- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-09-14
- Bylos Nr.
- 1A-337-491-2007
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdas Meidus (pirm.), Sigitas Bagdonavičius, Eligijus Gladutis
- Nuteistasis
- Ernestui Širmuliui, Ernesto
- Advokatai
- Vytautas Kupcikevičius
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Meidaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ernesto Širmulio apeliacinį skundą dėl 2007 m. birželio 26 d. Kėdainių rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 str. 5 d. ir nubaustas laisvės atėmimu 2 metams, uždraudžiant jam vairuoti transporto priemones 1 metus.
Pagal BK 75 str., paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams 6 mėnesiams, įpareigojant jį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą sutikimo, neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
E.Širmulys nuteistas už tai, kad 2007 m. kovo 5 d. apie 18.40 val., (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, kelio (duomenys neskelbtini) – me kilometre, vairuodamas savo automobilį „Mazda 323“, v/n Nr.(duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 53, 75, 76 punktų reikalavimus tuo, kad, būdamas eismo dalyviu ir privalėdamas laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui (KET 53 p.), kelyje su viena eismo juosta kiekviena kryptimi artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, privalėdamas sulėtinti greitį arba sustoti, kad praleistų į bet kurią eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį (KET 75 p.), pamatęs ta pačia kryptimi važiavusią ir prieš pėsčiųjų perėją sustojusią transporto priemonę, privalėdamas sustoti ir vėl pradėti važiuoti tik įsitikinęs, kad perėjoje nėra pėsčiojo, kuriam jis galėtų sutrukdyti arba sukelti pavojų (KET 76 p.), nesulėtino vairuojamo automobilio greičio, automobilio nesustabdė, pėsčiųjų perėjoje lenkė ta pačia kryptimi važiavusį ir prieš pėsčiųjų perėją sustojusį praleisti einančio pėsčiojo automobilį „Audi 100“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), dėl ko parbloškė ir mirtinai sužalojo per nereguliuojamą pėsčiųjų perėją iš dešinės į kairę ėjusį pėsčiąjį S.Šriubšą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Ernestas Širmulys prašo nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 str. pagrindu ir bylą nutraukti. Skunde nurodo, kad apylinkės teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Jis pirmą kartą teisiamas už neatsargų nusikaltimą, kaltu pagal pareikštą kaltinimą prisipažino visiškai, savo noru atlygino nukentėjusiajam visą turtinę žalą, dalį jo prašomos atlyginti neturtinės žalos, o dėl likusios dalies neturtinės žalos atlyginimo su nukentėjusiuoju susitarė ir su juo susitaikė. Mano, kad visos nurodytos aplinkybės sudaro visumą BK 38 str. išdėstytų sąlygų, kurioms esant teismas gali taikyti šiame straipsnyje numatytą galimybę atleisti nusikalstamą veiką padariusį asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. Skunde nurodoma, kad apylinkės teismas netaikė BK 38 str., nes neva tai nėra išpildytos visos šiame straipsnyje numatytos sąlygos, t.y. teismui pateikta taikos sutartis yra sąlyginė ir neatitinka susitaikymo protokolui keliamų įstatymo reikalavimų. Mano, jog tokia teismo išvada nepagrįsta. Įstatymas nekelia jokių būtinų specialių reikalavimų susitaikymo protokolui – svarbu, kad nukentėjusysis su kaltinamuoju susitaikytų ir būtų atlyginta nukentėjusiajam padaryta žala arba būtų susitarta dėl jos atlyginimo. Visos šios sąlygos buvo išpildytos. Nukentėjusiuoju šioje byloje, visų asmenų, kurie galimai patyrė neturtinę žalą, susitarimu buvo pripažintas A.Šriubša, su kuriuo jis susitaikė ir pasirašė taikos sutartį. Tai patvirtina tyrėjo priimtas nutarimas pripažinti nukentėjusiuoju, ieškinys, nukentėjusiojo bei jo atstovo parodymai teisme. Teismo nuosprendyje išdėstytos abejonės dėl kitų, šioje byloje nukentėjusiais nepripažintų, asmenų galimų pretenzijų nepagrįstos, nes susitaikymui BK 38 str. prasme nesvarbios tokių asmenų galimos pretenzijos ateityje. Kita vertus, taikos sutartyje yra aptartos netgi ir šios sąlygos, kurių įtraukimas į tokį susitarimą nedaro jo niekiniu ir negaliojančiu. Apeliantas supranta, kad BK 38 str. nuostatų taikymas yra teismo teisė, o ne pareiga. Tačiau šiuo atveju apylinkės teismas visiškai nemotyvavo, kodėl šio straipsnio nuostatų jam netaikė, todėl toks teismo sprendimas vertintinas nepagrįstu. Tuo labiau, kad minėto straipsnio nuostatų taikymui neprieštaravo ir byloje kaltinimą palaikęs prokuroras.
Teismo posėdyje nuteistasis bei jo gynėjas prašo apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliantas neginčija jo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo, teismo išvadų dėl įrodymų vertinimo, jam paskirtos bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės bei bausmės vykdymo atidėjimo pagrindų ir sąlygų, todėl kolegija šių klausimų plačiau neanalizuoja.
Dėl BK 38 str. taikymo
BK 38 str. 1 d. nurodoma, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu : 1) jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, ir 2) savu noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, ir 3) susitaikė su nukentėjusiuoju arba juridinio asmens arba valstybės institucijos atstovu, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Tik esant visoms šioms sąlygoms teismas turi apsvarstyti galimybę taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, nes šio baudžiamosios teisės instituto taikymas yra teismo teisė, o ne pareiga.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacine tvarka išnagrinėtose nutartyse aptariant BK 38 str. taikymą yra pažymima, kad teismas turi ne tik konstatuoti ir bylos faktiniais duomenimis pagrįsti visų aukščiau nurodytų sąlygų buvimą, bet papildomai nurodyti dar ir kitus motyvus, kodėl kaltininkui galima taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės. Teismo išvados dėl BK 38 str. taikymo turi būti pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. BK 38 str. 1 d. numatyti pagrindai – prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir savu noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo – yra atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės teismas gali motyvuoti kitų atsakomybę lengvinančių aplinkybių buvimu, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimu, atsižvelgti į kaltinamojo elgesį iki nusikalstamos veikos padarymo, veikos padarymo metu ir po veikos padarymo (ankstesni nusikaltimai ar kiti teisės pažeidimai, polinkis į girtavimą, požiūris į darbą, nusikaltimo tikslas ir motyvas, padarinių sunkumas, kaltės forma, nusikaltimo padarymo būdas, atvykimas ir prisipažinimas, pastangos sušvelninti nusikaltimo padarinius, gailėjimasis, padėjimas išaiškinti nusikaltimą, bendrininkai ir pan.).
Šioje baudžiamojoje byloje pirmos instancijos teismas atsisakė taikyti nuteistajam BK 38 str. iš esmės akcentuodamas tik vieną iš šio straipsnio 1 dalyje paminėtų keturių sąlygų – kaltininko ir nukentėjusiojo susitarimą dėl žalos atlyginimo. Kalbant apie kaltininko ir nukentėjusiojo susitarimo dėl žalos atlyginimo formą ir sąlygas (BK 38 str. 1 d. 2 p. prasme) konstatuotina, kad jokios specialios tokio susitarimo formos įstatymas nenumato. Tiek žalos atlyginimo sąlygos ir tvarka, tiek terminai, yra kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio susitarimo dalykas, ir joks teismas nėra įpareigotas nustatyti kitokių nei susitarime numatytų sąlygų ir tvarkos – teismas visais atvejais tik turėtų patikrinti, ar susitarime žalos atlyginimo sąlygos ir tvarka yra išsamiai ir konkrečiai išdėstytos, aiškios ir suprantamos susitarimo dalyviams, ir ar jos atitinka jų tikrąją valią. Taigi, kolegijos nuomone, pagrįstas yra apelianto skundo motyvas, jog teismui pateikta sutartis tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo pilnai atitinka įstatymo reikalavimus ir yra priimtina teismo vertinimui kaip įrodymas, jog nukentėjusysis ir kaltininkas susitarė dėl iki teismo nuosprendžio priėmimo neišspręsto žalos atlyginimo. Šioje byloje nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu pripažintas vienas asmuo – A.Šriubša, todėl žala turi būti atlyginta ar dėl tokios žalos atlyginimo turi būti susitarta tik su juo, o ne su visais žuvusiojo giminaičiais, kurie gal būt ir patyrė turtinę ar neturtinę žalą, tačiau savo teisės gauti žalos atlyginimą nesistengė realizuoti įstatymų numatyta tvarka.
Kaip jau minėta, skundžiamame teismo nuosprendyje pirmos instancijos teismas iš dalies pasisakė tik dėl vienos iš aukščiau paminėtų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygų – pripažinęs, jog vienos jų nėra, t.y. teismui pateikta taikos sutartis yra sąlyginė, prieštarauja viešajai tvarkai ir teisingumo principui, nutarė nuteistajam ir netaikyti BK 38 str. Tokia praktika nėra visiškai teisinga – nuosprendyje aptardamas BK 38 str. taikymo galimybę, teismas turėtų nurodyti savo motyvus ir kitus argumentus dėl visų šio straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų.
Byloje nustatyta, kad apelianto padarytas nusikaltimas yra neatsargus, įvykio metu jis automobilį vairavo blaivus, nebuvo nustatyta jokių jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Nuteistasis nuo pat pirmos apklausos momento visiškai pripažino savo kaltę ir davė išsamius bei nuoseklius parodymus apie įvykio aplinkybes, po įvykio jis nevengė atsakomybės – bylos duomenys patvirtina, jog dar įvykio vietoje jis pats apie nelaimę pranešė medikams. Savo kaltės jis neneigė ir teisme, dar iki teisiamojo posėdžio pirmos instancijos teisme pilnai atlygino nukentėjusiajam padarytą turtinę žalą. Pirmos instancijos teismui buvo pateikta 2007-05-25 taikos sutartis (89 b.l.), pasirašyta nukentėjusiojo ir apelianto, iš kurios visiškai aišku, jog jie susitaikė ir geranoriškai susitarė dėl nukentėjusiajam padarytos neturtinės žalos atlyginimo. Iš esmės tą patį patvirtina ir nuteistojo ir nukentėjusiojo susitaikymo protokolas, kuris buvo papildomai gautas apeliacinės instancijos teisme. Visos paminėtos aplinkybės, kolegijos nuomone, leidžia daryti išvadą esant BK 38 str. 1 d. 1 – 3 punktuose numatytoms sąlygoms, kad nuteistasis galėtų būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės.
Vertindama, ar yra pagrindo manyti, jog nuteistasis ateityje nebedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 38 str. 1 d. 4 p.) kolegija atsižvelgia į tai, kad nuteistasis yra charakterizuojamas tik teigiamai. Tačiau, jis pripažintas kaltu nors ir dėl neatsargios veikos, tačiau šia veika buvo sukeltos ypač sunkios ir jau nebepataisomos pasekmės – dėl jo neatsargumo žuvo žmogus. Nusikaltimo, už kurį apeliantas yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, objektyvinę pusę sudaro net trys Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) reikalavimų pažeidimai, kurie tiesiogiai sąlygojo aptariamo įvykio kilimą. Iš byloje esančios pažymos (58 – 61 b.l.) matyti, jog apeliantas iki nusikaltimo buvo daugybę kartų baustas už įvairius KET reikalavimų pažeidimus, kurie jį charakterizuoja kaip asmenį, linkusį pažeidinėti KET reikalavimus. Be to, ir skundžiamo teismo nuosprendžio priėmimo metu apeliantas turėjo dvi galiojančias administracines nuobaudas už KET pažeidimus. Įvertinus šias aplinkybes galima daryti išvadą, kad sistemingas nuteistojo KET reikalavimų pažeidinėjimas privedė jį prie autoįvykio, kurio metu žuvo pėsčiųjų perėja ėjęs žmogus. Pripažinus tai, kolegijos nuomone, nėra jokio pagrindo manyti, kad nuteistasis ateityje nebedarys naujų nusikalstamų veikų, kas savo ruožtu eliminuoja galimybę taikyti BK 38 str. nuostatas ir nuteistąjį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės.
Tokiu būdu tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p. teismas
NUTARĖ:
Nuteistojo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.