Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Sigito Bagdonavičiaus, kolegijos teisėjų Bronės Vidzėnienės, Algirdo Gapučio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios G. K. ir nukentėjusiųjų S. G. ir A. G. apeliacinius skundus dėl 2007-10-31 Rokiškio rajono apylinkės teismo nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-133-762-2007, kuriuo G. K., pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 235 straipsnio 1 dalyje (2000-09-26 įst. Nr. VII-1968) ir jai paskirta 25 MGL (3 250 Lt) dydžio bauda įpareigojant ją sumokėti per šešis mėnesius, priteistas neturtinės žalos atlyginimas nuketėjusiesiems S. G. ir A. G., kiekvienam po 1500 Lt.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. K. nuteista už tai, kad 2002 m. lapkričio 11 d., 15.50 val., būdama įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, Rokiškio rajono policijos komisariato patalpose, esančiose Pramonės g. 9, Rokiškyje, ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 83-1-00521-02, Rokiškio rajono policijos komisariato vyr. tardytojai V. R. apklausiant G. K. liudytoja apie G. V. buvimo vietą 2002 m. lapkričio mėn. iš 8 d. į 9 d. naktį, davė melagingus parodymus apie tai, kad G. V. visą naktį, t.y. nuo 22.30 val. iki ryto buvęs pas ją namuose Ąžuolų g. 44A, Rokiškio m.

Nuteistoji G. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2007-10-31 Rokiškio rajono apylinkės teismo nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Apeliacinį skundą grindžia sekančiais argumentais.

Apeliantė yra įsitikinusi, kad jos brolis G. V., apie kurio buvimo vietą įvykio metu davė parodymus, 2002 m. lapkričio mėn. iš 8 d. į 9 d. naktį nakvojo pas ją, nes dėl nakvojimo buvo susitarta su broliu. Apie tai, kad buvo priešingai žinių neturi.

Apklausiant liudytoja G. K. nebuvo išaiškinta teisė atsisakyti duoti parodymus bei teisė atsakyti atsakinėti į atskirus pateiktus klausimus, kaip tai numatė apklausos metu galiojusio 1961 m. BPK 78-1 straipsnio, 1961 m. BK 293 straipsnio 3 dalies nuostatos. G. K. teigia, kad yra silpnaregė, apklausos metu neturėjo akinių, todėl negalėjo įskaityti smulkiomis raidėmis rašyto teksto.

Baudžiamoji byla nėra baigta, byloje nėra nustatyta tiesa, G. V. nėra teisme apklaustas kaltinamuoju, nėra nuteistas, todėl mano, jog už melagingų parodymų davimą nuteista neteisingai.

G. K. nurodo, jog su S. ir A. G. pažįstama nebuvo, jiems jokios žalos padaryti negalėjo, todėl neturtinė žala priteista nepagrįstai.

Nukentėjusieji S. G. ir A. G. apeliaciniu skundu prašo paskirti nuteistajai griežtesnę bausmę ir priteisti didesnį neturtinės žalos atlyginimą.

Apeliaciniam skundui pagrįsti nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai paskyrė bausmę ir neteisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą.

Parinkdamas bausmės rūšį, teismas neatsižvelgė į tai, kad nuteistoji G. K. kalta neprisipažino, svarstydamas bausmės dydžio klausimą, neįvertino, kad nenustatyta nuteistosios atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

Teismas neatsižvelgė į nusikalstamos veikos tikslus ir motyvus, į nusikaltimu sukeltas dideles neigiamas pasekmes: dėl nuteistosios veiksmų nebuvo išaiškintas nusikaltimas, kurio padarymu buvo įtariamas G. V., nenustačius baudžiamojon atsakomybėn trauktinų asmenų, buvo sustabdytas ikiteisminis tyrimas, kuris nepabaigtas iki šiol, tyčia duodant melagingus parodymus, pažeistos nukentėjusiųjų teisės ir interesai bei teisėti lūkesčiai, kad nusikaltimas bus išaiškintas. Melagingais parodymais užtikrinus G. V. alibi, sudarytos sąlygos jam pasislėpti nuo ikiteisminio tyrimo.

Nepagrįstai teismas sumažino nukentėjusiųjų prašomą priteisti žalos atlyginimą, motyvuodamas, kad nukentėjusiųjų interesai nebuvo pagrindinis šio nusikaltimo objektas, nepagrįstai susiejo atlygintinos žalos dydį su skiriamos bausmės piniginio dydžio išraiška, nes bausmės ir atlygintinos žalos paskirtis yra skirtinga. Tarp nuteistosios G. K. melagingų parodymų davimo, ikiteisminio tyrimo suklaidinimo, įtariamojo G. V. pabėgimo ir nukentėjusiesiems atsiradusios neturtinės žals yra priežastinis ryšys.

Atsikirtimų BPK 317 straipsnio nustatyta tvarka negauta.

Nuteistosios gynėjas teismo posėdyje prašė nukentėjusiųjų apeliacinį skundą atmesti, nuteistosios apeliacinį skundą tenkinti, pažymėjo, kad byla nutrauktina suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti. Nukentėjusieji S. G. ir A. G. prašo jų apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistosios skundą atmesti.

Nuteistosios G. K. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Nukentėjusiųjų S. G. ir A. G. apeliacinis skundas atmetamas. 2007-10-31 Rokiškio rajono apylinkės teismo nuosprendis panaikinamas ir byla nutraukiama (BPK 326 str. 1d. 2p.).

Teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti, tačiau nagrinėjant bylą nustačius esminius Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimus, teismas turi teisę viršyti apeliacinių skundų ribas, ir patikrinti ar nustatytas pažeidimas turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems (BPK 320 str. 1d., 3d.).

Pirmos instancijos teismas visai pagrįstai pripažino, kad G. K. paradė nusikalstamą veiką. Teismas išanalizavęs liudytojų parodymus bei ištyręs kitus byloje surinktus įrodymus padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog G. K. 2002 11 11 duodama parodymus tyrėjai žinojo, jog G. V. 2002 11 08 nebuvo pas ją namuose nuo 22 val. 30 min. Teigdama, kad jis tą dieną nuo 22 val. 30 min. iki kitos dienos ryto niekur iš jos namų išvykęs nebuvo ji davė žinomai melagingus parodymus. G. K. prieš duodant parodymus tyrėjai buvo įspėta apie atsakomybę už melagingus parodymus. Tai patvirtina jos parašai ant apklausos protokolo. Apie tai, kad sutinka duoti parodymus G. K. savo ranka padarė atitinkamą įrašą protokole. Apeliantės aiškinimas, kad ji be akinių negalėjo perskaityti protokole surašytų jos teisių bei tai, kad jai nebuvo išaiškinta, kad ji gali neduoti parodymų apie savo brolį vertintinas kritiškai kaip siekimas išvengti atsakomybės. Teismo posėdžio metu apklausta tyrėja V. R. parodė, kad ji žodžių išaiškino visas G. K. teises (tame tarpe ir teisę neduoti parodymų). Tai, kad jai buvo išaiškintos teisės parodo ir aukščiau minėtas jos ranka padarytas įrašas, kad parodymus duoti sutinka (b.l. 40). Nepagrįstas G. K. teiginys, kad ji negalėjo būti traukiama baudžiamojon atsakomybėn kadangi byla, kurioje įtariamas jos brolis nėra baigta, jis nėra nuteistas. Nusikaltimo, numatyto 1961 m. LR BK 293 str. 1 d ar atitinkamai 2000 m. LR BK 235 str. 1 d. sudėtis yra formalioji. Nusikaltimas yra baigtas nuo melagingų parodymų davimo ikiteisminio tyrimo metu, teisme ir t.t. Baudžiamosios atsakomybės atsiradimas nesiejamas su pasekmėmis, - t.y. veikos kvalifikavimui neturi reikšmės ar asmuo apie kurį duodami melagingi parodymai yra padaręs kokį nors nusikaltimą ar ne. Šiuo atveju veikos kvalifikavimui neturi reikšmės ar G. K. brolis G. V. yra padaręs nusikaltimą ar ne.

Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimą, kurį laiko esminiu, kas sudaro pagrindą panaikinti nuosprendį ir bylą nutraukti.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 13 straipsnio 1 dalis reglamentuoja baudžiamosios atsakomybės senaties taikymą ir nustato, kad asmenims, padariusiems nusikalstamą veiką ar nuteistiems iki 2003 m. gegužės 1 d. apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo ar apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senatis nustatoma vadovaujantis arba naujojo Baudžiamojo kodekso 3, 95 ir 96 straipsnių taisyklėmis, – kai senaties terminai pagal naujojo Baudžiamojo kodekso nuostatas yra tokie patys ar trumpesni, arba senojo Baudžiamojo kodekso 7, 49 ir 50 straipsnių taisyklėmis,- kai senaties terminai pagal naujojo Baudžiamojo kodekso nuostatas yra ilgesni (2003-04-10 įst. Nr. IX-1498 red.).

G. K. nusikalstamą veiką padarė 2002 m. lapkričio 11d. Nusikalstamos veikos padarymo metu baudžiamąją atsakomybę už melagingus liudytojo parodymus numatė 1961 m. Baudžiamojo kodekso 293 straipsnio 1 dalis, už šios veikos padarymą galėjo būti skiriamas laisvės atėmimas iki dvejų metų su bauda ar be jos arba tik bauda. Pirmos instancijos teismas motyvuodamas tuo, kad naujojo (2000 m) baudžiamojo kodekso 235 str. 1 d. numato daugiau alternatyvių bausmių, o be to pagal naujojo kodekso BK 47 str. už nesunkų nusikaltimą nustatoma bauda iki 100 MGL kai tuo tarpu pagal senąjį (1961 m.) BK bauda numatyta iki 1000 MGL veiką kvalifikavo pagal 2000 metu BK 235 str. 1 d. Toks kvalifikavimas nėra teisingas. 2002 m. gruodžio 20 d. LAT Senato nutarimo Nr. 38 14 punkte nurodyta: „Kartais naujasis baudžiamasis įstatymas numato pakeitimų, kurių viena dalis atitinka BK 7 str. 2 d. nuostatas, o kita dalis – šio straipsnio 3 d. nuostatas. Teismai susidūrę su tokiu baudžiamuoju įstatymu, abu – senąjį ir naująjį – įstatymus bei kaltininko padarytą veiką privalo nuosekliai vertinti pagal visus BK 7 str. numatytus kriterijus: veikos nusikalstamumą ir baudžiamumą, taip pat veiką padariusio asmens teisinės padėties turinį. Pagal kiekvieną šių kriterijų, vadovaujantis baudžiamojo įstatymo grįžtamosios galios taisyklėmis, veiką padariusiam asmeniui taikomas jam palankesnis įstatymas“. Tai reiškia, kad sprendžiant veikos kvalifikavimo klausimą reikia žvelgti kompleksiškai, o ne vien į BK specialiosios dalies straipsnius. Šiuo atveju pagal BK 49 straipsnio (1961 m.), reglamentavusio patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatį, 1 dalies 2 punktą asmuo negalėjo būti patraukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jeigu nuo tos dienos, kai buvo padarytas nusikaltimas, už kurį pagal įstatymą gali būti skiriamas laisvės atėmimas ne daugiau kaip dvejiems metams arba bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu, išskyrus nusikaltimus, numatytus BK 49 straipsnio 1dalies 1 punkte, suėjo treji metai. G. K. nuteista 2007 m. spalio 31 d. pagal naujojo Baudžiamojo kodekso 235 straipsnio 1 dalį už nesunkaus tyčinio nusikaltimo padarymą. BK 95 straipsnio (2000 m.) nuostatos, reglamentuojančios apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatį, numato penkerių metų senaties terminą, kai padarytas nesunkus tyčinis nusikaltimas (BK 95 str. 1d. b p.). Taigi, G. K. nusikalstamos veikos padarymo metu 2002 m. lapkričio 11 d. galiojusio Baudžiamojo kodekso nuostatos numatė trumpesnį apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminą, tokiu būdu palengvindamas nusikalstamą veiką padariusios asmens teisinę padėtį. Tuo pagrindu G. K. veika kvalifikuotina pagal 1961 m. BK 293 str. 1 d. – t.y. įstatymą, galiojusį nusikalstamos veikos padarymo metu (1961 m. BK 7 str. 1d., 2000 m. BK 3 str. 1d.), ir, nustačius aplinkybę, dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas (BPK 3 str. 1d. 2p.), byla nutrauktina.

Kadangi byla nutraukiama suėjus senaties terminui, todėl nukentėjusių S. G. ir A. G. skundo dalis dėl griežtesnės bausmės paskyrimo G. K. nebesvarstoma.

Nepagrįstas nukentėjusiųjų skundas ir dėl didesnės sumos neturtinės žalos priteisimo.

Ikiteisminio tyrimo metu S. G. ir A. G. pripažinti nukentėjusiaisiais ir civiliniais ieškovais (b.l. 29, 35, 38, 39), byloje pareikštas S. G. ir A. G. civilinis ieškinys dėl 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš G. K. (b.l. 140-143). Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu civilinis ieškinys buvo tenkintas iš dalies ir iš nuteistosios G. K. priteista S. G. ir A. G. po 1500 Lt. Kolegijos nuomone netgi tokios neturtinės žalos priteisimas yra nepagrįstas ir prieštarauja įstatymams. Nusikalstamos veikos, kurią padarė G. K., objektas yra teisingumas. Kaip jau minėta, BK 293 str. 1 d. (1961 m.) sudėtis yra formalioji. Nusikaltimas baigtas nuo melagingų parodymų davimo momento ir nusikaltimo sudėčiai nereikalingos pasekmės. Todėl G. K. įvykdytos veikos negalima tiesiogiai sieti su buto padegimu ir dėl to kilusiomis pasekmėmis. Kaip matyti iš S. G. ir A. G. civilinio ieškinio turinio (b.l. 140 – 143), iš jų apeliacinio skundo turinio, neturtinę žalą jie sieja su buto padegimu ir su tuo, kad iki šiol nenustatytas asmuo padegęs butą, - t.y. su aplinkybėmis, kurios tiriamos kitoje baudžiamojoje byloje. Būtent padegimo byloje ir turi būti sprendžiamas klausimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Motyvuodami neturtinės žalos ieškinį jie nurodo, kad dėl G. K. melagingų parodymų įtariamasis G. V. pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ir tik dėl to iki šiol nenubaustas asmuo padegęs butą. Kitais žodžiais tariant, tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde daroma pakankamai kategoriška išvadą, kad G. K. melagingais parodymais padėjo pasislėpti G. V., kuris įvykdė nusikaltimą. Iš esmės tie patys motyvai nurodyti ir skundžiamame nuosprendyje, pasisakant dėl neturtinės žalos priteisimo. Taip yra grubiai pažeidžiamas vienas iš pagrindinių baudžiamosios teisės principų - nekaltumo prezumpcija. Kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas šio Kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (BPK 44 str. 6 d.). Kol neišnagrinėta baudžiamoji byla dėl S. G. ir A. G. buto padegimo ir kaltas asmuo ar asmenys įstatymo numatyta tvarka nenuteisti, tol nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad G. K. parodymai apie jos brolio G. V. buvimo vietą sutrukdė patraukti kaltus asmenis baudžiamojon atsakomybėn. Darant tokias išvadas nuosprendyje, netiesiogiai pripažįstama, kad būtent G. V. padegė S. G. ir A. G. butą. Tai kaip jau minėta pažeidžia nekaltumo prezumpcijos principą, atima G. V. teisę į teisinga teismą, prieštarauja teisingumui. Remiantis išdėstytu laikytina, kad jokių objektyvių įrodymų, jog G. K. veiksmais tiesiogiai nukentėjusiems buvo padaryta turtinė ar neturtinė žala, nėra todėl S. G. ir A. G. civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestini.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 327 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Rokiškio rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 31 d. nuosprendį panaikinti.

G. K. baudžiamąją bylą pagal BK 293 str. 1 d. (1961 m) nutraukti suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui.

Nukentėjusiųjų S. G. ir A. G. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti.