- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutarimas
- Data
- 2011-11-04
- Bylos Nr.
- ATP-228-168/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 4-08-3-01791-2011-7
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Nijolė Sušinskienė
- Pažeidėjas
- D. B.
- Kategorijos
- 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Teisėjas Gražina Kazilionienė Administracinė byla Nr. ATP-228-168/2011
2011 m. lapkričio 4 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Nijolė Sušinskienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens – D. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 22 d. nutarties administracinio teisės pažeidimo byloje, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismo skundžiama nutartimi atmestas D. B. skundas ir paliktas galioti Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro pagal 2011 m. gegužės 25 d. administracinio teisės pažeidimo protokolą priimtas 2011 m. gegužės 26 d. nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 07-11-6114271, kuriuo D. B. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 str. 2 d. – 100 Lt dydžio bauda.
D. B. administracinės teisės pažeidimo protokolas surašytas ir priimtas nutarimas skirti nuobaudą už tai, kad jis, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 141 punktų reikalavimus, 2010 m. lapkričio 10 d., 10.36 val., vairavo automobilį (duomenys neskelbtini) , valst. Nr. (duomenys neskelbtini), artėdamas link nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, (duomenys neskelbtini), vykdė draudžiamą lenkimo manevrą, ko pasekoje susidūrė su į kairę sukančiu automobiliu (duomenys neskelbtini) . Eismo įvykio metu buvo apgadinti abu automobiliai.
Išnagrinėjęs D. B. skundą Panevėžio miesto apylinkės teismas konstatavo, kad byloje surinkti įrodymai, t.y. paties D. B. sutikimas su pažeidimu ir nuoširdus gailėjimasis, padėjimas išaiškinti pažeidimą ir jo dalyvius, kas buvo pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, o taip pat Lietuvos teismo ekspertizės centro 2011 m. gegužės 4 d. akto Nr. 11-23(11) išvada, liudytojo P. G. ir tyrimą atlikusio policijos pareigūno R. B. parodymai patvirtina, kad D. B. veiksmai atitinka LR ATPK 127 str. 2 d. numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėtį ir patvirtina jo kaltę. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuras išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes tinkamai, t.y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstai visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą procesinį sprendimą.
Šalies argumentai
D. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 22 d. administracinio teisės pažeidimo byloje priimtą nutartį. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimo metu nesilaikė ir grubiai pažeidė šalių lygiateisiškumo, rungimosi, nekaltumo prezumpcijos, teismo nešališkumo ir kitus konstitucinius principus, kas sąlygojo nepagrįstos ir neteisėtos nutarties jo atžvilgiu priėmimą. Apelianto nuomone, lygiateisiškumo principo pažeidimas pasireiškė tuo, kad į teismo posėdį nebuvo iškviestas ekspertas L. A., kai tuo tarpu Kelių policijos biuro pareigūno prašymas dėl liudytojo P. G. iškvietimo į teismo posėdį, nors pastarasis buvo išreiškęs poziciją, kad byla būtų nagrinėjama jam nedalyvaujant, buvo tenkintinas. Be to, mano, kad pastarojo liudytojo parodymai duoti pirmosios instancijos teisme iš esmės prieštarauja pirminiams paaiškinimams, byloje nustatytiems faktams ir šis liudytojas iškviestas į teismo posėdį specialiai siekiant, kad išsakytų kuo neobjektyvesnę įvykio versija ir padėtų sustiprinti Kelių policijos atstovo nuomonę. Pažymi, kad šie prieštaringi parodymai, susiję su eismo įvykiu ir jo sužalojimu nevertinti kitų įrodymų – ekspertizės akto, medicininių dokumentų ir jo parodymų kontekste, kas D. B. nuomone neginčijamai įrodytų, kad būtent P. G. atsitrenkė į jo vairuojamą automobilį. Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo D. B. nesutinka su nutarime konstatuota aplinkybe, kad Kelių policijos biuro pareigūnams prisipažino padaręs KET pažeidimą ir akcentavo, kad Kelių policijos biuro nutarime esantis jo parašas patvirtina tik tai, kad jis susipažino su nutarimo turiniu ir gavo jo nuorašą. Akcentuoja, kad nenustačius tikslaus važiavimo greičio, neįmanoma nustatyti, ar jis būtų spėjęs grįžti iki pėsčiųjų perėjos ar ne, tuo tarpu pirmosios instancijos teismo padaryta išvada kad jis važiavo ne mažesniu nei 50 km/ h greičiu prieštarauja tiek ekspertų išvadai, tiek kitiems byloje esantiems duomenims. Mano, kad aplinkybė dėl jo atlikto lenkimo manevro iki pėsčiųjų perėjos, kai priešpriešinio eismo juostoje lenkimo metu nebuvo jokių kliūčių nėra pagrindo konstatuoti priežastinio ryšio su automobilio, kurį vairavo P. G. apgadinimais. Apelianto teigimu ekspertizės aktas, kuriame nurodoma, kad jo veiksmai techniniu požiūriu sąlygojo eismo įvykio kilimą, nekonstatuojant, kad jis padarė KET pažeidimą, negali būti laikomas vieninteliu ir neginčytinu jo kaltės įrodymu. Be to, mano, kad buvo pažeistas LR ATPK 35 str. numatytas administracinės nuobaudos skyrimo terminas, o 2010-12-18 nutarimas, kuriuo pratęstas bylos nagrinėjimo ir nuobaudos skyrimo terminas iki 2011-11-10 D. B. manymu yra neteisėtas vien todėl, kad jis priimtas šeštadienį, ne darbo dieną, nesuėjus nustatytam 6 mėnesių terminui bei jo neišsiuntus suinteresuotiems asmenims. Pažymi, kad būtent (duomenys neskelbtini) automobilio vairuotojas, keisdamas važiavimo kryptį neįsitikino, kad sukimo į kairę manevrą atlikti bus saugu ir, neduodamas kelio lenkusiam automobiliui, pažeidė KET 106 p. reikalavimus, t.y. atsitrenkė į jo vairuojamo automobilio dešinę pusę, priekines dureles. Būtent minėtų taisyklių 106 p. įsakmiai nurodo, jog prieš pradėdamas važiuoti, prieš persirikiuodamas ir kitaip keisdamas važiavimo kryptį, vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams. Tiek institucija priėmusi skundžiamą nutarimą, tiek vėliau teismas priimdamas nutartį nesivadovavo Lietuvos Vyriausiojo Administracinio teismo suformuota praktika (Administracinėse bylose Nr. N444-546/2011, Nr. N63 - 683/2008), pagal kurią už ATPK 127 straipsnio 2 dalies dispoziciją asmuo gali būti patrauktas administracinėn atsakomybėn tik nustačius, jog jis pažeidė KET ir šis taisyklių pažeidimas nulėmė kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą), t. y. turi būti nustatytas KET pažeidimas bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp KET pažeidimo ir ATPK 127 straipsnio 2 dalies dispozicijoje nurodytų pasekmių. Akcentuoja, kad net ir pažeidus KET 141 p. reikalavimus, tai nebūtų sukėlę eismo įvykio ir kilusių padarinių t.y. jo vairuojamas automobilis būtų baigęs lenkimą. Mano, kad šioje situacijoje vien tik techninio aplinkybių vertinimo nepakanka, nes būtina nustatyti tiesioginį priežastinį ryšį tarp veiksmų ir pasekmių.
Atsiliepimas
Institucija, paskyrusi nuobaudą atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo netenkinti D. B. skundo ir nurodo, kad skundžiama teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, priimta atsižvelgus ir įvertinus visas reikšmingas byloje aplinkybes.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkinamas.
Apeliacinės instancijos teismas patikrinęs bylą įrodymų vertinimo ir teisės aiškinimo aspektu daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ATPK 248 straipsnyje įtvirtintus administracinių teisės pažeidimų bylų teisenai keliamus uždavinius laiku, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes, išspręsti ją tiksliai pagal įstatymus, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.
D. B. administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas ir jam administracinė nuobauda paskirta pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį, kurioje numatyta, jog KET pažeidimas, nulėmęs kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą), užtraukia baudą vairuotojams nuo vieno šimto iki dviejų šimtų litų arba teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo trijų iki šešių mėnesių.
Tam, kad pažeidimas galėtų būti kvalifikuojamas pagal šį straipsnį, būtina nustatyti padarytą pažeidimą, kuris apimtų vieną iš normos dispozicijoje nurodytų aplinkybių, pažeidimą padariusį asmenį, priežastinį ryšį tarp jo veiksmų ir atsiradusių pasekmių bei administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltę. Tad nagrinėjant bylą dėl tokio pažeidimo būtina nustatyti, kuris eismo dalyvis kokias KET pažeidė ir ar tas pažeidimas buvo pagrindine priežastimi autoįvykiui kilti.
D. B. savo kaltę ginčija iš esmės teigdamas, kad KET reikalavimų jis nepažeidė, o eismo įvykis kilo dėl kito vairuotojo kaltės.
Pažymėtina, kad asmuo administracinėn atsakomybėn traukiamas tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų jo kaltės įrodymų. Duomenų, remiantis kuriais tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą.
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Analizuojamu atveju, teismui svarbu nustatyti, ar institucija turėjo pakankamai įrodymų patraukti D. B. administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį už KET 141 punkto reikalavimų pažeidimus, t. y. ar jis prieš pradėdamas lenkti įsitikino, kad nė vienas iš važiuojančių paskui jį vairuotojų, kuriems galėtų būti sukliudyta, nepradėjo lenkti (141.1 punktas); ar transporto priemonės, važiuojančios priekyje ta pačia eismo juosta, vairuotojas nerodo kairiojo posūkio signalo (141.2 punktas); ar lenkimui būtina eismo juostos atkarpa yra laisva ir nebus kliudoma priešpriešiais atvažiuojančioms transporto priemonėms (141.3 punktas) ir ar baigdamas lenkti, jis galės grįžti į savo eismo juostą, nesukliudydamas lenkiamai transporto priemonei (141.4 punktas). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas D. B. kaltės klausimą savo daromų išvadų dėl jo kaltės padarius aukščiau įvardintus pažeidimus nemotyvavo konkrečių jo veiksmų ir aptariamų normų analize.
D. B. apeliuoja į tai, kad lenkimo manevrą jis atliko, nepažeisdamas KET 141 punkto reikalavimų bei įsitikinęs, jog priekyje važiuojantis P. G. vairuojamas automobilis nesiruošia atlikti kokį nors manevrą, įjungė kairį posūkio signalą ir pradėjo lenkimą, išvažiavo į priešingos krypties eismo juostą, kuri buvo laisva, ką patvirtina ir kitas eismo dalyvis – P. G., lenkdamas pastarojo vairuojamą automobilį susilygino su juo, kai šio vairuojamas automobilis staiga neįjungęs kairiojo posūkio signalo pasuko į kairę, sudarė jam kliūtį, dėl ko įvyko eismo įvykis, kai P. G. automobilis (duomenys neskelbtini) kairės pusės priekine dalimi atsitrenkė į jo vairuojamo automobilio (duomenys neskelbtini) dešinės pusės šoną, ties priekinėmis keleivio durelėmis.
Liudytojas P. G. parodė, kad prieš pasukdamas į kairę, parodė kairiojo posūkio signalą, pažiūrėjo per šoninį veidrodėlį, nors ir matė 40-50 metrų atstumu atvažiuojantį D. B. vairuojamą automobilį, tačiau nemanė, kad pastarasis taip greitai priartės prie jo vairuojamo automobilio, todėl buvo įsitikinęs, kad saugiai atliks kairiojo posūkio manevrą, tačiau D. B. vairuojamas automobilis važiavo dideliu greičiu ir kai tik jis pradėjo sukti į kairę pajuto, stiprų smūgį į automobilio kairę priekinę dalį.
Byloje esantys įrodymai: eismo įvykio vietos schema, kurioje užfiksuotas automobilių išsidėstymas po eismo įvykio, automobilių apgadinimai, eismo dalyvių paaiškinimai, iš esmės patvirtina, kad D. B. įsitikinęs, jog priekyje važiuojantis (duomenys neskelbtini) nedaro jokio manevro, įjungė kairį posūkio signalą, įsitikino, kad priešingos krypties eismo juostoje nėra automobilių, ką patvirtino ir kitas eismo dalyvis P. G., bei pradėjo lenkimo manevrą, išvažiavo į priešingos krypties eismo juostą, susilygino su lenkiamuoju automobiliu, kai pastarasis staiga pasuko į kairę, sudarė jam kliūtį, dėl ko įvyko eismo įvykis, P. G. vairuojamas automobilis priekine kaire puse atsitrenkė į D. B. automobilio dešinio šono vidurinę dalį. Pažymėtina, kad P. G. Panevėžio apskrities VPK Kelių policijos biuro 2011-05-26 nutarimu pagal 2010-11-10 administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. 50P-584531-10 yra nubaustas pagal LR ATPK 127 str. 1 d. ir 127 str. 2 d. dėl to, kad vairuodamas automobilį, sukdamas į kairę, t.y. keisdamas važiavimo kryptį į teritoriją, nedavė kelio ir susidūrė su jį lenkiančiu automobiliu, tuo pažeisdamas KET 106 punkto reikalavimus. Jis pažeidimą pripažino ir dėl jo padarymo nuoširdžiai gailėjosi.
Šios aplinkybės patvirtina, kad D. B. nepažeidė KET 141 punkto reikalavimų ir negalėjo būti traukiamas atsakomybėn pagal LR ATPK 127 str. 2 d. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme P. G. davė parodymus apie tai, jog jis nemanė, kad per šoninį veidrodėlį jo matomas D. B. vairuojamas automobilis taip greitai priartės prie jo automobilio ir, jam pradėjus manevrą, t.y. posūkį į kairę pusę, į jo vairuojamo automobilio kairės pusės šoną atsitrenkė automobilis (duomenys neskelbtini) . Tai leidžia daryti išvadą, kad būtent P. G. neapdairumas sąlygojo eismo įvykio kilimą, t.y. nebūdamas įsitikinęs, jog tai atlikti bus saugu, staigiai pasuko į kairę, dėl ko sudarė kliūtį, kurios D. B. negalėjo tikėtis ir išvengti jos neturėjo galimybių. Automobilių išsidėstymas po eismo įvykio parodo, jog P. G. veiksmas (kairiojo posūkio manevras) buvo staigus, nes jo vairuojamas automobilis liko savo pozicijoje buvusioje iki eismo įvykio, t.y. prieš įvažiavimą į kur jis norėjo įsukti, o tuo tarpu D. B. automobilis - nuvažiavęs daugiau nei 29,3 metrus, kas leidžia daryti išvadą, kad jis neturėjo galimybės išvengti susidūrimo dėl P. G. atlikto staigaus posūkio į kairę. Be to, iš automobilių apgadinimų lokalizacijos ((duomenys neskelbtini) buvo apgadinti priekinis bamperis, priekinis kairės pusės sparnas, radiatoriaus grotelės, priekinis kairės pusės ratas, o (duomenys neskelbtini) priekinis bamperis, priekinis dešinės pusės sparnas, priekinės ir galinės dešinės pusės durelės, priekinis dešinės pusės ratas) galima daryti išvadą, kad P. G. posūkį darė, kai D. B. automobilis jau buvo išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą, t.y. lenkimo manevro metu buvo susilyginęs su jo (P. G.) vairuojamu automobiliu. Atsižvelgiant į tai galima daryti išvadą, kad eismo įvykis nebūtų įvykęs, jei automobilio (duomenys neskelbtini) vairuotojas būtų ėmęsis visų būtinų atsargumo priemonių, prieš sukdamas į kairę būtų sustojęs ir praleidęs jį lenkusį automobilį.
Pirmosios instancijos teismas savo daromas išvadas grindė ir Lietuvos teismo ekspertizės centro 2011-05-04 ekspertizės akto Nr. 11-23(11) išvadomis. Pažymėtina, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, todėl ir ekspertizės aktas vertintinas su kitais įrodymais pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, ekspertų išvados teismui nėra privalomos. Ekspertinės įstaigos atlikto tyrimo metu buvo nustatyta, jog techniniu požiūriu šio eismo įvykio kilimą sąlygojo tai, kad automobilio (duomenys neskelbtini) vairuotojas D. B., artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos vykdė draudžiamą lenkimo manevrą, o lenkiamo automobilio (duomenys neskelbtini) vairuotojas P. G. prieš sukdamas į kairę tinkamai neįsitikino, kad manevrą atlikti bus saugu ir nedavė kelio jį lenkusiam automobiliui (duomenys neskelbtini) . KET 145.4 punktas įtvirtina draudimą lenkti pėsčiųjų perėjoje. Tačiau šiuo atveju jokių duomenų, kad lenkimo manevras buvo atliktas pėsčiųjų perėjoje nėra, priešingai, kaip patvirtina eismo įvykio schema, kurios eismo dalyviai neginčija, susidūrimo vieta nuo pėsčiųjų perėjos yra nutolusi apie 7,8 metrus, kas nurodyta ir ekspertizės akto tiriamojoje dalyje. Ekspertai savo pateikiamoje išvadoje pažymi, kad iš tyrimui pateiktos medžiagos negalima nustatyti abiejų transporto priemonių judėjimo greičių prieš susidūrimą ir dėl to negalima nustatyti kokiu atstumu nuo susidūrimo vietos buvo automobilis (duomenys neskelbtini) , kai iškilo grėsmė eismo saugumui. Todėl pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą negalėjo remtis tokia išvada, nesudarančia pagrindo vienareikšmiškai tvirtinti, kad D. B. būtų nespėjęs pabaigti lenkimo manevro prieš pėsčiųjų perėją ir nustatyti, kad būtent tokie jo veiksmai sąlygojo eismo įvykio kilimą, kaip ir institucijos atstovo teiginiais, išsakytais pirmosios instancijos teisme, kad D. B. atliko draudžiamą lenkimo manevrą, artėdamas prie pėsčiųjų perėjos. Teismas pripažįsta nepagrįstomis pirmosios instancijos teismo išvadas, kad D. B. pažeidė automobilio lenkimo taisykles, numatytas KET 145.6 punkte, nes kitą automobilį lenkė draudžiamoje vietoje - pėsčiųjų perėjoje. Šiuo atveju pirmiausia būtina atsižvelgti į tai, kad administracinio teisės pažeidimo protokole, t. y. procesiniame dokumente, kuriame formuluojamas kaltinimas administracinio teisės pažeidimo padarymu bei fiksuojami nustatyti įrodymai, kitos aplinkybės ir žinios, reikšmingos nagrinėjant bylą, o taip pat apibrėžiamos administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo ribos, šis KET pažeidimas apskritai nėra nurodytas. Todėl pirmosios instancijos teismas darydamas savo išvadas nepagrįstai rėmėsi administracinio teisės pažeidimo protokole neinkriminuota norma ir nesudarė administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui galimybių tinkamai realizuoti savo teisę į gynybą nuo pateiktų iš esmės naujų kaltinimų, kas laikytina esminiu pažeidimu.
Apeliacinio skundo argumentas, kad teismas buvo šališkas bei priimdamas D. B. atžvilgiu nepalankų sprendimą pažeidė lygiateisiškumo, rungimosi, nekaltumo prezumpcijos ir kitus principus, teismo nuomone yra tik deklaratyvus, todėl atmestinas. Apeliaciniame skunde nepateikta jokių objektyvių duomenų ir įrodymų šiems teiginiams pagrįsti, todėl teismas juos vertina kaip deklaratyvius ir plačiau dėl šių argumentų teismas nepasisako.
D. B. taip pat teigia, kad skiriant jam administracinę nuobaudą buvo pažeisti LR ATPK 35 str. numatyti terminai, o apie priimtą sprendimą – pratęsti nuobaudos skyrimo terminą jis nebuvo informuotas. LR ATPK 35 str. reglamentuoja administracinės nuobaudos skyrimo terminus. Pirmoje šio straipsnio dalyje nustatyta, kad administracinė nuobauda gali būti skiriama ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo teisės pažeidimo padarymo dienos, o esant trunkamam teisės pažeidimui – per šešis mėnesius nuo jo paaiškėjimo dienos. ATPK 35 straipsnio 3 dalyje numatyta galimybė pratęsti nuobaudos skyrimo terminą iki vienerių metų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad ATPK 35 straipsnyje numatyti terminai administracinei nuobaudai skirti, vadovaujantis ATPK 35 straipsnio 3 dalimi, gali būti pratęsti ir nesurašius administracinio teisės pažeidimo protokolo (2010 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N575-1253/2010). Terminas administracinei nuobaudai skirti gali būti pratęstas institucijos, surašiusios administracinio teisės pažeidimo protokolą arba organo, nagrinėjančio administracinę bylą iš esmės atitinkamu procesiniu sprendimu, kuriame turi būti nurodytos aplinkybės, įstatymo (ATPK 35 str. 3 d.) siejamos su galimybe pratęsti terminą skirti administracinę nuobaudą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad toks sprendimas gali būti priimtas tik tuo atveju ir tada, kai pats terminas skirti nuobaudą dar nėra suėjęs. Kaip matyti iš administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagos, šešių mėnesių terminas administracinei nuobaudai paskirti suėjo 2011 m. gegužės 10 d., nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje priimtas 2011 m. gegužės 26 d., t.y. jau praėjus šešių mėnesių laikotarpiui. Byloje esantis Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro Administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimo poskyrio tyrėjo nutarimas pratęsti bylos nagrinėjimo ir nuobaudos skyrimo terminą yra priimtas 2010 m. gruodžio 18 d. – nesuėjus šešių mėnesių terminui, tačiau priimtas poilsio dieną, t.y. kai pareigūnas, priėmęs tokį nutarimą, nedirbo, ką patvirtina ir gauta iš Kelių policijos biuro medžiaga. Nors pareigūnas priėmęs aptariamą nutarimą savo paaiškinime nurodė, kad nurodydamas datą suklydo, tačiau ši klaida nebuvo ištaisyta ar aptarta, be to, taip ir nebuvo nurodyta, kurią dieną šis nutarimas buvo priimtas Ta aplinkybė, kad su nutarimu pratęsti terminą iš karto po šio nutarimo priėmimo apeliantas nebuvo supažindintas, nelaikytina procesinių teisės normų pažeidimu, nes tokia nutartis atskiruoju skundu neskundžiama, be to, apeliantas su ja galėjo susipažinti vėliau. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad nutarimas pratęsti nuobaudos skyrimo terminą buvo priimtas poilsio dieną, ir nesant objektyvių duomenų, galinčių patvirtinti, kad jis buvo priimtas tinkamai ir laiku, darytina išvada, kad D. B. administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas bei nutarimas skirti nuobaudą D. B. atžvilgiu buvo priimtas pažeidus ATPK 35 str. numatytą šešių mėnesių terminą.
Atsižvelgiant į šias aplinkybes, konstatuojama, jog apylinkės teismo išvados nepagrįstos bylos duomenų išsamia analize bei vertinimu. Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro 2011 m. gegužės 26 d. nutarimas D. B. atžvilgiu nepagrįstai pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 22 d. nutartis bei Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro 2011 m. gegužės 26 d. nutarimas naikintini, administracinio teisės pažeidimo byla nutrauktina.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302 ¹⁰ str., 302 ¹² str. 1 d. 2 p., teismas,
nutaria:
D. B. apeliacinį skundą tenkinti.
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 22 d. nutartį ir Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro 2011 m. gegužės 26 d. nutarimą panaikinti ir administracinę bylą D. B. atžvilgiu nutraukti.
Nutarimas neskundžiamas.