Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Natalja Zelionkienė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. K. skundą atsakovams Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Alytaus teritoriniam skyriui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Kita diagnozė: hipertenzinė širdies liga be širdies nepakankamumo (stazinio), II0 AKS padidėjimas HKMP, kuri įvardyta TLK-10-AM kodu 111.9.

2020-10-30 N. K. Tarnybos Alytaus teritorinio skyriaus sprendimą apskundė Tarnybos direktoriui.

2020-11-12 – 2020-12-14 Tarnybos Sprendimų kontrolės skyrius pakartotinai vertino N. K. darbingumo lygį, remdamasis siuntimo į Tarnybą, ligos istorijos bei specialistų ir konsultantų išvadų duomenimis.

2020-12-14 Tarnybos Sprendimų kontrolės skyriaus Darbingumo lygio vertinimo akte Nr. DL-2381 (toliau – ir aktas Nr. DL-2381) nurodyta, kad darbingumo lygis vertintas medicininių dokumentų duomenimis: 2020-09-09 siuntimu į Tarnybą Nr. 000245, Tarnybos teritorinio skyriaus darbingumo lygio vertinimo aktu Nr. DL-2403, Tarnybos Sprendimų kontrolės skyriuje nuotoliniu būdu, bendraujant su asmeniu telefonu, perskaičiuotu ir įvertintu klausimynu, kitais bylos dokumentais. Skundžiasi sąnarių skausmais, labiau kelių, plaštakų, riešų, jų ribotais judesiais. Konsultuotas reumatologo, nustatyta diagnozė, taikytas gydymas, reabilitacija, bet žymesnio pagerėjimo nėra.

Tarnybos Sprendimų kontrolės skyrius, remdamasis Kriterijų aprašo 1 priedo VI dalies 42.7.2 punktu, dėl gretutinėje diagnozėje nurodytos ligos 111.9 (TLK-10-AM kodas) nustatė 85 procentų bazinį darbingumą, vadovaudamasis Kriterijų aprašo 1 priedo XIII dalies 77.3.2 punktu, dėl pagrindinėje diagnozėje nurodytų ligų M 15.9, M 19.03, M 24.53, M 17.0 (TLK-10-AM kodai) nustatė 45 procentų bazinį darbingumą, įtakos koeficiento netaikė.

Tarnybos Sprendimų kontrolės skyrius, atsižvelgdamas į asmens gebėjimą dalyvauti kasdieniame gyvenime, dirbti, panaudoti turimą profesinę kvalifikaciją ar įgyti naują bei būti savarankiškam kriterijus, juos įvertino 21 balu, prilygino koeficientui 1,1.

Tarnybos Sprendimų kontrolės skyrius, remdamasis 2020-12-14 Darbingumo lygio vertinimo aktu Nr. DL-2381, priėmė 2020-12-14 sprendimą Nr. SS-2711 „Dėl N. K. darbingumo lygio“ (toliau – ir sprendimas Nr. SS-2711), kuriuo paliko galioti Tarnybos Alytaus teritorinio skyriaus N. K. nustatytą 50 procentų darbingumo lygį, 50 procentų netektą darbingumą dėl priežasties „ligos arba būklės“, galiojantį nuo 2020-09-14 iki 2022-09-13.

Tarnybos Sprendimų kontrolės skyrius paliko galioti suformuluotą Išvadą dėl darbo pobūdžio ir sąlygų: „negali dirbti veikiant fizikiniams rizikos veiksniams: kai šiluminė aplinka neatitinka nustatytų pakankamos šiluminės aplinkos norminių verčių; veikiant ergonominiams rizikos veiksniams: keliant krovinius rankomis, kai krovinio svoris daugiau kaip 15 kg (vyrams): dirbti darbą, susijusį su nuolat pasikartojančiais rankų, pirštų judesiais; veikiant psichosocialiniams rizikos veiksniams: dirbti viršvalandinių darbų; veikiant fiziniams rizikos veiksniams: dirbti su mechaniniais įrenginiais, kai naudojama rankinė pastūma“.

Teismui pateikti duomenys taip pat patvirtina, kad pareiškėjas pateikė skundą Ginčų komisijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl 2020 m. gruodžio 14 d. NDNT Sprendimų kontrolės skyriaus sprendimo Nr. SS-2711 „Dėl N. K. darbingumo lygio“, kuriame nurodė, jog nesutinka su Kontrolės skyriaus sprendimu, nes nuo 2018 m. birželio mėn. sveikatos būklė ne pagerėjo, bet pablogėjo, todėl neaišku, kuo remiantis darbingumo lygis buvo paliktas toks pat.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas (toliau – ir Įstatymas), Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005-03-21 įsakymu Nr. A1-78/V-179 (2019-01-02 įsakymu Nr. A1-1/V-2 pakeistas Darbingumo lygio nustatymo kriterijų aprašu (minėta, toliau – ir Kriterijų aprašas) patvirtintas Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašas (minėta, toliau – ir Tvarkos aprašas), jo 1 ir 2 priedai, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005-06-17 įsakymu Nr. A1-171 patvirtintas Ginčų dėl neįgalumo lygio ir darbingumo lygio nustatymo nagrinėjimo tvarkos aprašas (toliau – ir Ginčų nagrinėjimo tvarkos aprašas).

Darbingumo lygio vertinimas – tai kompleksinis asmens sveikatos funkcinių sutrikimų ir psichosocialinių faktorių vertinimas. Jo tikslas – atsižvelgiant į diagnozuotų organizmo funkcinių sutrikimų laipsnį, ligos eigą ir taikomą gydymą nustatyti, kiek asmuo pajėgus įgyvendinti anksčiau įgytą profesinę kompetenciją ar įgyti naują arba atlikti mažesnės profesinės kompetencijos reikalaujančius darbus. Darbingumo lygio vertinimas atliekamas remiantis objektyviais duomenimis: asmens sveikatos priežiūros įstaigos išduotu siuntimu į Tarnybą, išrašais iš medicininių dokumentų, atliktų medicininių tyrimų išvadomis, gydytojų specialistų konsultacijų išvadomis, paties asmens pateikiama informacija. Dėl blogos savijautos asmens patiriamus subjektyvius jutimus gydantis gydytojas fiksuoja asmens ambulatorinėje knygelėje ir konsultacijų išvadose. Darbingumo ir neįgalumo lygio nustatymo (negalios vertinimo dokumentų) byloje esančiuose medicininiuose dokumentuose nurodyta informacija apie asmens sveikatos funkcinius sutrikimus ir bendrą asmens savijautą vertinama kompleksiškai.

Vertindami pareiškėjo darbingumo lygį, atsakovai vadovavosi darbingumo lygio nustatymą reglamentuojančiais teisės aktais, laikėsi juose nustatytos vertinimo tvarkos, veikė pagal savo kompetenciją ir, objektyviai įvertinę asmens sveikatos būklę patvirtinančius medicininius dokumentus, tinkamai taikė minėtų teisės aktų nuostatas. Darbingumo lygio vertinimas atliktas išsamiai įvertinus medicininius dokumentus, o pateiktos išvados dėl nustatyto darbingumo lygio atitinka procedūros reikalavimus, nustatytus teisės aktuose.

Vadovaujantis Kriterijų aprašo 3 punktu, asmens darbingumo lygis nustatomas įvertinus šiuos kriterijus: medicininius, t. y. asmens bazinį darbingumą, ir asmens veiklą ir gebėjimą dalyvauti. Pirmiausia, remiantis diagnozes ir organizmo funkcinius sutrikimus patvirtinančiais gydančių gydytojų pateiktais dokumentais ir siuntimu į Tarnybą, nustatomas bazinis darbingumo lygis (procentais nuo 0 iki 100). Antra, atsižvelgiant į asmens gebėjimą dalyvauti kasdieniame gyvenime, dirbti, panaudoti turimą profesinę kvalifikaciją ar įgyti naują bei būti savarankiškam, įvertinama asmens veikla ir gebėjimas dalyvauti (socialiniai kriterijai). Gauti asmens veiklos ir gebėjimo dalyvauti klausimyno balai prilyginami koeficientams. Apskaičiuojant asmens darbingumo lygį, bazinio darbingumo procentai padauginami iš asmens veiklos ir gebėjimo dalyvauti koeficiento (Kriterijų aprašo 11 punktas).

Vadovaujantis Darbingumo lygio nustatymo aprašo nuostatomis, už pateikto siuntimo į Tarnybą teisingumą atsako asmenį gydantis gydytojas, o už konkrečios konsultacijos išvados teisingumą – konsultaciją suteikęs ir išvadą parengęs gydytojas specialistas (Tvarkos aprašo 45 punktas). Teisės aktai nesuteikia teisės Tarnybai nustatyti ir (arba) vertinti pareiškėjo ligų ar būklių, kurios nėra nurodytos Tarnybos gautuose dokumentuose.

Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad darbingumo lygis – tai asmens pajėgumas įgyvendinti anksčiau įgytą profesinę kompetenciją, įgyti naują profesinę kompetenciją arba atlikti mažesnės profesinės kompetencijos reikalaujančius darbus. Įstatymo 20 straipsnio 4 dalis numato, kad darbingumo lygis nustatomas įvertinus asmens sveikatos būklę ir galimybes atlikti turimos kvalifikacijos darbus, įgyti naują kvalifikaciją ar dirbti darbus, nereikalaujančius profesinės kvalifikacijos po to, kai yra panaudotos visos galimos medicininės ir profesinės reabilitacijos bei specialiosios pagalbos priemonės. Darbingumas įvertinamas procentais, jo lygis nustatomas 5 punktų intervalais (Įstatymo 20 str. 7 d.). Darbingumo lygio nustatymo tvarkos bendrosios nuostatos, numatytos Įstatymo IV skirsnyje, detalizuotos šias įstatymo nuostatas įgyvendinančiais poįstatyminiais norminiais teisės aktais: Socialinės apsaugos ir darbo bei Sveikatos apsaugos ministrų bendru 2005 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. A1-78/V-179 patvirtintu Darbingumo lygio nustatymo kriterijų aprašu, Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašu, taip pat Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. A1-171 patvirtintu Ginčų dėl neįgalumo lygio ir darbingumo lygio nustatymo nagrinėjimo tvarkos aprašu. Ginčus dėl darbingumo lygio nustatymo nagrinėja ir sprendžia Ginčų komisija (Įstatymo 23 str. 1 d., Tvarkos aprašo 41 p.). Teismas akcentuoja, kad Ginčų komisija pagal pateiktą teisinį reglamentavimą yra išankstinė ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija ir ji savarankiško darbingumo lygio vertinimo neatlieka.

Teismas, remdamasis ginčui aktualiomis Įstatymo, Kriterijų aprašo, Tvarkos aprašo nuostatomis, akcentuoja, kad ginčo atveju svarbu nustatyti, ar pareiškėjo darbingumo lygis buvo įvertintas laikantis teisės aktų reikalavimų, ar nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių vertinant darbingumo lygio ištyrimą bei sprendimų dėl darbingumo lygio nustatymo priėmimą. Pagal esamą teisinį reguliavimą darbingumo lygio nustatymo procedūrą inicijuoja gydantis gydytojas, kuris, nustatęs diagnozę ir atsižvelgęs į tai, kad, taikant gydymą ir (ar) reabilitacijos priemones išlieka organizmo funkcijų sutrikimų, pateikia asmens sveikatos priežiūros įstaigos gydytojų konsultacinei komisijai atitinkamus dokumentus. Teismas taip pat pabrėžia, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio imperatyvias nuostatas administraciniai teismai sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Taigi, teismas, pagal jam priskirtą kompetenciją nagrinėdamas ginčą dėl darbingumo lygio nustatymo, turi spręsti tik teisės klausimus – ar NDNT, Sprendimų kontrolės skyrius (iš dalies Ginčų komisija vertindama jau priimtus sprendimus) nustatydami darbingumo lygį pareiškėjui laikėsi teisės aktų reikalavimų. Teismas turi pareigą tik nustatyti, ar buvo tinkamai atliktos teisės aktais NDNT, Kontrolės skyriaus, Ginčų komisijos kompetencijai priskirtos funkcijos, ar priimant sprendimus buvo laikomasi teisės aktais apibrėžtų pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, ar priimti sprendimai yra pagrįsti nustatytomis aplinkybėmis ir ginčo teisinius santykius reguliuojančiomis teisės normomis, ar savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Be kita ko, NDNT, Kontrolės skyrius sprendžia dėl darbingumo lygio nustatymo, taikydami dokumentinės analizės metodą, pasitelkdami specialias žinias, reikalingas kvalifikuotam reiškinių vertinimui medicinine prasme. Minėtas proceso administraciniame teisme pobūdis lemia ir įrodinėjimo proceso ypatumus. Įrodinėjimas administraciniame procese prasideda institucijoje, administracinis teismas vertina, ar institucija surinko pakankamai faktinių duomenų priimti teisėtą sprendimą, todėl įrodinėjimas nagrinėjant bylą administraciniame teisme yra subsidiarinio pobūdžio. Dėl nurodytų motyvų ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas aktyvus teismo vaidmuo tiriant administraciniame teisme įrodymus neturėtų būti suprantamas kaip teismo pareiga surinkti visus įrodymus, patvirtinančius administracinio sprendimo teisėtumą. Taigi, įrodinėjimas administraciniame teisme yra pagalbinio pobūdžio, kuris nesuponuoja teismo pareigos įvertinti visus viešojo administravimo subjekto surinktus įrodymus iš naujo, nes administracinį sprendimą dėl darbingumo lygio priima viešojo administravimo institucija, o ne teismas (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-140-602/2017).

Įstatymo 20 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad darbingumo lygio nustatymo kriterijus ir tvarką nustato Socialinės apsaugos ir darbo ministras kartu su Sveikatos apsaugos ministru. Kaip minėta, 2005 m. kovo 21 d. bendru ministrų įsakymu Nr. A1-78/V-179 buvo patvirtinti Kriterijų aprašas ir Tvarkos aprašas su atitinkamais priedais (teismas vadovaujasi minėtų teisės aktų redakcijomis, galiojusiomis ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu). Tvarkos aprašas reglamentuoja dokumentų, reikalingų darbingumo lygiui nustatyti, pateikimą, darbingumo lygio, termino, atsiradimo laiko, priežasties nustatymą, pakartotinį darbingumo lygio vertinimą (Tvarkos aprašo 1 punktas). Darbingumo lygį nustato NDNT (2 punktas). Darbingumo lygis nustatomas vadovaujantis Kriterijų aprašu (Tvarkos aprašo 4 punktas). Kriterijų aprašas apibrėžia kriterijus, kuriais vadovaujantis nustatomas darbingumo lygis, bei jų taikymą (Kriterijų aprašo 1 punktas). Šiuo Kriterijų aprašu turi vadovautis NDNT, nustatydama asmenų darbingumo lygį, ir asmens sveikatos priežiūros įstaigos, nukreipdamos asmenis į NDNT darbingumo lygiui nustatyti (Kriterijų aprašo 2 punktas). Kriterijų aprašo 3 punktas numato, kad asmens darbingumo lygis nustatomas vertinant medicininius, t. y. asmens bazinį darbingumą (1 priedas), ir asmens veiklos bei gebėjimų dalyvauti kriterijus (2 priedas). Bazinis darbingumas vertinamas atsižvelgiant į asmens sveikatos būklę – į visas jo darbingumui įtaką darančias ligas, traumas, patologines būkles ir su tuo susijusius organizmo funkcijų sutrikimus (Kriterijų aprašo 4 punktas). Jei asmens organizmo funkcijos sutrikusios dėl dviejų ar daugiau ligų ar traumų, nustatomi mažiausi ligos ar traumos padarinius atitinkantys bazinio darbingumo procentai, vadovaujantis Kriterijų aprašo 6 punkto nuostatomis (5 punktas). Pagal Kriterijų aprašo 6 punktą, jei dėl kelių ligų ar traumų atsiradę funkciniai sutrikimai stiprina vienas kitą, dėl sunkiausio organizmo funkcijos sutrikimo bazinio darbingumo procentai dauginami iš koeficientų 6.1–6.4 punktuose nustatyta tvarka. Bazinis darbingumas vertinamas procentais nuo 0 iki 100. Gauti bazinio darbingumo procentai negali būti mažesni už 0 ir didesni už 100. Asmens veiklos ir gebėjimo dalyvauti kriterijai vertinami balais nuo 0 iki 4, atsižvelgiant į asmens gebėjimą dalyvauti kasdieniame gyvenime, dirbti, panaudoti turimą profesinę kvalifikaciją ar įgyti naują bei būti savarankiškam. Asmens veikla ir gebėjimas dalyvauti vertinami užpildžius Asmens veiklos ir gebėjimo dalyvauti klausimyną. Pagal Kriterijų aprašo 11 punktą, apskaičiuojant asmens darbingumo lygį, bazinio darbingumo procentai dauginami iš asmens veiklos ir gebėjimo dalyvauti koeficiento.

Teismas atkreipia dėmesį, kad LVAT praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismui nesuteikta kompetencija pačiam nustatyti darbingumo lygį (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1789/2012). Nagrinėdamas ginčą dėl darbingumo lygio nustatymo, teismas sprendžia išimtinai tik teisės klausimus. Teismui nesuteikta kompetencija spręsti medicininius ir darbingumo lygio nustatymo (klasifikavimo) klausimus (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-328/2012, 2019 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-847-602/2019). LVAT 2013 m. kovo 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A502-22/2013, apygardų administraciniams teismams imperatyviai nurodė, kad specialių mokslo žinių reikalaujantis medicinos srities klausimų sprendimas nepriklauso administracinio teismo kompetencijai, todėl administracinis teismas iš esmės neprivalo pasisakyti, ar medicininių kriterijų vertinimą NDNT ir Ginčų komisija atliko pagal realią pareiškėjo sveikatos būklę. Įvertinant šiuos kriterijus teisės taikymo požiūriu jie gali būti paneigti ar jais gali būti suabejota tik tais atvejais, kai byloje būtų pateiktos kitos specialistų išvados, neatitinkančios jau nustatytų. Kitokių specialistų pagrįstų medicininių išvadų, nei buvo nustatytos atsakovo, nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra. Abejoti administracinėje byloje esančiais išrašais iš medicininių dokumentų bei pareiškėjui atliktų ir medikų aprašytų tyrimų duomenimis teismas neturi jokio pagrindo. Taip pat būtina akcentuoti, kad Kriterijų aprašas ir Tvarkos aprašas, reguliuojantys darbingumo lygio nustatymą, įtvirtina tiek NDNT, kuri nustato darbingumo lygį, teises ir pareigas, tiek ir asmens sveikatos priežiūros įstaigos, nukreipiančios asmenis į NDNT darbingumo lygiui nustatyti, teises ir pareigas. Tvarkos aprašo minėtos normos aiškiai įtvirtina, kad darbingumo lygis nustatomas remiantis sveikatos priežiūros įstaigos parengtais dokumentais. Taigi, NDNT, priimanti sprendimą dėl asmens darbingumo lygio nustatymo remiantis sveikatos priežiūros įstaigos parengtais medicininiais dokumentais, neturi kompetencijos ir nesprendžia jokių klausimų, susijusių su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu (pvz., užtikrinant būtinąją medicinos pagalbą, pildant ir saugant pacientų ligos istorijas, ambulatorines korteles bei teikiant informaciją apie pacientą valstybės institucijoms ir kitoms įstaigoms Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka). Iš to plaukia išvada, kad, sprendžiant klausimą dėl asmens darbingumo lygio nustatymo, neturi ir negali turėti esminės reikšmės argumentai dėl asmens sveikatos būklės, jos pasikeitimų, asmeniui suteiktų gydymo paslaugų kiekio ir kokybės, nes darbingumo lygis nustatomas remiantis medicininiuose dokumentuose sveikatos priežiūros įstaigos nurodytais duomenimis, užfiksuotais siuntimo išdavimo metu. NDNT, remdamasi teisės aktais, galiojančiais konkretaus darbingumo lygio nustatymo metu, vertina jai pateiktus asmens sveikatos priežiūros įstaigos dokumentus, kuriuose nurodyta asmens sveikatos būklė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1068-602/2018).

Tarnybai nesuteikti įgaliojimai revizuoti gydančių gydytojų parengtų medicininių dokumentų, pasisakyti dėl jų pagrįstumo ar tiesiogiai tirti asmens sveikatos būklę, nes Tarnyba nėra sveikatos priežiūros įstaiga ir neturi įgaliojimų spręsti su asmens sveikata susijusių klausimų: stebėti asmens sveikatos būklę, atlikti reikalingus tyrimus ar skirti gydymą. Asmens sveikatos priežiūrą atlieka ir visus su paciento sveikata susijusius klausimus sprendžia asmenį gydantis gydytojas. Todėl atlikdami vertinimą Tarnybos specialistai vadovaujasi asmenį gydančio gydytojo parengtais medicininiais dokumentais, patvirtinančiais asmens darbingumą ribojančius sveikatos funkcinius sutrikimus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 7 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A502-22/2013) pažymėjo, kad specialiųjų mokslo žinių reikalaujantis medicinos srities klausimų sprendimas nepriklauso administracinio teismo kompetencijai, todėl teismas nepasisako, ar medicininių kriterijų vertinimą Tarnyba atliko pagal realią pareiškėjo sveikatos būklę. Pažymėtina, kad, įvertinant šiuos kriterijus, teisės taikymo požiūriu jie gali būti paneigti ar jais gali būti suabejota tik tais atvejais, kai byloje būtų pateiktos kitos specialistų išvados, paneigiančios nustatytas diagnozes.

Taip pat Tarnyba nėra susaistyta ankstesnių vertinimų metu asmeniui nustatytų darbingumo lygio procentų. Darbingumo lygį reglamentuojantys teisės aktai tikslingai įtvirtina darbingumo lygio terminus tam, kad pakartotinio vertinimo metu būtų galima iš naujo objektyviai įvertinti asmens sveikatos būklės pakitimus. Todėl kiekvieną kartą atlikdami pakartotinį darbingumo lygio vertinimą Tarnybos specialistai remiasi iš naujo pateiktais, vertinimo metu esamą asmens sveikatos būklę patvirtinančiais medicininiais dokumentais. Anksčiau priimti sprendimai dėl darbingumo lygio pakartotinai atliekamam vertinimui įtakos nedaro.

Be to, nereikalaujama, kad atsakovo išvadoje būtų įvardytas draudimas dirbti iki tol darbuotojo konkrečiai dirbtą darbą. Svarbu, kad pagal Tarnybos išvadoje pateiktus darbuotojui nurodytus darbo funkcijų apribojimus būtų galima aiškiai ir neabejotinai suprasti, kad darbuotojas nebegali atlikti tų darbo funkcijų ar dalies jų, dėl kurių atlikimo su darbuotoju buvo sudaryta darbo sutartis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį byloje Nr. 3K-3-79/2011).

Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, daro išvadą, kad pareiškėjui darbingumo lygis buvo nustatytas kompetentingos institucijos, laikantis teisės aktuose nustatytų pagrindinių procedūrų, remiantis Tarnybai pateiktais medicininiais dokumentais ir kitais duomenimis ir juos atitinkamai įvertinus. Ginčų komisijoje pareiškėjo skundas išnagrinėtas ir sprendimas priimtas laikantis pagrindinių procedūrų ir taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimų pagrįstumą, atsižvelgiant į pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes. Ginčų komisijos sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis, teisės aktų normomis ir atitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus. Panaikinti ginčijamus Tarnybos teritorinio skyriaus, Tarnybos ir Ginčų komisijos sprendimus nėra teisinio pagrindo.

Netenkinus pareiškėjo skundo pagrindinių reikalavimų dėl ginčijamų Tarnybos teritorinio skyriaus, Tarnybos ir Ginčų komisijos sprendimų panaikinimo nėra pagrindo tenkinti skundo išvestinį reikalavimą ir įpareigoti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Alytaus teritorinį skyrių pakartotinai ir tinkamai įvertinti N. K. darbingumo lygį, todėl ir išvestinis reikalavimas netenkintinas.

Savo patikslintame skunde pareiškėjas iš atsakovo (Lietuvos valstybės) prašo priteisti 1 000 Eur neturtinės žalos.

Remiantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 39 straipsniu, reglamentuojančiu viešojo administravimo subjektų atsakomybę, numatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Pagal CK 6.246 straipsnį, neteisėti veiksmai atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. CK 6.271 straipsnio 4 dalis taip pat nurodo, kad valstybės ar savivaldybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tik tuo atveju, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Būtent ši norma suponuoja, kad patikrinimas, ar valdžios aktas atitinka viešosios teisės nustatytus teisėtumo standartus, yra būtina žalos atlyginimo sąlyga. Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatuota, kad „žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais“, atlyginimo institutas suponuoja inter alia tai, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka (laikantis tinkamo teisinio proceso reikalavimų) yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus, ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Tokių įrodymų teismui nepateikta. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog Tarnyba laikėsi visų teisės aktuose numatytų reikalavimų, tinkamai vadovavosi materialinės teisės normomis, pagrįstai nustatė 50 proc. darbingumo lygį, todėl nėra pagrindo teigti, kad Tarnybos veiksmai neteisėti, todėl neatsiranda ir pareigos atlyginti žalą.

Reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra išvestinis, todėl, netenkinus pagrindinių reikalavimų dėl aktų panaikinimo, nenustačius skundžiamų aktų neteisėtumo, procedūrinių pažeidimų juos priimant, nėra pagrindo tenkinti reikalavimo dėl žalos atlyginimo. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus motyvus ir teisės aktų analizę, darytina išvada, kad pareiškėjo darbingumo lygio vertinimas atliktas nepažeidžiant darbingumo lygio nustatymą reglamentuojančių teisės aktų, todėl tenkinti pareiškėjo skundą nėra pagrindo, skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis numato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Matyti, jog pareiškėjo skundas netenkintas, todėl pareiškėjas nelaikytinas bylą laimėjusia šalimi ir prašymas (suformuluotas patikslintame skunde) priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkintinas (ABTĮ 40, 41 str.).

Be to, pažymėtina, jog iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos proceso šalys nepateikė prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Atsižvelgiant į ABTĮ 41 straipsnio 1 dalį, dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos. Kadangi, kaip minėta, prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš kitos (-ų) proceso šalies (-ių) pateikta nebuvo, bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pabrėžta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą (duomenys neskelbtini) prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.