Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovai papildomai pažymėjo, kad pasipriešinimas vykdomam projektui buvo juntamas nuo pat pradžių. Paaiškino, kad tokio tipo elektrinės statomos tik esant skatinimui, tačiau pareiškėjui apie pusantrų metų nebuvo nurodyta, kokia kvota jam bus taikoma. Nurodė, kad statybos realiai prasidėjo dar 2015 m. rugsėjo mėn., gavus Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos pritarimą dėl pastato rekonstrukcijos, o 2015 m. gruodžio mėn. gautas statybos leidimas iš esmės buvo reikalingas tik dūmtraukio ir komunikacijų įrengimui. Pabrėžė, kad Bendrovė per 10 dienų nuo prašymo atsakovui pateikimo nebuvo informuota, kad trūksta kokių nors dokumentų. Manė, kad lokalinių sąmatų prašoma nepagristai, kadangi Bendrovė nevykdė viešųjų pirkimų, todėl tokios sąmatos nebuvo sudaromos ir šiuo atveju turi pakakti rangos sutarties. Nepratęsus Leidimo galiojimo, pareiškėjas negali prisijungti prie transformatorinės. Pabrėžė, kad į projektą investuota 16 mln. Eur ir kiekvienas mėnuo pareiškėjui kainuoja apie 50 000 Eur, todėl Bendrovei teko prašyti išduoti naują leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, kad nepatirtų daugiau nuostolių. Taip pat pažymėjo, kad pateiktoje faktinių pastebėjimų ataskaitoje investicijos ir faktiniai darbai sutampa.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu kaip liudytojas apklaustas UAB „Ernst & Young Baltic“ faktinių pastebėjimų ataskaitą rengęs L. J. paaiškino, kad Taisyklių 41.3 punkte nėra nurodyta, kokio tipo auditas turi būti atliekamas, todėl jis skambino į Inspekciją, prašydamas patikslinti, kokio tipo ir rūšies audito šiuo atveju reikia, tačiau konkretaus atsakymo negauta, nurodant, kad Bendrovė pati turėtų nuspręsti, koks auditas turi būti atliktas. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju buvo atliktas nepriklausomas auditas, kurio forma yra faktinių pastebėjimų ataskaita. Šiuo atveju pareiškėjo atlikti darbai ir yra jo patirtos investicijos. Pabrėžė, kad pareiškėjo pateikti duomenys buvo patikrinti ir nuvykus į vietą, ataskaitoje yra pateiktos nuotraukos. Patvirtino, kad atliktos investicijos, kurios atitinka ir darbus, sudarė daugiau nei 50 proc.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 3 d. sprendimu (V t., b. l. 1-10) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Panaikino Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos 2016 m. gegužės 26 d. sprendimą Nr. SP-40 „Dėl atsisakymo pratęsti leidimo Nr. LP-18311 plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus galiojimo terminą“. Įpareigojo Valstybinę energetikos inspekciją prie Energetikos ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus Nr. LP-18311 galiojimo termino pratęsimo ir priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagristą.

Žemesnės instancijos teismas

Vadovaudamasis Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių 35 ir 36 punktų nuostatomis, teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad leidimų galiojimo pratęsimui netaikytinas Taisyklių 36 punkte įtvirtintas reglamentavimas. Kaip matyti iš Taisyklių 36 punkto, jame kalbama tik apie leidimų išdavimą, o ne pratęsimą. Tokią išvadą galima daryti ir iš Taisyklių 37 punkto, kuriame taip pat minimas tik leidimų išdavimas, t. y. Taisyklių 36 punkte nustatyta sąlyga dėl leidimo išdavimo termino netaikoma, kai vyksta teisminiai ginčai su trečiaisiais asmenimis dėl leidimais reguliuojamos veiklos sąlygų (teritorijos) ar dėl kitų priežasčių, pateisinamų svarbiais visuomenės interesais, ir pareiškėjas apie tai yra raštu informuotas leidimus išduodančios institucijos prieš pasibaigiant šių Taisyklių 35 punkte nurodytam terminui. Teismas neturi pagrindo plečiamai aiškinti minėtų Taisyklių nuostatų, todėl pareiškėjo teiginiai dėl automatinio Leidimo pratęsimo pagal Taisyklių 36 punktą vertinti kritiškai. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas reikalavimą panaikinti Inspekcijos 2016 m. kovo 9 d. sprendimą Nr. 2R-899, kuriuo atsisakoma pakoreguoti registruose esančią informaciją apie Leidimo galiojimo termino pratęsimą bei atskleisti šią informaciją viešai, atmetė kaip nepagrįstą.

Tačiau teismas taip pat pažymėjo, kad Taisyklių 35 punkte Inspekcijai yra aiškiai įtvirtintas 30 dienų terminas sprendimui dėl leidimo pratęsimo priimti, todėl tokiu atveju, jei atsakovui nepakanka minėto termino sprendimui priimti, jis turėtų informuoti apie tai pareiškėją, nurodydamas vėlavimo priežastis. Pažymėtina, kad Taisyklių 31 punktas nustato, kad tuo atveju, jeigu pateiktas neišsamus ar netinkamai įformintas prašymas, pateikti ne visi leidimo galiojimo termino pratęsimui reikalingi dokumentai arba pateikti duomenys neteisingi, leidimus išduodanti institucija ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo tokio prašymo gavimo raštu praneša pareiškėjui arba leidimo turėtojui, kad būtina pateikti trūkstamus dokumentus ar informaciją, kuriuos pateikti reikalauja teisės aktai. Tokiu atveju, prašymo terminas iš esmės pailgėja, nes 30 dienų terminas skaičiuojamas nuo reikiamų duomenų ir dokumentų gavimo dienos.

Nagrinėjamu atveju atsakovas apie tai, jog nustatytu terminu sprendimas nepriimtas, pareiškėją informavo tik po to, kai pats pareiškėjas kreipėsi į Inspekciją. Pažymėtina, kad 2016 m. vasario 3 d. raštu Inspekcija buvo informavusi Bendrovę apie kreipimąsi į Energetikos ministeriją, nurodydama, kad, kol nebus gautas atsakymas iš Ministerijos, Leidimo galiojimas nebus pratęstas, tačiau, teismo vertinimu, toks raštas nesudaro pagrindo pareiškėjui manyti, kad Inspekcija nesilaikys Taisyklių 35 punkte nustatyto termino, juo labiau, kad Inspekcijai, o ne Ministerijai yra suteikta teisė spręsti dėl leidimų pratęsimo. Be to, pareiškėjas per 10 darbo dienų nuo prašymo pateikimo nebuvo informuotas apie prašymo priedų trūkumus, taip kaip tai nustato Taisyklių 31 punktas. Taip pat atkreiptas dėmesys, kad atsakovas Ministerijos atsakymą į kreipimąsi dėl konsultacijos gavo 2016 m. vasario 18 d., tačiau ir tada sprendimo pagal pareiškėjo prašymą nepriėmė, apie Ministerijos išvadas Bendrovės neinformavo. Tokie Inspekcijos veiksmai, teismo vertinimu, yra nesuderinami su gero viešojo administravimo principu.

Teismas pažymėjo, kad Leidimo galiojimo terminas jau buvo pratęstas vieną kartą Inspekcijos 2015 m. liepos 10 d. sprendimu Nr. SP-1 (IV t., b. l. 146) dėl valstybės veiksmų (Taisyklių 39.1 p.), todėl nagrinėjamu atveju sprendžiamas Leidimo termino pratęsimo antrą kartą klausimas. Vadovaudamasis Taisyklių 39.2, 40, 41 punktų nuostatomis, bei bylos duomenimis, pagal kuriuos pareiškėjas su prašymu pratęsti Leidimo galiojimą pateikė Kauno miesto savivaldybės administracijos 2015 m. gruodžio 16 d. leidimą statyti naują (-us) statinį (-ius) / rekonstruoti statinį (-ius) / atnaujinti (modernizuoti) pastatą (-us) Nr. LNS-21-151216-01086 (II t., b. l. 64–65), UAB „Ernst & Young Baltic“ faktinių pastebėjimų ataskaitą (III t., b. l. 77–115), kurioje nurodyta, kad 2016 m. sausio 21 d. yra atlikta 70,8 proc. elektrinės įgyvendinimo darbų, ir elektros energijos skirstomojo tinklo operatoriaus UAB „Dirbtinis pluoštas“ 2016 m. sausio 13 d. raštą Nr. 01-036 „Dėl gamintojo papildomų prievolių įvykdymo užtikrinimo“, kuriuo patvirtinama apie gautą gamintojo papildomų prievolių įvykdymo užtikrinimą (II t., b. l. 66), teismas pažymėjo, jog, kaip matyti iš atsakovo atsiliepimo argumentų ir skundžiamo 2016 m. gegužės 26 d. sprendimo Nr. SP-40, Inspekcijai nepakako pareiškėjo pateiktų dokumentų nustatyti sąlygas, kurioms esant, Leidimo terminas galėtų būti pratęstas, t. y. atsakovas suabejojo UAB „Ernst & Young Baltic“ faktinių pastebėjimų ataskaitoje pateiktais duomenimis apie projekto įgyvendinimo apimtis ir reikalavo iš pareiškėjo pateikti papildomus dokumentus, kurių nepateikus buvo priimtas minėtas skundžiamas sprendimas. Tačiau teismas pažymėjo, kad UAB „Ernst & Young Baltic“, kuri yra viena didžiausių audito, mokesčių bei verslo konsultacijų paslaugų tiekėjų Baltijos šalyse, faktinių pastebėjimų ataskaitoje nurodoma, kad ji parengta siekiant nustatyti, ar buvo įgyvendinta ne mažiau kaip 50 proc. investicinio projekto darbų (Taisyklių 41 p.), o procedūros atliktos vadovaujantis Tarptautiniu susijusių paslaugų standartu TSPS 4400. Kaip teismo posėdyje paaiškino faktinių pastebėjimų ataskaitą rengęs L. J., minėta ataskaita yra viena iš nepriklausomo audito formų. Šį jo teiginį patvirtina ir Tarptautinio susijusių paslaugų standarto TSPS 4400 „Užduotys atlikti sutartas procedūras dėl finansinės informacijos“ 4 punktas, pagal kurį sutartų procedūrų užduoties tikslas yra auditoriui atlikti audito pobūdžio procedūras. Taigi, teismo vertinimu, pareiškėjo pateiktas dokumentas buvo tinkamas procentiniam investicijų atlikimui įvertinti. Be to, teismas atkreipė dėmesį, jog atsakovas tik atsiliepime išdėstė argumentus dėl galimai netinkamos audito ataskaitos formos.

Vadovaudamasis Taisyklių 41 punkto nuostata, teismas pažymėjo, kad faktinių pastebėjimų ataskaitoje buvo pateiktas UAB „Enerstena“ atliktų darbų aktas bei minėtos bendrovės objektinė sąmata, be to, po susirašinėjimo su atsakovu pareiškėjas Inspekcijai pateikė ir atskirą atliktų darbų aktą, kuriame nurodyta, jog atlikti darbai sudaro daugiau nei 50 proc. (III t., b. l. 42–45). Taigi, teismas padarė išvadą, kad atsakovas turėjo Taisyklėse nurodytus duomenis, kurių pagrindu galima apskaičiuoti ir patikrinti įgyvendintų projekto darbų procentą, tačiau pareiškėjo pateiktais duomenimis abejojo. Kaip minėta, Inspekcijos manymu, per vieną mėnesį nuo statybos leidimo išdavimo, neįmanoma atlikti tokio kiekio darbų, tačiau šiuo atveju pažymėtina, kad faktiškai elektrinės statybos (rekonstrukcijos) darbai prasidėjo anksčiau nei buvo gautas statybos leidimas. Ši informacija atsakovui buvo pateikta ir Statybos inspekcijos 2016 m. kovo 21 d. rašte, tačiau Inspekcija ir toliau abejojo pareiškėjo pateiktais duomenimis. Teismas atkreipė dėmesį, kad Statybų inspekcija minėtame rašte, be kita ko, pažymėjo, kad negali įvertinti viso objekto įvykdytų darbų apimtį, tačiau tai būtų galima padaryti turint objekto statybos darbų apimtis finansine išraiška (sąmatas). Šiuo atveju atsakovas turėjo duomenis apie objekto statybos darbų apimtis finansine išraiška, tačiau įvykdytų darbų apimties pats nevertino ir kreipėsi į UAB „Projektų ekspertizė“, kuri 2016 m. balandžio 26 d. raštu pateikė savo pastebėjimus, be kita ko, nurodydama, kad elektrinės statybos skaičiuojamosios kainos apskaičiavimas neatitinka STR 1.05.06:2010 reikalavimų. Atsakovas, atsižvelgdamas į minėtą UAB „Projektų ekspertizė“ išvadą, pareikalavo iš pareiškėjo elektrinės statybos skaičiuojamosios kainos apskaičiavimo, kuris atitiktų STR 1.05.06:2010 reikalavimus, t. y. statybos skaičiuojamosios kainos nustatymo dalies 47 punkto nuostatas ir 6 priedo 1–5 lentelėse pateiktas formas. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturėjo parengęs statinio statybos skaičiuojamosios kainos nustatymo, kadangi pareiškėjo atveju jis nėra privalomas pagal STR 1.05.06:2010 nuostatas, todėl reikalavimas tokio apskaičiavimo, kuris, be kita ko, būtų ir Bendrovės komercinė paslaptis, yra visiškai nepagrįstas, juo labiau, kad pagal Taisyklių 31 punktą Inspekcija gali reikalauti pateikti tik tuos trūkstamus dokumentus ar informaciją, kuriuos pateikti reikalauja teisės aktai.

Teismas atkreipė dėmesį, jog Taisyklėse aiškiai įtvirtinta, kokių dokumentų pagrindu vertinamas projekto įgyvendinimo užbaigtumas, o pareiškėjas šiuos dokumentus pateikė. Tačiau atsakovas nesutikimą su pateiktais duomenimis iš esmės grindžia tik abejonėmis, nepagrįsdamas savo nuomonės jokiais objektyviais duomenimis ar skaičiavimais, kad pareiškėjo pateikti elektrinės baigtumo procentiniai apskaičiavimai yra neteisingi. Teismas pažymėjo, kad UAB „Projektų ekspertizė“ atsakovui pateiktas atsakymas nėra dokumentas, galintis paneigti UAB „Ernst & Young Baltic“ faktinių pastebėjimų ataskaitoje pateiktas išvadas, kadangi minėtas raštas nėra nei audito dokumentas, nei ekspertizės aktas. Teismo vertinimu, Bendrovė Inspekcijai pateikė pakankamai duomenų, kuriuos patikrinęs atsakovas galėjo nuspręsti apie projekto darbų bei investicijų apimtis. Atsakovas šių duomenų neteisingumo neįrodė, todėl jo 2016 m. gegužės 26 d. sprendimas Nr. SP-40 nepratęsti Leidimo galiojimo, nes pareiškėjas nepateikė statinio statybos skaičiuojamosios kainos nustatymo pagal STR 1.05.06:2010, kurio atsakovas iš pareiškėjo negalėjo reikalauti, laikytinas nepagrįstu ir neteisėtu, todėl naikintinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (taikytina iki 2016 m. liepos 1 d. galiojusi redakcija) 89 str. 1 d. 3 p.).

Teismas pažymėjo, kad atsisakymo pratęsti Leidimą negali pagrįsti ir atsakovo argumentai apie viešo intereso gynimą, nes pirmasis sprendimas dėl Leidimo pratęsimo šiuo metu yra galiojantis. Be to, nei minėtos abejonės pirmuoju Leidimo pratęsimu, nei tai, kad pareiškėjui įgyvendinus projektą, jam bus išmokėta daug VIAP lėšų, nėra Taisyklių 47 punkte nurodytas pagrindas nepratęsti Leidimo galiojimo.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėjo prie išvados, kad UAB „Emst & Young Baltic“ pateikta faktinių pastebėjimų ataskaita yra teisėtas ir tinkamas dokumentas procentiniam investicijų atlikimui įvertinti. Pirmiausia, UAB „Ernst & Young Baltic“ faktinių pastebėjimų ataskaitoje minimo ir nurodyto teisės akto, t. y. Taisyklių, redakcija jau nuo 2015 m. liepos 4 d. yra / buvo pasikeitusi, t. y. faktinių pastebėjimų ataskaita parengta pagal negaliojantį teisės aktą, o 41.3. punktas galiojančioje Taisyklių redakcijoje, kuri įsigaliojo nuo 2015 m. liepos 4 d., apskritai neegzistuoja. Vadovaujantis galiojančios redakcijos Taisyklių 41 punktu, priešingai nei faktinių pastebėjimų ataskaitoje nurodo jos rengėjas, audito ataskaitos paskirtis yra nustatyti procentinį investicijų, o ne projekto įgyvendinimo darbų atlikimą. Taigi, pagal aktualią Taisyklių redakciją, nepriklausomo audito ataskaita turi būti patvirtinamas procentinis investicijų, o ne projekto išvystymo darbų atlikimas. Antra, faktinių pastebėjimų ataskaitos negalima laikyti audito dokumentu. Pačioje ataskaitoje nurodyta, jog išvardintos procedūros nėra nei auditas, nei peržiūra, kurie būtų atliekami pagal Tarptautinius audito standartus ar Tarptautinius peržiūros standartus, taip pat, kad šio dokumento apimtyje nepareiškiamas joks audito ar peržiūros tipo užtikrinimas dėl investicinio projekto įgyvendinimo, dėl ko ataskaitos naudotojai patys turėtų įvertinti procedūras ir pastebėjimus ir patys prieiti prie išvadų, susijusių su nagrinėjamu klausimu, be to, jei būtų atliktos papildomos procedūros arba auditas ar peržiūra, vadovaujantis Tarptautiniais audito standartais ar Tarptautiniais peržiūros standartais, galimai būtų pateikti papildomi reikšmingi pastebėjimai. Taigi, faktinių pastebėjimų ataskaita pačių jos rengėjų nėra laikoma auditu ar peržiūra, kuri būtų atliekama pagal Tarptautinius audito standartus ar Tarptautinius peržiūros standartus, ji yra paprasčiausia ataskaita apie faktinius sutartų procedūrų pastebėjimus, kurioje nepareiškiamas joks užtikrinimas. Pastebėtina, jog faktinių pastebėjimų ataskaita buvo parengta ir atitinkamai procedūros buvo atliktos vadovaujantis Tarptautiniu susijusių paslaugų standartu, taikomu sutartų procedūrų projektuose (TSPS 4400) „Sutartų procedūrų užduotys, susijusios su finansine informacija“. Pagal šio standarto 6 ir 18 pastraipas ataskaita yra apribota ir skirta tik toms šalims, kurios susitarė dėl atliekamų procedūrų, nes kiti, nesusipažinę su taikomų procedūrų priežastimis, gali klaidingai suprasti rezultatus. Standarte taip pat aiškiai pažymima, kad auditorius turi būti užtikrintas, kad įmonės atstovai ir, paprastai, kitos nurodytos šalys, kurios gaus ataskaitos apie faktinius pastebėjimus kopijas, aiškiai supranta užduoties sutartas procedūras ir sąlygas; atliktos procedūros nėra nei auditas, nei peržvalga ir užtikrinimas nepareiškiamas. Taigi, faktinių pastebėjimų ataskaita ne tik kad negalėjo būti pateikiama pirmosios instancijos teismui, tačiau negalėjo būti pateikiama ir atsakovui (neturi reikšmės ir ataskaitoje nurodoma išimtis, jog ji gali būti pateikiama atsakovui, nes tokia išimtis prieštarauja minėtiems imperatyviems standarto reikalavimams, pvz., 6 pastraipai), kadangi, ji skirta tik sutarties šalims ir, vadovaujantis Taisyklių 41 punkte įtvirtinta nuostata, turėjo būti pateikta būtent audito, o ne kitos formos ataskaita. Šias atsakovo išvadas patvirtina ir Lietuvos auditorių rūmų 2016 m. spalio 11 d. raštu pateikta nuomonė (pridedama), kad pagal Tarptautinį susijusių paslaugų standartą (TSPS 4400) atliekamos užduotys laikomos kitomis nei audito užduotys ir jas atliekant nepareiškiamas užtikrinimas, be to, atlikęs sutartas procedūras, auditorius pateikia ne auditoriaus išvadą, bet ataskaitą apie faktinius pastebėjimus; ataskaita dėl faktinių pastebėjimų skirta skaityti (pateikti) tik toms šalims, kurios susitarė su auditoriumi dėl tam tikrų procedūrų ir žino visas aplinkybes, susijusias su tokia užduotimi, ir kad kitos šalys gali nežinoti visų aplinkybių ir dėl to netinkamai aiškinti gautus rezultatus. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas neturėjo teisės pareiškėjo reikalauti pateikti aktualios teisės nuostatas atitinkančio turinio informacijos ir dokumentų, kurie visapusiškai pagrįstų faktą, jog pareiškėjo objekte yra atlikta ne mažiau kaip 50 proc. projekto įgyvendinimo darbų. Pirmiausia, atsakovas yra saistomas gero administravimo principo imperatyvų, iš kurių išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų; pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos įpareigoja viešojo administravimo subjektus priimtame administraciniame sprendime nurodyti pagrindinius faktus, argumentus ir įrodymus, pateikti teisinį pagrindą, motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Todėl tai suponuoja, kad administracinės paslaugos teikimo metu priimami sprendimai neturi būti priimami automatiškai, jie turi būti motyvuoti, pagrįsti faktais, argumentais ir įrodymais, o atsakovas neturi teisės priimti sprendimų, kurie neatitiktų gero administravimo principų imperatyvų, ir už kuriuos, vėliau, negalėtų prisiimti atsakomybės. Antra, priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, remiantis lingvistiniu teisės normos aiškinimo metodu, Taisyklių 31 punkto nuostatos nepateikia baigtinio sąrašo dokumentų, kurių turi teisę reikalauti atsakovas, nagrinėdamas prašymą dėl leidimo pratęsimo. Tokios Taisyklių 31 punkto nuostatos yra perkeltos iš Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 16 straipsnio 25 dalies analogiškų nuostatų. Todėl atsakovui, priešingai nei teigia teismas ir pareiškėjas, įstatymu ir Taisyklėmis yra suteikiama teisė reikalauti ir kitų (papildomų) dokumentų, kurie, egzistuojant abejonėms, būtų pakankami tam, jog atsakovas, esant abejonėms, galėtų priimti pagrįstą ir teisingą sprendimą dėl leidimo pratęsimo. Tokią teisę atsakovui patvirtina ir atsakovo nuostatai, patvirtinti Energetikos ministro 2016 m. liepos 26 d. įsakymu Nr. 1-209 „Dėl Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos nuostatų patvirtinimo“ (9 p.).Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas turėjo pakankamai duomenų, kuriais vadovaudamasis galėjo nuspręsti apie projekto darbų bei investicijų apimtis. Pirmiausia, vadovaujantis Elektros energetikos įstatymo 16 straipsnio 6 dalies 2 punkto ir Taisyklių 39.2. punkto nuostatomis, prieš priimant sprendimą dėl leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus pratęsimo, leidimus išduodanti institucija (atsakovas), kuri taip pat yra atsakinga ir už leidimų galiojimo termino pratęsimą, tikrina, ar dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo besikreipiantis asmuo turi statybos leidimą, t. y. ar jam yra suteikta statytojo teisė Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta tvarka ir įvertinta, ar leidimo pratęsimas yra tikslingas, t. y. ar per pratęsto leidimo galiojimo terminą gamintojas, plėtojantis elektros energijos gamybos pajėgumus, spės pastatyti objektą ir tokiu būdu užbaigti projektą, ar ne. Todėl būtina pateikti statybą leidžiantį dokumentą ir faktinį projekto įgyvendinimo mastą pagrindžiančius dokumentus. Taigi, ir Taisyklių 41 punkte nurodyti projekto įgyvendinimo darbai, kurių reikalaujama užbaigti ne mažiau kaip 50 proc. (atskirai nuo reikalavimo atlikti ne mažiau kaip 50 proc. projekto sąmatoje numatytų investicijų) yra suprantami kaip statinio statybos darbai bei atitinkamai vertinamas jų baigtumas. Taip pat pažymėtina, jog pagal Elektros energetikos įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punktą leidimas gaminti elektros energiją (neterminuotas leidimas), kurį privalu gauti per leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus galiojimo terminą (įskaitant pratęsimo laikotarpį), yra išduodamas asmenims, pateikusiems dokumentus, įrodančius, kad pastatytas naujas ar rekonstruotas energetikos objektas yra užbaigtas Statybos įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis. Taigi, per pratęsto leidimo galiojimo terminą gamintojas, plėtojantis elektros energijos gamybos pajėgumus, turi užbaigti projekto (elektrinės) statybos darbus ir gauti tai patvirtinančius dokumentus, todėl nagrinėjant prašymą dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo, leidimus išduodanti institucija (atskirai nuo investicijų atlikimo fakto – aplinkybių) privalo įvertinti faktinį statybos darbų baigtumą. Antra, vertinant nagrinėjamo atvejo aplinkybes, vadovaujantis Statybos įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Elektros energetikos įstatymo 20 straipsnio 1 dalimi, 75 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-808 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.05.06:2010 „Statinio projektavimas“ patvirtinimo“ patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.05.06:2010 „Statinio projektavimas“ 4 punktu, pareiškėjo elektrinė turi būti statoma Elektros energetikos įstatymo, Statybos įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka, o atsižvelgiant į tai, kad ji, netiesiogiai, dar ir yra statoma už elektros energijos vartotojų lėšas, todėl tokių statybų metu neabejotinai pasireiškia ryškūs viešojo intereso požymiai. Todėl atsakovas turėjo / turi teisę reikalauti pareiškėjo, jog jis pateiktų teisės aktų reikalavimus atitinkančius dokumentus, kurie leistų objektyviai įvertinti atliktų statybos darbų baigtumo procentą. Nagrinėjamu atveju įvertinti faktinį statybos darbų baigtumą buvo neįmanoma, kadangi pareiškėjo pateiktuose laisva forma parengtuose dokumentuose – objektinėje sąmatoje, atliktų darbe akte, išlaidos, tenkančios statybos ir montavimo darbams, ir išlaidos įrenginiams nebuvo išskirstos į atskiras išlaidų grupės, kaip to reikalauja aktualių teisės aktų reikalavimai (žr. statybos techninio reglamento STR 1.05.06:2010 6 priedo 1-5 lenteles, pagal kurias parengiamos statybos skaičiuojamosios kainos lokalinės, objektinės sąmatos bei suvestinis statybos kainos apskaičiavimas), tokiu būdu dirbtinai padidinant atliktų statybos darbų procentinę dalį. Todėl ir dokumentų, kurie būtų parengti vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, atsakovas reikalavo, kad jie būtų įvertinti objektyviai, teisingai įvertinus statybos darbų faktinį baigtumą, priešingu atveju, atsakovas būtų priverstas interpretuoti dokumentų turinį ir juose pateiktą informaciją. Vadovaujantis Taisyklių 41 punkto nuostatomis bei apeliaciniame skunde pateikta informacija dėl projekto įgyvendinimo darbų, kaip statybos darbų, sampratos ir statybos techninio reglamento STR 1.05.06:2010 6 priedo 1-5 lentelių nuostatomis, įrenginiai turi būti atskirti nuo statybos darbų, kadangi jie tokiais (statybos darbais) nėra ir negali būti laikomi (Statybos įstatymo 2 str. 15 d., 2 str. 67 d., Statybos techninio reglamento STR 1.08.05:2002 „Statybos darbai“ 1 p.), todėl vien jų turėjimas ar faktinis buvimas statybvietėje dar nesuponuoja Taisyklių 39.2. ir 41 punktų nuostatų tinkamo įgyvendinimo. Taigi, atsakovas pagrįstai paprašė pareiškėjo pateikti papildomus dokumentus, kurie leistų objektyviai nustatyti faktinį statybos darbų baigtumo procentą. Atkreiptinas dėmesys, kad statybos darbų faktinio baigtumo, remiantis pareiškėjo laisva forma parengtų dokumentų (objektinės sąmatos, atliktų darbų aktų) pagrindu, negalėjo objektyviai įvertinti ne tik atsakovas, tačiau ir atsakovo tarnybinės pagalbos prašymu Statybos inspekcija bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai pavaldi UAB „Projektų ekspertizė“, kurios savo išvadose nurodė, kad tokiam įvertinimui yra būtinas elektrinės statybos skaičiuojamosios kainos apskaičiavimas vadovaujantis STR 1.05.06:210 „Statinio projektavimas“ nuostatomis.