Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

ieškovai L. D. ir I. D. ieškiniu prašė pripažinti juos asmenų grupe pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, kurių kiekvienas laikomas indėlininku, turinčiu teisę į ne didesnę nei 100 000 EUR draudimo išmoką už lėšas, buvusias ieškovo L. D. vardu atsakovo banko sąskaitoje; priteisti iš atsakovo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškovams likusią draudimo išmokos dalį – 341 380,91 Lt, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. Nurodė, kad 2009-04-22 ieškovas su atsakovu bankrutavusia AB banku SNORAS (toliau - banku) sudarė banko sąskaitos sutartį, jos pagrindu ieškovo vardu buvo atidaryta banko sąskaita. Šioje sutartyje buvo laikomos sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomos lėšos ir už tai gaunamos palūkanos. Ieškovai vienoje sąskaitoje laikė 686 660,91 Lt sumą, kadangi banko darbuotojai juos užtikrino, jog draudiminio įvykio atveju jiems abiems, kaip sutuoktiniams, galiotų draudiminė apsauga ir jie kiekvienas galėtų pretenduoti į po maksimalią draudimo išmoką netgi tada, jeigu lėšos būtų laikomos vieno iš jų vardu atidarytoje sąskaitoje. Būtent dėl banko darbuotojų paaiškinimo ieškovai atsisakė sumanymo laikyti lėšas atskirose banko sąskaitose. Tačiau bankui iškėlus bankroto bylą atsakovas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškovui išmokėjo tik 345 280 Lt draudimo išmoką. Ieškovams kreipusis į atsakovus dėl papildomo draudimo išmokos išmokėjimo, bankas nurodė kreiptis į VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ arba į teismą, o šis atsakovas atsisakė išmokėti papildomą draudimo išmoką. Ieškovai pažymėjo, kad sąskaitose laikytos lėšos priklausė abiem sutuoktiniams bendrąja jungtine nuosavybe, o pagal CK abiem sutuoktiniams priklauso lygios ieškovo banko sąskaitose buvusių lėšų dalys, abu sutuoktiniai turi lygias reikalavimo teises į minėtas lėšas. Todėl abu ieškovai turėtų būti pripažinti indėlininkų grupe, ieškovai tiek drauge, tiek atskirai turi teisę reikalauti, kad jiems būtų išmokėta draudimo išmoka. Pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų nuostatas indėlininkais, o kartu ir apdraustaisiais indėlių draudimu turėtų būti laikomi ne vien bankuose atidarytų sąskaitų turėtojai, bet ir kiti asmenys, kuriems šiose sąskaitose laikomi indėliai priklauso. Ieškovas aukščiau minėtą sąskaitą valdė veikdamas abiejų sutuoktinių naudai ir interesais, atlikdamas visus ieškovų bendram turtui valdyti reikiamus veiksmus, o ieškovė iš šių veiksmų gaudavo lygią dalį naudos, kadangi jai priklausė pusė viso kapitalo prieaugio ieškovo vardu atidarytoje sąskaitoje. Pagal minėtą direktyvą apskaičiuojant draudimo išmokos dydžius, atsižvelgiama į kiekvieną indėlininkui priklausančią bendroje sąskaitoje esančio indėlio dalį, o jeigu atitinkamų nuostatų nėra, tokia sąskaita padalijama lygiomis dalimis. Todėl ieškovo vardu atidarytoje banko sąskaitoje buvusios lėšos turėjo būti padalintos abiem ieškovams lygiomis dalimis. Vien ieškovų buvimas sutuoktiniais yra pakankama aplinkybė, patvirtinanti, kad ieškovai turėjo lygias reikalavimo teises į minėtas lėšas, tokiu būdu abu būdami indėlininkais.

Atsakovas bankrutuojanti AB bankas SNORAS su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad nei banko sąskaitų sutarčių pasirašymo su kiekvienu iš ieškovų metu, nei terminuotų indėlių sutarčių pasirašymo metu nei vienas iš ieškovų bankui nepranešė ir nedeklaravo, kad ieškovų vardu atidarytose sąskaitose bus laikomos ne tik atidarytos sąskaitos savininko, bet ir kito asmens lėšos, taip pat nebuvo pranešta apie ieškovų sudaromą santuoką. Banko sąskaitos sutarties bei papildomo susitarimo pasirašymo metu ieškovas aiškiai deklaravo, kad ieškovo sąskaitose esančiomis lėšomis naudotis ir disponuoti gali tik jis pats. Ieškovai žinojo, jog pagal Banko sąskaitų fiziniams asmenims atidarymo banko filialuose Lietuvoje instrukciją ir Bendrąsias AB banko Snoras paslaugų teikimo taisykles tuo atveju, jeigu sąskaitoje esančios lėšos priklauso keliems asmenims, ji turi būti atidaryta visų bendrasavininkių vardu ir bendrasavininkiai privalo su atsakovu susitarti, kokiomis sąlygomis bendrasavininkiai naudosis ir disponuos sąskaitoje esančiomis lėšomis. Ieškovas su atsakovu pasirašytose sutartyse nenurodė nė vieno kito asmens, kuris galėtų naudotis jo sąskaitoje esančiomis lėšomis, todėl reikalavimas pripažinti ieškovus asmenų grupe, kurių kiekvienas laikomas indėlininku, nepagrįstas. Jeigu ieškovas būtų norėjęs suteikti teisę naudotis ir disponuoti jo sąskaitose esančiomis lėšomis kitam asmeniui, jis būtų atidaręs bendrasavininkių sąskaitą ir kartu su ieškove būtų sutarę dėl naudojimosi ir disponavimo bendromis lėšomis tvarkos, atsakovui būtų aiškiai deklaruota, kad abu ieškovai yra ginčo sąskaitoje esančių lėšų savininkai. Be to, pažymi, jog ieškovas bankui pateikė kreditorinius reikalavimus bankroto byloje, tačiau ieškovė nei atskirai, nei kartu nėra pateikusi jokių finansinių reikalavimų bankroto byloje. Pateiktame kreditoriniame reikalavime nurodytas tik vienas kreditorius - ieškovas ir patvirtinta, kad jis nuosavybės teise turėjo 686 660,91 Lt ir 95,15 eurų pinigines lėšas. Banko nuomone, kaip savarankišką ieškinio atmetimo pagrindą sudaro ir tai, jog net pripažinus ieškovės teisę į pusę sutuoktinio vardu turėtų lėšų, ši teisė būtų pripažinta po draudžiamojo įvykio atsiradimo, todėl teisine prasme tai reikštų šalies sąskaitoje esančių lėšų perleidimą vieno indėlininko kitam. Indėlio draudimo įstatymas imperatyviai numato draudimą tokiu atveju išmokėti draudimo išmoką. Be to, draudimo išmoka apskaičiuojama ir išmokama remiantis draudėjo draudžiamojo įvykio dienos duomenimis apie indėlininkus, ieškovai neginčija fakto, kad draudžiamojo įvykio metu ieškovė nebuvo indėlininku. Bankas pažymėjo, kad 2009-08-07 ieškovė su juo pasirašė sąskaitos sutartį ir atsakovo duomenimis už sąskaitoje buvusias pinigines lėšas ieškovei išmokėta draudimo išmoka, tačiau pateiktu ieškiniu ieškovas neteikia reikalavimų ir neprašo pripažinti šią išmoką kaip priklausančią jiems abiems.