Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Pranas Šimkus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio teritorinio skyriaus vedėjo Rimanto Trotos (toliau – Institucija) apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2014-10-24 nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skundžiamu nutarimu administracinio teisės pažeidimo byla R. A. atžvilgiu dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau - ATPK) 41³ str. 1 d. numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymo nutraukta.

R. A. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad jis, būdamas AB (duomenys neskelbtini) (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)) generaliniu direktoriumi, būdamas darbuotojų atžvilgiu darbdavio atstovu, vykdančiu darbdavio funkcijas, leido A. P. (gim. (duomenys neskelbtini)), V. V. (V. V.) (gim. (duomenys neskelbtini)), G. S. (gim. (duomenys neskelbtini)), V. S. (gim. (duomenys neskelbtini)), S. J. (gim. (duomenys neskelbtini)), V. S. (gim. (duomenys neskelbtini)), M. D. (gim. (duomenys neskelbtini)), L. S. (gim. (duomenys neskelbtini)) 2014 m. liepos mėn. 21 ir 22 d. dirbti daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Rokiškyje, renovacijos darbus AB (duomenys neskelbtini) naudai be rašytinių darbo sutarčių ir nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai (toliau – VSDFV) ne vėliau kaip vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios apie jų darbo pradžią. Šiais veiksmais R. A. pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliu – DK) 98 str. 1 d. 1, 2 p., 99 str. 2, 3, 5, 6 d. ir padarė teisės pažeidimą, numatytą ATPK 41³ str. 1 d.

Atsikirtimu į apeliacinį skundą R. A. prašo Institucijos apeliacinio skundo netenkinti ir apylinkės teismo nutarimą palikti galioti nepakeistą. Nurodo, kad pirmojo nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo sudėties, objektyvaus požymio – realaus darbo, nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta ir negalėjo būti nustatyta. Atkreipia dėmesį, kad apeliaciniame skunde šio požymio buvimas taip pat neįrodinėjamas. Institucija, siekdama suklaidinti teismą, pateikia keletą tariamai teismo „nevertintų“ argumentų, tačiau nenurodė nė vieno įrodymo, kuris patvirtintų realaus darbo buvimo faktą byloje. Priešingai nei teigia Institucija, 2014-07-22 atlikto patikrinimo statybos objekte metu būsimi darbuotojai nedėvėjo darbo rūbų. Patikrinimo metu statybvietėje buvo ir kitų dirbančių darbuotojų, kurie būtent ir dėvėjo darbo rūbus. Tai teismo posėdžio metu žodžiu patirtino ir patys pareigūnai bei liudiję būsimi darbuotojai. Apie tai, kad darbo drabužiai buvo neišduoti, nurodyta ir būsimų darbuotojų rašytiniuose paaiškinimuose, surašytuose patikrinimo metu. Pareigūnų surašytame 2014-08-07 administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyta, kad „prie renovuojamo daugiabučio namo rasti dėvintys apsauginius šalmus“ būsimi darbuotojai. Tai, jog būsimi darbuotojai būtų dėvėję kitas asmenines apsaugos priemones, jokių įrodymų byloje nėra. Pagal Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2000-12-22 įsakymu Nr. 346 patvirtintų „Saugos ir sveikatos taisyklių statyboje“ DT 5-00 18 p. „Visi asmenys, esantys statybvietėje, privalo dėvėti apsauginius šalmus“, t. y. bet kuris asmuo, tiek darbuotojas, tiek ir ne darbuotojas, bet kokiu tikslu būdami statybvietėje, privalo dėvėti apsauginius šalmus. Tad šalmo dėvėjimas statybvietėje niekaip neįrodo darbo santykių, o juolab būsimųjų darbuotojų realaus darbo įmonės naudai. Nurodo, kad jokių įrodymų, išskyrus pareigūnų teiginį, esą jiems būsimi darbuotojai žodžiu patvirtino laukiantys, kol į statybos objektą bus atvežtos sienų apšiltinimo plokštės, nėra. Atkreipia teismo dėmesį, kad patikrinimo metu šalia būsimų darbuotojų buvo ir esami įmonės darbuotojai, kurie iš tikrųjų laukė, kol bus atvežtos į objektą statybinės medžiagos. Atvykę pareigūnai ir paklausę, ką šie asmenys (būsimi ir esami darbuotojai) veikia, galėjo nepastebėti, kuris būtent asmuo paaiškino, jog laukia medžiagų. Visi liudytojai teismo posėdyje paaiškino, kad esami darbuotojai laukė į objektą atvežamų medžiagų, o būsimi darbuotojai laukė atvykstančio darbų vadovo R. P., atvežančio jiems pasirašyti darbo sutartis. Pažymi, kad byloje nėra jokių įrodymų apie būsimų darbuotojų realų darbą statybos objekte 2014 m. liepos 21, 22 d. Apie tai, jog realiai dirbančių būsimų darbuotojų statybiniame objekte nematė, žodžiu teismo posėdžio metu patvirtino ir pareigūnai. Nesutinka su apeliacinio skundo teiginiu, kad teismas esą neįvertino kai kurių tyrimo metu surinktų įrodymų. Apeliantė taip pat bando įrodyti, kad tarp būsimų darbuotojų ir įmonės buvo susitarimas dėl darbo funkcijų, užmokesčio ir kitų aplinkybių. Teismas, priimdamas nutarimą, šias aplinkybes įvertino, tačiau to nepakako konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties (nes tai neįrodė realaus darbo buvimo fakto). Institucijos išvada, kad neva būsimiems darbuotojams buvo žinoma darbų atlikimo eiga, tvarka ir jie laukė darbo, yra visiškai nepagrįsta ir neteisinga, nes, kaip minėta, visi liudytojai patvirtino, kad jie laukė ne darbo, o atvykstančio darbų vadovo bei jo atvežamų darbo sutarčių. Apeliantė abejoja byloje nustatytomis aplinkybėmis, jog nesudarius darbo sutarties darbuotojams buvo išdalintos asmeninės apsaugos priemonės (šalmai, pirštinės), kurios yra materialinės vertybės. Neįtikėtina, kad darbdavys bet kam dalintų materialines vertybes. Tačiau pabrėžia, kad tuo momentu, kai būsimiems darbuotojams buvo išdalintos asmeninės apsaugos priemonės, su jais jau buvo sulygta dėl darbo funkcijų, atlyginimo ir t. t., t. y. materialinės vertybės nebuvo dalinamos bet kam, kaip teigia apeliantė. Priešingai, asmeninės apsaugos priemonės privalo būti išduodamos darbuotojams iki darbo pradžios (vadovaujantis DK 266 str. 1 d. 4 p., darbai privalomai turi būti stabdomi, jei darbuotojai neaprūpinti asmeninėmis apsaugos priemonėmis). Institucija nurodo, kad būsimiems darbuotojams apskritai nebuvo poreikio būti statybų objekte. Tačiau pažymi, jog galiojantys teisės aktai nereglamentuoja, kiek laiko turi trukti įdarbinimo procesas (nuo pirmo pokalbio su kandidatu į darbą iki darbo sutarties su juo sudarymu), taip pat, kiek daugiausiai kartų kandidatas gali susitikti su būsimu darbdaviu, kiek laiko gali praleisti būsimoje darbovietėje ir pan., tai palikta darbdavio dispozicijai. Todėl Institucijos išvada apie tariamą poreikio būsimiems darbuotojams atvykti į būsimą darbo vietą nebuvimą yra niekuo nepagrįsta ir klaidinanti, juolab pareigūnai, statybos objekte aptikę būsimus darbuotojus be šalmų, būtų nubaudę AB (duomenys neskelbtini) dėl saugos taisyklių nesilaikymo. Tad asmens buvimas tokiame statybos objekte, į kurį įeiga nėra griežtai kontroliuojama, niekaip nesąlygoja ir neįrodo darbo santykių tarp to asmens ir statybiniame objekte darbus vykdančios statybinės organizacijos. Nurodo, kad Institucija remiasi darbų vadovo R. P. tariamu „netiesioginiu patvirtinimu“ apie būsimų darbuotojų darbą ne pirmą darbo dieną. Tačiau pažymi, kad nė vienas liudytojas byloje nei žodžiu, nei raštu nepatvirtino, kad būsimi darbuotojai 2014 m. liepos 21-22 d. būtų atlikę kokį nors realų darbą įmonės naudai. Esant pirmiau išdėstytiems argumentams nesutinka su Institucijos apeliacinio skundo teiginiais, kad byla nebuvo išnagrinėta iš esmės ir kad byloje surinkti įrodymai nebuvo tinkamai įvertinti. Priešingai, mano, kad byla buvo išnagrinėta ir surinkti įrodymai buvo įvertinti visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Skundžiamu nutarimu R. A. pagal ATPK 41³ str. 1 d. iškelta administracinio teisės pažeidimo byla buvo nutraukta, konstatuojant, kad jo veikoje nėra šio pažeidimo sudėties (ATPK 250 str. 1 p.).

Administracinė atsakomybė pagal ATPK 41³ str. 1 d. darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims kyla už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį. Nelegaliu darbu pagal DK 98 str. 1 d. laikomas darbas, esant šio kodekso 93 str. nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties. Pagal DK 93 str. darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu. Darbo sutartis turi būti sudaroma raštu; darbdavys privalo užtikrinti, kad darbuotojui būtų leidžiama dirbti tik pasirašius su juo darbo sutartį, įteikus jam antrą sutarties egzempliorių ir išdavus jo tapatybę patvirtinantį dokumentą; už tinkamą darbo sutarties sudarymą atsako darbdavys (DK 99 str. 2 d. ir 3 d.). Jeigu darbo santykių subjektai (darbdavys ir darbuotojas) nepasirašo darbo sutarties, konstatuojama, kad darbo sutartis nesudaryta ir darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, darbuotojų darbas nurodytomis sąlygomis yra nelegalus (LVAT nutartys administracinio teisės pažeidimo bylose Nr. N12-1650/2004, N3-397/2005, N575-858/2010, N575-805/2012). Taigi tam, kad būtų konstatuota nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėtis, turi būti nustatyti šios veikos objektyvieji požymiai, t. y. tai, kad: 1) asmuo pradėjo realiai dirbti; 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi darbo sutarties požymių (tarp darbdavio ir darbuotojo yra susitarimas; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai); 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių. Nesant nors vieno iš šių požymių negalima veikos traktuoti kaip nelegalaus darbo (LVAT nutartys administracinio teisės pažeidimo bylose Nr. N575-700/2012, N575-2358/2009 ir kt.).

Administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės. Minėtų procesinės teisės normų reikalavimų nesilaikymas yra esminis procesinių normų pažeidimas, kuriam esant, teismo priimtas procesinis sprendimas gali būti pripažintas nepagrįstu ir panaikintas.

Aukštesnės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, šiuo atveju visiškai sutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu ir jų pagrindu padaryta išvada, kad R. A. veikoje nepasitvirtino nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 41³ str. 1 d., sudėtis. Apylinkės teismas, nutraukdamas R. A. atžvilgiu pagal ATPK 41³ str. 1 d. iškeltą administracinio teisės pažeidimo bylą, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, skundžiamame nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apygardos teismo vertinimu, šiuo atveju byloje surinktų įrodymų visuma neleidžia daryti kategoriškos ir neginčytinos išvados, jog R. A. padarė jam inkriminuojamą administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 41³ str. 1 d.

Pažymėtina, kad asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-2791/2009). Pažymėtina, kad administracinių teisės pažeidimų procese galiojančią nekaltumo prezumpciją paneigti turi Institucija, surašiusi protokolą ir inicijavusi bylą dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo, ir visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka šiai Institucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. sausio 26 d. nutartį administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N663-156/2007). Nagrinėjamu atveju Institucija, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutarime padarytomis išvadomis, savo nesutikimą iš esmės grindžia tik savo subjektyviu byloje surinktų įrodymų interpretavimu ir vertinimu, nenurodydama jokių esminių faktinių duomenų, kurių pagrindu apygardos teismas galėtų padaryti priešingas, negu padarė pirmosios instancijos teismas, išvadas. Institucija nepateikė jokių objektyvių ir patikimų duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti vienareikšmišką išvadą, jog AB (duomenys neskelbtini) generalinio direktoriaus R. A. veikoje yra visi nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties požymiai.

Kaip matyti iš R. A. surašyto administracinio teisės pažeidimo protokolo, jame nurodyta, kad 2014-07-22 apie 10 val. 30 min. Valstybinės darbo inspekcijos Panevėžio skyriaus pareigūnams atlikus patikrinimą statybos objekte adresu (duomenys neskelbtini), Rokiškyje, prie statybos objekto buvo rasti dėvintys apsauginius šalmus aštuoni darbininkai: A. P., V. V., G. S., V. S., S. J., V. S., M. D. ir L. S., kurie žodžiu paaiškino, kad laukia, kol bus į objektą atvežtos sienų apšiltinimo plokštės, taip pat nurodė, kad jie nuo 2014-07-21 yra įdarbinti AB (duomenys neskelbtini) plataus profilio statybininkais, nors darbo sutartys su jais nepasirašytos. Apylinkės teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, tiesiogiai teismo posėdyje išklausęs administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens R. A. paaiškinimus, liudytojų parodymus, Institucijos įgaliotų atstovų paaiškinimus, pagrįstai skundžiamame nutarime nurodė, jog nagrinėjamu atveju nepasitvirtino protokole nurodyti teiginiai, kad AB (duomenys neskelbtini) generalinis direktorius R. A., kaip darbdavio atstovas, 2014 m. liepos 21 ir 22 d. leido aštuoniems darbininkams: A. P., V. V., G. S., V. S., S. J., V. S., M. D. ir L. S. dirbti statybos objekte renovacijos darbus įmonės naudai be rašytinių darbo sutarčių ir nepranešus VSDFV apie šių asmenų įdarbinimą.

Iš byloje surinktų ir ištirtų įrodymų nustatyta, kad AB (duomenys neskelbtini) darbų vykdytojas R. P. susitarė su būsimais darbuotojais A. P., V. V., G. S., V. S., S. J., V. S., M. D. ir L. S., kad jie pradės dirbti įmonės vykdomus renovacijos darbus prie daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), Rokiškyje. R. P., kaip AB (duomenys neskelbtini) darbų vykdytojas, įgaliotas veikti prie Rokiškio mieste renovuojamo objekto, būsimus darbuotojus supažindino su preliminaria darbo sutartimi, surinko jų dokumentus, reikalingus darbo sutartims sudaryti, organizavo darbuotojų instruktavimą, jiems išdavė šalmus bei pirštines, supažindino vietoje su būsimų darbų specifika. Visa tai buvo atlikta 2014 m. liepos 18-22 dienomis. Taip pat iš byloje esančių duomenų matyti, kad „Sodrai“ apie minimų asmenų priėmimą į darbą buvo pranešta 2014 m. liepos 22 d. 10.11 val. per elektroninę draudėjų aptarnavimo sistemą, pasirašant kvalifikuotu elektroniniu parašu, t. y. dar iki atvykstant į objektą Valstybinės darbo inspekcijos pareigūnams (protokole nurodytas jų atvykimo laikas 2014-07-22 apie 10 val. 30 min.). Šis pranešimas apie net aštuonių darbuotojų socialinio draudimo pradžią, atsižvelgus į tai, kad pranešimų parengimas, prisijungimas prie elektroninės draudėjų aptarnavimo sistemos, pranešimų išsiuntimas taip pat užėmė laiko, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo Institucija, patvirtina, kad įmonė iš anksto suplanuotai, skaidriai ir laisvanoriškai vykdė būsimų darbuotojų įdarbinimo procedūrą, o ne tai buvo daroma galimai klastojant dokumentus dėl to, jog pareigūnai aplankė objektą ir konstatavo tariamą nelegalų būsimų darbuotojų darbą. Byloje esantys duomenys taip pat patvirtina, kad 2014 m. liepos 18 d. sudarytas darbo sutartis minimi darbuotojai pasirašė 2014 m. liepos 22 d., o objekte realiai pradėjo dirbti 2014 m. liepos 23 d., t. y. kitą dieną po darbo sutarties pasirašymo ir pranešimo „Sodrai“ apie asmenų priėmimą į darbą.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo, Institucija jame dėsto duomenis apie darbo sutarčių su minimais darbuotojais sudarymo, pranešimo VSDFV teritoriniam skyriui datas, būsimiems darbuotojams sumokėtą darbo užmokestį už 2014 m. liepos 21 ir 22 d., apie darbuotojų buvimą objekte dėvint apsauginius šalmus ir darbo rūbus, taip pat apie darbuotojų patvirtinimą pareigūnams, kad jie laukia atvežamų sienų apšiltinimo plokščių, kurie, Institucijos nuomone, neabejotinai patvirtina R. A. veiksmuose esant nelegalaus darbo požymius. Tačiau aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad visos šios aplinkybės apylinkės teismui priimant skundžiamą nutarimą buvo žinomos ir tinkamai įvertintos, dėl jų apylinkės teismas skundžiamame nutarime motyvuotai pasisakė, nurodydamas, kad šių aplinkybių nepakanka R. A. veiksmuose konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties, nes jos dar neįrodo realaus darbo buvimo fakto.

Iš byloje esančio darbo sutarčių registravimo žurnalo bei pateiktų A. P., V. V., G. S., V. S., S. J., V. S., M. D. ir L. S. darbo sutarčių matyti, kad jos sudarytos 2014-07-18, o jose nurodyta darbo sutarties įsigaliojimo data 2014-07-21. Iš AB (duomenys neskelbtini) 2014 m. liepos mėnesio suminės darbo apskaitos žiniaraščio matyti, kad minėti asmenys 2014 m. liepos 21 ir 22 dienomis dirbo kiekvieną dieną po 8.15 val. ir už tai jiems buvo paskaičiuotas bei išmokėtas darbo užmokestis. Tačiau, aukštesniojo teismo nuomone, šios aplinkybės nėra pakankamos R. A. kaltei pagrįsti. Kaip matyti iš A. P., V. V., G. S., V. S., S. J., V. S., M. D. ir L. S. paaiškinimų bei jų teisme duotų parodymų, jie analogiškai tvirtino, kad minėtomis dienomis (2014 m. liepos 21 ir 22 d.) jokio darbo statybvietėje neatliko (nedirbo). Pasak minėtų asmenų, 2014-07-18 jie buvo atėję prie objekto, su darbų vadovu R. P. aptarė darbo sąlygas, jam pateikė įdarbinimui reikalingus dokumentus, pasirašė tvarkas, jiems buvo pravestas įvadinis instruktažas, taip pat jiems davė susipažinti su darbo sutarties sąlygomis, su sutartimi sutiko, pasirašė žurnale. 2014-07-21 prie objekto jie buvo instruktuoti dėl saugos, jiems buvo išdalinti šalmai ir darbinės pirštinės. 2014-07-22 apie 10 val. atėję į objektą laukė darbų vykdytojo, kol jis jiems atveš pasirašyti darbo sutartis. Kiti įmonėje oficialiai dirbę darbuotojai laukė, kol bus atvežtos statybinės plokštės. Belaukiant atvykstančio darbų vadovo į objektą atvyko Valstybinės darbo inspekcijos pareigūnai. Kadangi jie darbo pažymėjimų dar neturėjo, darbo sutarčių pasirašę nebuvo, pareigūnai jiems liepė raštu pasiaiškinti, ką ten veikė. Darbo inspektoriams pateikė rašytinius paaiškinimus, tačiau jiems nei raštu, nei žodžiu neteigė, kad būtų atlikę kokius nors darbus statybos objekte. Tą pačią dieną (2014-07-22) atvykęs darbų vykdytojas jiems atvežė pasirašyti darbo sutartis, o realiai dirbti objekte jie pradėjo tik nuo 2014-07-23. Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo R. A. bei liudytojai R. P. ir G. K. paaiškino, kad AB (duomenys neskelbtini) Darbo biržai bei būsimiems darbuotojams A. P., V. V., G. S., V. S., S. J., V. S., M. D. ir L. S. buvo įsipareigojusi, kad jų darbas įmonėje prasidės 2014-07-21, todėl tokią datą ir nurodė rašytiniuose dokumentuose, nors iš tikro, dėl AB (duomenys neskelbtini) nelaiku parengtų ir pasirašytų darbo sutarčių, minėti asmenys realiai įmonėje pradėjo dirbti tik nuo 2013-07-23. G. K. taip pat paaiškino, kad darbuotojams atlyginimas už 2014 m. liepos 21 ir 22 d. buvo paskaičiuotas ir išmokėtas, kad jie nesijaustų socialiai nuskriausti, nes darbo sutarčių parengimas ir pasirašymas užtruko dėl įmonės kaltės, o darbų vadovas R. P. buvo informuotas, kad darbuotojams, nepasirašius darbo sutarčių, jie negali pradėti dirbti. Apylinkės teismas nenustatė aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas netikėti minėtų asmenų parodymais, tokių aplinkybių nenustatė ir apygardos teismas, jų savo apeliaciniame skunde nenurodė ir Institucija. Taigi darbuotojų instruktavimas ir jų pasirašymas žurnaluose, jų supažindinimas su darbo specifika, šalmų ir pirštinių išdavimas, jų buvimas objekte bei susitarimas su jais dėl darbo sutarties sąlygų, pinigų išmokėjimas už dvi darbo dienas, neatliekant jokių darbų, kaip pagrįstai skundžiamame nutarime nurodė apylinkės teismas, šiuo atveju negali būti laikomas darbuotojų realiu darbu, kuris davė kokią nors naudą AB (duomenys neskelbtini). Netgi priešingai, apygardos teismas visiškai sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad tokiais veiksmais kaip tik buvo laikytasi DK 99 str. 4 d. numatytos darbo sutarties sudarymo tvarkos, kur nustatyta, kad sudarydamas darbo sutartį, darbdavys privalo pasirašytinai supažindinti priimamą dirbti asmenį su jo būsimo darbo sąlygomis, darbo tvarkos taisyklėmis, kitais darbovietėje galiojančiais aktais, reglamentuojančiais jo darbą.

Vien tai, kad būsimi darbuotojai buvo rasti statybvietėje dėvintys apsauginius šalmus, niekaip neįrodo darbo santykių, o juolab minimų darbuotojų realaus darbo įmonės naudai. Pažymėtina, jog byloje jokių įrodymų apie tai, jog minėti asmenys statybvietėje būtų dėvėję kitas asmenines apsaugos priemones, nėra. Priešingai, iš byloje esančių fotonuotraukų matyti, kad minėti asmenys po statybvietę vaikšto be darbo rūbų, skirtingai nei oficialiai įmonėje dirbę darbuotojai, kurie patikrinimo metu statybvietėje buvo rasti dėvintys specialius darbo rūbus, ką teismo posėdžio metu patvirtino ne tik būsimi darbuotojai, bet ir patys Valstybinės darbo inspekcijos pareigūnai. Apie tai, kad darbo drabužiai jiems dar neišduoti, minėti asmenys (būsimi darbuotojai) nurodė ir savo rašytiniuose paaiškinimuose, surašytuose patikrinimo metu. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybinio darbo inspektoriaus 2000-12-22 įsakymu Nr. 346 patvirtintų „Saugos ir sveikatos taisyklių statyboje“ DT 5-00 18 p. „Visi asmenys, esantys statybvietėje, privalo dėvėti apsauginius šalmus“, t. y. bet kuris asmuo, tiek darbuotojas, tiek ir ne darbuotojas, bet kokiu tikslu būdamas statybvietėje, privalo dėvėti apsauginius šalmus. Taigi vien tai, kad prie renovuojamo daugiabučio namo buvo rasti būsimi darbuotojai dėvintys šalmus šiuo atveju niekaip neįrodo realaus darbo buvimo fakto, o kaip tik patvirtina, kad įmonė laikosi visų statybvietėje numatytų tvarkos taisyklių. Apeliantė abejoja byloje nustatytomis aplinkybėmis, jog nesudariusi darbo sutarties su darbuotojais įmonė jau dalino savo materialines vertybes - asmenines apsaugos priemones (šalmus, pirštines). Tačiau, kaip nustatyta byloje, įmonė minimiems darbuotojams apsaugos priemones išdalino po to, kai su jais jau buvo sulygta dėl darbo funkcijų, atlyginimo ir t. t., t. y. materialinės vertybės nebuvo dalinamos bet kam, kaip savo apeliaciniame skunde teigia Institucija. Be to, kaip jau minėta, šalmo dėvėjimas statybvietėje yra privalomas visiems joje esantiems asmenims. Taip pat pažymėtina, kad asmeninės apsaugos priemonės darbuotojams privalo būti išduodamos dar iki darbo pradžios (vadovaujantis DK 266 str. 1 d. 4 p., darbai privalomai turi būti stabdomi, jei darbuotojai neaprūpinti asmeninėmis apsaugos priemonėmis). Institucija savo apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad minėtiems darbuotojams, jeigu jie nevykdė jokių darbo funkcijų, nebuvo jokio poreikio būti statybos objekte ir dar ne vieną dieną. Tačiau pažymėtina, kad jokie galiojantys teisės aktai nereglamentuoja, kiek laiko turi trukti įdarbinimo procesas, kiek kartų darbuotojas gali susitikti su būsimu darbdaviu, kiek laiko gali praleisti būsimoje darbovietėje ir pan. Todėl šiuo atveju pats būsimų darbuotojų buvimas statybos objekte niekaip neįrodo darbo santykių tarp tų asmenų ir statybiniame objekte darbus vykdančios statybinės organizacijos, juolab kad nei iki patikrinimo, nei patikrinimo metu Valstybinės darbo inspekcijos pareigūnai statybiniame objekte nematė būsimų darbuotojų realiai dirbančių, tokių aplinkybių nepatvirtino ir kiti byloje liudiję asmenys. Priešingai, byloje visi liudiję asmenys patvirtino, kad objekte minimi darbuotojai realiai pradėjo dirbti tik nuo 2013-07-23, t. y. kitą dieną po darbo sutarčių pasirašymo ir pranešimo „Sodrai“ apie asmenų priėmimą į darbą. Institucija apeliaciniame skunde taip pat nurodė, esą nelegalaus darbo buvimo faktą patvirtina ir ta aplinkybė, kad atvykusiems pareigūnams būsimi darbuotojai žodžiu patvirtino laukiantys, kol į statybos objektą bus atvežtos sienų apšiltinimo plokštės, t. y. asmenys patvirtino laukę darbo, tik darbdavys jiems jo nesuteikė, todėl tokį minėtų asmenų darbą galima vertinti kaip prastovą. Tačiau, kaip pagrįstai skundžiamame nutarime nurodė apylinkės teismas, šis faktas byloje neįrodytas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, išskyrus pareigūnus, daugiau nė vienas liudytojas nei teismo posėdžio metu, nei rašytiniame paaiškinime šios aplinkybės nepatvirtino. Priešingai, visi liudytojai teismo posėdyje paaiškino, kad būtent esami AB (duomenys neskelbtini) darbuotojai laukė į objektą atvežamų medžiagų, o būsimi darbuotojai laukė atvyksiančio darbų vadovo R. P., kuris turėjo atvežti jiems pasirašyti darbo sutartis, kas ir buvo padaryta. Todėl atsižvelgus į pirmiau nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje nėra jokių objektyvių ir neginčytinų įrodymų, patvirtinančių, kad būsimi darbuotojai 2014 m. liepos 21 ir 22 d. būtų realiai dirbę statybos objekte įmonės naudai, t. y. byloje nėra nustatyto nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyvaus požymio – realaus darbo.

Taigi pirmiau aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu bei atsižvelgiant į įrodymų naštos paskirstymo taisyklę, t. y. jog visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka administracinio pažeidimo protokolą surašiusiai Institucijai, darytina išvada, kad šioje byloje R. A. veiksmuose neįrodyta ATPK 41³ str. 1 d. numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Priešingai, būsimų darbuotojų supažindinimas su konkrečiu darbu bei jų įdarbinimo, dokumentų tvarkymo eiga, šiuo atveju leido apylinkės teismui pagrįstai konstatuoti įrodymų visumos buvimą paneigiantį faktą, kad R. A. padarė jam inkriminuojamą administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 41³ str. 1 d.

Apygardos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo susiklosčiusios teismų praktikos šios kategorijos administracinių teisės pažeidimų bylose, vadovaudamasis ATPK 256 str. 1 ir 2 d. ir 257 str. nuostatomis, išsamiai ištyrė bylos įrodymus ir visapusiškai juos įvertino, teisingai konstatavo, jog šiuo atveju nepasitvirtino R. A. protokole nurodytos aplinkybės, kad jis, kaip darbdavio atstovas, 2014 m. liepos 21 ir 22 d. leido A. P., V. V., G. S., V. S., S. J., V. S., M. D. ir L. S. dirbti daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Rokiškyje, renovacijos darbus AB (duomenys neskelbtini) naudai, nesudaręs su jais rašytinių darbo sutarčių ir nepranešęs apie jų įdarbinimą VSDFV. Esant šioms aplinkybėms konstatuotina, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Institucijos apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Rokiškio rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 24 d. nutarimą nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.