- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-07-01
- Bylos Nr.
- 1A-310-594/2020
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Daiva Jankauskienė, Albinas Antanaitis, Evaldas Gražys
- Nuteistasis
- D. M.
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Evaldo Gražio, Daivos Jankauskienės,
viešame teismo posėdyje, apeliacine žodinio proceso tvarka, išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmenų, kurių turtas konfiskuotas – G. K. ir D. K. (toliau – G. K., D. K.), apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2020 m. vasario 5 d. nuosprendžio, kuriuo D. M. (toliau – D. M.) buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalį ir nuteistas 50 (penkiasdešimties) MGL, t. y. 2500 (dviejų tūkstančių penkių šimtų) eurų bauda, nustatant 10 mėnesių savanoriško baudos sumokėjimo terminą.
Vadovaujantis BK 68 straipsniu D. M. buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė - uždraudimas naudotis teise vairuoti transporto priemones 1 (vieneriems) metams, terminą skaičiuojant nuo 2020 m. sausio 8 d.
Vadovaujantis BK 72 straipsnio 4 dalies 1 punktu, konfiskuotas automobilis „Audi A6 Avant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN kodas: (duomenys neskelbtini), priklausantis D. K., gim. 1972 m. spalio 22 d.
Laikinas nuosavybės teisių apribojimas į automobilį Audi A6 Avant, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) paliktas galioti iki teismo sprendimo turto konfiskavimo dalyje įvykdymo dienos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
1. Kauno apylinkės teismo 2020 m. vasario 5 d. nuosprendžiu D. M. buvo pripažintas kaltu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį už tai, kad jis vairavo transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, o būtent: 2020 m. sausio 7 d., apie 18.00 val. ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), esančiu (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo motorinę transporto priemonę - D. K. nuosavybės teise priklausantį automobilį „Audi A6 Avant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, kai jam nustatytas daugiau negu 1,51 promilių neblaivumas (alkoholio matuokliu Alcotest 7510 Nr. ARKB-0278, patikros protokolo registracijos Nr. (duomenys neskelbtini), 2020 m. sausio 7 d. 18.06 val. nustatytas 2,80 promilių neblaivumas, 2020 m. sausio 7 d. 18.22 val. - 2,65 promilių neblaivumas).
2. Apeliaciniu skundu D. K. prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2020 m. vasario 5 d. nuosprendį – panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nuspręsta konfiskuoti jai nuosavybės teise priklausantį automobilį „Audi A6 Avant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir netaikyti turto konfiskavimo arba šioje dalyje priimti naują sprendimą ir iš D. M. išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.
Šalies argumentai
2.1. Apeliaciniame skunde teigiama, kad apylinkės teismo nuosprendžio dalis dėl turto konfiskavimo yra aiškiai neteisėta. Apeliantės nuomone, apylinkės teismo nuosprendis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, kuriame įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas, teismų praktikai bei teisingumo principui. Apylinkės teismas, nepašalinęs prieštaravimų tarp nuteistojo D. M. ir jos sutuoktinio G. K. parodymų, neišsiaiškinęs visų aplinkybių, padarė nepagrįstą išvadą, kad G. K. leido nuteistajam naudotis jai priklausančia transporto priemone. Pažymima, kad nei ji, nei jos sutuoktinis niekada kitiems asmenims neduoda transporto priemonės, todėl apylinkės teismas be jokio teisinio pagrindo nusprendė, kad G. K. nuteistajam pats davė transporto priemonę ir žinojo, kad su ja nuteistasis padarys uždraustą veiką.
2.2. Skunde pabrėžiama, kad nagrinėjamojoje byloje nuteistasis išvengė baudžiamojo poveikio priemonės, nes vairavo ne jam, bet apeliantei nuosavybės teise priklausiusią transporto priemonę, todėl buvo pažeistas konstitucinės lygybės prieš įstatymą principas ir nepagrįstai buvo palengvinta nuteistojo, kaip vairuojančio ne savo transporto priemonę padėtis, lyginant su tuo asmeniu, kuris neblaivus vairuoja jam priklausančią transporto priemonę. Pažymima, kad apeliantės sutuoktinis transporto priemonės nevairavo ir jos neperdavė vairuoti nuteistajam, nes tam nebuvo jokio tikslo. Po kelių minučių atvyko G. K. sūnus su draugais, kuris ir turėjo parvežti jį namo į Kauną bei parvaryti apeliantei priklausančią transporto priemonę. Šias aplinkybes patvirtina tiek policijos pareigūnai, tiek pats nuteistasis bei liudytoju apklaustas G. K., tačiau apylinkės teismas šių aplinkybių nevertino. Neatsižvelgė į tai, kad apeliantės sutuoktinis pasirūpino, jog transporto priemonę saugiai parvairuotų sūnus, todėl nesuprantama kodėl apeliantė ir jos sutuoktinis turi priimti visas pasekmes, o nuteistajam paskirta tik bauda ir teisės vairuoti atėmimas. Tai akivaizdžiai pasunkina jos, kaip teisėtos ir sąžiningos transporto įgijėjos padėtį.
2.3. Skunde nurodoma, kad konfiskuojama transporto priemonė registruota apeliantės vardu, tik ji iš esmės ir naudojasi šiuo automobiliu. Tuo tarpu sutuoktinis pasiima transporto priemonę jei reikia vykti didesnius atstumus. Transporto priemonę apeliantė naudoja vežiodama nepilnametį sūnų į ugdymo įstaigą, kadangi mokykla nuo jų gyvenamosios vietos nutolusi kelis kilometrus, taip pat veždama jį į būrelius, turnyrus. Taip pat automobilis yra naudojamas prižiūrint garbaus amžiaus tėtį, kuris gyvena apie 15 km atstumu nuo jos namų ir yra prastos sveikatos. Apeliantė taip pat pažymi, kad transporto priemonė yra nupirkta už jos vienos santaupas, gautas už vaiko auginimo ir priežiūros atostogas, už jį buvo sumokėta 38 200 litų. Šiuo metu ji pajamų neturi, santaupų taip pat, todėl įsigyti kitos transporto priemonės nėra galimybės. Kol santuoka nėra nutraukta, minėta transporto priemonė laikoma bendra jungtine sutuoktinių nuosavybe, kurios dalys nustatomos remiantis CK 3.117 straipsnio 1 dalimi, t. y. apeliantei priklauso ½ transporto priemonės dalis, todėl viso daikto konfiskavimas ir realizavimas nėra įmanomas. Kai konfiskuotino turto negalima paimti, teismas iš kaltininko turi išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Jie neturės galimybės išieškoti iš nuteistojo konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą, nes nuteistasis yra bedarbis, pardavė vienintelę jam priklausiusią transporto priemonę, iš jam priklausančio nekilnojamojo turto išieškoti konfiskuotino turto vertę taip pat nebus galimybės, todėl apeliantei priklausančio automobilio konfiskavimas yra jos nubaudimas, nors ji nepadarė jokios nusikalstamos veikos. Nors apeliantės vardu yra registruota dar viena transporto priemonė, tačiau jos šeima negali ja naudotis, nes automobilį paėmęs kreditą įsigijo jos pilnametis sūnus ir jo draugė, kurie ir moka įmokas bei naudojasi transporto priemone. Automobilis apeliantei yra būtinas tenkinti šeimos poreikius, todėl jo konfiskavimas prieštarauja teisingumo principui.
3. Apeliacinius skundu G. K. prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2020 m. vasario 5 d. nuosprendį – panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nuspręsta konfiskuoti automobilį „Audi A6 Avant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantį D. K. ir netaikyti turto konfiskavimo arba šioje dalyje priimti naują sprendimą ir iš D. M. išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.
1.1. Apelianto nuomone, apylinkės teismo nuosprendis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, kuriame įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas, teismų praktikai bei teisingumo principui. Apelianto teigimu, jo ir nuteistojo parodymai yra prieštaringi ir visiškai nesutampantys. Nors nuteistasis nurodė, kad tai apeliantas jam pasiūlė važiuoti iki parduotuvės, tačiau apeliantas jau buvo paskambinęs sūnui, kuris po kelių minučių privažiavo. Tai patvirtino ir nuteistasis, todėl nuteistojo parodymai, kad jis pasiūlė važiuoti iki parduotuvės yra visiškai nelogiški ir prieštaraujantys kitoms faktinėms aplinkybėms. Tikslo važiuoti iki parduotuvės nebuvo jokio. Pažymima, kad nuteistasis vėliau pakeitė savo parodymus ir jau nurodė, kad nepamena kas pasiūlė važiuoti iki parduotuvės. Tuo tarpu apelianto parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs. Viskas įvyko staiga, nuteistasis aiškino apelianto sūnui kaip iki jų nuvažiuoti ir jis net nespėjo sureaguoti kaip nuteistasis pradėjo važiuoti. Tik vėliau iš sūnaus jis sužinojo, kad nuteistasis jam pasakė, „kaip tu nerandi, tuoj pamatysi mus“. Nelogiškas ir nuteistojo paaiškinimas, kad apeliantas jam pasiūlė pasivažinėti, nes nei jis, nei jo sutuoktinė savo automobilio kitiems asmenims važiuoti neduoda. Kadangi nuteistąjį tik pradėjusį važiuoti sustabdė policijos pareigūnai, apeliantas net nespėjo jo sudrausminti, sustabdyti. Nuteistasis neklausė nei apelianto leidimo, nei perspėjo jį apie tai, kad ketina važiuoti. Apylinkės teismas nepagrįstai nusprendė, kad jis nuteistajam davė transporto priemonę ir žinojo, kad su ja nuteistasis padarys uždraustą veiką.
1.2. Skunde pabrėžiama, kad apeliantas pats transporto priemonės nevairavo ir neleido jos vairuoti nuteistajam. Siekdamas pasirūpinti saugiu transporto priemonės pargabenimu, jis paskambino savo sūnui, kuris padedamas draugų ir turėjo transporto priemonę pargabenti į Kauną, todėl nesuprantama, kodėl būdamas rūpestingas vairuotoja, niekada nebaustas administracinėmis nuobaudomis, dabar apeliantas turi prisiimti visas nuteistojo veiksmų pasekmes, kuriam paskirta tik bauda ir minimalus teisės vairuoti atėmimo terminas.
1.3. Skunde taip pat nurodoma, kad konfiskuotas automobilis yra registruotas apelianto sutuoktinės vardu ir ji naudoja šią transporto priemonę jų nepilnamečio vaiko vežiojimui į ugdymo įstaigą bei užklasinę veiklą, turnyrus, taip pat automobilis reikalingas prižiūrint prastos sveikatos garbaus amžiaus sutuoktinės tėtį, kuris gyvena 15 km atstumu nuo jų namų. Pažymima, kad sutuoktinė automobilį įsigijo už savo santaupas, gautas už vaiko auginimo ir priežiūros atostogas, sumokėjo 38 200 litų, šiuo metu šeima santaupų neturi ir nėra galimybės įsigyti kitos transporto priemonės. Nors sutuoktinės vardu ir registruotas kitas automobilis, tačiau realiai šia transporto priemone jie naudotis negali, nes ją už kredito lėšas įsigijo jų pilnametis sūnus ir naudojasi transporto priemone bei moka įmokas kartu su savo drauge. Minėtas asmuo yra oficialiai nurodytas kaip tos transporto priemonės naudotojas. Konfiskuotinas automobilis yra būtinas apelianto šeimos poreikių patenkinimui ir byloje nėra jokių duomenų, kad apeliantas ar jo sutuoktinė žinojo ar galėjo žinoti, kad nuteistasis panaudos jiems priklausantį automobilį nusikalstamai veikai daryti.
1.4. Skunde taip pat atkreipiamas dėmesys, kad santuoka tarp apelianto ir jo sutuoktinės nenutraukta, todėl konfiskuotas automobilis, nors ir įgytas už asmenines sutuoktinės lėšas, laikytinas jų jungtine nuosavybe, kurios dalys remiantis CK 3.117 straipsnio 1 dalimi yra po 1/2 dalį, todėl viso daikto konfiskavimas ir realizavimas yra neįmanomas, todėl remiantis BK 72 straipsnio 5 dalimi iš nuteistojo turėtų būti išieškoma konfiskuotino turto vertė. Pažymima, kad apelianto sutuoktinė automobilį įgijo sąžiningai, todėl įvertinus tai, kad nuteistasis yra bedarbis, pardavė vienintelę jam priklausiusią transporto priemonę ir jie neturės galimybės išieškoti iš nuteistojo konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą, apelianto sutuoktinei priklausančio automobilio konfiskavimas akivaizdžiai prieštarauja teisingumo principui.
4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, apeliantai ir jų atstovė prašė apeliacinius skundus tenkinti vadovaujantis juose nurodytais argumentais, nuteistasis ir jo gynėjas bei prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.
5. Asmenų, kurių turtas konfiskuotas, G. K. ir D. K. apeliaciniai skundai atmetami.
6. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniais skundais asmenys, kurių turtas konfiskuotas, neginčija nei D. M. kaltės, nei jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimo ar bausmės, todėl šie klausimai išsamiau nevertinami. Nagrinėjamu atveju nesutinkama tik su teismo sprendimu konfiskuoti D. K. vardu registruotą ir G. K. bei D. K. bendrąja jungtine nuosavybe priklausančią transporto priemonę, teigiant, jog nagrinėjamu atveju automobilis buvo konfiskuotas nepagrįstai, nesvarstant galimybės skirti D. M. konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimą. Atsižvelgiant į tai, kad tiek G. K., tiek ir D. K. savo apeliaciniais skundais kelia tuos pačius prašymus ir juos grindžia iš esmės tapačiais motyvais, dėl jų apeliacinių skundų pasisakoma bendrai.
7. Vertinant pateiktų apeliacinių skundų argumentus, visų pirma pažymėtina, kad pagal BK 72 straipsnio 1 dalį turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Šio kodekso uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad kelių transporto priemonė laikoma nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 7 dalyje (nuo 2019 m. balandžio 1 d. BK 281¹ straipsnio 1 dalyje), padarymo priemone ir atitinka pagal BK 72 straipsnį konfiskuotino turto požymius (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose 2K-51-699/2018, 2K-80-511/2018, 2K-136-699/2018, 2K-81-676/2019).
8. Nagrinėjamu atveju, abejonių tuo, jog D. K. vardu registruota transporto priemonė – automobilis „Audi A6 Avant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), panaudota D. M. inkriminuoto nusikaltimo padarymui, visiškai atitinka BK 281¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos priemonės sąvoką BK 72 straipsnio prasme, teisėjų kolegijai nekyla. Nors D. M. vairuota transporto priemonė nebuvo kaip nors specialiai pritaikyta nusikalstamai veikai daryti, tačiau be šios transporto priemonės nusikaltimo, numatyto BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymas būtų neįmanomas. Tokia išvada darytina įvertinus ne tik aukščiau aptartą nusikalstamos veikos padarymo priemonės išaiškinimą, (tai turtas, kurį kaltininkas naudoja tam, kad sudarytų sąlygas ar palengvintų nusikalstamos veikos padarymą), bet ir BK 281¹ straipsnio 1 dalies dispoziciją, kurioje motorinė transporto priemonė tiesiogiai įvardijama kaip komentuojamame straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos padarymo priemonė. Akivaizdu, jog įvykdyti BK 281¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nusikalstamą veiką be straipsnio dispozicijoje įvardintų transporto priemonių negalima, todėl įvykio metu D. M. vairuotas automobilis laikytinas konfiskuotinu turtu BK 72 straipsnyje įtvirtintų nuostatų kontekste, kas visiškai pagrįstai konstatuota ir skundžiamame nuosprendyje.
9. Tačiau, nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad automobilis „Audi A6 Avant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso ne nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui, bet bendrosios jungtinės nuosavybės teise D. K. ir G. K., todėl, sprendžiant šios transporto priemonės konfiskavimo klausimą, įvertintinos ir BK 72 straipsnio 4 dalies nuostatos. Pagal BK 72 straipsnio 4 dalį, kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui priklausantis konfiskuotinas turtas konfiskuojamas, nepaisant to, ar tas asmuo nuteistas už šio kodekso uždraustos veikos padarymą ar ne, esant tam tikroms sąlygoms, viena kurių: perleisdamas turtą kaltininkui ar kitiems asmenims, asmuo, kuriam priklauso konfiskuotinas turtas, žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad šis turtas bus naudojamas šio kodekso uždraustai veikai daryti (BK 72 straipsnio 4 dalies 1 punktas). Nors tiek apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, tiek ir apeliaciniame skunde G. K. laikosi pozicijos, jog jam ir sutuoktinei priklausančią transporto priemonę D. M., būdamas neblaivus, vairavo be jo pritarimo, negavęs jo leidimo vairuoti, tačiau šie apelianto teiginiai neatitinka objektyviai nustatytų aplinkybių ir buvo pagrįstai paneigti pirmosios instancijos teismo motyvais, kuriems teisėjų kolegija pritaria ir jais neabejoja.
10. Pritariant apylinkės teismo išvadoms, tuo pačiu atmetant ir apeliacinių skundų argumentus, visų pirma pažymėtina, kad bylos duomenimis neabejotinai nustatyta, kad D. M. ir G. K. įvykio dieną žvejodami kartu vartojo alkoholinius gėrimus. Šią aplinkybę apklausiamas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme patvirtino tiek nuteistasis, tiek ir liudytoju apklaustas G. K.. Aplinkybę, kad vairuojant automobilį neblaiviam D. M. automobilyje kartu su juo buvo ir G. K. nurodo tiek D. M., tiek ir apeliantas. Tai patvirtino ir liudytoju apklaustas policijos pareigūnas A. K., kuris sustabdė automobilį „Audi A6 Avant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Sprendžiant iš šio liudytojo parodymų visumos, kuomet buvo sustabdytas minėtas automobilis, G. K., sėdėjęs keleivio vietoje šalia vairuotojo, nemiegojo, teiravosi ar įmanoma išvengti atsakomybės, apie tai, kad automobilį vairavo kas nors prieš jo valią nesakė, neminėjo, kad jis būtų neleidęs vairuoti D. M., apie tai, kur ir kokiu tikslu važiavo taip pat nenurodė (b. l. 26, 30-31, 110). Šiame kontekste pažymėtina, kad tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme G. K. taip pat nenurodė aplinkybių, kad D. M. už automobilio vairo atsidūrė prieš jo valią, kad tarp jų įvyko koks nors konfliktas ar, kad jis neleido vairuoti automobilio neblaiviam D. M.. Priešingai, kaip matyti iš G. K. parodymų apylinkės teisme jis nurodė, kad jokio konflikto tarp jo ir D. M. nebuvo, jis sėdėjo automobilyje, keleivio vietoje, kai automobilį neblaivus vairavo D. M.. Nesudrausmino jo, nors ir pripažino, kad galėjo paimti automobilio užvedimo raktelį, tačiau negali pasakyti kodėl to nepadarė (b. l. 109). Šių duomenų kontekste sutiktina su apylinkės teismo padaryta išvada, kad G. K. vartodamas alkoholinius gėrimus kartu su D. M. negalėjo nesuprasti, kad šis yra neblaivus, tačiau nepaisant to neprieštaravo, kad pastarasis vairuotų jam ir sutuoktinei D. K. priklausantį automobilį, nesiėmė jokių priemonių apsaugoti šeimos turtą ir perdavė transporto priemonę vairuoti neblaiviam D. M..
11. Šios išvados kontekste akcentuotina ir tai, kad apeliantų versijos, jog D. M. automobilį vairavo be G. K. sutikimo, jokie kiti nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenys nepatvirtina. Tuo tarpu abejonių G. K. teiginiais, kad automobilio D. M. vairuoti jis neleido, teisėjų kolegijai kelia ir apelianto parodymai, susiję su nuteistojo atsiradimo vairuotojo vietoje aplinkybėmis. Kaip matyti iš G. K. parodymų ikiteisminio tyrimo metu, jis negalėjo dėl neblaivumo prisiminti kokiomis aplinkybėmis D. M. vairavo minėtą automobilį (b. l. 40-41). Tuo tarpu apklausiamas apylinkės teisme G. K. nurodė, kad kai vartojo alkoholį automobilyje, tai jis sėdėjo daugiausiai vairuotojo vietoje, D. M. sėdėjo šalia jo priekyje, keleivio vietoje. Nežino kaip pastarasis atsirado vairuotojo vietoje, gal jis (G. K.) buvo išlipęs parūkyti, nors prieš tai nurodė, kad jis nerūko (b. l. 109). Šios aplinkybės leidžia abejoti apelianto parodymų patikimumu bei objektyvumu, todėl pasikliauti vien tik G. K. parodymų visuma ir remtis ja sprendžiant apeliantams priklausančio automobilio konfiskavimo pagrįstumo klausimą, priešingai nei tai teigiama apeliaciniuose skunduose, nėra jokio objektyvaus pagrindo.
12. Pagrindžiant šią išvadą, pažymėtina, kad D. M. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios neneigė savo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, tačiau aplinkybės, kad G. K. priklausantį automobilį jis vairavo be šio leidimo, nepatvirtino. Jo teigimu, G. K. pasiūlė pabandyti pažiūrėti kaip važiuoja jo automobilis ir jis sutiko. Šias aplinkybes jis nurodė, tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir apylinkės teisme (b. l. 82, 108-109). Netikėti šiais nuteistojo nuosekliais ir detaliais parodymais, įvertinus tai, jog sustabdymo metu būtent jis vairavo automobilį, o D. K. sėdėjo šalia keleivio vietoje, teisinio pagrindo nėra. Juolab, kad ir pats apeliantas negalėjo nurodyti jokių objektyvių aplinkybių, neginčytinai patvirtinančių, kad D. M. būtų savavališkai pasiėmęs ir vairavęs jam priklausantį automobilį, tuo tarpu apeliantė D. K. įvykio nematė. Pagrindo D. M. nurodyti neteisingas aplinkybes dėl G. K. neprieštaravimo ir perdavimo vairuoti jam priklausančią transporto priemonę D. M., teisėjų kolegija neįžvelgia įvertinusi ir tai, kad apeliantams priklausančio automobilio konfiskavimas tam tikrų teisinių pasekmių turės ne tik transporto priemonės savininkui (savininkams), bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui. Neabejotina, jog netekę savo nuosavybės (automobilio) dėl kito asmens įvykdytos nusikalstamos veikos, D. K. ir G. K. turės galimybę civilinio proceso tvarka reikalauti žalos atlyginimo iš atsakingo asmens, t. y. D. M..
13. Nors apeliaciniuose skunduose teigiama, kad G. K. nebuvo jokio tikslo duoti vairuoti neblaiviam D. M. automobilio ir kažkur važiuoti, nes jis jau buvo paskambinęs savo sūnui, kad šis G. K. parvežtų namo ir sūnus netrukus atvažiavo, tačiau vien ta aplinkybė, kad G. K. paprašė savo sūnaus atvažiuoti jį parvežti, kad nereikėtų pačiam išgėrusiam vairuoti, nepatvirtina apelianto versijos, jog leidimo vairuoti jam priklausančią transporto priemonę D. M. jis nedavė, kas ir yra esminė įrodinėtina aplinkybė, sprendžiant apeliacinių skundų pagrįstumo klausimą. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, tenkinti apeliacinius skundus ir jų pagrindu keisti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus ir tinkamai pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, neabejotina, kad apylinkės teismas tinkamai taikė BK 72 straipsnio nuostatas ir pagrįstai konfiskavo D. K. ir G. K. priklausančią transporto priemonę.
14. Spręsti klausimą dėl konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo iš D. M., kaip to prašoma apeliaciniuose skunduose, įvertinus aukščiau išdėstytų aplinkybių visumą, pagrindo taip pat nėra. Aplinkybės, kurioms esant apeliantams priklausanti transporto priemonė negali būti konfiskuojama, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nenustatytos. Nors apeliaciniuose skunduose pabrėžiama, kad konfiskuotas automobilis „Audi A6 Avant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kurios ½ dalis priklauso D. K., kuri tikrai nežinojo ir negalėjo žinoti, kad jai priklausanti transporto priemonė bus panaudota nusikalstamai veikai daryti, todėl automobilio, kaip viso daikto, konfiskavimas šiuo atveju nėra galimas, tačiau teisėjų kolegija su tokiais argumentais nesutinka ir juos atmeta kaip nepagrįstus. Pažymėtina, kad pagal vieningai šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, tais atvejais, kai darant nusikalstamą veiką kaip įrankį ar priemonę panaudojamas turtas, kuris bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso ir kitam asmeniui, toks bendraturtis nelaikytinas „kitu asmeniu“ BK 72 straipsnio prasme, todėl, sprendžiant klausimą dėl turto konfiskavimo, aplinkybė ar asmuo (šiuo atveju sutuoktinė) suteikė turtą arba turėjo ir galėjo žinoti, kad toks turtas bus panaudotas darant nusikalstamą veiką, esminės reikšmės neturi. Žalos, atsiradusios dėl bendraturčio neteisėtų veiksmų sumažėjus bendrajai jungtinei nuosavybei, atlyginimo klausimas gali būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2011 m. gegužės 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-237/2011). Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, kad nusikalstamos veikos padarymo priemonė – automobilis „Audi A6 Avant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įgytas santuokos metu ir yra bendroji sutuoktinių G. K. ir D. K. nuosavybė, nors ir užregistruota tik D. K. vardu. Preziumuojama, kad turto, kuris yra bendra jungtinė nuosavybė, dalys yra lygios (CK 3.117 straipsnio 1 dalis). Duomenų, kad minėtas turtas būtų padalintas, ar automobilis priklausytų D. K. asmeninės nuosavybės teise byloje nėra. Tai, kad teigiama, jog automobilis buvo įgytas už pinigines lėšas, gautas už vaiko auginimo ir priežiūros atostogas, automobilio, kaip bendrosios jungtinės nuosavybės turto statuso nekeičia. Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir įvertinus tai, kad G. K. perleido vairuoti transporto priemonę nuteistajam, žinodamas, kad ji bus panaudota nusikalstamos veikos darymui, aplinkybė, kad konfiskuotina transporto priemonė yra įgyta santuokos metu ir priklauso bendrai sutuoktiniams, automobilio, kaip bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės, konfiskavimo galimybės neeliminuoja. Apeliantų prašymo priteisti iš D. M. konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą tenkinimas, esant visoms būtinoms sąlygoms transporto priemonės konfiskavimui, nėra galimas, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio dalį dėl automobilio „Audi A6 Avant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), konfiskavimo.
15. Kaip neturintys esminės reikšmės sprendimui dėl turto (automobilio) konfiskavimo, atmestini ir apeliantų teiginiai, jog transporto priemonė yra būtina šeimos poreikių tenkinimui (vežti nepilnametį vaiką į ugdymo įstaigą, neformalaus ugdymo užsiėmimus, įvairius turnyrus ir pan., prižiūrinti garbaus amžiaus neįgalų D. K. tėvą, kuris gyvena 15 km nuo jų šeimos namų). Šias aplinkybes, prieš perduodamas nuosavybės teise priklausantį turtą kitam asmeniui, žinodamas, jog jis bus panaudotas nusikalstamai veikai daryti (G. K., vartojęs alkoholinius gėrimus kartu su D. M., neabejotinai žinojo, jog D. M. yra neblaivus, tačiau, nepaisydamas šios aplinkybės, patikėjo jam savo automobilį ir neprieštaravo, kad šis jį vairuotų bei kartu su juo važiavo), turėjo įvertinti pats transporto priemonės savininkas, o to nepadaręs, jis prisiėmė riziką už galimas tokio savo elgesio pasekmes.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu, 333 straipsniu,
nutaria:
asmenų, kurių turtas konfiskuotas – G. K. ir D. K. apeliacinius skundus atmesti.