Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-09-15 · Administracinė byla Nr. I-4540-463/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-09-15
Bylos Nr.
I-4540-463/2017
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jolanta Malijauskienė
Pareiškėjas
R. Q.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS(S)SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. rugsėjo 15 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Malijauskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Q. (R. Q.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas R. Q. kreipėsi į teismą su skundu (b. 1. 1–8), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 11 550 Eur (vienuolika tūkstančių penkis šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis nuo laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 20 d. iki 2016 m. balandžio 25 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žmogaus orumą žeminančiomis ir kankinimams prilygstančiomis sąlygomis.

Pasak pareiškėjo, jis buvo laikomas pažeidus minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimus. Į kameros plotą buvo įskaičiuoti ir baldai, kiti buitiniai reikmenys, todėl laisvas kameros plotas buvo labai mažas.

Nurodė, kad kamerose nebuvo ventiliacijos, buvo drėgna, netinkama temperatūra bei apšvietimas. Be to, kamerose veisėsi tarakonai. Taip pat nurodė, kad kameroje buvo įrengtas tualetas, kuris atskirtas tik sienele, ir taip buvo pažeistas pareiškėjo privatumas. Be to, atliekant gamtinius reikalus buvo stebimas kitų laikomų asmenų taip, pareiškėjo teigimu, pažeidžiamas jo privatumas. Pareiškėjas labai išgyvena ir tai žemina jo garbę bei orumą.

Pasivaikščiojimų trukmė per trumpa, tik viena valanda per valandą. Vieną kartą per savaitę nusiprausti duše 15 min. yra per mažai ir nehigieniška. Be to, neužtikrinamas tinkamas maisto kiekis ir kokybė.

Šalies argumentai

Pareiškėjas teigė, kad buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis ir dėl to jis patyrė žalą.

Pareiškėjas pažymėjo, kad šioje byloje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, neturi būti taikoma senatis.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašė priteisti iš pareiškėjo 3,66 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (b. 1. 32–45).

Nurodė, kad pareiškėjas skundą pateikė 2017 m. liepos 10 d., todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalimi, pareiškėjui reikalavimui atlyginti neturinę žalą prašė taikyti ieškinio senatį.

Atsiliepime atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabelinė televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Pažymėjo, kad pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 8 straipsnį Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas ir negali daryti įtakos atvykstančių asmenų skaičiui. Pripažino, kad gali būti perpildytos kameros ir nurodė laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo laikomas nepažeidus ploto reikalavimo. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataiso įstaigose reikalavimų. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas ir kitas teisės aktuose nustatytas inventorius. Pabrėžė, kad iš suimtųjų ir nuteistųjų nuolat reikalaujama laikytis švaros ir tvarkos. Kamerose laikomiems asmenims išduodama kalcinuota soda kameroms, kriauklėms ir unitazams valyti. Kamerose remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus atitinkamą finansavimą. Be to, Lukiškių TI-K buvo sudariusi su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią ji atliko vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013 m. gruodžio 30 d. Lukiškių TI-K dėl minėtų paslaugų suteikimo sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“. Nurodė, kad nuo 2015 m. Lukiškių TI-K vėl sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri toliau vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Nurodė, kad kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Reikalavimo, kad baldai būtų išskaičiuoti iš bendro kameros ploto, teisės aktai nenustato.

Teigė, kad sanitarinis mazgas įrengtas laikantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 21 punkto reikalavimų. Lietuvos higienos norma HN 134:2015 sanitarinių mazgų atskyrimo nuo bendro kameros ploto nenumato. Toks įrengimas neprieštarauja teisės aktams bei nepažeidžia laikomų asmenų teisių. Pareigūnai, vadovaudamasi teisės aktais, atlieka nuolatinę laikomų asmenų elgesio kontrolę. Teisės aktai nenustato reikalavimo, kad kamerose būtų įrengti esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių.

Kameros vėdinamos natūraliai per langą ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K, siekdamas užtikrinti laikomų asmenų privatumą duše, yra įrengtos pertvaros. Į dušą pareiškėjas buvo vedamas nepažeidus nustatytų reikalavimą – vieną kartą per savaitę. Apšvietimo įrengimas atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Pažymėjo, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti lauke vieną valandą per dieną ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus.

Pabrėžė, kad pareiškėjas buvo tinkamai maitinamas pagal patvirtintas mitybos normas. Gaminamų patiekalų kokybė yra tikrinama.

Šalies argumentai

Pareiškėjo prašymą priteisti neturtinę žalą laikė nepagrįstu bei vertino kaip siekį pasipelnyti iš valstybės. Lukiškių TI-K teigimu, pareiškėjas skundą grindė abstrakčiais teiginiais, nei žalos, nei jos dydžio, nei priežastinio ryšio nepagrindė.

Taip pat prašė priteisti iš pareiškėjo 3,66 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, už 61 lapą teismui teiktos medžiagos.

Pareiškėjas prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, Lukiškių TI-K neprieštaravo, todėl byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas tenkinamas iš dalies.

Byloje kilęs ginčas dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, kurią jis teigia patyręs Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 20 d. iki 2016 m. balandžio 25 d.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino, kad nagrinėjant administracinių teismų kompetencijai priskirtas bylas dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio) atlyginimo, taikomos Civilinio kodekso normos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais aktais padarytos žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad šiose bylose taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (administracinės bylos Nr. A6-317/2007, Nr. A525-850/2010, Nr. A556-150/2011).

Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti. Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Pareiškėjas prašo priteisti jam žalą, atsiradusią laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 20 d. 2016 m. balandžio 25 d., o skundą teismui išsiuntė 2017 m. liepos 14 d. (b. l. 47), Lukiškių TI-K prašo taikyti Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senatį.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką pareiškėjas turi įvardinti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

Pareiškėjas prašymą netaikyti ieškinio senaties grindė abstrakčiais teiginiais, kad senaties termino netaiko Europos Žmogaus Teisių Teismas. Teismas, įvertinęs pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad jis tuo metu, kai buvo laikomas netinkamomis kalinimo sąlygomis, galėjo suvokti, jog jo teisės yra pažeidžiamos ir šią teisę tinkamai ginti, paduodant skundą teismui. Pareiškėjas nepaaiškino ir nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pažeidimų metu jis nežinojo ar negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus bei nepagrindė, kodėl tuo metu jis galimai pažeistų teisių negynė teismine tvarka.

Atsižvelgęs į tai, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas yra praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą, jo prašymas netaikyti ieškinio senaties netenkinamas. Kadangi Lukiškių TI-K prašo taikyti senatį, tai reikalavimui priteisti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 20 d. iki 2014 m. liepos 13 d. taikytina ieškinio senatis. Tai atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (pvz., 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2066-662/2015).

Šioje byloje pareiškėjo pažeista teisė ginama nuo 2014 m. liepos 14 d. iki 2016 m. balandžio 25 d. (skunde nurodytas pabaigos laikotarpis). Byloje vertinamas būtent šis laikotarpis, kai pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K. Byloje teismas remiasi Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis, kurių teisingumo pareiškėjas neginčijo.

Pareiškėjas skunde teigia, kad jis buvo laikomas kamerose, kurios neatitiko nustatyto minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimo.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 (redakcija galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d.) 19 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti apgyvendinami tik tam skirtose patalpose. Minėtos higienos normos 5 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos. Ginčui taikytina ir nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 134:2015). Anksčiau minėtose higienos normose nereglamentuojamas minimalus kameros plotas, turintis atitekti vienam asmeniui kameroje. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Nustatytos minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, normos nesilaikymas lemia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą.

Remiantis rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 14 d. iki 2016 m. balandžio 25 d. buvo laikomas vienas arba nuo dviejų iki keturių, aštuonių–dešimt asmenų kamerose, kurių plotas nuo 7,31 kv. m iki 42,33 kv. m (b. l. 33–36). Teismas neturi pagrindo abejoti pateiktais duomenimis.

Įvertinus Lukiškių TI-K pateiktus duomenis, darytina išvada, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 14 d. iki 2016 m. balandžio 25 d. buvo laikomas pažeidžiant nustatytą minimalų kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą, t. y. 3,6 kv. m, 297 paras, o nepažeidus šio reikalavimo – 355 paras. Taigi, pareiškėjas ginčo laikotarpiu didesniąją dalį buvo laikomas nepažeidus ploto reikalavimo, tačiau pažeidimo trukmė yra ilga. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodyti nepatogumai kameroje (negalėjimas judėti, baldai) neišvengiamai susiję su per mažu kamerų plotu. Reikalavimo, kad baldai nebūtų įskaityti į bendrą kameros plotą, teisės aktai nenustato. Teismas esminiu pažeidimu pripažįsta ploto reikalavimo pažeidimą (297 paros).

Pažymėtina Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimas byloje Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimas byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją).

Be to, pareiškėjas teigė, kad netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, atliekant gamtinius reikalus buvo ribojamas jo privatumas.

Higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.

Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14.5 punktą kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas.

Pareiškėjas skunde neneigė, kad yra įrengta sanitarinio mazgo patalpa, kuri atitverta nuo likusio kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara. Teismo vertinimu, ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrintas jo privatumas. Šiuo atveju Lukiškių TI-K nepaneigė pareiškėjo nurodyto pažeidimo. Lukiškių TI-K nurodė, kad kameroje esantis sanitarinis mazgas užėmė 0,56 kv. m plotą (b. l. 50). Šis plotas turi būti išskaičiuojamas iš kameros bendro ploto. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturi būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimas Muršić prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 7334/13). Pažymėtina, kad, kaip anksčiau nustatyta, 297 paras buvo pažeistas ploto reikalavimas, o kitais laikotarpiais (išskaičiavus sanitarinio mazgo užimamą plotą) pareiškėjui teko daugiau nei 3 kv. m kameros ploto ir tai negali būti pripažįstama ploto reikalavimo pažeidimu.

Byloje nustatyta, kad sanitarinis mazgas kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo atitvertas nuo likusios kameros ploto pertvara. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-561-261/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.) laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Taip pažeidžiamas asmens privatumas. Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į kalinimą tinkamomis sąlygomis, užtikrinant jo privatumą. Pažeidimas truko visą laikymo laikotarpį, t. y. 572 paras (įskaitant ir 297 paras, kuriomis pareiškėjas buvo laikomas pažeidus ploto reikalavimą). Lukiškių TI-K pranešimas surašytas 2017 m. liepos 28 d. (b. l. 50), t. y. jau po ginčui aktualaus laikotarpio pabaigos, o konkrečių duomenų, kada, kokioje kameroje buvo įrengtos užuolaidos ar kabinos, Lukiškių TI-K nepateikė.

Teismas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad vėdinimas per langus yra netinkamas. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punktą, kameros vėdinamos per langus. Tokios pačios nuostatos įtvirtintos ir Higienos normos HN 134:2015 17 punkte. Pareiškėjas neneigė, kad buvo sudarytos galimybės išsivėdinti kameras per langą. Remiantis byloje esančiais Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais, šio pažeidimo nebuvo užfiksuota. Nesant galimybių, neatlikus kapitalinio remonto, įrengti atskirą vėdinimo sistemą, darytina išvada, kad natūrali kamerų vėdinimo sistema (per langus) atitinka higienos normų reikalavimus. Įvertinus patikrinimo aktus, matyti, kad šio reikalavimo pažeidimų neužfiksuota. Pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjo skunde nurodyti teiginiai dėl netinkamo apšvietimo, teismo vertinimu, yra abstraktūs. Lietuvos higienos normos HN76:2010 22 punkte nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Tokios pačios nuostatos įtvirtintos ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 14 punkte. Pareiškėjo teiginiai, kad jam dėl netinkamo apšvietimo sutriko regėjimas, yra nepagrįsti. Jis jokių duomenų šiems teiginiams pagrįsti nepateikė. Be to, medicininiuose dokumentuose pareiškėjo nusiskundimų sutrikusiu regėjimu dėl netinkamo apšvietimo kamerose neužfiksuota (b. l. 22–31).

Teismas, įvertinęs byloje esančius Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus (b. l. 51–105), daro išvadą, kad nebuvo nustatyta dirbtinės apšvietos pažeidimų kamerose, kuriose tuo metu buvo laikomas pareiškėjas. Pažymėtina, kad pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, jog dėl šių pažeidimų kreipėsi į administraciją. Pareiškėjas skunde nedetalizavo, kokiose kamerose ir kokiu laikotarpiu buvo neužtikrinti apšvietimo reikalavimai.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad naudojimasis dušu 15 min. per savaitę neužtikrina jo higieninių poreikių. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Pareiškėjas neneigia, kad jam buvo suteikta teisė vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu. Dėl naudojimosi dušais tvarko patikrinimo aktuose pažeidimų neužfiksuota. Taigi, Lukiškių TI-K aukščiau nurodytų teisės aktų reikalavimų laikėsi, todėl valstybei civilinė atsakomybė šiuo aspektu nekyla.

Pareiškėjas teigė, kad pasivaikščiojimo trukmė yra per trumpa, suteikiama tik viena valanda pasivaikščioti.

Remiantis Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas neginčija, kad jam buvo užtikrinta minėta teisė pasivaikščioti gryname ore, tačiau mano, jog laikas pasivaikščioti yra per trumpas. Pažymėtina, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimą nežmoniškomis sąlygomis CPT bendrajame pranešime Nr. CPT/Inf (92)3 8 val. ar ilgesnis laikotarpis rekomenduojamas ne kardomojo kalinimo įstaigose laikomų asmenų pasivaikščiojimams lauke, o būtent jų užimtumui atitinkamomis veiklomis ne jų kamerose (angl. outside their cells). Be to, įvertinus atsakovo atstovo atsiliepime pateiktą informaciją, darytina išvada, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra pakankami ir tinkamai įrengti. Taigi, šiuo aspektu pareiškėjo teisių pažeidimų nenustatyta.

Be to, pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo maitinimo laikytini nepagrįstais. Pareiškėjas neindividualizavo šio pažeidimo. Nurodė tik abstrakčius argumentus. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė konkrečias aplinkybes dėl valgiaraščių subalansavimo, maisto kaloringumo ir kokybės. Teismo vertinimu, Lukiškių TI-K pareiškėjui, kaip ir kitiems laikomiems asmenims, buvo skiriamas maitinimas pagal subalansuotus valgiaraščius, kurie atitinka fiziologines mitybos normas. Pareiškėjas jokių skundų dėl netinkamo maitinimo Lukiškių TI-K nepateikė.

Be to, pareiškėjo teiginiai, kad kamerose veisėsi tarakonai, laikytini nepagrįstais. Byloje pateiktos paslaugų teikimo sutartys patvirtina, kad Lukiškių TI-K atlieka buitinių kenkėjų naikinimo darbus (b. l. 106–112). Pažymėtina, kad patikrinimo aktuose tokių pažeidimų nebuvo nustatyta.

Taip pat pareiškėjo skundo argumentai, kad kamerose buvo nešvarūs langai, laikytini nepagrįstais. Pažymėtina, kad pareiškėjas buvo laikomas skirtingose kamerose. Jis nenurodė, kokiu laikotarpiu, kokioje konkrečioje kameroje langai buvo nešvarūs. Duomenų, kad dėl šio pažeidimo būtų kreipęsis į administraciją, nepateikė.

Pažymėtina, kad nustačius pažeidimus, Lukiškių TI-K juos stengiasi pašalinti ir gerintai laikomų asmenų sąlygas. Teismas akcentuoja, kad EŽTT praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01).

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, turi būti taikomi kriterijai, nurodyti Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, iš jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ir Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-18 sprendime byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02), Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013-02-19 sprendime byloje Z. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 16262/05) konstatuota, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje.

Atsižvelgus į anksčiau nustatytas faktines aplinkybes, t. y. kad pareiškėjas 297 paras buvo laikomas pažeidžiant nustatytą minimalų kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą, bei ilgą laiką – iš viso 652 paras (įskaitant 297 paras dėl ploto pažeidimo), netinkamai įrengus sanitarinį mazgą, apribojus jo teisę į privatumą, darytina išvada, jog tokios kalinimo sąlygos jam neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, ir taip buvo pažeistos jo neturtinės teisės.

Teismas konstatuoja, kad egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi netinkamos kalinimo sąlygos pareiškėjui kėlė diskomfortą ir psichologinę kančią bei sumenkino jo žmogiškąjį orumą. Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Lukiškių TI-K siekia, kad kameros atitiktų higienos reikalavimus, siekia kalinamiems asmenims užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų jam būtų pablogėjusi sveikata. Iš pateiktų medicininių dokumentų, kad pareiškėjui buvo teiktos medicininės paslaugos.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, t. y. kad pareiškėjas ilgą laiką – 297 paras buvo laikomas pažeidus ploto reikalavimą bei visą ginčo laikotarpį – 652 paras (įskaitant ir 297 paras trukusį ploto pažeidimą) pažeidus pareiškėjo privatumą (netinkamai įrengus sanitarinius mazgus), daro išvadą, kad pareiškėjui turi būti priteistina piniginė kompensacija. Vertinant nurodytų pažeidimų mąstą ir trukmę, pareiškėjui priteistina 4 900 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 11 550 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra aiškiai per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų.

Lukiškių TI-K prašymas priteisti 3,66 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, netenkinamas, kadangi Lukiškių TI-K turėjo pateikti medžiagą, vykdydamas teismo nutartį (b. l. 11–12), vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 67 str. 3 d., dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą. Atsižvelgus į tai, Lukiškių TI-K prašymas priteisti išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu, netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 5 punktais, 132 straipsniais,

nusprendžia:

Pareiškėjo R. Q. (R. Q.) skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti R. Q. (R. Q.) (gim. 1971-03-03) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 4 900 Eur (keturis tūkstančius devynis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

Teisėja Jolanta Malijauskienė