Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-520-278/2011

Teisėja Vygintas Mažuika Teisminio proceso Nr. 2-08-3-03304-2010-6

2011 m. gruodžio 27 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Birutės Valiulienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-96-828/2011 pagal ieškovo Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus ieškinį atsakovui A. V. , tretiesiems asmenims N. J. , K. J. dėl tėvystės nustatymo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo bei gyvenamosios vietos nustatymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius prašė pripažinti atsakovą A. V. trečiojo asmens K. J. , gim. 1996-03-25, tėvu, priteisti iš atsakovo išlaikymą sūnui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 400 Lt iki jo pilnametystės, 14 400 Lt dydžio išlaikymo įsiskolinimą bei nustatyti nepilnamečio K. J. gyvenamąją vietą su motina N. J. . Nurodė, kad trečiasis asmuo N. J. su atsakovu nuo 1994 metų vedė šeimyninį gyvenimą, 1996-03-25 gimus K. J. , A. V. iki 2000-04-12 bute kilusio gaisro rūpinosi vaiku, o po gaisro N. J. gydantis Kauno medicinos universiteto klinikose, mažametį augino ir jį prižiūrėjo. Nurodė, kad N. J. grįžus iš gydymo įstaigos ir su mažamečiu sūnumi jai išsikėlus gyventi pas motiną, atsakovas ryšius su trečiaisiais asmenimis ilgainiui nutraukė. Teigė, kad N. J. turtinė padėtis yra sunki, jos mėnesinės pajamos yra 315 Lt socialinė pašalpa, kito turto ji neturi, o K. J. išlaikymui kas mėnesį reikalinga apie 800 Lt, todėl dalį lėšų turi skirti atsakovas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Kolegija konstatuoja, kad Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Kiekvieno vaiko teisė, kiek tai įmanoma, žinoti savo tėvus, pirmiausia reiškia vaiko teisę žinoti savo biologinius tėvus ir tai ypač aktualu nesantuokiniams vaikams (Vaiko teisių konvencijos 7 str. 1 d.). Šios teisės užtikrinimą laiduoja Civilinio kodekso (toliau – CK) trečiosios knygos X skyriuje reglamentuojamas vaiko kilmės nustatymo institutas. CK 3.148 straipsnyje išvardyti teisiniai tėvystės nustatymo pagrindai. Šio straipsnio 1 dalyje, kaip pagrindas tėvystei nustatyti nurodyti moksliniai įrodymai (ekspertizių išvados dėl giminystės ryšio įrodymo) ir kitos Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) išvardytos įrodinėjimo priemonės. Tėvystę patvirtinant ar ją paneigiant pirmenybė teikiama moksliniams įrodymams, nes DNR ekspertizės išvados yra patikimas ir objektyvus mokslinis įrodymas, patvirtinantis arba paneigiantis vaiko kilmę iš konkretaus tėvo. Atsižvelgiant į ekspertizės išvadų patikimumą ir objektyvumą, tėvystė gali būti nustatoma vadovaujantis vien šiuo įrodymu, nesant jokių kitų tėvystės faktą patvirtinančių duomenų. Tuo atveju, jeigu šalys atsisako ekspertizės (arba dėl tam tikrų objektyvių priežasčių nėra galimybės jos atlikti), pagrindu tėvystei nustatyti gali būti įrodomieji faktai, patikimai patvirtinantys tėvystę: bendras vaiko motinos ir spėjamo vaiko tėvo gyvenimas iki vaiko gimimo, bendras vaiko auklėjimas, išlaikymas, atsakovo pripažinimas tėvystės ir kitos aplinkybės, kurias įrodinėti galima visomis CPK išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. CK 3.148 straipsnio 2 dalies nuostatose įtvirtinta galimybė atsakovui (spėjamam vaiko tėvui) atsisakius ekspertizės, atsižvelgiant į bylos aplinkybes ir kitus jos duomenis, šį jo atsisakymą įvertinti kaip tėvystės įrodymą. Todėl pagal galiojantį teisinį reglamentavimą tėvystės nustatymas vadovaujantis kitais įrodymais nei ekspertizės išvados galimas tais atvejais, kai abi šalys atsisako mokslinių tyrimų arba kai atsakovas, t. y., spėjamas vaiko tėvas, atsisako atlikti ekspertizę (šiuo atveju teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, gali taikyti CK 3.148 str. 2 d. nurodytus teisinius padarinius). Įvertintina, kad atsakovo atsisakymo atlikti ekspertizę įvertinimas kaip tėvystės įrodymo gali būti taikomas spėjamam vaiko tėvui nepriklausomai nuo to, buvo byloje nustatyti CK 3.148 straipsnio 1 dalyje nurodyti įrodomieji faktai (bendras motinos ir spėjamojo tėvo gyvenimas, bendras vaiko auklėjimas, išlaikymas ir kita) ar ne. Bylos duomenimis nustatyta, kad nuo 1994 m. N. J. su atsakovu vedė šeimyninį gyvenimą ir K. J. gimė jiems gyvenant kartu bei daugiau nei 6 metus gyveno atsakovui priklausančiame bute. Iš N. J. paaiškinimų, liudytojos A. U. parodymų, matyti, kad tarp N. J. ir A. V. buvo susiklostę šeimyniniai santykiai, nes abu augino vaiką ir juo rūpinosi bei prižiūrėjo. Pareiškus ieškinį dėl tėvystės nustatymo ir išlaikymo priteisimo, atsakovas nurodė, kad jis nėra berniuko tėvas, tačiau DNR ekspertizės atlikimui nenuvyko ir šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas vertino, kaip tėvystės įrodymą. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsakovą pripažino K. J. tėvu ne tik dėl to, kad jis nenuvyko atlikti DNR ekspertizės, bet ir konstatavęs, jog A. V. ir N. J. gyveno kartu tiek iki K. J. gimimo, tiek ir jam gimus, todėl daryti išvadą jog teismas nepagrįstai atsakovą pripažino K. J. tėvu, nėra pagrindo. Be to, atsakovo prašymu, apeliacinės instancijos teismui paskyrus DNR tyrimą, nustatyta, kad A. V. 99,99997 proc. tikimybe yra K. J. tėvas, kas patvirtina teismo išvados pagrįstumą (b.l. 169-170). Duomenų, kurių pagrindu būtų galima suabejoti Serologijos ir DNR laboratorijos išvada, apeliacinės instancijos teismui nepateikta, todėl apelianto teiginiai, kad N. J. artimai yra bendravusi su kitais asmenimis, nesudaro pagrindo abejoti ekspertų išvada.

Pagal Civilinio kodekso 3.155 straipsnį tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje, vykdyti šias pareigas bei užtikrinti savo vaikų gerovę, tinkamai vykdyti tėvo pareigas ir visapusiškai rūpintis savo vaikais. CK 3.192 straipsnio 2 dalies nuostatos, reglamentuojančios tėvų pareigą išlaikyti savo vaikus, nustato, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas sąlygas vaikui vystytis. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai. Nustatant nepilnamečio vaiko išlaikymo dydį, turi būti laikomasi prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principų, kurio esmė yra ta, kad, priimdamas sprendimą dėl išlaikymo dydžio, teismas privalo pirmiausia atsižvelgti į vaiko interesus (CK 3.3 str. 1 d.). Spręsdamas klausimą dėl vaikų išlaikymo dydžio, teismas turi nustatyti konkretaus vaiko poreikius ir abiejų vaiko tėvų turtinę padėtį. Be to, teismas turi atsižvelgti į tai, kad nustatytas išlaikymas būtų pakankamas tenkinti būtinas vaiko vystymosi sąlygas, kad būtų patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui. Nustatant proporcingumą tarp tėvų turtinės padėties turi būti nustatyta ir kiekvieno iš tėvų dalis išlaikymo prievolėje bei konkretus išlaikymo dydis (CK 3.192 str. 3 d.). Tėvų pareiga išlaikyti savo nepilnamečius vaikus turi būti aiškinama atsižvelgiant į CK 3.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą tėvų valdžios lygybės principą, kuris reiškia, kad tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios. Kadangi nustatyta, jog K. J. yra N. J. ir A. V. sūnus, todėl atsakovas privalo teikti išlaikymą sūnui. Kaip nurodyta aukščiau, spręsdamas klausimą dėl vaikams teikiamo išlaikymo dydžio, teismas turi nustatyti turtinę tėvų padėtį ir jei tėvų turtinė padėtis leidžia, turi būti nustatytas maksimaliai patenkinantis vaikų poreikius išlaikymo dydis, jei ne – išlaikymo dydis turi patenkinti būtinus vaiko poreikius (CK 3.192 str. 2 d.). Tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą - tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, išlaikytinių skaičių. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad K. J. yra 14 metų amžiaus, todėl jo poreikiai yra ženkliai didesni nei jam gali skirti motina N. J. , kurios pajamas sudaro gaunamas 730 Lt darbo užmokestis. Be to, įvertintina, jog tretysis asmuo neturi nekilnojamojo turto, butą nuomoja ir jai tenka kasdienė sūnaus priežiūra. Gaunamos N. J. pajamos leidžia konstatuoti, jog tretysis asmuo šiuo metu neturi ir negali skirti pakankamai lėšų būtiniausiems sūnaus poreikiams patenkinti, kurie sūnui augant didėja. Atsakovas yra bedarbis, jam yra nustatytas 35 procentų darbingumo lygis ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus duomenimis jam kas mėnesį išmokama 780,97 Lt netekto darbingumo pensija (b. l. 50-51). Nors atsakovas teigia, kad jis negali teikti 250 Lt priteisto išlaikymo, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad nuosavybės teise turėtą butą, esantį Liepų al. 12-49, Panevėžio m., 2011-02-22 atsakovas yra perleidęs A. V. , pagal išlaikymo iki gyvos galvos sutartį (b.l. 98-99). Ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad pilną išlaikymą atsakovui iki mirties privalo teikti A. V. , todėl konstatuoti, jog atsakovas neturi galimybių teikti priteistą išlaikymą sūnui K. J. , kolegija vertina kritiškai. Be to, sudaryta išlaikymo iki gyvos galvos sutartis, pareiškus ieškinį, leidžia daryti išvadą jog ji buvo sudaryta siekiant sumažinti turimą turtą. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad tretysis asmuo pagal savo galimybes siekia užtikrinti, jog minimaliai būtų patenkinti nepilnamečio vaiko poreikiai maistui, aprangai, sveikatai, lavinimuisi, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui, todėl atsakovas, kaip tėvas, turintis galimybes, taip pat privalo prisidėti prie sūnaus išlaikymo.

A. V. ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria nepilnamečiam vaikui iš jo priteistas 9 000 Lt išlaikymo įsiskolinimas. Nesutikdamas su šia teismo sprendimo dalimi, nurodo, kad išlaikymas yra priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo momento, kad aplinkybė, jog jis yra vaiko tėvas, nustatyta tik ginčijamu sprendimu, todėl pareiga išlaikyti nepilnametį vaiką jam atsirado nuo šio sprendimo priėmimo dienos. Šie teiginiai atmestini. Vaiko ir tėvų tarpusavio teisės ir pareigos yra grindžiamos vaiko iš tėvų kilme, kuri patvirtinama nuo vaiko gimimo dienos ir nuo tos dienos sukuria su ja susijusias, įstatymų nustatytas teises ir pareigas, todėl vaiko kilmės iš tėvų patvirtinimas nesiejamas su vaiko gimimo įrašo padarymo data, taip pat su teismų sprendimų, nustatančių tėvystę (motinystę), įsiteisėjimo data (CK 3.137 str.). Kai vaiko kilmė iš tėvo (motinos) yra nustatyta ne šiam gimus, o esant vyresniam, tėvų ir vaikų tarpusavio teisės ir pareigos taip pat atsiranda nuo vaiko gimimo dienos, tačiau išlaikymo srityje įstatymo jos ginamos iš dalies, ribojant išlaikymo priteisimo terminą trejais metais iki ieškinio pareiškimo dienos (CK 3.200 str.). Dėl paminėto, apelianto teiginys, kad aplinkybė, jog jis vaiko tėvu pripažintas tik 2011-05-11 sprendimu, todėl iš jo negali būti priteisiamas išlaikymo įsiskolinimas, atmestinas kaip nepagrįstas. Apeliacinio skundo motyvas, jog tretysis asmuo galimai neskyrė sūnui kas mėnesį po 400-500 Lt ir todėl nėra pagrindo iš jo priteisti įsiskolinimo, taip pat atmestinas, nes tretysis asmuo sūnų išlaikė nuo gimimo ir tai kokio dydžio išlaikymas sūnui buvo skiriamas kas mėnesį nėra svarbu, nes atsakovas išlaikymo neskyrė visiškai. Be to, byloje nėra neginčijamų duomenų, jog motina neturėjo galimybės skirti sūnui lėšų, patenkinančių K. J. amžiaus vaikų būtiniausius poreikius. Kadangi išlaikymas vaikui priklauso nuo tėvų turtinės padėties ir jis gali būti teikiamas skirtingo dydžio, todėl esantys byloje duomenys apie atsakovo turtinę padėtį leidžia konstatuoti, jog jis turi galimybę sūnui teikti didesnį išlaikymą nei vaiko motina, nes be darbingumo netekimo pensijos turi teisę gauti pilną išlaikymą iš A. V. .

Apelianto teiginys, jog teismas privalėjo atsisakyti priimti ieškinį, nes dėl to paties dalyko 2005-06-29 nutartimi byla pagal N. J. ieškinį buvo nutraukta, atmestinas. Iš minėtos nutarties matyti, jog byla buvo nutraukta N. J. suabejojusi dėl atsakovo tėvystės. Nagrinėjamoje byloje ieškinį yra pareiškęs Panevėžio m. savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyrius, t.y., byloje yra kitas ieškovas, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo atsisakyti priimti ieškinį (b.l. 54). Be to, įvertintina, jog byloje yra ginami nepilnamečio vaiko interesai, todėl motinos atsisakymas nuo ieškinio negali būti pakankamu pagrindu atsisakyti ginti vaiko interesus (CPK 376 str.).

Kadangi apeliacinis skundas atmetamas, atsakovo A. V. sumokėtos 50 proc. DNR ekspertizės atlikimo išlaidos jam nepriteistinos (b.l. 161, 164, 166-167, 178-181).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

Nutarė:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 11d. sprendimą palikti nepakeistą.