Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Gudynienės, Nijolios Indreikienės, Leono Jachimavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės UAB „Korinda“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Daugiabučio namo savininkų bendrijos A.Mickevičiaus g. 6 ieškinį atsakovei UAB „Korinda“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

1) Kauno apylinkės teismo 2015-05-27 sprendimas grindžiamas prezumpcijomis, pakeistu ieškinio pagrindu, tik ieškovo argumentais. Byla išnagrinėta pažeidžiant procesinės bei materialinės teisės normas, šalių lygiateisiškumo principą.

2) Daugiabučių namų ir kitos paskirties savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje apibrėžta kas yra bendrojo naudojimo objektų aprašas, 4 dalyje- kas yra bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektai, o 6 dalyje , kas yra buto ir kitų patalpų savininkas. Įstatymo 14 str. 6 d. 8 p. nustato, kad bendrijos pirmininkas atsako už bendrojo naudojimo objektų aprašo sudarymą ir tvarkymą. Ginčas su ieškovu ir kilo būtent dėl bendro naudojimo objektų ir patalpų savininkų dalių proporcijų. Bendrojo naudojimo objektų aprašas nėra sudarytas ir nepateiktas, o tai reiškia nėra bendro naudojimo objektų ir šiam argumentui pagrįsti atsakovas prašė skirti ekspertizę. Priešingu atveju atsakovo patalpose taip pat gali būti bendro naudojimo objektų kuriuos prižiūri atsakovas. Ieškovas nepateikė įrodymų kokie yra bendro naudojimo objektai, kad jis juos prižiūri, remontuoja ar kitaip tvarko. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino, pakeitė ieškinio pagrindą.

3) Pirmos instancijos teismas neteisingai nustatė kas yra bendro naudojimo objektas. Atsakovo patalpose taip pat yra inžinerinė įranga, kurios ieškovas neadministruoja, o administruoja atsakovas. Tokiu atveju turėtų būti pateikti įrodymai kokie yra bendro naudojimo objektai ir įrodymai, kad juos visus administruoja ieškovas arba išvesta proporcija kokią jų dalį administruoja ieškovas ir kokią dalį atsakovas.

4) Byla išnagrinėta šališkai, remiantis anksčiau Kauno miesto apylinkės teisme išnagrinėta byla, neturinčia prejudicinės galios, vertinant tik ieškovo argumentus. 2012 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Daugiabučių namų ir kitos paskirties savininkų bendrijų įstatymo redakcija detaliai apibrėžianti bendrijos, savininkų ir bendrijos narių teises bei pareigas. Įstatymo 10 straipsnyje nustatyta visuotinio bendrijos narių susirinkimo kompetencija ir sprendžiami klausimai, o 12 straipsnyje reglamentuota visų butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkų susirinkimo šaukimo ir organizavimo tvarka ir jų sprendimų dėl bendrų interesų tenkinimo arba dėl atskirų bendrojo naudojimo objektų priėmimas. Kadangi pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nuo 2011 m. (Kauno miesto apylinkės teismo sprendimo civilinė byla Nr. 2-407-748/2011 priėmimo) niekas nepasikeitė, t.y. nevertino ir nepasisakė dėl įstatymo normų ir tuo jas pažeidė:

5) Įstatymas, skirtingai nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, numato, kad kai kurie bendrojo naudojimo objektai, gali būti naudojami tenkinti atskirų savininkų poreikius.

6) Faktiškai nebuvo sukviestas nei vienas patalpų savininkų susirinkimas, nebuvo priimtas joks savininkų sprendimas ir bylos medžiagoje nėra pateikta apie tai jokių įrodymų. Ieškovas nepateikė įrodymų kur naudojama bendra elektra, ką valo valytoja, tačiau teismas šias išlaidas pats paskaičiavo ir priteisė. Nepagrįstas teismo argumentas, kad buhalterės ir pirmininkės atlyginimai turi būti skaičiuojami vadovaujantis proporcingumo principu, nes kitiems patalpų savininkams papildomai skaičiuojamos ir kitos įmokos.

7) Pakeisto CK 4.82 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad butų ir kitų patalpų savininkai taip pat privalo reguliariai kaupti lėšas, kurios bus skiriamos namui (statiniui) atnaujinti pagal privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus. Šios lėšos yra butų ir kitų patalpų savininkų bendroji dalinė nuosavybė. <...> Lėšų kaupimo, jų dydžio apskaičiavimo, sukauptų lėšų apsaugos tvarką nustato Vyriausybė. Ginčus dėl kaupiamųjų lėšų sprendžia teismas. Ši norma turėtų būti taikoma, kartu su Įstatymo 12 str. 1 dalies norma nustatančia kas priima sprendimus bei CK 4.83 straipsnio 4 dalimi.

8) Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. Dl-186 buvo patvirtinta Kaupiamojo įnašo daugiabučiam namui atnaujinti (modernizuoti) apskaičiavimo metodika. Ieškovas šia metodika nesivadovavo. Bylos nagrinėjimo eigoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 390 buvo patvirtintas Butų ir kitų patalpų savininkų lėšų, skiriamų namui (statiniui) atnaujinti pagal privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus, kaupimo, jų dydžio apskaičiavimo ir sukauptų lėšų apsaugos tvarkos aprašas. Pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino kaupiamųjų lėšų skaičiavimo pagrįstumo. Teismas atsakovui kaupiamąsias įmokas paskaičiavo nuo viso ploto, o bendrija kitiems savininkams (tame tarpe ir pirmininkei) kaupiamąsias įmokas skaičiuoja nuo ploto 500 kv. m. mažesnio nei nurodyta VĮ Registrų centras pateiktuose išrašuose.

9) Ieškinys neatitiko CPK 135 str. reikalavimų, todėl nebuvo galima tinkamai atskiristi į ieškinį.

10) Pirmosios instancijos teismas pakeitė ieškovo metodiką ir savo iniciatyva perskaičiavo įmokas, taip pakeisdamas ieškinio pagrindą.

11) Teismas, spręsdamas klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, nevertino, kad ieškinys neatitino įstatymu keliamų jam reikalavimų, dėl ko reikėjo šaukti keturis teismo posėdžius. Nenurodyta, kodėl priteistas žyminis mokestis suapvalintas ieškovės naudai.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1) UAB „Korinda“ nevykdo pareigos proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, kaupti lėšas, kurios bus skiriamos namui atnaujinti. Nurodo, kad šios pareigos nevykdo, nes jos patalpos yra atskirtos nuo pastato patalpų. Tačiau atsakovė nėra pasirinkusi jokios kitos CK 4.83 str. 3 d. nurodytos formos daugiabučio namo A. Mickevičiaus g. 6, Kaune, bendrojo naudojimo objektams valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti. CK 4.82 str. ir CK 4.83 str. yra įtvirtintas įstatymo leidėjo siekis, kad būtų tinkamai valdomas, prižiūrimas, eksploatuojamas ir pan. ne tik atskiram savininkui priklausantis turtas, bet namas kaip visuma, su visomis konstrukcijomis, įranga ir pan. Teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovės patalpos yra daugiabučio gyvenamojo namo sudedamoji dalis.

2) Butų ir kitų patalpų savininkų pareiga proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, reguliariai daryti atskaitymus kaupti lėšas, kurios bus skiriamos namui atnaujinti yra įtvirtinta ČK 4.82 str.. Be to, mokesčiai, kurių dalis skaičiuota ir apeliantei, buvo nustatyti Bendrijos visuotinių susirinkimų sprendimais. Apeliantė nepagrįstai remiasi pakeisto Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo (Žin., 2012-04-28, Nr. 50-2440), 2 str., 10 str. nuostatomis, kadangi jos įsigaliojo tik 2012-07-01, be to, netaikytinos ginčo atveju.

3) Pirmosios instancijos teismas tinkamai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo teismo išaiškinimais 2009-11-27 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009, kad bendraturčio pareigai proporcingai prisidėti prie visų išlaidų, skirtų namui bei bendrosios nuosavybės objektams išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti neturi reikšmės atitinkamų bendrosios nuosavybės objektų funkcinė paskirtis, naudojimosi ar nesinaudojimo jais aplinkybės.

4) Ieškovo pateiktų skaičiavimų patikrinimas susijęs su įrodymų vertinimu ir negali būti laikomas ieškinio pagrindo pakeitimu. Tuo tarpu atsakovė, nesutikdama su ieškiniu ne tik neginčijo nekilnojamojo turto registro duomenų teisingumo, bet nepateikė teismui jokių savo skaičiavimų, įrodymų, patvirtinančių jos atsikirtimus.

5) Teismas, tenkindamas ieškinį iš dalies, proporcingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Byloje nustatyta, jog atsakovei UAB „Korinda“ nuosavybės teise priklauso 441,67 kv.m. bendro ploto patalpos, esančios daugiabučiame name (duomenys neskelbtini) (t.1, b.l. 50-56). Šiam namui administruoti yra įsteigta DNSB A. Mickevičiaus g. 6. Ieškiniu iš atsakovės prašomas priteisti kaupiamojo fondo, teritorijos tvarkymo, ūkio išlaidų, buhalterinių paslaugų, bendros elektros, pirmininkės darbo užmokesčio įmokų skolą už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2014 m. kovo 31 d.

CK 4.82 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė–techninė ir kitokia įranga. CK 4.82 straipsnio 3 daleis redakcijoje, galiojusioje nuo 2001-07-01 buvo nustatyta, jog butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, taip pat reguliariai daryti atskaitymus kaupti lėšas, kurios bus skiriamos namui atnaujinti. Remiantis minėto straipsnio redakcija, galiojančia nuo 2013-01-01, butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui (statiniui) išlaikyti ir išsaugoti, įstatymuose nustatyta tvarka mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. CK 4.82 straipsnio 7 dalyje (buvusi CK 4.82 straipsnio 5 dalis) nustatyta, jog buto ir kitų patalpų savininkui priklausanti bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui. Bendraturtis privalo proporcingai prisidėti prie visų išlaidų, skirtų namui bei bendrosios dalinės nuosavybės objektams išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jų būtiniems pagerinimams atlikti. Šiai taisyklei taikyti yra teisiškai nereikšminga atitinkamų bendrosios dalinės nuosavybės objektų, dėl kurių daromos nurodytos išlaidos, funkcinė paskirtis, taip pat bendraturčio, kuriam ji taikytina, naudojimosi ar nesinaudojimo tais objektais aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2013). Aplinkybės, kad atsakovė turi mokėti šiuos mokesčius nustatyta anksčiau išnagrinėtoje civilinėje byloje, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nustatytomis aplinkybėmis. Šioje civilinėje byloje buvo analizuoti atsakovės argumentai susiję su jos nurodomomis aplinkybėmis, kad jos patalpos yra atskiros, suformuotos kaip savarankiškas nekilnojamojo turto objektas, nesudarytas bendrojo naudojimo objektų aprašas. O atsakovė nagrinėjamu atveju nepateikė naujų įrodymų, kad jos turimos patalpos nesusietos su daugiabučiu namu pagrindinėmis namo konstrukcijomis, bendrojo naudojimo mechanine, elektros, sanitarine-technine ir kitokia įranga.

Nustačius, kad atsakovei nuosavybės teise priklauso patalpos esančios daugiabučiame name, jai kyla pareiga mokėti mokesčius, susijusius su bendrąja daline nuosavybe. Nagrinėjamu atveju prašoma priteisti įmokų įsiskolinimus, kurie grindžiami CK nuostatomis, DNSB A.Mickevičiaus g. 6 nutarimais. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nepateikta duomenų, kad šie nutarimai yra negaliojantys ar nuginčyti, todėl jais remtasi pagrįstai. O nesant ginčo dėl priimtų sprendimų teisėtumo, teismas neturėjo pagrindo vertinti jų pagrįstumo ir teisėtumo, priėmimo procedūros teisingumo.

Remiantis apeliaciniu skundu matyti, kad apeliaciniu skundu atsakovė nesutink asu teismo atliktu įrodymų vertinimu.

CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas, remdamasis nurodyta įstatymo norma. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.

Pirmos instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą išanalizavo visus byloje esančius įrodymus, nurodė, kuriais įrodymais vadovaujasi priimdamas sprendimą ir kurie įrodymai neturi įtakos ieškinio reikalavimų patenkinimui ar atmetimui. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmos instancijos teismo sprendimą, argumentaciją, susijusią su visų byloje surinktų įrodymų vertinimu, turinį, apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog būtų pažeistos procesinės įrodymų vertinimo taisyklės. Pirmos instancijos teismas detaliai išanalizavo byloje esančius įrodymus, jų įrodomąją reikšmę, todėl nepagrįstu laikytinas apeliacinio skundo argumentas, jog teismas priimdamas sprendimą rėmėsi tik ieškovo pateiktais argumentais.

Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentai, jog ieškinys neatitiko CPK 135 straipsnio reikalavimų, nebuvo aiškiai nurodyta kaip apskaičiuojama kiekviena iš prašomų priteisti įmokų, dėl ko atsakovė negalėjo tinkamai atsikirsti į ieškinį, o priimdamas sprendimą teismas pakeitė ieškinio pagrindą.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovas pateikė ieškinį, patikslintą ieškinį, mokesčių apskaičiavimo paaiškinimus. Dar iki patikslinto ieškinio pateikimo teismui dienos ieškovas pateikė mokesčių skaičiavimo paaiškinimus, kur detaliai išdėstoma kaip skaičiuojamas kiekviena iš prašomų priteisti įmokų (t.1, b.l. 143, 186-187). Atsakovas byloje nepateikė duomenų, kad mokesčiai ir įmokos skaičiuojami nepagrįstai ar neteisingai, nepateikė tai patvirtinančių įrodymų ar paskaičiavimų, kaip turėtų būtų atliekami skaičiavimai. Teismas, priimdamas sprendimą, nekeitė įmokų skaičiavimo metodikos, tačiau patikrino ar pagrįstai prašoma priteisti sumas už nurodytus laikotarpius, patikrino ar pagrįstai nurodomas jų dydis, ar teisingai naudojamos metodikos atskiros dalys, ar jos atitinka byloje esančius duomenis. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas tikrindamas skaičiavimų pagrįstumą, atsižvelgė į atsakovės nurodytas aplinkybes apie netinkamai ieškovės nurodytą plotą, skaičiuojant prašomas priteisti sumas. Dėl atliktų skaičiavimų prašoma priteisti suma buvo sumažinta.

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas dėl mokesčių įsiskolinimo priteisimo. Klausimas ar šios lėšos naudojamos tinkamai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Kiti apeliacinio skundo argumentai pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui įtakos neturi, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Teismas, vadovaudamasis išdėstytu, sprendžia, kad pirmos instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, padarė išvadas, dėl ko priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Teismas konstatuoja, kad apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 27 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atmetus apeliacinį skundą atsakovei bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

Ieškovė pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, priteisimo, kurios pateiktais duomenimis sudaro 289,60 Eur. Prašymas tenkintinas. Pažymėtina, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK98 straipsnio 2 dalis). Ieškovės sumokėtos bylinėjimosi išlaidos už advokato suteiktą teisinę pagalbą neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11 punkte nurodyto rekomenduojamo priteisti užmokesčio, todėl priteistinos.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti. Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės UAB „Korinda“ (į.k. 134475161) ieškovės Daugiabučio namo savininkų bendrijos Mickevičiaus g. 6 (į.k. 135415548) naudai 289,60 Eur išlaidoms advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.