavybei, piliečių teisėms ir laisvėms bei nustatytai valdymo tvarkai; 2) gresiantis pavojus turi būti realus; 3) gresiantis pavojus turi būti akivaizdus; 4) pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis; 5) padarytoji žala turi būti mažiau reikšminga negu išvengtoji žala (LVAT 2010 m. liepos 2 d. nutarimas administracinėje byloje Nr. N63-884/2010).
Apibendrinus surinktų įrodymų visumą bei atlikus būtinojo reikalingumo apibrėžimo analizę, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliantas veikė ne būtinojo reikalingumo būklėje. Eismo įvykis įvyko dienos metu eismo intensyvumu pasižyminčioje gatvėje viename iš didžiųjų šalies miestų. A. K. nebuvo būtina asmeniškai vežti nukentėjusiosios į ligoninę. Tai galėjo būti išspręsta kitu keliu: reikėjo imtis visų reikiamų priemonių, kad būtų suteikta pirmoji medicinos pagalba nukentėjusiajai, iškviesti medicinos pagalbą, o jeigu to padaryti nebuvo įmanoma – pasirūpinti, kad pakeliui važiuojančios transporto priemonės nugabentų nukentėjusiąją į artimiausią gydymo įstaigą. Pasitraukiant iš eismo įvykio vietos nepaisyta eismo dalyvio pareigų įvykus eismo įvykiui, taip užkertant kelią tiksliai išsiaiškinti atsitikimo aplinkybes. Be to, iš nukentėjusiosios D. J. apklausos teisme matyti, kad ji su vairuotoju įvykio vietoje sutarė, kad policijos nekvies, taigi, paneigiamas apelianto skundo argumentas, kad vairuotojas po įvykio buvo šoko ir streso būsenos ir nesuprato iškilusios pavojaus realumo. Tik nesusitarus dėl padarytos žalos dydžio, buvo iškviesti policijos pareigūnai. Daroma išvada, kad dėl autoįvykio nukentėjusiajai negrėsė realus ir akivaizdus pavojus, kurio nebuvo galima pašalinti kitomis priemonėmis, todėl nesant sąlygų, keliamų būtinojo reikalingumo aktui, apelianto veika pagrįstai pripažinta administraciniu teisės pažeidimu, išdėstytu Administracinių teisės pažeidimų kodekso 130 straipsnio 1 dalyje.
Apeliaciniame skunde taip pat yra prašoma A. K. paskirtąją administracinę nuobaudą švelninti, neskiriant teisės vairuoti transporto priemones atėmimo. Šiuo bylos aspektu pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl nuobaudos sušvelninimo ar pernelyg švelnios nuobaudos paskyrimo, yra ne kartą konstatavęs, kad administracinė nuobauda, vadovaujantis ATPK 30¹ straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, gali būti švelninama tik ypatingais, išimtiniais atvejais, kai nustatomas kompleksas faktinių duomenų, bylojančių asmens, kurio atžvilgiu taikomos administracinio poveikio priemonės, naudai (LVAT ATP bylos Nr. N1-1396/2007, N17-103/2007). Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą sušvelninti paskirtą administracinę nuobaudą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog tai, kad administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens darbas siejamas su poreikiu vairuoti transporto priemones, panašaus pobūdžio bylose savaime nepripažįstamas ypatinga aplinkybe, turinčia lemti išskirtinai švelnios nuobaudos taikymą (LVAT ATP bylos Nr. N3-34/2007, N1-413/2007), ir nesuteikia jokio esminio prioriteto, svarstant administracinės atsakomybės švelninimą. Tokia ypatinga aplinkybe negali būti pripažįstama ir tai, kad A. K. išlaiko šeimą ar prižiūri neįgalią motiną, nes asmuo turi numatyti galimas pasekmes, kilsiančias jam ar jo šeimos nariams dėl pažeidimo darymo, todėl turi prisiimti ir neigiamus tokio veikimo padarinius. Todėl darytina išvada, kad A. K. pirmosios instancijos teismo nutarimu pagrįstai atsisakyta taikyti ATPK 30¹ str.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
A. K. apeliacinio skundo netenkinti.
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.