Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje išnagrinėjo suimto kaltinamojo K. Ž. skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. balandžio 22 d. nutarties, kuria kaltinamajam K. Ž. kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, skaičiuojant jį nuo 2013 m. gegužės 27 d.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

K. Ž. kaltinamas tuo, kad jis 2012 m. gegužės mėnesį, laikotarpiu nuo 26 d. 22 val. iki 27 d. 9.30 val., tiksliai nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, suduodamas rankomis, kojomis ir nenustatytu kietu buku daiktu ne mažiau kaip 23 smūgius J. A. į galvą, krūtinę ir kitas kūno vietas, tuo padarė muštines žaizdas, kraujosruvas ir nubrozdinimus veido srityje, kraujosruvas krūtinėje, kairiame ir dešiniame dilbiuose bei dešinėse plaštakoje ir blauzdoje, dešinės pusės 2-o šonkaulio lūžimą su kraujosruva minkštuose audiniuose, kairės pusės 3-4-5-to šonkaulių lūžimus su kraujosruvomis minkštuose audiniuose, tęsdamas nukentėjusiosios žalojimą, įkišdamas nenustatytą kietą buką daiktą į jos makštį, padarė makšties išorinės angos daugybinius paviršinius gleivinės įplyšimus su aplinkinėmis kraujosruvomis, makšties visos gleivinės dėmių pavidalo susiliejančias kraujosruvas, makšties skliauto kairiame šone 5 cm ilgio nelygių kraštų žaizdą su gleivinės, raumeninio ir purųjų jungiamųjų audinių pažeidimais bei kraujosruva minkštuose audiniuose, makšties skliauto dešiniame šone 3x1 cm plote daugybines žaizdas su gleivinės ir raumeninio audinio pažeidimais bei kraujosruvomis minkštuose audiniuose, dubens ertmės kairėje pusėje masyvią kraujosruvą minkštuose audiniuose, dėl ko nuo makšties daugybinių muštinių-plėštinių žaizdų su kraujosruvomis makšties ertmėje, įvykus išoriniam nukraujavimui, nukentėjusioji 2012 m. gegužės 27 d. laikotarpiu nuo 9.30 val. iki 11 val., tiksliai nenustatytu laiku, mirė, taip ilgu mušimu ir daugybinių kūno sužalojimų padarymu sukeldamas nukentėjusiajai dideles fizines kančias, tyčia itin žiauriai nužudė J. A. .

Šiais savo veiksmais K. Ž. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte.

K. Ž. 2012 m. gegužės 27 d. buvo sulaikytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnio tvarka. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 29 d. nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas vienam mėnesiui, kurio terminas to paties teismo ir Panevėžio apygardos teismo nutartimis buvo tęsiamas iki 2013 m. gegužės 27 d.

Skundžiamoje 2013 m. balandžio 22 d. nutartyje Panevėžio apygardos teismas konstatavo, kad švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebus galima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų. Todėl, įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagą bei nustatęs šiuo atveju esant BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą suėmimo skyrimo bei jo termino pratęsimo pagrindą, suėmimo terminą K. Ž. apygardos teismas pratęsė trims mėnesiams.

Kaltinamojo teigimu, teismo išvada, jog būdamas laisvėje jis bėgs (slėpsis) nuo teismo, yra nepagrįsta. Pagrindas tęsti suėmimo terminą, teismo manymu, yra vien tai, kad jis neturi gyvenamosios vietos. Tačiau priešingai teismo išvadai, jis turi gyvenamąją vietą, nes gali gyventi su motina arba uošviene. Mano, kad BPK 119 straipsnyje numatyti tikslai gali būti pasiekti paskiriant jam švelnesnes kardomąsias priemones. Nurodo galimybę paskirti jam įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje. Būdamas laisvėje pasižada atvykti į bylos nagrinėjimą ir duoti parodymus.

Teismo posėdžio metu kaltinamasis K. Ž. prašė jo skundą tenkinti, prokurorė prašė kaltinamojo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo K. Ž. skundas atmetamas.

Apygardos teismas, pratęsdamas kaltinamajam K. Ž. kardomosios priemonės – suėmimo terminą trims mėnesiams, BPK 119 straipsnio, 121 straipsnio, 122 straipsnio, 127 straipsnio reikalavimų nepažeidė.

Būtina suėmimo skyrimo ar jo termino pratęsimo sąlyga yra duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog suimtasis padarė nusikalstamas veikas, pakankamumas (BPK 121 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad duomenų pakankamumo kriterijus yra vertinamasis, todėl skiriant kardomąją priemonę ar pratęsiant jos terminą, nebūtina turėti tiek duomenų, kiek jų reikia priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Svarstant dėl kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo ar jo termino pratęsimo teisėtumo bei pagrįstumo, suimtojo kaltės klausimas nesprendžiamas ir įrodymai nevertinami, vertinami tik faktiniai duomenys, kurie leidžia pagrįstai manyti, kad kaltinamasis galėjo padaryti inkriminuojamas nusikalstamas veikas.

Priešingai, negu teigiama skunde, iš teismui pateiktos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad joje yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad K. Ž. galėjo padaryti jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Tokie duomenys yra liudytojų parodymai, įvykio vietos apžiūros, daiktų pateikimo ir jų apžiūros protokolai, specialistų išvados, kita bylos medžiaga. Tai, kad skundžiamą nutartį priėmęs teismas šių duomenų neišvardino, negali būti vertinama kaip esminis BPK reikalavimų pažeidimas, dėl kurio minėta teismo nutartis turėtų būti panaikinta.

Suėmimas, kaip griežčiausia kardomoji priemonė, gali būti skiriamas ar gali būti pratęsiamas jo terminas, kai yra BPK 122 straipsnio 7 ir 8 dalyse numatytos sąlygos ir bent vienas iš BPK 122 straipsnio 1 dalyje ar 5 dalyje numatytų pagrindų. Šiuo konkrečiu atveju sąlygos pratęsti kaltinamajam K. Ž. suėmimo terminą byloje yra. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apygardos teismo išvada, kad šiuo metu švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebus galima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų. Apeliacinio teismo manymu, švelnesnės kardomosios priemonės šiuo atveju nebūtų pakankamos siekiant užtikrinti kaltinamojo dalyvavimą procese bei netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme (BPK 122 straipsnio 7 dalis). Už nusikaltimą, kurio padarymu kaltinamas K. Ž. , baudžiamasis įstatymas numato griežtesnę nei vienerių metų laisvės atėmimo bausmę (BPK 122 straipsnio 8 dalis).

Apygardos teismas kaltinamajam K. Ž. suėmimo terminą trims mėnesiams pratęsė BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, t. y. esant pagrįstam manymui, kad kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo. Apeliacinio teismo teisėjo nuomone, šį suėmimo skyrimo bei jo termino pratęsimo pagrindą apygardos teismas nustatė teisingai.

Vadovaujantis BPK 122 straipsnio 2 dalimi, šio straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu suėmimas skiriamas ar jo terminas pratęsiamas atsižvelgus į kaltinamojo šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje bei kitas aplinkybes. Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ 8 punkte išaiškinta, jog „nusikaltimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė priskiriama BPK 122 straipsnio 2 dalyje vartojamai „kitų aplinkybių“ sąvokai. Jei remiantis minėta aplinkybe galima padaryti išvadą, kad asmuo bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, tai tada jos gali pakakti tam asmeniui skirti arba pratęsti suėmimą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog K. Ž. kaltinamas padaręs labai sunkų nusikaltimą – nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis: nukentėjusioji dėl itin intensyvaus smurto prieš ją naudojimo (medicininio tyrimo išvadoje nurodomi ne mažiau kaip 23 trauminiai poveikiai) mirė. Už labai sunkaus nusikaltimo padarymą baudžiamasis įstatymas numato vien griežtą laisvės atėmimo bausmę – laisvės atėmimą nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Taigi, šios aplinkybės iš esmės pakanka pratęsiant suėmimo terminą BK 122 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu. Kita vertus, negalima neatsižvelgti į tai, kad kaltinamasis yra išsituokęs, iki sulaikymo nedirbo, tačiau buvo prisiregistravęs darbo biržoje kaip ieškantis darbo, gyveno nuomotame bute. Šios aplinkybės leidžia manyti, kad K. Ž. neturi tvirtų socialinių ryšių. Atsižvelgtina ir į tai, kad K. Ž. praeityje eilę kartų teistas, ši aplinkybė neigiamai charakterizuoja kaltinamąjį, nepaisant to, kad teistumai yra išnykę. Bylos duomenys patvirtina, kad K. Ž. baustas administracine tvarka, taip pat ir už smurtavimą prieš sugyventinę, o tai, įvertinus jam inkriminuojamo nusikaltimo pobūdį, leidžia pagrįstai spręsti apie K. Ž. polinkį smurtauti, rodo jo pavojingumą visuomenei. Taigi visos aukščiau išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad apygardos teismas šiuo atveju pagrįstai nustatė, jog yra pagrindas manyti, kad kaltinamasis K. Ž. , būdamas laisvėje, gali bėgti (slėptis) nuo teismo (BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punktas.).

Suėmimas, kaip kardomoji priemonė, suvaržo suimtojo teises, numatytas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 1 dalyje ir Konvencijos 5 straipsnio nuostatose, nurodančiose, kad niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais bei pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas, tačiau šiuo atveju be nurodytų teisių suvaržymo neįmanoma pasiekti BPK 119 straipsnyje įtvirtintų tikslų – užtikrinti kaltinamojo dalyvavimą procese ir netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme bei užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Pažymėtina, jog ir Europos žmogaus teisių teismas ne kartą yra nurodęs, jog besitęsiantis suėmimas gali būti pateisinamas tada, kai yra konkrečių požymių, kad to iš tikrųjų reikalauja viešasis interesas, kuris, nepaisant nekaltumo prezumpcijos, turi prioritetą prieš asmens laisvės gerbimo taisyklę. Šiuo konkrečiu atveju, įvertinus nusikaltimo, kurio padarymu kaltinamas K. Ž., pobūdį ir sunkumą, viešasis interesas išsamiai, visapusiškai ištirti ir teisiškai įvertinti jo galimai padarytą nusikalstamą veiką, susijusią su itin žiauriu nužudymu, yra neabejotinai svarbesnis, leidžiantis ilgesnį laiką taikyti griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šiuo metu kaltinamajam paskirta kardomoji priemonė yra adekvati jo galimai padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, atitinkamai jo teisės suvaržytos nepažeidžiant BPK 11 straipsnyje įtvirtinto proporcingumo principo bei kitų BPK reikalavimų.

Kaltinamojo K. Ž. skunde nurodyta aplinkybė, kad jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą, nes paleistas į laisvę apsigyventų motinos arba uošvienės namuose, yra svarbi, tačiau ji negali būti vertinama kaip išimtinė bei prioritetinė, paneigianti būtinybę garantuoti viešojo intereso apsaugą ir negali būti pagrindu panaikinti kaltinamajam kardomąją priemonę – suėmimą.

Kaltinamasis K. Ž. skunde nurodo, kad BPK 119 straipsnyje numatyti tikslai gali būti pasiekti švelnesnėmis kardomosios priemonėmis, tačiau aukštesnysis teismas, nagrinėdamas kaltinamojo skundą dėl nutarties, kuria pratęstas suėmimo terminas, negali pakeisti kardomosios priemonės. Aukštesnysis teismas, išnagrinėjęs tokį skundą, priima nutartį panaikinti žemesniojo teismo nutartį arba skundą atmesti.

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 22 d. nutartis teisėta ir pagrįsta. Apygardos teismas, pratęsdamas kaltinamojo K. Ž. suėmimo terminą trims mėnesiams, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidė, toks teismo sprendimas neprieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo ir nacionalinių teismų suformuotai praktikai.

Apeliacinio teismo teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 130 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

n utaria:

Suimto kaltinamojo K. Ž. skundą atmesti.

Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.