- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-08-31
- Bylos Nr.
- eI2-3017-426/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01127-2020-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Rūta Miliuvienė (pirm.), Iveta Pelienė, Saulius Jakaitis
- Pareiškėjas
- V. L.
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 8.1.2Vizos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Sauliaus Jakaičio ir Ivetos Pelienės,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. L. (V. L.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. L. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas pripažinti, kad Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – atsakovas arba Migracijos departamentas) 2020 m. vasario 26 d. sprendimo Nr. (15/5-8)44U-1623 teisinis pagrindas panaikinti nacionalinę vizą pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – Įstatymas) 19 straipsnio 1 dalies 12 punktą yra neteisėtas ir pripažinti, kad Šengeno informacinėje sistemoje (toliau – SIS) 2020 m. vasario 7 d. įrašas apie pranešimą neįleisti pareiškėjo yra padarytas dėl jo kaltų veiksmų ir jį panaikinti.
Pareiškėjas skunde nurodo, jog dirbo uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – UAB) „Radmirus“ (toliau – ir Bendrovė), dėl to jam, Baltarusijos Respublikos piliečiui, buvo išduota nacionalinė viza. Pareiškėjas darbdavio valia buvo perkeltas į Vokietijos Federacinę Respubliką (toliau – Vokietija) nuo 2019 m. balandžio mėnesio. Skunde aiškina, kad turėjo visus reikiamus dokumentus, suteikiančius teisę laisvai judėti Europos Sąjungoje, iki 2020 m. vasario mėnesio dirbo Vokietijoje, kol buvo priimtas sprendimas panaikinti nacionalinę vizą. Tvirtina, jog būdamas Vokietijoje, nepažeidė migracijos taisyklių, nepadarė kitų pažeidimų.
Pareiškėjas 2020 m. vasario 26 d. iš Baltarusijos Respublikos ketino kirsti Lietuvos Respublikos sieną pagal turimą nacionalinę vizą, tačiau jam buvo uždrausta atvykti, motyvuojant SIS galiojančiu įrašu. Jam galioja įspėjimas atsisakyti įleisti atvykti į Šengeno erdvę arba joje apsigyventi. Pareiškėjui įrašas sukelia teisines pasekmes, nes negalės pakliūti į Šengeno erdvę iki 2023 m. vasario 7 d.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nesutinka, kad sprendime atskiru pagrindu yra nurodyta tariamoji aplinkybė, kad nacionalinė viza naikintina pagal Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 12 punktą, pagal kurį Šengeno valstybė į centrinę antros kartos SIS yra įtraukusi įspėjimą apie neįleidimo pagal Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 nuostatas. Jam nėra žinoma, kokiais teisiniais pagrindais Vokietijos oficialių institucijų sprendimu buvo įtrauktas į SIS sistemą. Pareiškėjas skunde teigia, kad pripažinus sprendimą neteisėtu ir jį panaikinus atitinkamoje dalyje, vėl atsirastų teisė prašyti Europos Sąjungos valstybės dėl naujos vizos išdavimo.
Pagrindiniu teisiniu dokumentu šioje byloje pareiškėjas įvardija Reglamentą Nr. 1987/2006 dėl antros kartos Šengeno informacinės sistemos (II) sukūrimo, veikimo, naudojimo (toliau – Reglamentas). Pareiškėjas įsitikinęs, kad jo atvejis neatitinka Reglamento 24 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų pagrindų. Teigia, kad bylos nagrinėjimo kontekste teismui pakanka atlikti formalų įrašymo į SIS patikrinimo pagrindą ir įsitikinti, ar egzistuoja perspėjimo atsisakyti leisti atvykti dėl Reglamento 24 straipsnio 2 dalies a) ir b) punktuose nurodytų pagrindų. Jeigu nebūtų pagrindų, atsirastų prielaidos abejoti atsakovo priimto sprendimo pagrįstumu. Pareiškėjas įsitikinęs, kad pagrindai neegzistuoja.
Pareiškėjas akcentuoja, kad jis buvo įdarbintas Lietuvoje UAB „Radmirus“, kuri jį išsiuntė atlikti tam tikras darbo funkcijas į Vokietiją. Pareiškėjui nėra žinoma ir, kaip teigia, negali būti žinoma, ar UAB „Radmirus“ laikėsi visų reikalavimų dėl darbuotojų įdarbinimo ir migracijos reikalavimų Šengeno erdvėje. Pareiškėjas mano, kad jis negali atsakyti dėl migravimo procedūrų nesilaikymo, jeigu už jų laikymąsi išimtinai buvo atsakinga Bendrovė.
Pareiškėjo nuomone, byloje itin svarbu nustatyti faktinę aplinkybę ir tuo pačiu įvertinti, ar Vokietijos viešojo administravimo subjektai tinkamai taikė Reglamento teisės nuostatas. Vien tai, kad galimai UAB „Radmirus“ nesilaikė Vokietijos nacionalinės teisės migracijos taisyklių, dar nereiškia, kad būtent pats pareiškėjas turi būti traukiamas į SIS.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas palaikė skundo reikalavimus, prašė jį patenkinti.
Šalies argumentai
Atsakovas Migracijos departamentas nesutinka su skundu, prašo teismo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime atsakovas teigia, kad 2019 m. kovo 19 d. pareiškėjui, kaip atvykstančiam į Lietuvos Respubliką dirbti ir turinčiam profesiją, kuri įtraukta į Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (pareiškėjas nurodo – Lietuvos darbo biržos) direktoriaus patvirtintą profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis, buvo išduota nacionalinė viza (D) Nr. 003792179 galiojusi iki 2020 m. kovo 13 d.
Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas ginčija tik vieną iš dviejų pagrindų. Migracijos departamento nuomone, ginčijamas sprendimas buvo priimtas dviem pagrindais, todėl bent vieno iš jų buvimas daro jį teisėtu ir pagrįstu.
Migracijos departamentas pažymi, kad ginčijamu sprendimu buvo panaikinta pareiškėjui išduota nacionalinė viza (D). Jis nesukėlė kitų teisinių pasekmių, dėl kurių pareiškėjas negali atvykti į Šengeno erdvę iki 2023 m. vasario 7 d. Dėl to skundo argumentas, jog prarado galimybę prašyti kitos Europos Sąjungos valstybės vizos, yra nepagrįstas.
Remdamasis Reglamento 24 straipsnio 1 dalimi, atsakovas nurodo, kad pagrindas įtraukti įspėjimą į centrinę antros kartos SIS dėl pareiškėjo neįsileidimo pagal Reglamento nuostatas yra Vokietijos kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas, o ne ginčijamas aktas.
Atsakovo nuomone, pagal Reglamento IV skyriaus nuostatas kiekvienas asmuo turi teisę gauti asmens duomenis, susijusius su jais ir įvestus į SIS, reikalauti, kad netikslūs duomenys apie jį būtų ištaisyti, taip pat kreiptis į bet kurios valstybės narės kompetentingą teismą ar instituciją dėl informacijos pašalinimo. Pareiškėjas skunde nenurodo, kad Vokietijos kompetentingų institucijų sprendimą jis būtų apskundęs. Atsakovas mano, kad ginčijamame sprendime buvo pagrįstai konstatuotas Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 12 punkte nurodytas pagrindas panaikinti pareiškėjui nacionalinę vizą.
Atsiliepimas
Atsakovas mano, kad ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos. Ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Dėl šių priežasčių atsakovas tvirtina, kad sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, tiek suformuotą teismų praktiką.
Atsakovo atstovas skundo reikalavimų nepripažįsta, prašo jo netenkinti. Paaiškino,jog pareiškėjas buvo atleistas iš darbo. Atleidimo fakto neginčijo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento sprendimo, kuriuo pareiškėjui panaikinta nacionalinė viza, bei įpareigojimo ateityje nesiremti SIS sistemos 2020 m. vasario 7 d. dienos įrašu apie pareiškėją, sprendžiant atsakovui pagal kompetenciją klausimus dėl migracijos dokumentų (vizos, laikino leidimo gyventi) išdavimo, teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2019 m. kovo 19 d. pareiškėjui, atvykstančiam į Lietuvos Respubliką dirbti ir turinčiam profesiją, kuri įtraukta į Lietuvos darbo biržos direktoriaus patvirtintą profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis, buvo išduota nacionalinė viza (D) NR. 003792179, galiojusi iki 2020 m. kovo 13 d.
Atsakovas, 2020 m. vasario 26 d. įvertinęs Sodros informacinėje sistemoje esančius duomenis nustatė, kad pareiškėjas buvo atleistas iš UAB „Radmirus“, kuri jo prašyme dėl nacionalinės vizos (D) išdavimo buvo nurodyta kaip priėmėjas. Taip pat nustatė, kad dėl užsieniečio kita Šengeno valstybė (Vokietija) į centrinę antros kartos Šengeno informacinę sistemą 2020 m. vasario 7 d. įtraukė įspėjimą dėl neįsileidimo pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – Reglamentas) nuostatas (Reglamento 24 straipsnis) iki 2023 m. vasario 7 d.
Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – Įstatymas) 19 straipsniu, nustatęs, kad užsienietis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų, taip pat, kad dėl jo kita Šengeno valstybė į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl neįsileidimo pagal Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 nuostatas, ginčijamu sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą nacionalinę vizą.
Pareiškėjas skunde tvirtina, kad Migracijos departamentas nepagrįstai taikė Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 12 punktą. Teisėjų kolegija nesutinka su tokia nuomone. Atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, teisėtai ir pagrįstai rėmėsi Pažyma apie ieškomą asmenį. Šioje pažymoje pareiškėjas įvardytas kaip „trečios šalies pilietis, kuriam draudžiama atvykti į Šengeno erdvę arba joje apsigyventi (SIS II Reglamento 24 str.)“. Šio draudimo galiojimo pabaiga – 2023 m. vasario 7 d. Akivaizdu, kad galiojant nurodytam draudimui, Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, privalėjo juo remtis, todėl aptartas pareiškėjo skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas neginčija pirmosios dokumento dėl nacionalinės vizos panaikinimo priežasties.
Vizų išdavimo sąlygas, atsisakymo išduoti vizą ir vizos panaikinimo pagrindus bei kitus su vizomis susijusius klausimus nustato Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (toliau – Vizų kodeksas), nuostatos, 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (toliau – Šengeno sienų kodeksas), Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 patvirtinto Vizos išdavimo tvarkos aprašo (toliau – Vizų aprašas) nuostatos ir Europos Sąjungos 2010 m. kovo 19 d. sprendimo „Prašymų išduoti vizą tvarkymo ir išduotų vizų keitimo vadovas“ (toliau – Europos Sąjungos 2010 m. kovo 19 d. sprendimas).
Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 12 punkte nustatyta, kad nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu dėl jo kita Šengeno valstybė į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl neįsileidimo pagal Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 nuostatas arba jis yra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą.
Europos Parlamento ir Tarybos 2006 m. gruodžio 20 d. reglamento (EB) Nr.1987/2006 „Dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo“ 10 punkte nustatyta, kad SIS II turėtų būti perspėjimai draudimo atvykti ar apsigyventi tikslais; pagal 3 straipsnio a) punktą – „perspėjimai“ – tai SIS II įvestų duomenų rinkinys, leidžiantis kompetentingoms institucijoms identifikuoti asmenį, kad būtų galima imtis konkretaus veiksmo.
Bylos duomenys patvirtina, kad įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustatęs, kad kita Šengeno valstybė t. y. Vokietija yra įtraukusi į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl pareiškėjo neįsileidimo į Šengeno teritoriją iki 2023 m. vasario 7 d., konstatavo pagrindą, numatytą Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 12 punkte. Nustatyta, kad pareiškėjas nesikreipė į kompetentingas Vokietijos institucijas dėl šio draudimo, todėl jis galioja ir šiuo metu. Atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, negalėjo nesiremti šia faktine aplinkybe.
Atsižvelgiant į nustatytą teisinį reglamentavimą, faktines aplinkybes, teismo vertinimu, Migracijos departamentas, pagrįstai panaikino nacionalinę vizą.
Pažymėtina, kad pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 24 straipsnio 1 dalį duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu. Skundai dėl šių sprendimų nagrinėjami nacionaliniuose teisės aktuose nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad perspėjimas įvedamas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas grėsme viešajai tvarkai, visuomenės saugumui arba nacionaliniam saugumui, kuri gali kilti dėl trečiosios šalies piliečio buvimo valstybės narės teritorijoje. Pagal Reglamento 34 straipsnio 2 dalį tik perspėjimą pateikusi valstybė narė gali keisti, papildyti, taisyti, atnaujinti arba ištrinti savo įvestus duomenis. Taigi, pareiškėjas, nesutikdamas su Vokietijos priimtu sprendimu, turi galimybę kreiptis į kompetentingas šios šalies institucijas ir skųsti priimtą sprendimą. Jo atstovas teismoposėdyje patvirtino, kad tokia teise jo atstovaujamasis iki šiol nepasinaudojo.
Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamas sprendimas priimtas tinkamai įvertinus faktines aplinkybes bei teisės aktų nuostatas, todėl nėra pagrindo jo naikinti pareiškėjo skunde nurodytais ar kitais argumentais.
Pareiškėjas taip pat prašo įpareigoti Migracijos departamentą ateityje nesiremti SIS sistemos 2020 m. vasario 7 d. dienos įrašu apie pareiškėją, sprendžiant atsakovui pagal kompetenciją klausimus dėl migracijos dokumentų (vizos, laikino leidimo gyventi) išdavimo. Šis reikalavimas yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti ginčijamą sprendimą. Konstatavus, kad sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, išvestinis reikalavimas taip pat netenkintinas tais pačiais motyvais, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas visa apimtimi.
Taip pat pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną asmens argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997-12-19 sprendimas Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr. A-261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 ir 3 dalimis, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo V. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.