- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-10-25
- Bylos Nr.
- A-663-1790-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Birutė Janavičiūtė (pirm.), Anatolijus Baranovas, Edvardas Sinkevičius (pran.)
- Pareiškėjas
- R. Z.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato 1 policijos komisariato viešosios policijos Žirmūnų policijos
- Kategorijos
- 15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė) ir Edvardo Sinkevičiaus (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. balandžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato 1 policijos komisariato viešosios policijos Žirmūnų policijos nuovados, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas R. Z. kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato 1 policijos komisariato viešosios policijos Žirmūnų policijos nuovados (toliau – Žirmūnų policijos nuovada), priteisti 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Nurodė, kad 2004 m. kovo 10 d. buvo sulaikytas Žirmūnų policijos nuovados policininkų Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 264 straipsnio tvarka. Jis kreipėsi į policijos pareigūną, kad leistų pačiam pranešti apie administracinį sulaikymą artimiesiems. Savo telefonu apie sulaikymą pranešė dukrai M. K. . Po to norėjo paskambinti savo mažamečio sūnaus motinai, kad juo pasirūpintų. Tačiau policijos pareigūnas to padaryti neleido. Dėl to jis patyrė didžiulę moralinę traumą, nes įsivaizdavo, kas gali nutikti be priežiūros paliktam keturių mėnesių sūnui, kadangi jo motina buvo išvykusi. Policijos pareigūnai, neleisdami jam pranešti apie sulaikymą, pažeidė ATPK 265 straipsnio 2 dalį. Nepranešęs sūnaus motinai apie sulaikymą, jis prarado jos pasitikėjimą ir dėl to ji atsisako sudaryti su juo santuoką.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovė Žirmūnų policijos nuovada prašė skundą atmesti. Nurodė, kad sulaikius pareiškėją jam buvo leista skambinti telefonu. Apie sulaikymą jis pranešė M. K. Daugiau niekam apie savo sulaikymą pareiškėjas pats nenorėjo pranešti, todėl žala jam nebuvo padaryta.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. balandžio 7 d. sprendimu skundą atmetė. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.246 – 6.249, 6.271 straipsniais, ATPK 265 straipsnio 2 dalimi ir nurodė, kad 2004 m. kovo 10 d. administracinio sulaikymo protokole yra nurodyta, kad apie pareiškėjo sulaikymą pranešta M. K. . Pareiškėjas taip pat patvirtino, kad jam buvo leista skambinti iš policijos ir jis apie sulaikymą pranešė dukrai M. K. Šiuo atveju pareiškėjas turėjo galimybę pranešti apie sulaikymą ir savo sūnaus motinai. Tai įrodo, kad policijos pareigūnai ATPK 265 straipsnio 2 dalies reikalavimų nepažeidė. Pasirašydamas administracinio sulaikymo protokolą pareiškėjas įrašė, kad pažeidimo nepadarė, tačiau nenurodė, kam dar be dukros turi būti pranešta apie jo sulaikymą, nors tokia galimybė jam buvo suteikta (administracinio teisės pažeidimo byla Nr. A-7-36-14/2004, b. l. 11). Teismas, įvertinęs įrodymų visumą, nusprendė, kad policijos pareigūnų veiksmai pateikto skundo ribose yra teisėti. Iš teisėto elgesio negali atsirasti neturtinė žala. Kadangi reikalavimas dėl žalos atlyginimo nepagrįstas, teismas nevertino įrodymų, kuriais įrodinėjamas neturtinės žalos dydis.
III.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti 2006 m. balandžio 7 d. sprendimą ir priimti naują – jo skundą tenkinti. Nurodo, kad teismas nevertino aplinkybės, jog ATPK 265 straipsnio 2 dalyje pavartotas žodis „giminaičiams“ reiškia, kad jis turėjo teisę ne į vieną skambutį. Jis paaiškino teismui, kad skambindamas dukrai net neįtarė, kad jam nebus leista paskambinti mažamečio sūnaus motinai. Jis išsikvietė dukrą, kad perduotų daiktus, kurių negalėjo palikti be priežiūros gatvėje, t. y. automobilį, maisto produktus ir t. t. Tuo metu jis dar nežinojo, kad bus sulaikytas 48 valandom. Byloje esantis pakvitavimas įrodo, kad jo dukra atvyko 20⁰⁰ val., o sulaikymo protokolas surašytas tik 21⁰⁰ val. Tuo metu mobilusis telefonas jau buvo atimtas. Protokole įrašyta, kad pranešta apie sulaikymą dukrai M. K. , tačiau nebuvo grafos, kurioje jis galėtų nurodyti, kam reikia pranešti, tuo labiau, kad jo prašymo policijos pareigūnai netenkino. Iš jo jausmų sūnui buvo pasityčiota. Jo duktė negalėjo pasirūpinti jo mažamečiu sūnumi, nes apie jį nieko nežinojo. Policijos pareigūnai, neleidę paskambinti sūnaus motinai, nesielgė taip, kaip pagal įstatymą turėtų elgtis. Leisdami tik vieną skambutį jie pažeidė ATPK 265 straipsnio 2 dalies reikalavimą. Dėl šio neteisėto veiksmo jis ir patyrė didžiulę baimę dėl palikto be priežiūros mažylio ir moralinę traumą dėl prarastos galimybės sudaryti santuoką. Mano, kad yra visi būtini civilinės atsakomybės elementai, kad neturtinė žala būtų priteista.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovė Žirmūnų policijos nuovada atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Nurodo, kad apeliantas teiginių, jog sulaikymo dieną jam buvo leista paskambinti tik vieną kartą ir tik dukrai, įrodymais nepagrindė. Vilniaus m. vyriausiojo policijos komisariato kriminalinės policijos Autotransporto priemonių grobimo tyrimo skyriaus tyrėjas K. T. 2006 m. sausio 20 d. telefonu nurodė, kad 2004 m. kovo 10 d. (kuomet jis dar dirbo Žirmūnų policijos nuovadoje) sulaikytam ir į nuovados patalpas pristatytam R. Z. skambinti nedraudė. R. Z. apie sulaikymą pranešė dukrai M. K. , kuri neužilgo atvyko į Žirmūnų policijos nuovados patalpas. Daugiau niekam apie savo sulaikymą R. Z. pats pranešti nenorėjo. Taigi R. Z. teigdamas, kad skambindamas dukrai neįtarė, jog bus sulaikytas 48 val., tyčia nori suklaidinti teismą, kadangi būtent dėl šios priežasties jis jai ir skambino. Pažymi, kad teiginiai, jog policijos pareigūnai pasityčiojo iš jo jausmų sūnui ir, kad jis dėl palikto be priežiūros mažamečio sūnaus patyrė didžiulę baimę, vertintini atsižvelgus į tai, kad pats R. Z. pasielgė nežmoniškai, palikdamas namuose be priežiūros penkerių mėnesių kūdikį ir išvykdamas į parduotuvę apsipirkti buvusios žmonos penkiasdešimtmečio jubiliejaus proga. Teiginys, kad pareiškėjo dukra nežinojo apie jo sūnų ir savo brolį, leidžia susidaryti nuomonę apie R. Z. ir jo artimų giminaičių tarpusavio santykius. Teiginiai, kad dėl teisėto pareigūnų sulaikymo pareiškėjas prarado galimybę sudaryti santuoką su sūnaus motina, bei, kad dėl savo kaltės palikdamas kūdikį be priežiūros patyrė didžiulę baimę, yra abstraktūs ir negali būti neturtinės žalos pagrindu. Neteisėtų veiksmų R. Z. atžvilgiu nebuvo, todėl nėra ir priežastinio ryšio su jo pareikšta neturtine žala. Teigia, kad pareiškėjas taip siekia pasipelnyti, jo reikalavimas prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis). Taip pat pažymi, kad tokio pobūdžio ginčuose, atsižvelgiant į administracinių teismų praktiką (CK 6.250 str. 2 d.), nesant turtinės žalos neturtinė žala neatlyginama.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Pareiškėjas iškėlė versiją, kad jį sulaikę pareigūnai, neleisdami paskambinti jo 4 mėnesių vaiko motinai, grubiai pažeidė ATPK 265 straipsnio 2 dalį, nes jo vaikas buvo likęs vienas namuose be priežiūros ir dėl šių aplinkybių jis patyrė neturtinę žalą, kuri, pareiškėjo manymu, jam turi būti atlyginta.
ATPK 265 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad sulaikyto administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens prašymu pranešama, kur jis yra, jo giminaičiams, darbovietės arba mokyklos administracijai.
Iš pareiškėjo paaiškinimų seka, kad jis buvo sulaikytas prie prekybos centro, kuriame pirko produktus buvusios žmonos penkiasdešimtmečiui. Jo mažametis vaikas buvo likęs vienas namie, be jokios priežiūros ir po sulaikymo pareiškėjui pareikalavus paskambinti vaiko motinai, kuri galėtų pasirūpinti paliktu vienu vaiku, jam to padaryti nebuvo leista.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas parduotuvės apsaugos ir vėliau policijos darbuotojų buvo sulaikytas 2004 m. kovo 10 d. apie 15 val. 30 min. ir pristatytas į policijos nuovadą.
Vėliau iš sulaikyto pareiškėjo buvo paimtas mobilus telefonas ir kiti daiktai.
Iš byloje esančio sulaikymo protokolo nustatyta, kad 2004 m. kovo 10 d. pareiškėjas buvo sulaikomas 48 valandom administracine tvarka, taip pat nurodyta, kad apie sulaikymą pranešta jo dukrai M. K. . Administracinio sulaikymo protokole yra pareiškėjo parašas su prierašu. Tai reiškia, kad pareiškėjui buvo žinoma, kad jis protokolo surašymo metu bus sulaikomas 48 valandoms. Protokole jokių pareiškėjo prierašų ar pastabų dėl būtinumo pasirūpinti likusiu be priežiūros mažamečiu vaiku nėra.
Iš byloje esančio pakvitavimo turinio matyti, kad pareiškėjas 2004 m. kovo 10 d. 20 val. savo valia paimtus daiktus perdavė atvykusiai į nuovadą dukrai, pakvitavime jokios informacijos apie paliktą vieną be priežiūros mažametį vaiką nėra.
Išnagrinėjusi visą bylos medžiagą teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje jokių objektyvių duomenų apie tai, kad pareiškėjas buvo palikęs vieną be priežiūros mažametį sūnų, nėra. Pareiškėjas, įrodinėdamas atsakovų neteisėtus veiksmus, visų pirma privalėjo įrodyti tai, jog iš tikrųjų jis, vykdamas į prekybos centrą apsipirkti savo buvusios žmonos penkiasdešimtmečiui, kuri, beje, su pareiškėju negyvena, paliko vieną be priežiūros mažametį vaiką. Visas kitas pareiškėjo elgesys sulaikymo ir po sulaikymo neleidžia daryti išvados apie vaiko palikimą be priežiūros, nes jis apie šias aplinkybes neužsiminė nei savo dukrai, kuriai buvo pranešta apie pastarojo sulaikymą. Pareiškėjo prierašai pakvitavime, jog jis laisva valia perduoda iš jo paimtus daiktus savo dukrai, padaryti jau praėjus beveik 5 valandom po sulaikymo, o tai leidžia spręsti, kad iš tikrųjų pareiškėjui sulaikymo ir po sulaikymo nerūpėjo mažamečio vaiko priežiūra, nes matyt jis nebuvo paliktas vienas.
Pažymėtina, kad vaiko palikimą be priežiūros galėtų paliudyti to vaiko motina, tačiau pareiškėjas neprašė teismo jos apklausti liudytoja bei į bylą nepateikė jokių kitų šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų.
Išanalizavus sulaikymo ir po sulaikymo susiklėsčiusią faktinę situaciją teisėjų kolegija mano, jog pareiškėjo elgesys nepaneigia, o tik patvirtina atsakovo argumentus, jog jis neprašė policijos pareigūnų pranešti jo vaiko motinai dėl savo sulaikymo ir būtinybe pasirūpinti paliktu be priežiūros mažamečiu vaiku.
Teisėjų kolegija mano, kad mažamečio vaiko interesų apsaugai turi būti suteikiamas prioritetas, tačiau šioje faktinėje situacijoje realiai nebuvo iškilusi grėsmė pareiškėjo mažamečiui vaikui, kadangi jis nebuvo paliktas vienas ir byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad sulaikytas pareiškėjas ėmėsi kokių nors veiksmų tikslu užtikrinti mažamečio vaiko priežiūrą. Dėl šių aplinkybių turi būti atmesta pareiškėjo versija apie tai, jog jam policijos pareigūnai neleido pasirūpinti mažamečio vaiko priežiūra, nes tokios priežiūros reikalingumą nagrinėjamoje situacijoje pareiškėjas neįrodė.
Apibendrinant visas išnagrinėtas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas neįrodė realiai mažamečiam vaikui gręsiančio pavojaus ir neįrodė policijos pareigūnų neteisėtų veiksmų, tai yra to, kad jie neleido paskambinti pareiškėjo sūnaus motinai. Dėl šių motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad nenustačius atsakovo neteisėtos veikos, negali kilti ir atsakovo civilinė atsakomybė, todėl pirmos instancijos teismo sprendimas turi būti paliktas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.