Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2012-08-09 · Civilinė byla Nr. 2-1500/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-08-09
Bylos Nr.
2-1500/2012
Bylos rūšis
civilinė byla
Rezultatas
(nepasirinktas)
Teisėjai
Dalia Vasarienė, Danutė Milašienė, Virginija Čekanauskaitė
Atsakovas
uždarosios akcinės bendrovės „Vilsarma“
Trečiasis asmuo
uždaroji akcinė bendrovė „Amazing CILI Invest“
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-1500/2012
2-55-3-01084-2012-3
Procesinio sprendimo kategorija: 110.1. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. rugpjūčio 9 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Milašienės ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Vilsarma“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 22 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „GCW“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Vilsarma“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Amazing CILI Invest“.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas BUAB „GCW“ pareikštu atsakovui UAB „Vilsarma“ ieškiniu prašė pripažinti 2010 m. sausio 5 d. ir 2010 m. rugsėjo 15 d. reikalavimo perleidimo sutartis, sudarytas tarp ieškovo ir atsakovo, negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento; pripažinti 2010 m. rugsėjo 16 d. prievolių įskaitymo sutartį, sudarytą tarp ieškovo ir atsakovo negaliojančia nuo jos sudarymo momento; taikyti restituciją įpareigojant atsakovą sumokėti ieškovui 7 539 516,35 Lt ekvivalentą pinigais; priteisti 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas. Ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nekilnojamojo turto, jo nesant ar nepakankant – kilnojamojo turto, piniginių lėšų ar turtinių teisių, priklausančių atsakovui ir esančių pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, areštą. Teismui areštavus pinigines lėšas, leisti atsakovui šiomis lėšomis atsiskaityti su darbuotojais, mokėti privalomas įmokas į valstybės biudžetą, taip pat atsiskaityti su ieškovu. Nurodė, kad ieškinyje nurodytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai, taip pat šiuos argumentus patvirtinantys rašytiniai įrodymai patvirtina ieškinio pagrįstumą, todėl yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti. Be to, reiškiamas reikalavimas dėl didelės pinigų sumos, o tai padidina teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Praktiškai visas atsakovo nekilnojamasis turtas yra perleistas, o likęs turtas yra įkeistas. Atsakovo turimo turto vertė yra 30 985 174 Lt, o skolos kreditoriams – 30 660 213 Lt. Todėl netaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomu.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gegužės 22 d. nutartimi tenkino ieškovo BUAB „GCW“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir ieškovo reikalavimų užtikrinimui taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo atsakovo UAB „Vilsarma“ nekilnojamąjį turtą bendrai ne didesnei nei 7 539 516,35 Lt sumai. Nesant ar nepakankant atsakovo nekilnojamojo turto, likusiai sumai teismas nutarė areštuoti atsakovo kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, leidžiant iš areštuotų piniginių lėšų išmokėti mokesčius valstybei, socialinio draudimo įmokas, atsiskaityti su bendrovės darbuotojais ir ieškovu.

Teismas, įvertinęs pareikšto ieškinio sumą, atsakovo viešai prieinamus finansinės atskaitomybės duomenis už 2010 metus, padarė išvadą, kad yra tikimybė, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių pasunkėtų galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu apeliantas UAB „Vilsarma“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 22 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugo priemonių taikymo. Apeliantas atskirąjį skundą grindžia šiais esminiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai neįvertino tikimybės patenkinti BUAB „GCW“ administratoriaus pareikštą ieškinį visa apimtimi objektyvaus nebuvimo (bendra visų teismo patvirtintų BUAB „GCW“ kreditorių finansinių reikalavimų suma yra tik 584 044,08 Lt, o pareikšta actio Pauliana pagrindu reikalavimų suma yra 8 664 027,50 Lt, CK 6.66 str. 4 d.), todėl spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo reikalingumo, remdamasis objektyviai negalima patenkinti ieškinio suma, padarė neteisingas išvadas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

2. Pirmosios instancijos teismas nevertino, ar galimo patenkinti ieškinio suma – 584 044,08 Lt yra didelė apeliantui. Galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas iš esmės nepasunkėtų ir nepasidarytų negalimas įvykdyti, nes apeliantui minėta suma nėra didelė, įmonė veikia pelningai, įstatinio kapitalo ir turimo ilgalaikio turto suma kelis kartus viršija galimo patenkinti ieškinio sumą. Apeliantas būtų pajėgus patenkinti visų ieškovo kreditorių reikalavimus bei įmonės administravimo išlaidas. Esant tokioms aplinkybėms, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šioje civilinėje byloje yra betikslis, perteklinis, iš esmės pažeidžiantis apelianto interesus bei šalių interesų pusiausvyrą.

3. Apeliantas iš esmės yra ieškovo kreditorius, kurio reikalavimų pagrįstumą BUAB „GCW“ administratorius nepagrįstai ginčija.

4. Teismas turėtų atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų atsakovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys atmestas. Apeliantas yra su visuomeninio maitinimo įmonėmis susijusi įmonė, todėl bet koks grynųjų pinigų ar turto areštas sutrikdytų normalią visuomeninio maitinimo įmonių veiklą, atsiskaitymą tarp šių įmonių, išbalansuotų mokesčių valstybei mokėjimo grafikus. Taigi, ieškovo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas prieštarautų viešajam interesui.

5. Atsižvelgiant į šioje byloje pareikšto ieškinio sumą ir bendrą BUAB „GCW" patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumą, actio Pauliana instituto esmę, ieškovo administratorius nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį, kurio pasėkoje apeliantui buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, todėl jam skirtina 20 000 Lt baudą bei atskirąja nutartimi apie padarytus pažeidimus informuotinas Įmonių bankroto valdymo departamentas (CPK 229 str.).

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas BUAB „GCW“ prašo apelianto skundą atmesti ir palikti nepakeistą skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, atmesti prašymą dėl baudos skyrimo ir kreipimosi į Įmonių bankroto valdymo departamentą. Ieškovas atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Apelianto argumentas, kad ieškovo pareikštas reikalavimas gali būti patenkintas tik 584 004,08 Lt apimtimi yra nepagrįstas. Dalis ieškovo kreditorių finansinių reikalavimų šiuo metu yra ginčijami teisme, juos patvirtinus, kreditorių reikalavimai ieškovo bankroto byloje padidėtų iki 2 046 593,34 Lt. Kreditorių reikalavimai gali būti tvirtinami iki sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimo, todėl ateityje gali paaiškėti, kad ieškovo kreditorių finansiniai reikalavimai yra ženkliai didesni už šiuo metu teismo jau patvirtintus finansinius reikalavimus. Ieškovui palankaus teismo sprendimo atveju, grąžinus 7 539 516,35 Lt sumą į ieškovo bendro turto masę, paties apelianto finansinis reikalavimas ieškovo bankroto byloje padidėtų ta pačia suma. Be to, teismas, priimdamas byloje galutinį sprendimą ir spręsdamas klausimą dėl to, kokia apimtimi turėtų būti tenkinamas pareikštas reikalavimas, turės įvertinti ne ieškinio pateikimo dieną, o sprendimo priėmimo dieną patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų dydžius.

2. Apelianto kartu su atskiruoju skundu pateikiami finansinės atskaitomybės dokumentai neįrodo geros jo finansinės padėties, kad pareikšto reikalavimo suma jam nėra didelė bei kad jis yra pajėgus įvykdyti būsimą galimai ieškovui palankų teismo sprendimą.

3. Pareikšdamas ieškinį actio Pauliana pagrindu ieškovo bankroto administratorius ne piktnaudžiauja jam suteiktomis procesinėmis teisėmis, o įgyvendina jam Įmonių bankroto įstatymo nustatytas pareigas (ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 p.).

Trečiasis asmuo UAB „Amazing CILI Invest“ atsiliepimo į apelianto atskirąjį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Remiantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui (pareiškus priešieškinį – atsakovui), įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Tiek teismų praktikoje, tiek ir teisės doktrinoje vertinama, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu (CPK 145 str. 2 d.), kuris reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Pažymėtina, kad bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas yra neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja universalieji civilinio proceso teisės principai. Tai suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingas jomis siekiamiems tikslams.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su atskirojo skundo argumentu dėl nepagrįsto laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuriuo apeliantas teigia, kad ieškinys turėjo būti pareikštas mažesnei sumai. Nors apeliantas teigia, kad ieškinio suma gali būti ne didesnė, negu BUAB „GCW“ patvirtintų kreditorinių reikalavimų suma, teisėjų kolegija pažymi, kad bankrutuojančios įmonės administratorius gina ne tik įmonės kreditorių, bet ir pačios įmonės interesus, todėl nagrinėjamu atveju ieškinio suma neturėtų būti siejama tik su bankroto byloje patvirtintų kreditorinių reikalavimų suma.

Ieškovas pareikštu ieškiniu, be kitų ieškinio reikalavimų, prašo priteisti iš apelianto 7 539 516,35 Lt sumą. Pagal susiformavusią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką didelė ieškinio suma sudaro pagrindą preziumuoti, kad kilo reali grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-658/2011, 2011 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-152/2011), tačiau ši prezumpcija nėra absoliuti. Kiekvienu atveju teismas, atsižvelgdamas į turimų įrodymų visumą, sprendžia, ar ieškinio suma konkretaus atsakovo atžvilgiu pripažintina didele. Apeliantas su atskiruoju skundu į bylą pateikė 2011 m. gruodžio 31 d. balansą, patvirtinantį, kad ataskaitiniais metais jis turėjo 29 905 884 Lt vertės turto. Iš šio balanso duomenų matyti, kad beveik visą apelianto ilgalaikį turtą sudaro finansinis turtas – 23 702 726 Lt, o didžiąją jo dalį – 14 066 039 Lt, paskolos asocijuotoms ir dukterinėms įmonėms. Beveik visą apelianto trumpalaikį turtą sudaro per vienerius metus gautinos sumos – 1 444 735 Lt. Ataskaitinių metų apelianto patirtas nuostolis yra 10 983 635 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 29 171 549 Lt. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, minėti duomenys nepatvirtina geros apelianto turtinės padėties ir leidžia daryti prielaidą dėl didelės ieškinio sumos reikšmės bei sudaro pagrindą vertinti, kad nagrinėjamu atveju neįrodyta, kad nėra grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui.

Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas ieškinio reikalavimų užtikrinimui prašė areštuoti apeliantui nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, o jo nesant ar nepakankant – kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias apeliantui ir esančias pas apeliantą ar trečiuosius asmenis. Pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimo užtikrinimui pirmiausia areštavo apelianto nekilnojamąjį turtą, o tik jo nesant ar nepakankant, trūkstamai sumai nutarė areštuoti apeliantui priklausantį kilnojamąjį turtą ir pinigines lėšas. Apeliantas neprašo pakeisti taikytas laikinąsias apsaugos priemones kitomis ir nepateikia įrodymų, kad paskirtos laikinosios apsaugos priemonės neproporcingai apsunkina jo padėtį. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantas turi teisę CPK 148 straipsnio nustatyta tvarka prašyti teismą pakeisti taikytas laikinąsias apsaugos priemones kitomis, taip pat turi teisę prašyti teismą panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu reikalaujama suma yra sumokama į teismo sąskaitą arba už atsakovą yra laiduojama.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, kiti atskirojo skundo argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendimui, todėl dėl jų nepasisako.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apibendrindama tai kas pasakyta, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, o atskirojo skundo motyvai nesudaro pagrindo jos naikinti (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Apelianto prašymas skirti ieškovo administratoriui 20 000 Lt baudą ir apie administratoriaus padarytus teisės pažeidimus pranešti Įmonių bankroto valdymo departamentui atmestinas.

CPK 95 straipsnis įtvirtina piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmes – teismas, nustatęs, kad dalyvaujantis byloje asmuo, nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki dvidešimt tūkstančių litų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui. Teisėjų kolegija pažymi, kad kreipimasis į teismą su ieškiniu savaime nėra laikomas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis, o yra teisės kreiptis į teismą realizavimas. Nagrinėjamu atveju pagal bylos duomenis nėra pagrindo spręsti, kad ieškovas, pareikšdamas ieškinį, piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis ir kad dėl to jam yra skirtina bauda.

CPK 299 straipsnis numato, kad jeigu teismas nagrinėdamas civilinę bylą padaro išvadą, kad asmenys pažeidė įstatymus ar kitas teisės normas, jis priima atskirąją nutartį ir nusiunčia ją atitinkamoms institucijoms ar pareigūnams, informuodamas juos apie pažeidimus. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal bylos duomenis nėra pagrindo konstatuoti ieškovo padarytus pažeidimus ir priimti atskirąją nutartį apie tai informuojant Įmonių bankroto valdymo departamentą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 22 d. nutartį nepakeistą.

Netenkinti atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Vilsarma“ prašymo dėl baudos skyrimo ir atskirosios nutarties priėmimo.

Teisėjai Virginija ČekanauskaitėDanutė MilašienėDalia Vasarienė