- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-04-10
- Bylos Nr.
- 2-682/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00077-2014-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danutė Milašienė
- Atsakovas
- V. P.
- Ieškovas
- Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė „B. L.“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Milašienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės V. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 15 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškinį atsakovei V. P., trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „B. L.“, dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su netiesioginiu ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės V. P. trečiojo asmens UAB „B. L.“ naudai 2 033 690,76 Lt skolos ir bylinėjimosi išlaidas (1 – 5 b. l.). Ieškinio reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovės turtui, t. y. areštuoti V. P. 2 033 690,76 Lt vertės turtą.
Ieškovas nurodė, kad trečiasis asmuo UAB „B. L.“ pagal 2013 m. lapkričio 15 d. mokestinės nepriemokos balansą turi 226 757,73 Lt mokestinės nepriemokos, pagal viešuosius registrus trečiasis asmuo registruojamo turto neturi, o ieškovui atlikus 2013 m. spalio 23 d. operatyvų patikrinimą, nustatyta, kad atsakovė V. P. skolinga trečiajam asmeniui 2 033 690,76 Lt pagal trečiojo asmens išrašytas sąskaitas – faktūras, kurių pagrindu susidarė mokėtinas į valstybės biudžetą pridėtinės vertės mokestis. Ieškovo teigimu, trečiasis asmuo savo vardu nepareiškia reikalavimo dėl skolos grąžinimo skolininkei V. P., taigi savo teisės neįgyvendina, siekdamas išvengti prievolės valstybės biudžetui įvykdymo, todėl ieškovas, norėdamas apginti valstybės teises, siekia priverstinai įgyvendinti šią skolininko reikalavimo teisę, pareikšdamas netiesioginį ieškinį, kadangi mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminai suėjo 2013 m. liepos 25 d. (162 296,89 Lt) ir 2013 m. spalio 25 d. (59 510 Lt).
Ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovės turtui, kadangi netiesioginiu ieškiniu prašoma priteisti suma yra pakankamai didelė, ir teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar iš viso tapti neįmanomu. Ieškovas nurodė, kad trečiasis asmuo pardavė visą savo nekilnojamąjį turtą buvusiai direktorei atsakovei V. P., kuri ėjo trečiojo asmens direktorės pareigas 2012 m. kovo 28 d. – 2013 m. liepos 18 d., o trečiojo asmens akcininko UAB „Mantikora“ vadovė ir akcininkė nuo 2011 m. spalio 3 d. taip pat yra atsakovė.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. sausio 15 d. nutartimi iš dalies patenkino ieškovo VMI prašymą, pritaikydamas laikinąsias apsaugos priemones atsakovės V. P. turtui, t. y. areštavo atsakovei priklausantį, tiek pas atsakovę, tiek pas kitus asmenis esantį nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą bei turtines teises, neviršijant 226 758 Lt sumos, uždrausdamas atsakovei areštuotus daiktus parduoti, įkeisti ar bet kokiu kitu būdu perleisti kitiems asmenims; nesant ar nepakankant ieškiniui užtikrinti atsakovės nekilnojamojo ir kilnojamojo turto bei turtinių teisių, nutarė areštuoti atsakovės pinigines lėšas, esančias atsakovės bankų sąskaitose, neviršijant 226 758 Lt sumos (6 – 8 b. l.).
Teismas nurodė, kad ieškovas siekia apginti savo, kaip UAB „B. L.“ kreditoriaus, teises, kurias skolininkas UAB „B. L.“ pažeidžia, nesumokėdamas pridėtinės vertės mokesčio į valstybės biudžetą pagal skolininko atsakovei V. P. išrašytas sąskaitas – faktūras, kurių bendra suma – 2 033 690, 76 Lt, bei kurių atsakovė trečiajam asmeniui UAB „B. L.“ nėra sumokėjusi, o pagal išrašytas sąskaitas – faktūras UAB „B. L.“ susidarė mokėtinas į valstybės biudžetą pridėtinės vertės mokestis – 226 757,73 Lt.
Teismas, įvertinęs ieškovo nurodytas aplinkybes bei pateiktus įrodymus, sprendė, jog nėra pagrindo manyti, kad pateikti įrodymai negalėtų būti pagrindu ieškinį tenkinti. Pažymėjo, kad ieškovo nurodyta ieškinio suma (2 033 690,76 Lt), atsižvelgiant į tai, jog ieškovas kaip kreditorius turi teisę į 226 757,73 Lt skolininko UAB „B. L.“ nesumokėto pridėtinės vertės mokesčio sumą, nesudaro pagrindo taikyti ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones visa apimtimi, nes jos būtų neproporcingos (neadekvačios) bei neatitiktų ieškiniu siekiamų teisėtų tikslų – apginti kreditoriaus teises bei teisėtus interesus jų apimtyje, t.y. 226 757,73 Lt nesumokėto pridėtinės vertės mokesčio. Teismo nuomone, 226 757,73 Lt suma atsakovei, kaip fiziniam asmeniui, laikytina pakankamai didele, ir tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką; atsakovei perleidus turtą ar jo atžvilgiu sudarius apsunkinimo sandorius, galimai ieškovo interesus tenkinantį teismo sprendimą būtų sudėtinga ar neįmanoma įvykdyti (CPK 144 str. 1 d.).
Teismas, atsižvelgdamas į laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ekonomiškumo, proporcingumo ir teisingumo principus, nurodė, jog pirmiausia areštuotinas atsakovės nekilnojamasis ir/ar kilnojamasis turtas bei turtinės teisės ir tik nesant ar nepakankant ieškiniui užtikrinti atsakovės nekilnojamojo ir kilnojamojo turto bei turtinių teisių, areštuotinos atsakovės piniginės lėšos, neviršijant 226 758 Lt.
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu atsakovė V. P. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartį (11 – 15 b. l.). Atskirasis skundas grindžiamas tuo, kad:
Teismas neįvertino fakto, jog pateiktas ieškinys yra visiškai nepagrįstas, nes atsiskaitymo terminas pagal atsakovei trečiojo asmens UAB „B. L.“ išrašytas sąskaitas – faktūras nėra suėjęs, taigi trečiasis asmuo neįgijo teisės iš atsakovės reikalauti apmokėjimo, todėl ir ieškovas neturi pagrindo reikalauti apmokėjimo iš atsakovės. Be to, trečiasis asmuo 2014 m. sausio 29 d. padavė ieškovui prašymą atidėti 230 728,19 Lt dydžio susikaupusių mokesčių mokėjimą, išdėstant mokėjimą 6 mėnesiams lygiomis dalimis, taigi trečiasis asmuo ėmėsi aktyvių veiksmų dėl mokestinės nepriemokos padengimo;Teismas, pritaikydamas laikinąsias apsaugos priemones atsakovės turtui, pažeidė proporcingumo principą, nes ieškovo pareikšto netiesioginio ieškinio suma – daugiau kaip 2 000 000 Lt, ir atsakovės atžvilgiu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra akivaizdžiai neproporcingos ieškovo siekiui išieškoti mokestinę nepriemoką;Teismas pažeidė lygiateisiškumo principą, nes nevertino galimybės taikyti nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovas Valstybinė mokesčių inspekcija prašo jį atmesti (25, 26 b. l.). Nurodo, kad netiesioginiu ieškiniu prašoma priteisti iš atsakovės suma yra pakankamai didelė, dėl ko galimo teismo sprendimo įvykdymas ne tik bus apsunkintas, bet ir neįmanomas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).
Civilinio proceso įstatymas numato, jog teismas, byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu, gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str.). Pagal CPK 145 straipsnio 2 dalį, teismas gali taikyti kelias laikinąsias apsaugos priemones, tačiau bendra jų suma neturi būti iš esmės didesnė už ieškinio sumą; laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu.
CK 6.68 straipsnio 1 dalis nustato, kad kreditorius, turintis neabejotiną ir vykdytiną reikalavimo teisę skolininkui, turi teisę priverstinai įgyvendinti skolininko teises pareikšdamas ieškinį skolininko vardu, jeigu skolininkas pats šių teisių neįgyvendina arba atsisako tai daryti ir dėl to pažeidžia kreditoriaus interesus (netiesioginis ieškinys); pareikšti netiesioginį ieškinį galima tik tais atvejais, kai kreditoriui būtina apsaugoti savo teises ir kai iki ieškinio pareiškimo yra suėjęs prievolių įvykdymo terminas.
Pagal teismų praktiką, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nesiejamas su ieškinio pagrįstumu ar nepagrįstumu, kurį teismas konstatuoja išnagrinėjęs bylą iš esmės, ištyręs įrodymus ir atlikęs jų vertinimą; šioje bylos nagrinėjimo stadijoje teismui pakanka įsitikinti tuo, jog ieškovas pateikė pakankamai ieškinio faktinį pagrindą patvirtinančių įrodymų, kuriems pasitvirtinus, ieškinys galėtų būti patenkintas; teismas gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių tuo pagrindu, kad ieškinys preliminariai nepagrįstas, tik tada, jei yra reiškiamas akivaizdžiai nepagristas materialinis teisinis reikalavimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-487/2012).
Byloje nustatyta, kad trečiasis asmuo UAB „B. L.“ yra pridėtinės vertės mokesčio, t. y. PVM, mokėtojas, o ieškovas Valstybinė mokesčių inspekcija Mokesčių administravimo įstatymo 13 straipsnio 1 punkto ir 15 straipsnio 1 dalies pagrindu yra valstybės institucija, atsakinga už PVM administravimą Lietuvos Respublikoje. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad trečiasis asmuo nesumoka į valstybės biudžetą PVM mokesčio, ir ieškinio pateikimo dieną mokestinę nepriemoką sudaro 226 757,73 Lt. Ieškinyje taip pat nurodyta, kad trečiasis asmuo neturi registruotino turto, tačiau ieškovui atlikus operatyvinį patikrinimą, nustatyta, jog trečiasis asmuo yra atsakovės V. P. kreditorius pagal 2013 m. birželio 17 d., liepos 29 d., rugsėjo 2 ir 3 d. PVM sąskaitas – faktūras, kuriose nurodyta bendra atsakovės mokėtina kreditoriui suma – 2 033 690,76 Lt, iki šiol neapmokėta atsakovės.
Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apygardos teismas, preliminariai įvertinęs šias ieškinyje išdėstytas aplinkybes, konstatuodamas, kad ieškovas siekia apginti savo kaip trečiojo asmens kreditoriaus teises, kurias UAB „B. L.“ pažeidžia, nesumokėdamas PVM į valstybės biudžetą pagal atsakovei išrašytas sąskaitas – faktūras, teisingai nurodė, kad byloje nėra pagrindo manyti, jog pateikti ieškovo įrodymai negalėtų būti pagrindu ieškinį tenkinti, taigi iš esmės pripažino, kad ieškovas tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimus (CPK 144 str. 1 d.).
Atskirojo skundo argumentas, kad teismas neįvertino to, jog atsiskaitymo su UAB „B. L.“ terminas pagal atsakovei išrašytas sąskaitas – faktūras nėra suėjęs, nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo nutartį, kadangi nurodytos aplinkybės gali turėti reikšmės, nagrinėjant bylą iš esmės. Šioje bylos nagrinėjimo stadijoje pakanka įsitikinti tuo, kad trečiasis asmuo UAB „B. L.“ yra atsakovės V. P. kreditorius, turintis teisę pareikšti ieškinį atsakovei dėl prievolių pagal išrašytas PVM sąskaitas – faktūras nevykdymo, tačiau jo nereiškia, o ieškovas VMI, turintis neabejotiną ir vykdytiną reikalavimą dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo į trečiąjį asmenį priverstinai įgyvendina skolininko UAB „B. L.“ teisę, pareikšdamas ieškinį atsakovei trečiojo asmens vardu (CK 6.68 str. 1 d.).
Teismų praktikoje nurodoma, kad ekonomiškumo principas iš esmės reiškia draudimą bet kuriomis, tiek turtinio, tiek neturtinio pobūdžio laikinosiomis apsaugos priemonėmis taikyti didesnius suvaržymus, nei absoliučiai būtina siekiant užtikrinti būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą; proporcingumo principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto; teismas turėtų atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų ieškovui, jei laikinosios apsaugos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalga, Teismų praktika Nr. 34).
Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas, patenkindamas ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iš dalies, nepažeidė ekonomiškumo ir proporcingumo principų, kadangi areštavo ne ieškinio reikalavimo dydžio (2 033 690,76 Lt) atsakovei priklausantį turtą, tačiau ieškovo reikalaujamos iš trečiojo asmens mokestinės nepriemokos vertės (226 757,73 Lt) turtą (CPK 145 str. 2 d.).
Neturi pagrindo ir atskirojo skundo argumentas, kad teismas pažeidė lygiateisiškumo principą, neįvertindamas galimybės taikyti nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimo užtikrinimą. Teismas savo iniciatyva gali pareikalauti užtikrinti nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimą tik tais atvejais, kai tai yra būtina siekiant apginti viešąjį interesą ir nesiėmus šios priemonės būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 146 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju byloje nebuvo pagrindo, pritaikius ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones, ginti viešąjį interesą, bei taikyti atsakovės galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą savo iniciatyva.
Dėl pasakyto nėra pagrindo atskirojo skundo argumentais panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį (CPK 329 str., 338 str.).
Kiti apeliantės atskirojo skundo motyvai teisinės reikšmės klausimo išsprendimui neturi, todėl teismas plačiau dėl jų nepasisako (CPK 42 str., 185 str., 329 str. 1 d., 330 str., 338 str.).
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartį