Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. gegužės 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

2. Migracijos departamentas skundžiamu sprendimu nusprendė: nesuteikti pareiškėjoms prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje; išsiųsti pareiškėjas iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) (toliau – ir kilmės valstybė (šalis), (duomenys neskelbtini)); uždrausti pareiškėjai (duomenys neskelbtini) atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai (duomenys neskelbtini) atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; neuždrausti pareiškėjai (duomenys neskelbtini) atvykti į Lietuvos Respubliką.

9. Atsakovas akcentavo, jog pagal Įstatymo 133 straipsnio 2 dalį, užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Taigi, priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, pareiškėjai (duomenys neskelbtini) privalo būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Pareiškėjai draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad ji į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties neleistinoje vietoje kirsti Lietuvos Respublikos sieną, prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikyta pareigūnų, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Pabrėžė, kad nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Todėl Migracijos departamentas pagrįstai nustatė pareiškėjai maksimalius 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką bei 3 metų draudimo atvykti į kitas Šengeno erdvės valstybes laikotarpius, kurie, atsakovo nuomone, yra proporcingi.

II.

12. Teismas, nagrinėdamas bylą, aptarė Įstatymo nuostatas (86 str. 1–2 d., 87 str. 1–2 d., 133 str. 1 d.), Konvencijos 1 straipsnio A dalies nuostatas, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką.

14. Teismas, pasisakydamas dėl nepilnametės prieglobsčio prašytojos prašymo, pažymėjo, jog nepilnametė prieglobsčio prašytoja (duomenys neskelbtini) yra pareiškėjos (duomenys neskelbtini) dukra, jos yra šeima ir kartu atvyko į Lietuvos Respubliką. Nepilnametės pareiškėjos tariama grėsmė kilmės valstybėje išskirtinai grindžiama aplinkybėmis, susijusiomis su motinos patirtu smurtu šeimoje. Nepilnametės pareiškėjos faktinė situacija yra neatsiejamai susijusi su jos motinos situacijos vertinimu ir kitokios išvados dėl jos statuso negali būti padarytos. Atsakovui atlikus prašymo suteikti prieglobstį tyrimą ir nustačius, kad pareiškėja (duomenys neskelbtini) neatitinka Įstatymo 86 straipsnio bei 87 straipsnio reikalavimų, pagrįstai nuspręsta, jog nėra pagrindo atlikti atskiro (duomenys neskelbtini) situacijos vertinimo ir aptarimo. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad atsakovas Sprendimu pagrįstai nusprendė pareiškėjoms nesuteikti prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, kadangi jos neatitiko Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų. Teismas vertino, jog atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, prieglobsčio prašytojų situacija įvertinta individualiai.

16. Teismas nesutiko su Migracijos departamento nustatytu maksimaliu draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminu. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos įstatymai bei poįstatyminiai aktai nenustato imperatyvių kriterijų konkrečiam draudimo terminui apibrėžti. Nors šio laikotarpio nustatymą Įstatymas priskiria atsakovo diskrecijai bei pagal byloje surinktą medžiagą galima daryti išvadą, jog pareiškėja kelia neteisėtos migracijos grėsmę, tačiau teismas sprendė, kad atsižvelgiant į individualią pareiškėjos situaciją, būtų proporcinga jai uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Teismas, prieidamas prie šios išvados, atsižvelgė į tai, kad iš byloje surinktų įrodymų nenustatyta, jog pareiškėja praeityje būtų pažeidusi atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje ar kitoje Šengeno zonos valstybėje tvarką, padariusi kokių nors teisės pažeidimų. Atsižvelgęs į tai, jog sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką buvo pakeista, padarė išvadą, kad yra pagrindas pakeisti ir kitą sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai (duomenys neskelbtini) atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, pakeisdamas šį laikotarpį į 2 metus.

III.

20. Pareiškėjų tvirtinimu, atsakovas neatliko jokios analizės apie moterų padėtį kilmės šalyje. Atsakovas neanalizavo (duomenys neskelbtini) paplitusios seksualinės prievartos ir priverstinės santuokos duomenų, todėl negalėjo tinkamai įvertinti pareiškėjai jos kilmės šalyje kilusios grėsmės. Atsakovas, tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas tiek EŽTT suformuluotą praktiką, tiek Įstatyme bei Tvarkos apraše numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjos prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Pareiškėjos įsitikinimu, atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojant bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertinant asmeninių pareiškėjos savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrinant įrodymų visapusiško ištyrimo.

22. Pareiškėjų įsitikinimu, joms prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, Migracijos Departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjų prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Migracijos Departamento surinkti duomenys selektyvūs ir neatitinka reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitinka naujumo ir aktualumo reikalavimų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjoms atsisakyta suteikti prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą) Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo, bei su tuo susijusio reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo, pagrįstumo.

25. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą patenkino iš dalies, konstatavęs, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjoms prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jos neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų, tačiau pažymėjo, kad atsakovas nustatė neproporcingą terminą uždrausti pareiškėjai atvykti, todėl minėtą terminą sutrumpino iki 2 metų.

26. Pareiškėjos, nesutikdamos su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kurį iš esmės grindžia nesutikimu su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Pareiškėjų teigimu, teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovas nesurinko tikslios ir naujausios informacijos apie prieglobsčio prašytojų kilmės valstybę ir neatliko tinkamo individualaus tyrimo, tai darė paviršutiniškai, nevertino asmeninių pareiškėjų savybių. Pareiškėjos, be kita ko, apeliaciniame skunde suformulavo prašymą tuo atveju, jeigu teismo posėdis būtų rengiamas žodinio proceso tvarka, užtikrinti pareiškėjos (duomenys neskelbtini) ir vertėjo dalyvavimą teismo posėdyje.

27. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, pirmiausiai pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

28. Įvertinusi ginčo pobūdį ir bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. proceso šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje išdėstyta raštu byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Nėra duomenų, patvirtinančių, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus nagrinėjamais klausimais. Taigi, nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

29. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjų apeliacinio skundo ribų.

30. Tikrinant pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymėtina, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

31. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

32. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

33. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018).

34. Pareiškėja prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje grindė patirtu smurtu šeimoje. Apklausos metu pareiškėja paaiškino, jog negali grįžti į savo kilmės šalį, nes ji buvo priverstinai ištekinta už žymiai vyresnio vyro, kuris prieš ją smurtauja. Jeigu pareiškėja sugrįš į savo kilmės šalį, vyras ir tėvas ją nužudys. Pareiškėja kilmės valstybėje į teisėsaugos institucijas nesikreipė, nes šeimyniniai kivirčai yra šeimos, o ne policijos, reikalas.

35. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos prieglobsčio prašymo motyvus, paaiškinimus, teiktus apklausoje, kitą bylos rašytinę medžiagą, konstatuoja, kad nėra pagrindo abejoti Migracijos departamento atlikto pareiškėjos prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjos kilmės valstybėje tyrimo išsamumu ir visapusiškumu.

36. Migracijos departamentas, remdamasis kilmės valstybės informacija nustatė, kad pareiškėjos kilmės valstybėje moterys susiduria su smurtu lyties pagrindu, taip pat, priverstinių santuokų problemomis. Prieglobsčio prašytoja pasakojo, kad ji buvo priverstinai ištekinta už vyresnio vyro. Tiek kilmės valstybės informacija, tiek ir pareiškėjos pasakojimas tikėtinai patvirtina, kad prieglobsčio prašytoja savo kilmės valstybėje galėjo būti verčiama sudaryti santuoką ne savo valia ir patirti vyro smurtą. Pareiškėjos pasakojimas nuoseklus ir detalus, neprieštarauja atsakovo surinktai kilmės valstybės informacijai, tačiau pažymėtina, kad vien tik pareiškėjos pasakojimas apie patirtą smurtą ir baimę patirti persekiojimą savaime nesąlygoja prieglobsčio pareiškėjai ir jos nepilnametei dukrai suteikimo. Pareiškėjos nurodyti persekiotojai (pareiškėjos tėvas ir vyras) nėra valstybiniai subjektai, o pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tuo atveju, kai kilmės valstybė jos nevykdo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, kad kilmės valstybė negalėtų arba nenorėtų suteikti prieglobsčio prašytojai ir jos nepilnametei dukrai apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis, pareiškėja nepateikė. Priešingai, tyrimo metu nustatyta, kad valstybė bei jos institucijos deda pastangas mažinti smurto prieš moteris ir mergaites, priverstinių ir vaikų santuokų mastus. Tarptautinės organizacijos ir vietinės nevyriausybinės organizacijos deda pastangas identifikuojant aukas bei teikiant joms pagalbą, tai reiškia, kad kilmės valstybėje sudarytos visos galimybės pareiškėjai pasinaudoti valstybės teikiama pagalba. Teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamentas išsamiai įvertino ginčui aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjos kilmės valstybėje ir nenustatė individualių aplinkybių, pagrindžiančių tarptautinės apsaugos prieglobsčio prašytojai ir jos nepilnametei dukrai suteikimo poreikį, taigi pagrįstai konstatuota, kad pareiškėja ir jos nepilnametė dukra neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir joms nesuteiktas pabėgėlio statusas.

37. Pareiškėja prašymą suteikti papildomą apsaugą grindė iš esmės tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir prašymą dėl pabėgėlio statuso suteikimo. Migracijos departamentas tyrimo metu nenustatė realios ir individualios grėsmės prieglobsčio prašytojai ir jos nepilnametei dukrai kilmės valstybėje patirti persekiojimą tikimybės. Nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojoms grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jos neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose. Remiantis kilmės valstybės informacija nustatyta, kad kilmės šalyje šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), pasireiškiantys beatodairišku smurtu, kai vien dėl buvimo toje teritorijoje asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia pavojus. Taigi, pagrįstai konstatuota, kad pareiškėja ir jos nepilnametė dukra neatitinka ir papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

38. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjos nepilnametės dukters teisinės padėties, konstatavo, kad pareiškėjos dukters individuali situacija yra neatsiejama nuo jos motinos, todėl vertinant prieglobsčio suteikimo pagrįstumą remtasi tais pačiais argumentais.

39. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadai, pažymi, kad visuose procedūrų, susijusių su užsieniečių teisine padėtimi, etapuose būtina atsižvelgti į vaiko, priskiriamo prie pažeidžiamų asmenų grupės, interesus, šeimos gyvenimą, sveikatos būklę. Tiek nacionaliniai, tiek tarptautinės teisės instrumentai, skirti vaiko teisių užtikrinimui, inter alia (be kita ko) sprendžiant dėl tarptautinės apsaugos suteikimo, pabrėžia, kad kompetentingos valstybės institucijos visų pirma turėtų atsižvelgti į vaiko interesus ir jo gerovę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3467-520/2021). Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad įvertinant pareiškėjos (motinos) padėtį buvo nepakankamai atsižvelgta į jos vaiko padėtį. Šioje byloje nėra jokių indikacijų, patvirtinančių, kad nepilnametės dukters motinos prieglobsčio prašymas buvo grindžiamas aplinkybėmis, susijusiomis su specifinėmis vaiko persekiojimo formomis. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, neturi pagrindo manyti, kad išsiskiria pareiškėjos nepilnametės dukters ir pareiškėjos pozicijos ar jos kitaip nesutampa (atsižvelgiant ir į tai, kad pareiškėja su dukra atvyko kartu). Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėja neturėjo galimybės atskleisti savo nepilnametės dukters situacijos, t. y. nėra informacijos, patvirtinančios, kad jų pasakojimas buvo pertraukiamas, teikiami ir netenkinami papildomi prašymai, susiję su teise būti išklausytoms ir pan. Galiausiai, atsižvelgtina ir į tai, kad pareiškėja su dukterimi, atstovaujama profesionalaus atstovo, nei prieglobsčio prašymo procedūros metu, nei bylos nagrinėjimo metu nekėlė klausimų, susijusių išimtinai su jos nepilnametės dukters individualia situacija ir poreikiu ją atskirai įvertinti. Taigi, šiuo atveju nenustatyta indikacijų, leidžiančių suabejoti tuo, kad nepilnametį vaiką lydinti motina turėjo galimybę pateikti savo argumentus, susijusius su vaiko situacija, todėl šio klausimo grąžinimas papildomam nagrinėjimui yra netikslingas.

40. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad: pareiškėjų prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka ir atmestas, kaip nepagrįstas; pareiškėjos į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirtusios Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytos pareigūnų ir pristatytos į užkardą, pareiškėjos neturi socialinių, ekonominių ir šeiminių ryšių Lietuvos Respublikoje, vengdamos grąžinimo į kilmės valstybę, gali pasislėpti, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms dalyse dėl pareiškėjų priverstinio išsiuntimo į kilmės valstybę ir draudimo pareiškėjai atvykti 2 metus į Lietuvos Respubliką. Šios sprendimo dalys yra pagrįstos ir teisėtos. Pareiškėjos nenurodė jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kodėl paminėtos sprendimo dalys yra nepagrįstos, tokių aplinkybių nenustatė ir teismas.

41. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje surinkti duomenys buvo pakankami pareiškėjų prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, o pareiškėjų nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis atsakovas įvertino tinkamai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjoms nesuteikimo. Šių išvadų nepaneigia apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai. Migracijos departamento sprendimas priimtas nepažeidus jo priėmimo procedūrų, yra motyvuotas, neturi esminių trūkumų, dėl kurių galėtų būti panaikintas. Taigi, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai taikė teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.