Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aušra Maškevičienė, sekretoriaujant Jelenai Ušakovai, dalyvaujant atsakovės BUAB „Pamario namas“ atstovui advokatui Tomui Puzinui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo UAB „Swedbank lizingas“ patikslintą prašymą dėl kreditinio reikalavimo tvirtinimo BUAB „Pamario namas“ bankroto byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartimi UAB „Pamario namas“ iškelta bankroto byla, įmonės administratore paskirta UAB „Valeksa“.

Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. sausio 15 d. nutartimi patvirtintas BUAB „Pamario namas“ kreditorių sąrašas ir jų finansiniai reikalavimai, vėlesnėmis teismo nutartimis patvirtinti patikslinti kreditorių finansiniai reikalavimai.

Klaipėdos apygardos teisme 2012-08-06 posėdžio metu atsakovės atstovas su kreditoriaus reikalavimu nesutiko. Nurodė, jog ginčo pastatas buvo parduotas susijusiam asmeniui, nesilaikant viešojo pardavimo sąlygų. Atkreipė dėmesį, kad aukciono organizatorius neskelbiamas kaip tokią veiklą vykdantis asmuo ir nėra viešai žinomas. Duotas 9 dienų terminas įnašams sumokėti bei susipažinti su objektu buvo akivaizdžiai per trumpas ir neatitinkantis teisės aktuose nurodytiems reikalavimams. Atkreipė dėmesį, kad nėra informacijos, patvirtinančios, jog buvo pateiktos visos esminės sąlygos apie turtą. Mano, jog kreditoriaus užsakytas vertinimas buvo atliktas vienu metodu, o turi būti atliktas mažiausiai dviem metodais, siekiant nustatyti objektyvią turto vertę. Teigė, kad teisinis daikto savininkas yra lizingo davėjas, todėl rizika dėl rinkos kainos pokyčių turėtų atitekti trečiajam asmeniui UAB „Swedbank lizingas". Gaunamoji nauda atsirado ne dėl atsakovo kaltės, o dėl teisėtų veiksmų, t. y. dėl sudarytų nuomos sutarčių, todėl ši nauda turėtų būti įskaitoma į kainą.

Kreditorės UAB „Swedbank lizingas“ kreditinis reikalavimas tvirtintinas.

Motyvuojamoji dalis

Byloje nustatyta, kad 2010-04-16 pastatas, unikalus Nr. 2197-1003-5012, esantis Paryžiaus Komunos g. 4, Klaipėdoje, buvo parduotas už 992 466,20 Lt aukciono būdu pirkėjai UAB „Ektornet Commercial Lithuania“ (t. 1, b. l. 13–17). Kreditorės užsakytu ginčo pastatas 2009-11-26 buvo įvertintas 239 000 EUR (825 219,20 Lt) (t. 2, b. l. 40–74).

Įmonės administratorius, abejodamas parduoto pastato kaina, kreipėsi į turto vertintoją UAB „Unt investicijos“, kuris parduotą pastatą 2010-10-29 įvertino 1 600 000 Lt (t. 1, b. l. 23–55).

Dėl turto perleidimo su lizingo bendrove susijusiam asmeniui

Bankroto administratorius bei atsakovės atstovas nurodo, jog turtas perleistas su lizingo bendrove susijusiam asmeniui UAB „Ektornet Commercial Lithuania“.

Pažymėtina, jog turto pardavimas vienai iš tos pačios grupės bendrovių savaime nereiškia, jog šios bendrovės elgėsi nesąžiningai ar nustatyta turto pardavimo kaina yra akivaizdžiai maža. Teismas atkreipia dėmesį, jog paminėtos bendrovės – savarankiški juridiniai asmenys, turintys teisę savo nuožiūra sudaryti sandorius, o į bylą nėra pateikta įrodymų, kaip šios įmonės galėjo daryti viena kitai kokią nors įtaką dėl parduodamo daikto kainos ar kitų pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo aplinkybių (CPK 178 straipsnis). UAB „Ektornet Commercial Lithuania" dalyvavo viešame turto aukcione ir pasiūliusi didžiausią kainą už parduodamą turtą, t. y. 992 466,20 Lt, buvo pripažinta aukciono laimėtoja. Teismas pažymi, kad jeigu aukcione būtų dalyvavęs kitas juridinis ar fizinis asmuo ir būtų pasiūlęs didesnę turto pardavimo kainą, turtas būtų buvęs parduotas pastarajam.

Dėl turto pardavimo už turto rinkos vertę

Bankroto administratorius bei atsakovės atstovas nurodo, jog turtas buvo parduotas už kainą, kuri, bankroto administratoriaus įsitikinimu, yra gerokai mažesnė už turto rinkos vertę.

Pastebėtina, jog CK 6.420 straipsnio 1 dalies nuostatos suteikia pardavėjui teisę savo nuožiūra nustatyti pradinę turto pardavimo kainą. Tačiau lizingo bendrovė, kaip nustatyta bylos duomenimis, kreipėsi į nepriklausomus turto vertintojus. 2009 m. lapkričio 26 d. „Osauhing Kinnisvaraekspert Tallinn“ filialas „BPE Lithuania“, kodas 02435221, pateikė turto vertės nustatymo pažymą Nr. LIT322, kurioje nurodoma, kad turto rinkos vertė yra 239 000 EUR (825 219,20 Lt). Vertinimą atliko nepriklausomi turto vertintojai, turintys patvirtintas licencijas (t. 1, b. l. 205–232, t. 2, b. l. 8–39, 40–74). Tačiau pastebėtina, jog, net atlikus turto vertinimą, negalima teigti, jog turtas būtinai bus parduotas už vertintojo nustatytą kainą. Reali turto pardavimo kaina priklauso nuo to, kiek atsiras ar gali atsirasti realių konkretaus turto vieneto pirkėjų ir tikroji turto rinkos kaina yra nustatoma ne turto vertintojų, tačiau pardavimo metu, t. y. šiuo atveju aukcione ir sudarius pirkimo– pardavimo sandorį.

Lizingo bendrovė, kaip anksčiau minėta, priėmė sprendimą organizuoti turto pardavimą savanoriško aukciono būdu. Lizingo bendrovės užsakymu UAB „Resolution advisers“ organizavo savanorišką turto aukcioną, kuris buvo surengtas ir įvykdytas, byloje nenustatyta bei nėra jokių kitų duomenų, kad įvykusiame aukcione nebuvo laikomasi CK 6.419 – 6.424 straipsniuose įtvirtinto reglamentavimo daiktų pardavimui aukciono būdu, kitų teisės aktų reikalavimų bei nustatytų lizingo bendrovės nekilnojamojo turto pardavimo aukciono būdu taisyklių. Aukcionui surengti ir įvykdyti buvo pasirinktas profesionalus tarpininkas – UAB „Resolution advisers“, kuris privalėjo užtikrinti, kad tiek organizuojant aukcioną, tiek jį vykdant būtų laikomasi visų teisės normų bei aukciono taisyklių (CK 6.419 straipsnio 2 dalis, CK 6.419 – 6.424 straipsniai). Pažymėtina, kad apie aukciono organizatorių informacija yra viešai prieinama. Be to, byloje yra duomenų apie UAB „Resolution advisers“ organizuotą aukcioną ir įvykdytas procedūras: skelbimai įvairiose informavimo priemonėse apie rengiamą aukcioną, kvietimai dalyvauti aukcione bei kiti šių priemonių įgyvendinimą patvirtinantys dokumentai (t. 1, b. l. 189–199). Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad kuriai nors kitai įmonei buvo nustatytas per trumpas laikas įnešti piniginį įnašą bei susipažinti su objektu, byloje taipogi nėra pateikta jokių duomenų ar įrodymų, kad kita kuri nors įmonė būtų dalyvavusi aukcione ir pasiūliusi didesnę kainą už ginčo pastatą, tačiau jai nustatytas terminas buvo per trumpas (CPK 12 straipsnis, CPK 178 straipsnis, CPK 185 straipsnis, CPK 197 straipsnis). Be to, nagrinėjamoje byloje nėra duomenų ir apie tai, kad aukcione dalyvavo ir bankroto administratorius. Anksčiau išdėstyti argumentai patvirtina, jog turtas buvo parduotas už aukciono organizavimo metu buvusią jo rinkos kainą. Turto pardavimo kaina buvo nustatyta viešo aukciono metu (pradinė kaina nustatyta atsižvelgiant į kvalifikuoto turto vertintojo pateiktą turto vertės nustatymo pažymą) ir turtas buvo parduotas už rinkos kainą. Atsižvelgiant į tai, jog viešame aukcione turtas buvo parduotas netgi už didesnę nei turto vertintojų nustatytą turto rinkos vertę, t. y. 992 466,20 Lt, nėra pagrindo teigti, kad turto kaina yra neprotingai maža.

Bankroto administratorius, kaip anksčiau minėta, teismui pateikė UAB „UNT investicijos“ nekilnojamojo turto vertinimą, kuris, jo manymu, parodo, jog turto rinkos vertė jo pardavimo dieną buvo didesnė. Visų pirma pastebėtina, jog turtas buvo įvertintas UAB „UNT investicijos" neapžiūrėtas iš vidaus. Tą patvirtina vertinimo ataskaita, kurioje nurodyta, jog „vertintojui nebuvo sudarytos sąlygos apžiūrėti pastato patalpas iš vidaus; skaičiuojant vertes ir pataisas buvo daryta prielaida dėl geros pastato patalpų būklės, atitinkančios banko, vaistinės ir biuro paskirčių patalpoms keliamus reikalavimus“ (t. 1, b. l. 27). Teismo įsitikinimu, negalima vadovautis turto vertinimu, kuris atliktas net neapžiūrėjus paties turto. Savaime suprantama, jog esminę reikšmę nustatant turto vertę turi paties turto savybės jo apžiūros metu, todėl negalima įvertinti konkretaus turto rinkos vertės to turto neapžiūrėjus. Antra, turto rinkos kaina buvo nustatyta 2010 m. spalio 29 d., o ne 2010 m. kovo 31 d., t. y. vykusio aukciono metu. Akivaizdu, jog ne visiškai galima lyginti turto pardavimo kainą su rinkos kainomis galiojusiomis daugiau nei po pusės metų. Atkreiptinas dėmesys, kad turto vertė besąlygiškai priklauso nuo šalies pagrindinių ekonominės ir socialinės raidos rodiklių, kurie keičiasi atsižvelgiant į eilę veiksnių. Trečia, atkreiptinas dėmesys, jog vertindami turtą lyginamosios vertės metodu (palyginamaisiais analogais) UAB „UNT investicijos“ lygino visiškai 6 skirtingus objektus. Turto kainą lemia daug veiksnių ir akivaizdu, jog kainos gali skirtis, jeigu būtų galima lyginti tų turtų kainas, kurių skiriasi plotas, paskirtis, lokalizacija ir pan. Be to, kažin ar objektyvu būtų vertinti turto pardavimo kainas, buvusias 2009 m. sausio mėn., su pardavimo kainomis, buvusiomis 2010 m. liepos mėn. (t. 1, b. l. 28). Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas mano, jog bankroto administratoriaus pateiktas turto vertinimas negali būti laikomas besąlygišku ir nenuginčijamu įrodymu, jog UAB „Swedbank lizingas“ užsakymu atliktas turto vertinimas yra neatitinkantis realios situacijos ir teisės aktų reikalavimų (CPK 12 straipsnis, CPK 178 straipsnis, CPK 185 straipsnis, CPK 197 straipsnis).

Pastebėtina ir tai, jog ir valstybės įstaigos Registrų centro duomenimis turto vidutinė rinkos vertė, kuri buvo nustatyta 2010 m. balandžio 8 d. (prieš pat turto pardavimą), buvo 956 000 Lt, tai yra mažesnė nei turto pardavimo kaina (992 466,20 Lt) (t. 1, b. l. 36).

Teismas atmeta kaip nepagrįstus atsakovės atstovo argumentus, kad UAB „Swedbank lizingas“ užsakytas vertinimas buvo atliktas vienu metodu, o turi būti atliktas mažiausiai dviem metodais, siekiant nustatyti objektyvią turto vertę. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996-02-14 nutarimu Nr. 244 „Dėl turto vertinimo metodikos“ nėra imperatyviai nurodyta, kad būtina naudoti du metodus. Minėtame nutarime yra paminėta tik tai, jog „vertintojas turto vertės skaičiavimus paprastai atlieka keliais metodais; galimos įvairių metodų kombinacijos“ (22 punktas, minėto nutarimo redakcija, galiojusi turto vertinimų metu). Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad minėtas nutarimas nedraudžia turto vertinimą atlikti ir vienu metodu: turto vertės nustatymo metodas parenkamas atsižvelgiant į tai, kokia turto vertė aktuali užsakovui ir kas, vertintojo požiūriu, geriausiai rodo turto vertę atviroje rinkoje (21 punktas); vertinimo metodas pasirenkamas priklausomai nuo vertinimo paskirties ir turto tipo (22 punktas).

Atsižvelgdamas į anksčiau nurodytus argumentus teismas mano, kad lizingo bendrovė, organizuodama turto pardavimą aukciono būdu, nepažeidė jokių suinteresuotų asmenų interesų bei jos iniciatyva organizavo aukcioną, kurio metu buvo siūloma įsigyti turtą visiems suinteresuotiems asmenims vienodomis sąlygomis. Kaip jau minėta, pradinė turto kaina buvo nustatyta remiantis nepriklausomų turto vertintojų „Osauhing innisvaraekspert Tallinn“ filialo „BPE Lithuania“ atliktu turto vertinimu, kurių pateiktais duomenimis nėra jokio pagrindo abejoti. Taigi akivaizdu, jog ginčo turtas buvo parduotas už rinkos kainą ir buvo parduotas siekiant gauti didžiausią įmanomą kainą, t. y. viešo savanoriško aukciono būdu.

Dėl nuostolių sumažinimo

Bankroto administratoriaus bei atsakovės atstovo įsitikinimu, UAB „Swedbank lizingas“ privalo sumažinti savo patirtus nuostolius iš turto pardavimo gautomis įplaukomis už pastato dalies nuomą.

Teismas nesutinka su tokia pozicija. Pažymėtina, jog turtas iki jo pardavimo trečiajam asmeniui priklausė UAB „Swedbank lizingas" nuosavybės teise. UAB „Swedbank lizingas" nuosavybės teise priklausantis turtas UAB „Pamario namas" valdyti ir naudotis buvo perduotas lizingo sutarties pagrindu. Šio turto atžvilgiu UAB „Pamario namas" turėjo tik tokias teises, kurios buvo aiškiai įvardytos lizingo sutartyje, t. y. minimą turtą valdyti ir juo naudotis. Dėl esminio pažeidimo nutraukus lizingo sutartį (byloje dėl to ginčo nėra), UAB „Pamano namas" neteko visų turėtų teisių į turtą, t. y. pasibaigė turto valdymo ir naudojimosi teisinis pagrindas. Taigi UAB „Pamano namas" neteko teisės valdyti ir naudotis turtu, o UAB „Swedbank lizingas" įgijo teisę reikalauti šį turtą grąžinti.

Po lizingo sutarties nutraukimo atsiėmusi iš lizingo gavėjo turtą, UAB „Swedbank lizingas", kaip ir bet kuris kitas daikto savininkas, turi teisę savo nuožiūra disponuoti jai priklausančiu turtu. Tačiau pažymėtina, jog faktas, kad turtas buvo išnuomotas ar nebuvo išnuomotas, neturi jokios įtakos UAB „Pamario namas“ finansinių įsipareigojimų UAB „Swedbank lizingas" dydžiui. Kaip jau minėta, turtas laikotarpiu nuo turto atsiėmimo iki turto pardavimo buvo UAB „Swedbank lizingas" nuosavybė, o CK 4.53 straipsnio 2 dalis numato, jog daikto ūkinio naudojimo rezultatai - produkcija ir pajamos – priklauso daikto savininkui, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Kaip teisingai savo pareiškime ir nurodė bankroto administratorius, CK 6.574 straipsnis numato lizingo bendrovės teisę reikalauti nuostolių atlyginimo, jeigu dėl sutarties nevykdymo lizingo bendrovė juos patiria, tačiau pažymėtina, jog jokie teisės aktai nenumato, jog lizingo bendrovei išnuomojus atsiimtą iš lizingo gavėjų daiktą ir gavus iš to tam tikras pajamas, lizingo bendrovė tomis pajamomis turėtų dalytis su buvusiais lizingo gavėjais.

Vadovaujantis lizingo sutarties bendrųjų sąlygų 11.2.3 punktu (t. 1, b. l. 11) ir CK 6.574 straipsniu, klientui iš esmės pažeidus lizingo sutartį, lizingo bendrovė turi teisę „nutraukti sutartį, pareikalauti nedelsiant grąžinti lizingo bendrovei turtą bei tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo bendrovę grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu klientas būtų tinkamai įvykdęs sutartį“. Visiškai nepagrįstai administratorius padarė išvadą, jog lizingo bendrovės nuostoliais šiuo atveju gali būti tik negautos įmokos pagal lizingo sutartį. Pažymėtina, jog nutraukus sutartį ir atsiėmus turtą, lizingo bendrovė pati turtu nesinaudoja. Tuo atveju, jei turtas laikotarpiu iki jo pardavimo nebūtų buvęs išnuomotas, lizingo bendrovė patirtų tik dar daugiau nuostolių (turto išlaikymo, apsaugos, priežiūros ir pan. išlaidos), kurių, savaime suprantama, taip pat būtų reikalaujama iš lizingo gavėjo, dėl kurio kaltės buvo nutraukta lizingo sutartis, kadangi lizingo sutarties bendrųjų sąlygų 11.3 punkte nurodyta, jog „<...> klientas įsipareigoja atlyginti lizingo bendrovės patirtus nuostolius“. Be to, pagal lizingo sutartį klientas įsipareigoja padengti visus lizingo bendrovės mokesčius ir/ar išlaidas, susijusias su turtu (2.4.1 punktas). Taigi vadovaujantis anksčiau nurodytomis nuostatomis, lizingo bendrovė turėtų teisę reikalauti padengti ir visas jos patirtas papildomas išlaidas, susijusias su turtu, kadangi, kaip jau minėta, nuo turto atsiėmimo iki jo pardavimo turtas nebuvo naudojamas kokiai nors pačios lizingo bendrovės veiklai, o jį buvo siekiama kuo skubiau realizuoti.

Apibendrinant pažymėtina, jog nutraukus lizingo sutartį, kreditoriui atiteko pastato valdymo ir naudojimosi teisės, atitinkamai kreditorius kaip sugrąžinto lizingo dalyko savininkas turi teisę laisvai ir netrukdomai savo nuožiūra elgtis su pastatu, kartu ir nuspręsti dėl pastato likimo, taip pat kaip jį ekonomiškai valdyti ir naudotis nusprendus jį parduoti. Taip pat paminėtina, jog susigrąžinus minimą pastatą neabejotinai kreditorius turėjo išlaidų ir dėl pastato išlaikymo, apsaugos ir pan. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, grąžinus lizingo dalyką gautos pajamos už pastato nuomą po lizingo sutarties nutraukimo pagrįstai neįskaičiuotos į nuostolius (CK 6.574 straipsnis) ir šių nuostolių pinigine suma kreditoriaus finansinis reikalavimas negali būti mažinamas.

Vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymo 26 straipsnio 1 dalimi, teismas tvirtina administratoriaus pripažintus kreditorių finansinius reikalavimus, kreditiniai reikalavimai gali būti tikslinami, iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės veiklos pabaigos.

Atsižvelgdamas į anksčiau išdėstytus argumentus teismas konstatuoja, kad kreditoriaus UAB „Swedbank lizingas“ prašymas patvirtinti patikslintą bendrą 1 468 668,10 Lt kreditinį reikalavimą yra pagrįstas, todėl tenkintinas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

kreditorės UAB „Swedbank lizingas“ prašymą tenkinti.

Patvirtinti patikslintą kreditorės UAB „Swedbank lizingas“ bendrą 1 468 668,10 Lt kreditinį reikalavimą.

Nutartį per septynias dienas nuo jos kopijos gavimo dienos galima skųsti Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant atskirąjį skundą per Klaipėdos apygardos teismą.