- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-11-19
- Bylos Nr.
- 2S-1911-781/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jūratė Varanauskaitė
- Skolininkas
- V. A.
- Kategorijos
- 128.17pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėja Jūratė Varanauskaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi skolininko V. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos teisėjo 2012 m. gegužės 29 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo (kreditoriaus) AB SEB banko 2012 m. gegužės 22 d. pakartotinį prašymą Nr. 05.08.03-2808 dėl priverstinio skolos išieškojimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. A., užtikrindamas iki 2037 m. lapkričio 19 d. suteikto kredito grąžinimą, hipotekos lakštu Nr. 01120070033122, 2007 m. lapkričio 22 d. įregistruotu Vilniaus m. 1 apylinkės teismo hipotekos skyriuje (su vėlesniu pakeitimais), įkeitė AB SEB bankui skolininkui (įkeisto daikto savininkui) V. A. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį daiktą – 54, 57 kv. m. bendro ploto butą (nebaigtas statyti, baigtumas 89 %), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).
Vilniaus m. 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2012 m. sausio 9 d. nutartimi Nr. 7188/2012 minėtas įkeistas nekilnojamasis daiktas buvo areštuotas (b. l. 43-44). Nutartis skolininkui V. A. 2012 m. balandžio 12 d. įteikta per antstolį asmeniškai (b. l. 60).
Skolininkas įspėtas, kad negrąžinus skolos per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos, įkeistas daiktas bus parduotas iš varžytinių arba bus perduotas administruoti kreditoriui.
Šalies argumentai
Pareiškėjas (kreditorius) 2012 m. gegužės 25 d. pateikė pakartotinį pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo (b. l. 61), kuriame nurodė, kad hipoteka užtikrinta prievolė – 2007 m. lapkričio 20 d. kredito sutartis Nr. 2050718011184-03 – iki šiol nėra įvykdyta. Skolą sudaro – 88 331, 96 EUR negrąžinto kredito, 12 661, 32 EUR priskaičiuotų palūkanų, 6 839, 32 EUR delspinigių, iš viso 107 832, 60 EUR bei 139, 20 Lt žyminio mokesčio išlaidų. Kreditorius taip pat prašė išieškoti 5 % dydžio įstatymines metines palūkanas nuo negrąžinto kredito sumos, jas skaičiuojant nuo pakartotinio pareiškimo gavimo dienos, t.y. nuo 2012 m. gegužės 25 d. iki visiško skolos išieškojimo dienos.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus teisėjas 2012 m. gegužės 29 d. nutartimi (b. l. 63-64) nutarė išieškoti iš skolininko V. A. kreditoriaus AB SEB banko naudai skolą: 88 331, 96 EUR negrąžinto kredito, 12 661, 32 EUR priskaičiuotų palūkanų, 6 839, 32 EUR delspinigių, iš viso 107 832, 60 EUR bei 139, 20 Lt žyminio mokesčio išlaidų, taip pat 5 proc. metinių įstatyminių palūkanų nuo negrąžintos kredito sumos, jas skaičiuojant nuo pakartotinio pareiškimo gavimo dienos, t.y. nuo 2012 m. gegužės 25 d. iki skolos išieškojimo dienos, nukreipiant išieškojimą į įkeistą nekilnojamąjį turtą; priverstinai parduoti iš varžytinių skolininkui nuosavybės teise priklausantį įkeistą nekilnojamąjį daiktą – 54, 57 kv. m. bendro ploto butą (nebaigtas statyti, baigtumas 89 %), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Nutartis skolininkui V. A. 2012 m. rugpjūčio 24 d. įteikta per antstolį asmeniškai (b. l. 79).
Šalies argumentai
Atskirajame skunde skolininkas V. A. (b. l. 73-74) prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2012 m. gegužės 29 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti kreditoriaus AB SEB bankas prašymą dėl priverstinio skolos išieškojimo. Tvirtina, jog kreditorius, nutraukdamas kredito sutartį, pažeidė teisės aktų reikalavimus, o pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė priverstinį išieškojimą reglamentuojančias teisės normas. Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. birželio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011, kuria, jo manymu, pirmosios instancijos teismas nesivadovavo, nurodo, kad hipotekos teisėjas, vykdydamas išieškojimo iš įkeisto turto procedūras ir pagal pateiktus dokumentus nustatęs, kad pagrindinė ir (ar) hipotekos sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, ex officio privalo vertinti, ar sutarčių sąlygos, kuriomis grindžiamas kreditoriaus reikalavimas dėl atitinkamo hipotekos kreditoriaus veiksmo, pavyzdžiui, sutarties nutraukimo pagrindu ir tvarką nustatančios sąlygos, yra sąžiningos (CPK 6.188 straipsnis). Kai kreditorius prašo pradėti priverstinį išieškojimą iš hipoteka įkeisto turto (CK 4.192 straipsnis, CPK 558 straipsnis) prieš terminą nutraukus kreditavimo sutartį, jis turi pateikti įrodymus, o hipotekos teisėjas – patikrinti, ar sutartis nutraukta laikantis sutartyje ir įstatyme numatytos tvarkos. Pažymi, jog kreditavimo sutarties esmė nulemia tai, kad išieškojimas prieš terminą dėl įvykdymo termino pažeidimo, jį praleidus, nėra esminis sutarties pažeidimas, todėl kreditorius gali sutartį nutraukti, jei kita šalis jos nevykdo per papildomą terminą (CK 6.209 straipsnis, 6.217 straipsnio 3 dalis). Tačiau minėtos įstatymo nuostatos netaikomos, jeigu neįvykdyta prievolė sudaro nedidelę sutarties neįvykdžiusios šalies sutartinių prievolių dalį (CK 6.209 straipsnio 4 dalis). Dėl sprendimo išieškoti 6 839, 32 EUR delspinigių nurodo, kad jie yra neprotingai dideli, todėl mažintini (CK 6.258 straipsnio 3 dalis), juo labiau, kad neprotingas netesybas teismas turi mažinti savo iniciatyva, tačiau pirmosios instancijos teismas šios pareigos neįvykdė.
Atsiliepimas
Kreditorius AB SEB bankas atsiliepime į atskirąjį skundą (b. l. 80-81) prašo skolininko V. A. atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2012 m. gegužės 29 d. nutartį palikti nepakeistą. Paaiškina, jog skolininkas savo prievolę, kylančią iš 2007 m. lapkričio 20 d. kredito sutarties Nr. 2050718011184-03, AB SEB bankui vykdė netinkamai: mokėjimų pradelsimai tęsėsi nuo 2009 m. sausio 20 d., paskutinį mokėjimą kreditui dengti skolininkas atliko 2011 m. spalio 11 d., daugiau prievolių bankui nevykdo. Skolininkas pažeidė Kredito sutarties bendrosios dalies 4.1 punkte numatytas esmines sutarties sąlygas – nevykdė savo įsipareigojimų pagal sutartį, todėl bankas turėjo teisę nutraukti sutartį pagal kredito sutarties bendrosios dalies 5.2 punkto nuostatas. Pažymi, jog kreditorius turi teisę nutraukti kredito sutartį vadovaudamasis Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 7 dalies 4 punktu, CK 6.217 straipsnio 1 dalimi, Vartojimo kredito įstatymo 19 straipsniu. Todėl bankas, nutraukdamas kredito sutartį, įstatymų reikalavimų nepažeidė. Taip pat atkreipia dėmesį, jog teismas 2012 m. sausio 9 d. nutartimi patikrino, ar tinkamai ir pagrįstai kredito sutartis yra nutraukta, bei įspėjo skolininką dėl įkeisto daikto pardavimo iš varžytinių ar perdavimo administruoti kreditoriui, jeigu per vieną mėnesį jis neįvykdys prievolės bankui. Skundžiama nutartis priimta tenkinant pakartotinį banko pareiškimą ir yra nuoseklus priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto įgyvendinimo procesas. Dėl netesybų išieškojimo nurodo, kad pagal kredito sutarties 4.5 punktą skolininkas yra įsipareigojęs bankui mokėti netesybas, todėl bankas turėjo teisę reikalauti, kad jos būtų išieškotos iš įkeisto turto vertės. Be to, pažymi, kad netesybų mažinimo klausimas priskirtinas ginčo teisenai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2005; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-201/2007).
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Apeliacinis procesas yra bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme neišeinant už apeliacinio (atskirojo) skundo apibrėžtų ribų, siekiant nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek teisine, tiek ir faktine prasme (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis).
Atsižvelgiant į tai, kad nuo 2012 m. liepos 1 d. yra pasikeitęs bylų dėl hipotekos ir įkeitimo teisnių santykių reglamentavimas, teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad bylose, kuriose sprendimai pirmosios instancijos teisme priimti iki Civilinio proceso kodekso įsigaliojimo, apeliaciniai ar atskirieji skundai dėl jų išnagrinėjami pagal procesines teisės normas, galiojusias iki šio Kodekso įsigaliojimo, taiko iki minėto CPK pakeitimo galiojusias teisės normas.
Išnagrinėjęs bylos medžiagą bei išanalizavęs atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos tokios kategorijos bylose, tinkamai taikė bylų dėl hipotekos teisinių santykių nagrinėjimą nustatančias procesines teisės normas, reglamentuojančias priverstinio vykdymo procedūras pagal hipotekos kreditoriaus prašymą, ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai prielaidų pakeisti ar panaikinti skundžiamą teismo nutartį nesudaro.
Hipoteka yra ne ginčo procedūrų visuma, užtikrinanti kreditoriui hipotekos reikalavimo patenkinimą. Bylos dėl hipotekos ar įkeitimo teisinių santykių buvo nagrinėjamos ypatingosios teisenos tvarka (CPK XXXVI skyrius), todėl bylose dėl hipotekos ar įkeitimo teisinių santykių, atskirieji skundai buvo galimi tik dėl hipotekos kreditoriaus reikalavimų patenkinimo ne ginčo tvarka procedūrų vykdymo teisėtumo. Tai reiškia, jog gavęs pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo, hipotekos teisėjas tik patikrindavo, ar egzistuoja visos CK, CPK ir (ar) kituose teisės aktuose nustatytos sąlygos hipotekos keitimui, priverstiniam išieškojimui iš įkeisto turto ir kt., bet nesprendė ginčų dėl teisės, nagrinėtinų ginčo teisenos tvarka. Tačiau atlikdamas procesinius veiksmus, susijusius su hipotekos procedūra, hipotekos teisėjas privalėjo atlikti teisinį tyrimą, siekdamas išsiaiškinti, ar atitinkamą procedūrą jam priklauso atlikti, taip pat ar pateikti jai vykdyti būtini dokumentai. Teigiamu atveju buvo atliekamas prašomas veiksmas, o priešingu atveju, jei pateikti dokumentai neatitiko įstatymo reikalavimų, prašomą procedūrą nutartimi buvo atsisakoma atlikti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2009; 2010 m. sausio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-50/2010; 2010 m. balandžio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2010).
Hipotekos kreditoriaus pareiškimo dėl priverstinio skolos išieškojimo pateikimo ir tenkinimo tvarka bei sąlygos buvo numatytos CPK 558 straipsnyje. Priverstinis skolos išieškojimas buvo vykdomas hipotekos kreditoriaus prašymu dviem etapais: CPK 558 straipsnio 1 dalies pagrindu hipotekos kreditoriaus paduotas pareiškimas dėl skolos išieškojimo arba teisės administruoti įkeistą daiktą suteikimo yra pagrindas įkeistam turtui areštuoti, o CPK 558 straipsnio 2 dalyje numatytas hipotekos kreditoriaus pakartotinis kreipimasis su pareiškimu – pagrindas perduoti įkeistą ir jau areštuotą turtą realizuoti arba administruoti. Pažymėtina, kad šiuo atveju kreditorius buvo saistomas įstatymo nustatyto termino – pakartotinį pareiškimą pateikti per du mėnesius nuo įspėjimo skolininkui ir įkeisto daikto savininkui įteikimo dienos. Priešingu atveju, t. y. nepateikus tokio prašymo, hipotekos teisėjas turėjo panaikinti įkeisto daikto areštą (CPK 558 straipsnio 3 dalis).
Nagrinėjamoje byloje išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūra yra pasiekusi antrąjį etapą, todėl teismas pasisako tik dėl šio skolos ieškojimo vykdymo procedūros etapo teistumo ir pagrįstumo (CPK 558 straipsnio 2 dalis). Tuo tarpu apelianto atskirajame skunde išdėstyti argumentai iš esmės yra susiję su išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūros pirmojo etapo teisėtumu (CPK 558 straipsnio 1 dalis), dėl kurio priimta Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos teisėjo 2012 m. sausio 9 d. nutartis yra įsiteisėjusi ir nėra šio apeliacinio proceso dalykas. Kita vertus, bylos medžiagos duomenys patvirtina, kad hipotekos teisėjas pirmajame priverstinio skolos išieškojimo iš AB SEB bankui įkeisto skolininkui (įkeisto daikto savininkui) V. A. nuosavybės teise priklausančio nekilnojamąjį daikto, unikalus Nr. 4400-1219-4800:6169, etape nenukrypo nuo šiuo klausimu suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011; 2012 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2012 ). Kaip matyti iš Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2012 m. sausio 9 d. nutarties, hipotekos teisėjas patikrino 2007 m. lapkričio 20 d. kredito sutarties Nr. 2050718011184-03 nutraukimo tvarkos teisėtumą, todėl apelianto argumentai, kuriais jis iš esmės ginčija hipotekos teisėjo 2012 m. sausio 9 d. nutartyje išdėstytą procesinį sprendimą atitikties šiuo klausimu suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos aspektu, yra nepagrįsti.
Atsižvelgiant į tai, kad skolininkas ir įkeisto nekilnojamojo daikto savininkas V. A. per Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2012 m. sausio 9 d. nutartimi nustatytą vieno mėnesio terminą hipoteka užtikrintos prievolės pagal kredito sutartis Nr. 2050718011184-03 neįvykdė, apie ką liudija į bylą kreditoriaus pateikti įrodymai (b. l. 62, 84), hipotekos teisėjas, pradėdamas hipotekos lakštu Nr. 01120070033122 įkeisto turto realizavimo procedūrą (CPK 558 straipsnio 2 dalis) įstatymo nuostatų nepažeidė. Pažymėtina, kad įstatyme įtvirtintas vieno mėnesio terminas pradedamas skaičiuoti tik nuo įkeisto daikto arešto nutarties nuorašo įteikimo skolininkui (įkeisto daikto savininkui) dienos. Kadangi minėta 2012 m. sausio 9 d. nutartis dėl įkeisto daikto arešto skolininkui V. A. asmeniškai buvo įteikta tik 2012 m. balandžio 12 d., realiai skolininkas turėjo 4 (keturis) mėnesius įsipareigojimams kreditoriui įvykdyti (nuo kreditoriaus AB SEB banko įspėjimo apie vienašališką sutarties nutraukimą – 2011 m. gruodžio 8 d. iki nutarties dėl įkeisto daikto arešto įteikimo – 2012 m. balandžio 12 d.), tačiau jokių veiksmų nesiėmė.
Teisėjas, gavęs kreditoriaus pakartotinį prašymą nukreipti skolos išieškojimą į įkeistą turtą, kartu išsprendžia ir hipotekos kreditoriaus prašymą priteisti 5 proc. metines procesines palūkanas, nustatytas CK 6.37 straipsnio 2 dalyje. Hipotekos bylų ypatumai lemia tai, jog palūkanų skaičiavimo laikotarpis, CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytas nuo bylos iškėlimo teisme momento iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, hipotekos procedūros atveju reiškia laikotarpį nuo hipotekos kreditoriaus pakartotinio prašymo gavimo iki hipotekos teisėjo nutarties išieškoti skolą iš įkeisto turto įvykdymo, kadangi kreipimasis į hipotekos skyrių su pirmuoju pareiškimu, iš esmės yra tik prašymas areštuoti įkeistą turtą ir įspėti skolininką vykdyti prievoles, o išieškojimas teismine tvarka iš įkeisto turto prasideda tik nuo pakartotinio prašymo išieškoti skolą. Todėl hipotekos teisėjas, tenkindamas pakartotinį kreditoriaus prašymą dėl priverstinio skolos išieškojimo, pagrįstai priteisė 5 proc. metinių procesinių palūkanų nuo negrąžintos kredito sumos, skaičiuojant palūkanas nuo pakartotinio pareiškėjo (kreditoriaus) prašymo gavimo dienos (2012 m. gegužės 25 d.) iki visiško skolos išieškojimo dienos. Tuo tarpu apelianto argumentas, jog išieškotini delspinigiai turi būti mažintini kaip neprotingai dideli (CK 6.258 straipsnio 3 dalis), nėra susiję su hipotekos kreditoriaus reikalavimų patenkinimo ne ginčo tvarka procedūrų vykdymo teisėtumu ir kaip jau minėta, kvestionuotinas tik ginčo teisenos tvarka, o šios kategorijos bylose ginčai dėl teises nėra galimi.
Teismas proceso teisės normų pažeidimų nenustatė, todėl skundžiama nutartis paliktina galioti kaip atitinkanti CPK 558 str. 2 d. nuostatų reikalavimus.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus m. 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus teisėjo 2012 m. gegužės 29 d. nutartį palikti nepakeistą.