Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-07-01 · Administracinė byla Nr. eI-3112-596/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-07-01
Bylos Nr.
eI-3112-596/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01315-2019-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Jolita Rasiukevičienė, Jūratė Gaidytė-Lavrinovič, Vita Valeckaitė
Pareiškėjas
E. P. C. A.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Advokatai
Vytautas Kuliešius
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI-3112-596/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01315-2019-5Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. liepos 1 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Jolitos Rasiukevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vitos Valeckaitės,

dalyvaujant pareiškėjui E. P. C. A. (E. P. C. A.), jo atstovui advokato padėjėjui Vytautui Kuliešiui,

atsakovo atstovui Dariui Juodeliui,vertėjui Giedriui Kašubai,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. P. C. A. (E. P. C. A.), skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2019 m. kovo 25 d. sprendimą Nr. (15/5-11) 50U-527 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Nigerijos Federacinės Respublikos piliečiui E. P. C. A., panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas), kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi LT7413989, galiojantis iki 2019 m. liepos 14 d. (toliau – ir Leidimas). Taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškina, kad pareiškėjas apie teismo sprendimą dėl santuokos nutraukimo sužinojo 2019 m. vasario mėnesį. Teigia, kad nors santuoka buvo nutraukiama abipusiu sutarimu, tačiau pareiškėjas manė, jog dėl santuokos nutraukimo jie kartu su žmona bus kviečiami į teismo posėdį ir tik po to santuoka oficialiai bus nutraukta.

Šalies argumentai

Nurodo, kad sužinojęs apie sprendimo dėl santuokos nutraukimo įsiteisėjimą, nedelsdamas kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybą (toliau – ir Migracijos valdyba), ketindamas pateikti prašymą dėl naujo leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo tuo pagrindu, kad yra vaiko A. B.–A., kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis, tėvas. Jam buvo paaiškinta, kad jo dokumentų dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje migracijos įstaiga priimti negali ir jis privalo užsiregistruoti migracijos tinklalapyje bei atlikti el. vizito registraciją. Atsižvelgdamas į specialistės nurodymus, pareiškėjas minėtus veiksmus atliko ir atliko rezervaciją artimiausiam galimam laikui – 2019 m. kovo 12 d. 10 val. Vizito metu Migracijos valdybos specialistė, peržiūrėjusi dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodė, kad nepakanka lėšų užsieniečio pragyvenimui Lietuvoje, taip pat informavo pareiškėją, kad nuo 2019 m. sausio 1 d. Lietuvoje pasikeitus minimalios mėnesinės algos dydžiui, jo gaunamas darbo užmokestis pagal darbo sutartį yra nepakankamas ir yra būtina pateikti įrodymus, kad jis yra ne mažesnis kaip 555 Eur. Pareiškėjas nedelsdamas nuvyko į darbovietę ir, pareikalavęs pateikti darbo užmokesčio pakeitimą patvirtinantį dokumentą bei jį gavęs, tą pačią dieną sugrįžo į Migracijos valdybą, tačiau darbuotoja atsisakė priimti dokumentus ir nurodė, kad užsirašytų el. būdu, rezervuodamas naują laiką. Pareiškėjas paaiškino situaciją dėl nutrauktos santuokos, tačiau darbuotoja vis tiek atsisakė priimti dokumentus. Pareiškėjas atliko rezervaciją ir gavo artimiausią esantį laiką – 2019 m. balandžio 5 d. 9.30 val.

2019 m. kovo 25 d. pareiškėjas gavo Sprendimą, kuriame nurodyta, jog jis kompetentingų migracijos institucijų neinformavo apie tai, kad yra nutraukta jo santuoka su Lietuvos Respublikos piliete, taip pat iki šiol nesikreipė dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo kitu pagrindu, todėl buvo nuspręsta panaikinti išduotą Leidimą.

Teigia, kad Sprendime nurodoma tikrovės neatitinkanti informacija, kadangi jis dėjo maksimalias pastangas, siekdamas pateikti dokumentus, taip pat informavo kompetentingas migracijos įstaigas, tačiau, net ir šioms įstaigoms žinant apie esamą situaciją, buvo priimtas Sprendimas. Atsakingų institucijų, t. y. priimančios dokumentus (Migracijos valdybos) ir priimančios sprendimus (Migracijos departamento) nekomunikavimas ir nesidalinimas esama informacija šiuo atveju įtakojo netinkamai interpretuotas faktines aplinkybes, informacijos trūkumą ir nesigilinimą į esamą situaciją.

Pažymi, kad sprendimą priimanti įstaiga privalėjo žinoti, kad pareiškėjas informavo dokumentus priimančią įstaigą apie susidariusią situaciją, kaip ir tai, kad jis teikė naują prašymą (tai patvirtina pareiškėjo vardu atliktos rezervacijos el. rezervavimo sistemoje bei privalomi įrašai darbuotojos, kuri atsisakė priimti pareiškėjo dokumentus). Ginčijamą Sprendimą priėmusi specialistė žinojo / turėjo žinoti šias aplinkybes, tačiau, nepaisydama to, priėmė neproporcingą pareiškėjo atžvilgiu Sprendimą, nes nevertino aplinkybės, kad pareiškėjas informavo apie santuokos nutraukimą ir kreipėsi su nauju prašymu kitu pagrindu išduoti leidimą laikinai gyventi. Leidimo panaikinimas, pareiškėjui nespėjus įgyvendinti savo teisės pateikti naują prašymą, sukelia jam neigiamas pasekmes, nes jis privalėtų nutraukti darbo santykius, nebegalės tęsti studijų aukštojoje mokykloje, taip pat bus atskirtas nuo savo šeimos (vaiko).

Atkreipia dėmesį į tai, kad jis Lietuvoje gyvena ketverius metus, turi pastovų darbą, studijuoja ir tik neseniai išsiskyrė su sutuoktine, jai sužinojus apie jo turimą vaiką. Pareiškėjo teigimu, jis savo ateitį sieja su Lietuva, kadangi čia studijuoja, dirba ir ketina auginti sūnų, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis (1 t., b. l. 1–5).

Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas palaikė skundo argumentus, prašė skundą tenkinti. Atstovas nurodė, kad pareiškėjas dėjo visas pastangas, siekdamas informuoti Migracijos departamentą apie po Leidimo pakeitimo paskeitusias aplinkybes, tačiau dėl nensusikalbėjimo su Migracijos valdyba ir Migracijos departamentu to jam nepavyko padaryti. Pareiškėjas šiuo metu yra pateikęs prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje šeimos susijungimo pagrindu, kadangi jis yra tėvas nepilnamečio sūnaus, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis, sprendimas pagal šį jo prašymą turi būti priimtas iki šių metų birželio 5 d. Pareiškėjas papildomai paaiškino, kad jis nežinojo apie pasikeitusią priėmimo Migracijos departamente tvarką, tai yra apie reikalingą išankstinę registraciją priėmimui, dėl ko netruėjo galimybės savalaikiai pateikti reikalingų dokumentų.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad Migracijos departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu bei 43 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 2017 m. birželio 22 d. priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Migracijos departamento turimais duomenimis, pareiškėjo ir Lietuvos Respublikos pilietės L. J. santuoka buvo nutraukta 2019 m. sausio 21 d. Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 4 punktą, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama santuoka.

Vykdant pareiškėjo kontrolę, buvo nustatyta, kad pareiškėjas yra įdarbintas UAB „Janolex“, tačiau ši aplinkybė nepadaro pareiškėjo Leidimo panaikinimo negalimu, kadangi jam Leidimas buvo išduotas ne atvykimo dirbti, o šeimos susijungimo pagrindu, t. y. gyvenimo kartu su sutuoktine Lietuvos Respublikos piliete L. J. pagrindu.

Vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 5 dalimi, pagal kurią užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi, teigia, kad pareiškėjas neinformavo kompetentingų migracijos institucijų apie tai, kad yra nutraukta jo santuoka su Lietuvos Respublikos piliete, taip pat iki Sprendimo priėmimo nesikreipė dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo kitu Įstatymo pagrindu. Todėl Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 4 punktu, Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą Leidimą.

Pažymi, kad Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato pareiškėjo pareigą ne vėliau kaip per septynias dienas pranešti vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai apie pasikeitusią jo šeiminę padėtį. Pranešimas turi būti rašytinis, iš kurio galima būtų identifikuoti pareiškėją. Tokio pranešimo iš pareiškėjo vidaus reikalų ministro įgaliotos institucijos nebuvo gavusios. Pareiškėjo nurodytos savalaikio nepranešimo priežastys yra teisiškai nereikšmingos. Nurodo, kad iki Sprendimo priėmimo dienos, remiantis Lietuvos Respublikos užsieniečių registro duomenimis, pareiškėjas nebuvo pateikęs naujo prašymo dėl leidimo laikinai gyventi. Daro išvadą, kad esant Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytam pagrindui (nutraukus santuoką), pareiškėjui pagrįstai buvo panaikintas Leidimas.

Akcentuoja, jog pareiškėjo asmens byloje nėra pranešimo, kad jo šeiminė padėtis pasikeitė, todėl Migracijos departamentas negalėjo žinoti apie pareiškėjo pasikeitusią šeiminę padėtį. Pažymi, kad pareiškėjas skunde nenurodė, kada jo naujas prašymas dėl leidimo laikinai gyventi buvo priimtas. Migracijos departamento (Lietuvos Respublikos užsieniečių registro) turimais duomenimis, iki Sprendimo priėmimo dienos pareiškėjas nebuvo pateikęs naujo prašymo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Naujo prašymo pateikimas po minėto termino neturi įtakos Sprendimo teisėtumui. Teikiamas prašymas, kuris nėra priimtas, nėra laikytinas pateiktu prašymu.

Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad jis dirba, mokosi ir turi nepilnametį vaiką, neatleidžia jo nuo pareigos laikytis Įstatymo reikalavimų. Visos po Sprendimo priėmimo pareiškėjui atsiradusios neigiamos pasekmės atsirado dėl jo paties veiksmų (neveikimo). Mano, kad Sprendimas atitinka proporcingumo principą.

Pažymi, kad Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi (2 t., b. l. 1–3).

Atsiliepimas

Teismo posėdyje atsakovo atstovas palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus, prašė skundą atmesti. Atkreipė dėmesį, jog skundžiamas Spendimas buvo priimtas kovo 25 d., o pareiškėjas dėl leidimo gyventi Lietuvoje pakeitimo pasikeitus aplinkybėms kreipėsi tik balandžio 5 d., jau gavęs šį Sprendimą, todėl pareiškėjo naujo prašymo pateikimas neturi reikšmės Sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, nes pareiškėjas nesilaikė pareigos pranešti duomenis apie santuokos nutraukimą. Pažymėjo, jog vien tik laiko dokumentams pateikti rezervavimas dar nereiškia, jog asmens teikiami dokumentai bus tinkami ir priimti, nes tik prašymo priėmimo atveju duomenys apie tai yra įvedami į Užsieniečių registrą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui kovo 12 d. jo rezervuotu laiku kreipusis siekiant pateikti dokumentus naujo leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo, jo dokumentai buvo su trūkumais, todėl nebuvo priimti, o jokio atskiro pranešimo apie santuokos nutraukimą pareiškėjas nei nei raštu, nei elektroniniu paštu nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Migracijos departamento 2019 m. kovo 25 d. Sprendimo, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas gyventi Lietuvoje, teisėtumas ir pagrįstumas.

Byloje surinktais rašytiniais įrodymais, pareiškėjo, jo ir atsakovo atstovų paaiškinimais nustatyta, jog pareiškėjas yra Nigerijos Federacinės Respublikos pilietis, kuris 2015 m. rugsėjo 29 d. sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete L. J. (2 t., b. l. 223–225). 2017 m. birželio 22 d. Migracijos departamento sprendimu pareiškėjui buvo pakeistas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dvejiems metams, kurio pagrindas – Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 43 straipsnio 1 dalies 5 punktas (šeimos susijungimas su Lietuvos Respublikos piliete) (1 t., b. l. 12–13, 2 t., b. l. 108, 215–218). Pareiškėjas dirba UAB „Janolex“ ir yra vaiko, gimusio (duomenys neskelbtini), kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis ir kurio motina nėra pareiškėjo sutuoktinė, tėvas (1 t., b. l. 7–9, 2 t., b. l. 227).

Migracijos departamentas, gavęs duomenis apie tai, kad pareiškėjo ir Lietuvos Respublikos pilietės L. J. santuoka yra nutraukta 2019 m. sausio 21 d., įvertinęs, jog pareiškėjas, kompetentingų migracijos institucijų apie santuokos nutraukimą neinformavo, taip pat nesikreipė dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo kitu Įstatymo pagrindu, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 2019 m. kovo 25 d. Sprendimu Nr. (15/5)-11)50U-527 nusprendė panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi LT413989, galiojantį iki 2019 m. liepos 14 d. (1 t., b. l. 6). Sprendime atsakovas taip pat nurodė, kad ta aplinkybė, jog pareiškėjas yra įdarbintas UAB „Janolex“, nedaro jo leidimo laikinai gyventi panaikinimo negalimu, kadangi jam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas ne atvykimo, o šeimos susijungimo pagrindu, t. y. atvykimo gyventi kartu su sutuoktine Lietuvos Respublikos piliete L. J. pagrindu.

Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui yra panaikinamas, jei yra nutraukiama santuoka. Šio straipsnio 1 dalies 4–12, 16–18 punktuose nustatytais pagrindais leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jei tai buvo pagrindas gauti leidimą laikinai gyventi (50 straipsnio 2 dalis). Šia teisės norma siekiama užtikrinti užsieniečių gyvenimo Lietuvos Respublikoje teisėtumo kontrolę, ji yra imperatyvi ir nesuteikia atsakovui pasirinkimo galimybės.

Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 2 punkte yra įtvirtinta užsieniečio, turinčio leidimą gyventi, pareiga apie pasikeitusią jo šeiminę padėtį ne vėliau kaip per septynias dienas apie tai pranešti vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 222 punktas, be kita ko, taip pat nustato, jog užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, ne vėliau kai per septynias dienas nuo šeiminės padėties pasikeitimo dienos gyvenamosios vietos migracijos tarnybai turi pateikti apie tai laisvos formos rašytinį pareiškimą, kuris pridedamas prie užsieniečio bylos. Apie šią pareigą pareiškėjas buvo informuotas pasirašytinai (2 t., b. l. 235).

Byloje ginčo dėl to, kad pagrindas gauti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Sprendimo priėmimo metu buvo išnykęs, t. y. kad pareiškėjas buvo nutraukęs santuoką su Lietuvos Respublikos piliete, taip pat dėl to, kad pareiškėjas raštu neinformavo migracijos tarnybos apie santuokos nutraukimą, byloje nėra.

Pareiškėjo teigimu, apie teismo sprendimą nutraukti santuoką jam tapo žinoma tik 2019 m. vasario mėnesį, tačiau jokių tai patvirtinančių įrodymų nepateikė. Teisėjų kolegija, įvertinusi duomenis Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“, nustatė, kad: pareiškėjo sutuoktinė 2018 m. lapkričio 12 d. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, kurio pagrindu buvo iškelta civilinė byla Nr. 2-41929-558/2018; ieškinys pareiškėjui per darbovietę buvo įteiktas 2018 m. gruodžio 5 d.; 2018 m. gruodžio 18 d. teisme buvo gautas pareiškėjo ir jo sutuoktinės prašymas dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu; teismas šį prašymą tenkino ir, išnagrinėjęs bylą rašytinio proceso tvarka, 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimu santuoką tarp pareiškėjo ir jo sutuoktinės nutraukė bei patvirtino 2018 m. lapkričio 30 d. tarp jų sudarytą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių; 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimo kopijos buvo išsiųstos proceso dalyviams jų nurodytais adresais (pareiškėjui buvo išsiųsta jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu: (duomenys neskelbtini)); 2019 m. sausio 21 d. teismas įsiteisėjusio sprendimo kopijas išsiuntė viešiesiems registrams ir Civilinės metrikacijos skyriui. Taigi, iš civilinės bylos dėl santuokos nutraukimo duomenų matyti, jog pareiškėjui apie pradėtą santuokos nutraukimo procesą buvo žinoma ir jame jis betarpiškai dalyvavo, ką patvirtina teismui pateikta jo su sutuoktine 2018 m. lapkričio 30 d. sudaryta sutartis dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas, žinodamas kokiu pagrindu jam yra išduotas Leidimas, bei aktyviais savo veiksmais išreikšdamas valią nutraukti sudarytą santuoką, t. y. 2018 m. lapkričio 30 d. su buvusia sutuoktine sudarydamas sutartį dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, turėjo būti pakankamai atidus ir rūpestingas bei domėtis santuokos nutraukimo bylos, kurioje priimtas sprendimas vienareikšmiškai turės tiesioginę įtaką jam išduoto Leidimo galiojimui, procesu, tačiau akivaizdu, jog bylos eiga po minėtos sutarties sudarymo ir jos pateikimo teismui nesidomėjo. Pažymėtina ir tai, jog pareiškėjas, kuomet buvo nagrinėjama byla dėl jo santuokos nutraukimo, nesilaikė pareigos, įtvirtintos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 121 straipsnio 1 dalyje, t. y. nedelsiant pranešti teismui apie kiekvieną procesinių dokumentų įteikimo būdo, adreso pašto korespondencijos siuntoms pasikeitimą, todėl jam nesilaikius šios pareigos, atsirado su tuo susijusios pasekmės, numatytos CPK 121 straipsnio 2 dalyje – teismo procesinius dokumentus (šiuo atveju – 2018 m. gruodžio 21 d. priimtą teismo sprendimą dėl pareiškėjo santuokos nutraukimą) išsiuntus paskutiniu teismui žinomu adresu (pareiškėjo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu), jie yra laikomi įteiktais. Be to, CPK 123 straipsnio, reglamentuojančio procesinių dokumentų įteikimo tvarką, 3 dalyje įtvirtinta, kad jeigu procesinis dokumentas negali būti fiziniam asmeniui įteiktas jo nurodytos gyvenamosios vietos ar kitu jo nurodytu procesinių dokumentų įteikimo adresu, procesinį dokumentą pristatantis asmuo jį įteikia fizinio asmens deklaruotoje gyvenamojoje vietoje; jeigu procesinis dokumentas negali būti fiziniam asmeniui įteiktas šioje dalyje nustatyta tvarka, jį pristatantis asmuo pranešimą apie įteiktinus procesinius dokumentus palieka adresato deklaruotoje gyvenamojoje vietoje ir tai nurodo teismui grąžintoje pažymoje; procesinis dokumentas šiuo atveju laikomas įteiktu praėjus trisdešimt dienų nuo pranešimo apie įteiktinus procesinius dokumentus palikimo adresato deklaruotoje gyvenamojoje vietoje. Aptartas teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, jog pareiškėjui apie 2018 m. gruodžio 21 d. priimtą teismo sprendimą dėl santuokos nutraukimo, kurio nuorašas jam buvo išsiųstas tą pačią dieną deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, tapo žinoma vėliausiai iki 2019 m. sausio mėnesio pabaigos. Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinėje byloje surinktą rašytinę bylos medžiagą, taip pat pažymi, kad nors pareiškėjas savo gyvenamąją vietą nuo 2017 m. liepos 26 d. yra deklaravęs adresu: (duomenys neskelbtini), tačiau šiuo adresu negyvena, o savo faktinę gyvenamąją vietą keičia nuolat (anksčiau gyveno būstuose, esančiuose Viršuliškių, S. Stanevičiaus, D. Gerbutavičiaus gatvėse, šiuo metu – būste Taikos gatvėje, Vilniuje), kas dar kartą patvirtina, jog santuokos bylą nagrinėjusiam teismui negalėjo būti žinoma pareiškėjo gyvenamoji vieta, į kurią siunčiamas teismo sprendimas jam būtų buvęs tinkamai įteiktas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, yra pagrindas pripažinti, jog pareiškėjo sužinojimą apie priimtą teismo sprendimą, kuriuo buvo nutraukta jo santuoka, lėmė jo paties pareigos pranešti teismui apie adreso procesiniams dokumentams įteikti pasikeitimą nesilaikymas, taip pat jo nerūpestingumas ir nesirūpinimas nagrinėjamos bylos eiga.

Įstatymo 40 straipsnio 5 dalis nustato, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog į Migracijos valdybą dėl naujo Leidimo išdavimo kitu pagrindu jis kreipėsi 2019 m. kovo 12 d., nes nebuvo galimybės rezervuoti jokio artimesnio priėmimo laiko, nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšminga, kadangi pareiškėjas turėjo pareigą informuoti atsakovą apie išnykusią aplinkybę, kuri buvo pagrindas Leidimo išdavimui, todėl prašymo išduoti naują leidimą pateikimas negali būti prilyginamas minėtam pranešimui. Duomenys iš Užsieniečių leidimų modulio integracijos su kitomis informacinėmis sistemomis ir registrais patvirtina, jog Sprendimo priėmimo dieną nebuvo duomenų apie tai, jog būtų priimtas ir užregistruotas pareiškėjo prašymas dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo (pakeitimo), nes naujausias pareiškėjo prašymas leidimui buvo registruotas ir priimtas 2016 m. spalio 14 d. (2 t., b. l. 221). Pareiškėjas teismo posėdyje taip pat patvirtino, jog 2019 m. kovo 12 d., kuomet jis buvo atvykęs į Migracijos valdybą, ketindamas pateikti naują prašymą leidimui, jam to padaryti nepavyko, kadangi neturėjo visų reikalingų dokumentų. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovas Sprendimo priėmimo metu turėjo informaciją apie tai, jog pareiškėjas yra kreipęsis su nauju prašymu dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo kitu pagrindu. Nagrinėjamu atveju, priimdamas Sprendimą atsakovas neturėjo pareigos vertinti, ar egzistuoja pagrindai, kuriems esant pareiškėjui galėtų būti pakeistas (išduotas) Leidimas (minėta, pareiškėjas yra nepilnamečio vaiko, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis, tėvas), kadangi Sprendimo priėmimo metu tokio pobūdžio pareiškėjo prašymas nebuvo gautas, o tai, kad pareiškėjas tokį prašymą pateikė tik 2019 m. balandžio 5 d., teismo posėdyje patvirtino jo atstovas.

Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, t. y. į tai, kad pareiškėjas kompetentingų institucijų raštu neinformavo apie santuokos su Lietuvos Respublikos piliete nutraukimą ir iki Sprendimo priėmimo nepateikė prašymo dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo kitu pagrindu, teismas konstatuoja, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, kuriuo pareiškėjui panaikino leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, įvertino visas reikšmingas aplinkybes, nurodė motyvus ir objektyvius duomenis ir teisės aktų nuostatas, kuriais grindžiamas Sprendimas, todėl teisėtai ir pagrįstai panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra teisinio pagrindo naikinti Migracijos departamento Sprendimą, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Pareiškėjas skunde taip pat prašo priteisti jam bylinėjimosi išlaidas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą turi ta proceso šalis, kurios naudai priimamas sprendimas. Nagrinėjamoje byloje atmetus pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 1–4 dalimis,

nusprendžia:

Pareiškėjo E. P. C. A. (E. P. C. A.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjos Jūratė Gaidytė-LavrinovičJolita RasiukevičienėVita Valeckaitė